- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-201-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19243-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, Lietuvoje
- Atsakovas
- UAB „SANTECHNITA“
- Trečiasis asmuo
- UAB DK „PZU Lietuva“, J. J., BUAB „Sostinės namai“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, Lietuvoje veiklą vykdančio per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS, veikiančios per Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „SANTECHNITA“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB DK „PZU Lietuva“, J. J., BUAB „Sostinės namai“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Santechnita“ J. J. ir T. J. jo išmokėtą 34 560,96 Lt draudimo išmoką patirtoms namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), remonto išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad 2010-06-03 draudiminės apsaugos galiojimo metu įvyko užliejimas, kurio metu buvo apgadintos namo pirmojo aukšto patalpos – grindys, sienų pertvaros, durys, ir kad užliejimas įvyko, nes trūko atsakovo UAB „Santechnita“ netinkamai sumontuota vandentiekio padavimo mazgo jungiančioji mova – vandens padavimo vamzdis buvo ne vienoje vertikalėje su paskirstymo tinklu. Teigė, jog atsakovas, būdamas darbų rangovu, yra atsakingas už atliktų darbų kokybę, nes jis per garantinį laikotarpį užtikrina, kad atliktas darbas atitinka normatyvinius statybos reikalavimus ir yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, tą pagal sutarties 7.1p. garantavo atsakovas. Ieškovas nurodė, jog išmokėjęs draudimo išmoką, CK 6.1015 str. 2 d. pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų jiems žalą dėl išmokėtos draudimo išmokos, nes atsakovas netinkamai atliko darbus ir tuo padarė žalą tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad pagal Statybos rangos sutartį, sudarytą su UAB „Sostinės namai“, jis atliko namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus šalto ir karšto vandentiekio, buitinių nuotekų sistemų įrengimo darbus. Namo statytojas, rangovas ir pardavėjas buvo UAB „Sostinės namai“, taigi draudėjus sutartiniai santykiai siejo tik su namo pardavėju bei statytoju ir rangovu UAB „Sostinės namai“, o draudėjų su atsakovu nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Teigė, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką draudėjams, įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo namo pardavėjui UAB „Sostinės namai“, kuris taip pat buvo namo statytojas bei rangovas, ir kurį su draudėjais siejo sutartiniai santykiai. Pažymėjo, kad namo užliejimas užfiksuotas dar 2010-06-03, draudimo išmoka galutinai išmokėta 2010-07-26, tačiau atsakovas apie įvykį pirmą kartą buvo informuotas tik 2012-08-20. CK 6.662 str. 4 d. numato užsakovo pareigą pranešti rangovui apie darbų trūkumus per protingą terminą po jų nustatymo. Daugiau nei dviejų metų terminas negali būti laikomas protingu. Atsižvelgiant į tai, jis neturėjo galimybės įvertinti žalos priežasties ir dydžio bei prašyti skirti ekspertizę; be to, prarado galimybę pasinaudoti savo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi. Nurodė ir tai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie aiškiai pagrįstų, jog namas buvo užlietas ir visa namui padaryta žala atsirado dėl jų netinkamai atliktų darbų, įvykusios avarijos priežastis galėjo būti pačių draudėjų neatsargūs veiksmai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė – priteisė iš ieškovo atsakovui 3 993 Lt advokato atstovavimo išlaidų; priteisė iš ieškovo valstybei 55, 97 Lt dokumentų teikimo išlaidų.
Teismas nustatė, jog pagal 2008-09-02 statybos rangos sutartį Nr. SAN08-09/02, sudarytą tarp trečiojo asmens UAB „Sostinės namai“ ir atsakovo, pastarasis atliko namo, K. B. g. 125, vidaus šalto ir karšto vandentiekio, buitinių nuotekų sistemų įrengimo darbus; 2008-11-24 tretieji asmenys UAB „Sostinės namai“ ir J. J. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu pirkėjas įgijo butą, (duomenys neskelbtini); ieškovas būsto ir gyventojų turto draudimu banko Nordea bank Finland Plc naudai apdraudė J. J. ir T. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą; 2010-06-03 įvyko užliejimas, kurio metu buvo apgadintos buto pirmojo aukšto patalpos – grindys, sienų pertvaros, durys. Atlikęs žalos administravimo veiksmus, ieškovas išmokėjo 34 560,96 Lt draudimo išmoką patirtoms apgadinto buto remonto išlaidoms atlyginti, nurodytą sumą pervesdama tiesiogiai remonto darbus atlikusiai UAB „Baltijos reisai“. Teismas nustatė, kad atsakovas apie įvykį pirmą kartą buvo informuotas 2012-08-20; trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ – atsakovo draudikas, gavęs ieškovo pretenziją tik 2012-08-20, nepripažino namo užliejimo draudiminiu įvykiu, kadangi buvo praleistas reikalavimo pareiškimo terminas ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes tuo metu jau buvo pasibaigęs draudimo sutarties galiojimo terminas.
Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė rodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas, vykdydamas 2008-09-02 statybos rangos sutartį, nukrypo nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, kad dėl jų netinkamai atliktų darbų įvykio avarija (užliejimas). Pažymėjo, jog trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ bei atsakovas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti 2010-06-03 įvykio priežastį, kurios galėjo būti įvairios, kadangi apie užliejimą buvo informuoti tik 2012-08-20. Sprendė, kad dėl ieškovo kaltės, t.y. dėl atsakovo neinformavimo per protingą terminą apie namo užliejimą, atsakovas neturėjo galimybės įvertinti žalos priežasties ir dydžio bei praleido galimybę prašyti skirti ekspertizę. Dabartiniu metu nėra galimybės nustatyti tikrąsias avarijos priežasties bei padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovu UAB „Sostinės namai“ šioje byloje nenurodė, nors minėta bendrovė galėjo būti atsakinga už padarytą žalą, pagal CK 6.317 str. 2 d.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kadangi jis (apeliantas) neturėjo pareigos įrodyti nei neteisėtų atsakovo veiksmų, nei konkrečios žalos atsiradimo priežasties. Vadovaujantis generalinio delikto norma (CK 6.263 str. 1 d.) kiekvienas asmuo turi bendrą pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai. Atsakovo rūpestingumo pareigą nagrinėjamu atveju detalizuoja CK, Statybos įstatymas ir Statybos techninis reglamentas (toliau – Reglamentas). Atsakovo deliktinei atsakomybei pagrįsti taikytinos ir CK normos, reglamentuojančios rangos teisinius santykius, nes jos imperatyviai nustato konkrečius statybos veiklos privalomus reikalavimus, statybos procese dalyvaujančių subjektų teises, pareigos ir atsakomybę statybos proceso metu. Įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija, t.y. rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl CK 6.697 str. 1 ir 3 d. nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, netaikytinos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės – šiuo atveju jis privalo įrodyti tik defektų faktą ir padarytą žalą, tuo tarpu atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CK 6.697 str. 3 d. nurodytas, jo atsakomybę šalinančias, defektų atsiradimo priežastis. Pirmosios instancijos teismas šią taisyklę tik formaliai paminėjo, tačiau iš esmės netaikė;
2. Nors ir neturėdamas pareigos įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, jis įrodė, kad vykdydamas 2008-09-02 statybos rangos sutartį, atsakovas nukrypo nuo normatyvinių statybų dokumentų reikalavimų ir dėl atsakovo netinkamai atliktų darbų įvyko avarija. Į bylą buvo pateikti įrodymai, iš kurių darytina išvada, kad bute atlikdamas vandentiekio sistemos įrengimo darbus atsakovas neužtikrino vienos iš esminių jo įrengto vandentiekio sistemos reikalavimų – mechaninio atsparumo ir pastovumo. Byloje nėra ginčo, kad jungiamoji mova trūko ir butas buvo užlietas atsakovės atliktų statybos darbų garantinio termino metu. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti įrodymai (nekilnojamojo turto techninės apžiūros protokolas, po užliejimo darytos buto apgadinimų ir užliejimo šaltinio nuotraukos, liudytojų parodymai) patvirtino žalos priežastį. Teismas klaidingai nustatė, kad nekilnojamojo turto protokolus, kuriuose buvo įvardinta užliejimo priežastis, užpildė ir pasirašė tik apelianto atstovai – R. Č. ir D. K.. Pastarieji byloje buvo apklausti liudytojais ir nei vienas iš jų niekaip nebuvo susiję su apeliantu, jie į ginčo vietą buvo pakviesti kaip nesuinteresuoti asmenys, turintys specialių žinių užliejimo priežastims nustatyti. Tuo tarpu teismas sprendęs, kad nekilnojamojo turto techninės apžiūros protokolai laikytini nepatikimais įrodymais vien dėl to, kad nebuvo pasirašyti atsakovo ir trečiojo asmens atstovų, nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo priemonių ratą;
3. Teismas be jokio pagrindo atsakovo informavimą apie ginčo įvykį sutapatino su trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ informavimu apie įvykį 2012-08-20. Apeliantas tiesiogiai apie įvykį pranešęs atsakovui nepažeidė bendrosios rūpestingumo ir apdairumo pareigos, neužkirto kelio atsakovui ginčyti įvykio priežasties. Jeigu atsakovas dėl kokių nors priežasčių neinformavo savo civilinės atsakomybės draudiko, būtent jam tenka neigiamų padarinių rizika. Atsakovas apie ginčo įvykį buvo informuotas dar 2010-09-07, atsakovo taip pat buvo paprašyta pateikti jo civilinės atsakomybės draudimo polisą, tuo tarpu atsakovas elgėsi nesąžiningai – nebendradarbiaudamas tikslingai siekė išvengti atsakomybės;
4. Net ir nustačius, kad BUAB „Sostinės namai“ atsakingas už kilusią žalą, tai nepaneigia apelianto teisės reikalauti viso žalos atlyginimo vien tik iš atsakovo, kaip solidaraus skolininko. Statybos įstatymo 36 str. 1 d. ir CK 6.698 str. 1 d. nustato įstatyminį imperatyvų garantinį terminą statybos rangos rezultato kokybei ir suponuoja teisę bet kuriam subjektui reikalauti rangovo, projektuotojo ar statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybės per įstatymo nustatytus garantinius terminus. Įstatymu nustatyti garantiniai terminai taikomi visada konkretaus statybos objekto kokybei. Tai reiškia, kad pats statybos rangos darbų perėjimo bet kokiu teisiniu pagrindu faktas savaime nelemia įstatyminio garantinio termino pasibaigimo. Pirmosios instancijos teismas paneigdamas apelianto teisę nukreipti žalos atlyginimo reikalavimą tiesiogiai į subrangovą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad skiriasi pardavėjo UAB „Sostinės namai“ ir atsakovo, kaip subrangovo, civilinės atsakomybės sąlygos, terminai reikalavimams pareikšti: CK 6.338 str. 2 d. numato, kad pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, o Statybos įstatymo 36 str. 1 d. nustato penkių, dešimties ir dvidešimties metų garantinius terminus. Pažymi, jog teismo aiškinimas, jog reikalavimas turėjo būti nukreiptas į BUAB „Sostinės namai“, neatitinka subrogacijos tikslų: ginčo įvykio metu pastarajam jau buvo iškelta bankroto byla, todėl teismui patenkinus apelianto reikalavimą, jis galėtų būti įtrauktas į trečios eilės kreditorių reikalavimų sąrašą ir realios galimybės gauti žalos atlyginimą neturėtų, tuo tarpu tiesiogiai už žalą atsakingas asmuo – atsakovas išvengtų atsakomybės ir nepagrįstai praturtėtų;
5. Teismas neįvertino motyvų apie nepagrįstą atsakovo reikalaujamų išlaidų teisinėms paslaugos dydį, todėl atsakovui buvo priteista nepagrįstai didelė išlaidų teisinėms paslaugoms suma: pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo atstovės laiko faktiškais sugaišto teisme ir priteisė visą prašomą sumą už atstovavimo paslaugas; sprendime nepasisakyta, kuo vadovaudamasis teismas priteisė po 605 Lt už kiekvieną posėdį, nors priteisdamas didesnes nei rekomenduojama šalies patirtas išlaidas, teismas turėjo pareigą tai motyvuoti; teismas taip pat neįvertino, kad atsakovas yra PVM mokėtojas, todėl turi galimybę susigrąžinti sumokėtą PVM, todėl teismas nepagrįstai priteisė atsakovui išlaidų teisinėms paslaugoms dydį su PVM.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas prašo netenkinti ieškovo apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą. Nurodo šiuos atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentus:
1. Apelianto cituojamoje kasacinio teismo praktikoje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo ginčo, todėl nurodytomis kasacinio teismo praktika vadovautis negalima. Kita vertus, nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, jog net ir tuo atveju, kai draudėją ir už žalos atsiradimą atsakingą asmenį (rangovą) sieja sutartiniai santykiai, ieškovui būtina įrodyti žalos atsiradimo priežastį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Ginčo atveju į bylą buvo pateikti net keli rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad avarijos priežastys galėjo būti įvairios ir kad tikslią avarijos priežastį buvo galima nustatyti tik po įvykio atlikus išsamią ekspertizę;
2. Apelianto į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad namo užliejimas galėjo įvykti dėl įvairių priežasčių, nesusijusių su atliktai statybos darbais; apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jungiančiosios movos garantinio termino trukmę. Pažymi, jog 2008-11-24 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu namo baigtumas buvo tik 55 proc., kas patvirtina, kad po jo atliktų darbų name buvo vykdoma visa eilė kitų statybos darbų; kad draudėjai naudojo namą iki jo pripažinimo tinkamu naudoti, tuo pažeisdami Statybos įstatymo 24 str. 3 d. ir 40 str. 2 d. nuostatas, bei išvyko atostogų palikdami namą be priežiūros ir neužsuko vandens padavimo sklendės;
3. Į ieškovo 2010-09-07 ir 2011-06-28 prašymus jis nevengė teikti informacijos, bet nurodė kreiptis į konkretų asmenį – UAB „Sostinės namai“, kuris buvo užsakovas ir pardavėjas bei disponavo visa ieškovui reikalinga informacija. Ieškovas prašymus dėl informacijos suteikimo pateikė tik po to, kai buvo pašalinti įvykio padariniai ir buvo atlyginta žala draudėjams, nepakvietus jo į įvykio vietos apžiūrą;
4. Ginčo atveju draudėjų ir jo (atsakovo) nesiejo sutartiniai santykiai, todėl ieškovas, kaip draudikas, neturi teisės reikšti jam reikalavimų dėl netinkamos statybos rangos sutarties įvykdymo. Tai, kad UAB „Sostinės namai“ ginčo įvykio metu buvo iškelta bankroto byla, nesukuria jam (atsakovui) pareigos atsakyti už galimas UAB „Sostinės namai“ prievoles. Pažymi, jog ieškovui, prašančiam taikyti deliktinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Pažymi, jog UAB „Sostinės namai“, kaip namo statytojas, nesamdęs generalinio rangovo, 2008-11-24 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi draudėjų atžvilgiu prisiėmė ne tik pardavėjo, bet ir rangovo pareigas šalinti trūkumus, nustatytus per garantinį terminą. Pažymi ir tai, kad žalos namui padarymo metu nebuvo praėję net ir 2 metai nuo namo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos;
5. Atstovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už suteiktas teisines paslaugas apmokėjo visiškai, t.y. kartu su pridėtinės vertės mokesčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į priteistinas bylinėjimosi išlaidas įskaičiavo ir jo sumokėtą PVM. Pažymi, jog ginčo atveju buvo sprendžiamas kompleksinis teisinis klausimas, reikalaujantis specialių žinių, byloje surinkta daug įrodymų, byla sudėtinga, todėl egzistavo sąlygos teismui nukrypti nuo rekomenduojamų dydžių.
Atsiliepimu trečiasis asmuo BUAB „Sostinės namai“ prašo ieškovo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis bendraisiais teisės principais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).
Esminė nagrinėjamos bylos problema – atsakovo tinkamumas. Ieškovas būsto ir gyventojų turto draudimu banko Nordea bank Finland Plc naudai apdraudė J. J. ir T. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą; 2010-06-03 įvyko apdrausto buto užliejimas, butui buvo padaryta žala; įvertinęs žalą ieškovas išmokėjo 34 560,96 Lt draudimo išmoką draudimo sutarties pagrindu, t.y. žalos atlyginimo teisiniame santykyje veikia subrogacijos pagrindu už buto savininkus J. (CK 6.1015 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kad buto savininkai (ir atitinkamai apeliantas) turi teisę pareikšti reikalavimą dėl žalos, padarytos galimai netinkamu vandentiekio sistemos darbų atlikimu, atlyginimo buto pardavėjui ar atsakovui (rangovui).
Pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 str. 1 d.). CK 6.327 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau; pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 4.8 punktu pardavėjas UAB „Sostinės namai“ garantavo, kad pirkimo – pardavimo sutarties metu nėra paslėptų nekilnojamojo turto trūkumų; sutarties 4.10 punktu patvirtino, jog visi gyvenamojo namo statybos darbai buvo atlikti laikantis statybos darbus reglamentuojančių LR teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pirkimo – pardavimo sutarties 4.13 punktu pardavėjas įsipareigojo savo sąskaita ir rizika atlikti visus būtinus ir/ar pageidautinus veiksmus trūkumams pašalinti ir atlyginti pirkėjui visus su tuo susijusius nuostolius. Sutarties 9.3 punkte numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja savo sąskaita pašalinti statybos darbų trūkumus (defektus) atsiradusius garantinio termino metu, jeigu trūkumai (defektai) atsirado ne dėl gyvenamojo namo ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, netinkamo naudojimo, pirkėjo ar trečiųjų asmenų netinkamai atlikto remonto ar pirkėjo ar trečiųjų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Taigi tiek pagal įstatymą, tiek pagal pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas už parduoto daikto trūkumus namo pirkėjui atsako pardavėjas; nagrinėjamu atveju pardavėjas prisiėmė atsakomybę net už statybos darbų trūkumus, paaiškėjusius garantinio termino metu.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat formuojama nuostata, kad šalis siejant pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, už parduoto daikto trūkumus atsakomybė tenka atsakovams, kaip pardavėjams, o ne kitiems asmenims. Kai pardavėjai užsako pastatyti namą parduoti, jį parduoda pirkėjams ir kaip pardavėjai pagal įstatymą bei sutartį suteikė kokybės garantiją, todėl jie ir yra atsakingi pirkėjui (pirkėjams) už parduoto daikto kokybės trūkumus (LAT CBS teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-54/2012).
Apeliantas nurodė, kad atsakovas atsakingas už statybos defektus remiantis generalinio delikto doktrina – bendra pareiga elgtis apdairiai ir rūpestingai, taip, kad nebūtų padaryta kitam asmeniui žala (CK 6.263 str. 1 d.); atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu namo vidaus vandentiekio sistemos įrengimo darbų atlikimu. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas vykdė namo vidaus vandentiekio sistemos įrengimo darbus rangos sutarties pagrindu, todėl jo atsakomybė yra sutartinė; už statybos darbų trūkumus jis atsako kitai sutarties šaliai – darbų užsakovui, t.y. trečiajam asmeniui BUAB „Sostinės namai“, kuris pirkimo – pardavimo sutartimi garantavo atliktų statybos darbų kokybę ir prisiėmė pareigą atlyginti nuostolius dėl statybos darbų trūkumų (defektų), paaiškėjusių per garantinį laikotarpį. Esant atsakovo ir trečiojo asmens tokiam sutartinių santykių turiniui, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad atsakovas yra atsakingas už žalą namo savininkams (ir, atitinkamai, apeliantui) tiesiogiai, ne sutarties, bet bendrųjų CK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą (deliktą), pagrindu už savo neteisėtus veiksmus – CK, Statybos įstatymo ir Statybos techninių reglamentų pažeidimus (statybos darbų trūkumus ir defektus), nes paminėtus pažeidimus atsakovas galimai atliko rangos sutarties vykdymo metu ir jo atsakomybė saistoma sutarties sąlygomis. Dėl išdėstyto sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas yra atsakingas už apeliantui padarytą žalą, o apelianto argumentas, kad atsakovas atsako už rangos sutarties nuostatų pažeidimą asmenims, nesusijusiems su atsakovu sutartiniais santykiais, delikto pagrindu atmetamas, kaip nepagrįstas.
Pripažinus, kad ieškinys buvo pagrįstai atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui, kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės laikytini pertekliniais ir neturinčiais reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kadangi jis (apeliantas) neturėjo pareigos įrodyti nei neteisėtų atsakovo veiksmų, nei konkrečios žalos atsiradimo priežasties. Apeliantas nagrinėjamoje byloje pagrindė savo reikalavimus deliktu. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Bylose dėl žalos atlyginimo iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus skolininko veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius skolininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), kitų būtinų civilinei atsakomybei sąlygų buvimą įrodinėja ieškovas (apeliantas). Apelianto argumentas, kad atsakovui, kaip savo srities profesionalui, taikytina griežtoji (objektyvioji) atsakomybė, atmetamas, nes nei apeliantas, nei pirkėjai (tretieji asmenys J.) neturėjo sutartinių santykių su atsakovu, o jo atsakomybė kildino iš delikto, t.y. bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai. Taigi negalima sutikti, kad ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti atsakovo padarytų netesėtų veiksmų. Atsakovo pareiga tinkamai atlikti vidaus vandentiekio sistemos įrengimo darbus kildinama iš rangos sutarties, jo neteisėtų veiksmų įrodinėjimas yra tampriai susijęs su pareigų pagal rangos sutartį pažeidimo įrodinėjimu, o sutarties pažeidimu gali remtis tik sutarties šalys, bet ne apeliantas.
Dėl analogiškų argumentų atmetamas apelianto teiginys, neva atsakovo neteisėti veiksmai buvo įrodyti. Vidaus vandentiekio sistemos įrengimo darbai buvo vykdomi pagal rangos sutartį, todėl atsakovo veiksmų teisėtumas (neteisėtumas) turėjo būti vertinamas visų pirmą rangos sutarties nuostatų kontekste, ir tik po to – bendrųjų CK, Statybos įstatymo normų kontekste tiek, kiek sutarties nuostatos nesureguliavo sutarties šalių teisų ir pareigų; kaip jau buvo paminėta, tokio reikalavimo teisę turi kita sutarties šalis - BUAB „Sostinės namai“, bet ne apeliantas, neturintis sutartinių santykių su atsakovu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 3 993 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Apeliantas su priteista suma nesutiko; nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo atstovės laiko faktiškai sugaišto teisme ir priteisė visą prašomą sumą už atstovavimo paslaugas; sprendime nepasisakyta, kuo vadovaudamasis teismas priteisė po 605 Lt už kiekvieną posėdį, nors priteisdamas didesnes nei rekomenduojama šalies patirtas išlaidas, teismas turėjo pareigą tai motyvuoti; priteistų išlaidų suma mažintina bent jau PVM suma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų sumos yra glaudus, tačiau sprendimo motyvų glaustumas savaime nepaneigia teismo išvadų teisėtumo.
Bylą laimėjusi šalis turi teisę reikalauti priteisti visas pagrįstas ir protingumo reikalavimus atitinkančias išlaidas ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011, kt.). Kasacinio teismo praktikoje formuojama nuostata, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Be kita ko, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
Sutiktina su atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentu, kad nagrinėjama byla reikalavo kompleksinių teisinių žinių, nes joje buvo sprendžiamas deliktinės ir sutartinės atsakomybės ribojimo klausimas, taip pat reikalavo specialių žinių statybų srityje, joje surinkta daug įrodymų, kas sudaro pagrindą laikyti bylą sudėtinga ir nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų rekomenduojamų honorarų dydžio.
Kitas argumentas – dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo PVM suma taip pat atmetamas. Kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-130/2011 analogiškoje procesinėje situacijoje, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, kaip civilinio proceso teisės instituto, pagrįstumo klausimą nėra pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimu, kad tuo atveju, kai prekes ar paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo ar paslaugos įsigijimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu, nes PVM mokėtojas, susigrąžinęs PVM iš valstybės biudžeto, nepagrįstai praturtėtų. Nagrinėjamu atveju PVM sąskaitos – faktūros buvo apmokėtos visiškai, kartu su jose nurodytu pridėtinės vertės mokesčiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į priteistinas bylinėjimosi išlaidas įskaičiavo ir ieškovo sumokėtą pridėtinės vertės mokestį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.