- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-204/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- L. G., A. M., D. L.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės DnB NORD banko
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-407-265/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams A. M. ir D. L. (L. G.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n u statė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. M. ir D. L. (L. G.) 145 000 EUR negrąžinto kredito, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 12 d. tarp AB DnB NORD banko ir A. M. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-2300-2007-699, pagal kurią atsakovui suteiktas 228 799,81 EUR kreditas butui įsigyti ir remontuoti. Tarp banko ir atsakovės D. L. (L. G.) 2007 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotoja įsipareigojo solidariai atsakyti bankui visu savo turtu bei ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas A. M., jeigu pastarasis neįvykdys visų arba įvykdys netinkamai prievoles pagal sutartį. Atsakovas A. M. įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį vykdė netinkamai. Atsakovams nepadengus įsiskolinimo iki įspėjime nurodyto termino, bankas sutartį nutraukė.
Atsiliepimas
Atsakovė L. G. pateikė atsiliepimą, prašydama ieškinį jos atžvilgiu atmesti, pripažinti, kad laidavimo prievolė pasibaigė, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sandoriai sudaryti prisijungimo būdu, nes tiek Kreditavimo sutartį, tiek laidavimo sutartį rengė ir jų sąlygas nustatinėjo ieškovas. Sutikdama laiduoti už atsakovą A. M. tikėjosi, jog jei jis savo prievolių tinkamai neįvykdys ar įvykdys netinkamai, tai L. G., kaip laiduotoja, minėtas prievoles galės (turės teisę) įvykdyti Kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. Tuo tarpu ieškovas neinformavo atsakovės apie Kreditavimo sutarties nevykdymą, įvykdyti prievolės nereikalavo, nesikooperavo ir nebendradarbiavo dėl prievolės vykdymo. Ieškovo vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas ne teismo tvarka neatitinka CK 6.217 str. ir 6.218 str. nuostatų. Nurodė, kad laidavimo prievolė yra pasibaigusi. Mano, kad buvo nustatytas terminuotas laidavimas, todėl, remiantis CK 6.88 str. 1 d., laidavimas baigėsi praėjus 3 mėnesiams nuo laidavimo pabaigos arba terminuotos prievolės įvykdymo termino pabaigos, jeigu per šį terminą kreditorius nepareiškia ieškinio laiduotojui. Šiuo atveju ieškovas dar 2009 m. liepos 1 d. nutraukė Kreditavimo sutartį, tuo tarpu ieškinys surašytas 2009-10-09. Dėl šios priežasties ieškinys L. G. atžvilgiu atmestinas. Nurodė, kad ieškovas prašo priteisti ne tik negrąžinto kredito dalį, bet ir palūkanas bei netesybas. Šie reikalavimai į atsakovę negali būti nukreipti, nes laidavimas pasibaigęs. Nežiūrint to, reikalaujamos netesybos yra aiškiai per didelės, jų dydis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Netesybos teismo turėtų būti mažinamos – ne daugiau kaip 0,02 proc. skaičiuojant nuo negrąžinto kredito dalies. Tuo atveju, jei teismas nustatytų, jog laidavimas nėra pasibaigęs ir tenkintų ieškovo ieškinį, prašo taikyti CPK 284 straipsnį ir atidėti arba išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės D. L. (L. G.) 145 000 EUR skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9007 Lt žyminį mokestį ir 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų atsakovui A. M. nutraukė.
Teismas, nustatęs, kad Klaipėdos m. apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi yra nutarta parduoti iš varžytynių įkeistą butą, nuosavybės teise priklausantį atsakovams A. M. ir L. G. (D. L.), bylą atsakovo A. M. atžvilgiu, remdamasis CPK 293 str. 3 p., nutraukė. Teismas konstatavo, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto bei vertintinas kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Teismas nurodė, kad kai pagrindinio skolininko atsakovo A. M. prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovės D. L. laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią jos solidariąją prievolę, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, kuris yra kartu ir įkaito davėjas, tiek laiduotojas. Pažymėjo, kad ieškovas reikalauja priteisti tik dalį negrąžintos skolos, t. y. 145 000 EUR, kurią sudaro negrąžinto kredito dalis, tuo tarpu reikalavimo dėl delspinigių ir sutartinių palūkanų priteisimo nekelia, todėl sprendė, kad atsakovės argumentai dėl netesybų dydžio neturi teisinės reikšmės ir dėl jų nepasisakė.
Nurodė, kad laidavimo sutarties 4.2 p. nustatyta, jog ši sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Kadangi skolininkas A. M. iki šiol nėra įvykdęs savo prievolių ieškovui, laikė, kad laidavimas nepasibaigęs ir ieškovas neturėjo CK 6.88 str. 1 d. nustatytos pareigos per tris mėnesius pareikšti ieškinio laiduotojui. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė D. L. nevykdė sutartinių įsipareigojimų, negrąžino paskolos, todėl ieškovui atsirado teisė reikalauti, kad ji grąžintų įsiskolinimą. Atsižvelgęs į tai, priteisė ieškovui iš atsakovės 145 000 EUR skolą.
Teismas nurodė, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtinais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį vykdyti. Atsakovė, prašydama sprendimo įvykdymą atidėti arba išdėstyti iki 2037-09-30, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos turtinę padėtį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji neturi realių galimybių teismo sprendimu ieškovui priteistą pinigų sumą sumokėti neatidedant ar neišdėstant sprendimo vykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė L. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį apeliantės L. G. atžvilgiu atmesti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėjęs teismas įvertino ne visas aplinkybes, nepateikė motyvų dėl bylos nutraukimo atsakovui A. M., nepagrįstai priteisė iš apeliantės L. G. visą reikalaujamą sumą. Teismas bylos iš esmės neišnagrinėjo, neatskleidė jos esmės.
2. Sutartys turėjo būti pripažintos vartojimo sutartimis ir teismas turėjo veikti ex officio, t. y. patikrinti atitinkamų sutarties sąlygų (pvz., reglamentuojančių ieškovo teisę vienašališkai nutraukti sutartį) sąžiningumą vartotojo naudai, pripažinti jas negaliojančiomis. Teismas nevykdė pareigos ir sutarčių kaip vartojimo ex officio nekvalifikavo, kas lėmė neteisingo, nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.
3. Apeliantė, sutikdama laiduoti už atsakovą A. M. ieškovui, pagrįstai tikėjosi, kad jei atsakovas savo prievolių tinkamai neįvykdys ar įvykdys netinkamai, tai apeliantė, kaip laiduotoja, minėtas prievoles galės (turės teisę) įvykdyti Kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų priedų, bankas apeliantės apie kreditavimo sutarties nevykdymą neinformavo, įvykdyti prievolės nereikalavo, ieškovas nesikooperavo ir nebendradarbiavo dėl prievolės vykdymo. Apie tai, kad atsakovas A. M. tinkamai nevykdo kreditavimo sutarties sužinojo kai jau buvo pradėta priverstinė išieškojimo procedūra iš įkeisto turto. Apeliantė, kaip įkeisto turto dalies savininkė, pasiūlė ieškovui negrąžintą kredito sumą grąžinti kredito sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis, tačiau ieškovas su pasiūlymu nesutiko.
4. Teismas turėjo nustatyti, ar kreditavimo sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai, ar ieškovas turi teisę reikalauti ieškinio sumos iš apeliantės bei ex officio nustatyti, ar kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos ir teisės reikalauti grąžinti visą kredito sumą yra sąžiningos (CK 6.188 str.). Bylą nagrinėjęs teismas to nenustatinėjo. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 p. ir 46.1 p. įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl šios sutarties sąlygos teismo turėjo būti pripažintos negaliojančiom ab initio.
5. Laidavimo prievolė yra pasibaigusi. Iš teismui pateiktų sutarčių nuorašų matyti, kad sudaryti sandoriai yra terminuoti. Laidavimas baigėsi praėjus trims mėnesiams nuo laidavimo termino pabaigos arba terminuotos prievolės įvykdymo termino pabaigos, jeigu per šį terminą kreditorius nepareiškia ieškinio laiduotojui. Ieškovas dar 2009-07-01 nutraukė kreditavimo sutartį. Nutraukus sutartį atsakovui A. M. atsirado prievolė grąžinti visą kredito sumą. Tuo tarpu ieškinys teismui surašytas 2009-10-09. Šiuo atveju ieškovas per CK 6.88 str. 1 d. nustatytą terminą ieškinio nepareiškė.
Atsiliepimas
Ieškovas AB DnB NORD bankas pateikė atsiliepimą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Bankas neprivalo informuoti laiduotojos apie įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bei apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. Domėtis ar prievolės yra tinkamai vykdomos privalo pati laiduotoja, juolab, kad pati L. G. nėra atsitiktinė sutartinių santykių dalyvė. Kreditas buvo suteiktas butui įsigyti ir jam remontuoti. Šio buto, kuris yra įkeistas bankui, savininkai yra tiek pagrindinis skolininkas A. M., tiek ir pati laiduotoja. Kreditavimo sutarties nutraukimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.
2. Nutraukus Kreditavimo sutartį ir pradėjus priverstinį išieškojimą, bankas bendradarbiavo su laiduotoja ir svarstė jos pateiktą pasiūlymą dėl skolos bankui grąžinimo. Tačiau apeliantės pateiktas pasiūlymas neatitiko protingumo bei sąžiningumo kriterijų, nes pateikto pasiūlymo 1 punkte nurodyta, kad sutiktų bankui grąžinti A. M. negrąžinto kredito dalį, jei kreditorius suteiks kreditą. Bankas negali suteikti kredito asmeniui, kuris nevykdo laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
3. Tiek Kreditavimo sutartis, tiek laidavimo sutartis buvo sudarytos laisva valia. Sutarties sąlygos, tame tarpe ir sutarties nutraukimo pagrindai, šalių buvo iš anksto aptartos. Su Kreditavimo sutartimi buvo supažindinta ir laiduotoja L. G.. Apeliantė tik skunde nurodo Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46.1 p. ir 44 p. kaip nesąžiningus, tačiau pirmosios instancijos teisme minėtų punktų ydingumo nenurodė.
4. Nesutinka, kad laidavimas yra pasibaigęs. Laidavimo sutartis numatė, kad ji įsigalioja nuo pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko A. M. prievolių įvykdymo. Kadangi A. M. iki šiol nėra įvykdęs savo prievolių ieškovui, laidavimas tebegalioja ir nėra pasibaigęs, o ieškovas neturėjo prievolės per tris mėnesius pareikšti ieškinio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų dėl bylos nutraukimo atsakovui A. M. ir dėl to neatskleidė bylos esmės, kas nulėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą nagrinėjamoje byloje. Šis apeliantės argumentas vertintinas kaip deklaratyvus, nes pirmosios instancijos teismas nuosekliai išdėstė argumentus dėl bylos nutraukimo A. M., t. y. teismas konstatavo, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto bei vertintinas kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o tai yra pagrindas pagal CPK 293 str. 3 p. nutraukti bylą A. M. atžvilgiu.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek Kreditavimo sutartis, tiek su ja susijusi laidavimo sutartis turėtų būti vertinamos kaip vartojimo sutartys. Apeliantės nuomone, tai suponuoja teismo pareigą veikti ex officio, t. y. teismas turėjo patikrinti atitinkamų sutarties sąlygų sąžiningumą vartotojo naudai ir pripažinti jas negaliojančiomis. Apeliantė pažymėjo, kad teismas nevykdė šios pareigos ir sutarčių kaip vartojimo ex officio nekvalifikavo, kas lėmė neteisingo, nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Taigi apeliantė vertina, kad Kreditavimo sutartis Nr. K-2300-2007-699 turėtų būti vertinama kaip vartojimo kredito sutartis, kurios samprata yra pateikta CK 6.886 str. 1 d. Šio CK straipsnio 3 d. 1 p. numato, kad skirsnio „Vartojimo kreditas“ nuostatos netaikomos, kai pagal kredito sutartį kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatyta, kad skolininko A. M. prievolės, kilusios iš Kredito sutarties, įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu bei atsakovės D. L. laidavimu pagal sutartį. Šios aplinkybės apeliantė neginčijo. Tai lemia, kad nei Kreditavimo sutartis, nei laidavimo sutartis nėra vertintinos kaip vartojimo sutartys. Atitinkamai pirmosios instancijos teismui nekilo pareiga veikti ex officio.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovas apeliantės apie Kreditavimo sutarties nevykdymą neinformavo, įvykdyti prievolės nereikalavo, nesikooperavo ir nebendradarbiavo dėl prievolės vykdymo, be to, apeliantė, kaip įkeisto turto dalies savininkė, pasiūlė ieškovui negrąžintą kredito sumą grąžinti kredito sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis, tačiau ieškovas su pasiūlymu nesutiko. Priešingai negu teigia apeliantė, byloje esantys įrodymai, t. y. L. G. raštas „Dėl įsipareigojimų vykdymo“ ieškovui AB DnB NORD bankui (b. l. 180), leidžia teigti, kad ieškovas su apeliante bendradarbiavo. Tai, kad ieškovas nesutiko su apeliantės sąlygomis, kuriomis ji ketino grąžinti kreditą, nereiškia, kad ieškovas nebendradarbiavo ir piktnaudžiavo savo teisėmis. Akivaizdu, jog ieškovas neturėjo pagrindo sutikti su apeliantės keliama sąlyga, jog ji vykdys savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį tik tuomet, jei ieškovas suteiks apeliantei naują kreditą, nes ieškovas, būdamas profesionalus finansinių paslaugų teikėjas, negali suteikti kredito asmeniui, kuris nevykdo laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.
Apeliantė mano, kad jos laidavimas pagal Kredito sutartį buvo terminuotas, ieškovas laiku nerealizavo savo teisės kreiptis dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal laidavimo sutartį, kas lėmė, jog apeliantės prievolės pagal laidavimo sutartį yra pasibaigusios. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, laidavimo sutarties 4.2 p. numatyta, jog ši sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Kadangi skolininkas A. M. iki šiol nėra įvykdęs savo prievolių ieškovui, laikytina, kad laidavimas yra nepasibaigęs ir ieškovas neturėjo CK 6.88 str. 1 d. nustatytos pareigos per tris mėnesius pareikšti ieškinio laiduotojui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas yra palankus ieškovui AB DnB NORD bankui. Byloje nustatyta, kad ieškovas, pateikęs atsiliepimą į apeliantės L. G. apeliacinį skundą, patyrė 1 815 Lt teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 183-187). Ieškovas prašo šias išlaidas priteisti iš apeliantės. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu, ieškovui yra priteistina 1 275 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u taria:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui (į. k. (duomenys neskelbtini)) 1 275 Lt (tūkstantis du šimtus septyniasdešimt penkis kitus) bylinėjimosi išlaidų.