- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-176-567/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie VRM, LR teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11179-854/2013 pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie VRM, LR teisingumo ministerijos, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktasis policijos komisariatas dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
- kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 188 str. 3 d. įtariamiesiems inkriminuojamą veiklą iš karto įvertinti „nusikalstamą veiką“ ir ko gero nurodanti taip ją vadinti, klausiant įtariamųjų, ar šie prisipažįsta šią veiką padarę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., nustatančiai visiems tyrimo organams prievolę, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, vadovautis nekaltumo prezumpcija, o taip pat Konstitucijos preambulei, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 21 str., neleidžiantiems žeminti įtariamųjų, jų klaidinti bei psichologiškai gniuždyti įtariamųjų;
- pripažinti, kad policijos tyrėjai, taikant Baudžiamojo proceso kodekso 188 str. 3 d., nurodant atsakyti į klausimą, ar ieškovas padarė „nusikalstamą veiką, dėl kurios įtariamas“, buvo pažeistos jo teisės: Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. įtvirtinta teisė, kad ieškovo atžvilgiu būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos, ir Konstitucijos preambulėje bei 21 str., o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nustatytos ieškovo teisės nebūti tyrimo organų klaidinamam ir psichologiškai gniuždomam, kad iš jo nebus tyčiojamasi, žeminamas jo orumas ir dėl to padaryta neturtinė žala;
- priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinei žalai atlyginti 1 Lt. Nurodė, kad, klausimo formuluotė, prašant atsakyti, ar asmuo prisipažįsta padaręs ne bet kokią, tačiau būtent nusikalstamą veiką, pažeidžia įtariamojo nekaltumo prezumpciją. Ieškovas, apklausiant jį įtariamuoju, užduotą klausimą, „ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas“ laiko asmens klaidinimu, psichologiniu spaudimu ir gniuždymu, kadangi taip jis buvo klasta verčiamas pripažinti, kad komentaro internete parašymas, ką ieškovas teigia galbūt ir padaręs, yra nusikalstama veika ir taip pats save nusiteisti, dėl ko patyrė moralinį šoką.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė papildytą ieškinį, prašydamas:
- kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 188 str. 3 d., įtariamiesiems inkriminuojamą veiką iš karto įvertinti „nusikalstamą veiką“ ir ko gero nurodanti taip ją vadinti, klausiant įtariamųjų, ar šie prisipažįsta šią veiką padarę, neprieštarauja Konstitucijos 31 str. 1 d., nustatančiai visiems tyrimo organams prievolę, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, vadovautis nekaltumo prezumpcija, o taip pat Konstitucijos preambulei, joje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 21 str., neleidžiantiems žeminti įtariamųjų, jų klaidinti bei psichologiškai gniuždyti, taip pat analogiškas įtariamųjų teises įtvirtintiems Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 str. bei 6 str.;
- pripažinti, kad policijos tyrėjai, taikant baudžiamojo proceso kodekso 188 str. 3 d., nurodant atsakyti į klausimą, „ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios įtariamas“, buvo pažeistos jo teisės: Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. įtvirtinta teisė, kad ieškovo atžvilgiu būtų laikomasi nekaltumo prezumpcijos, ir Konstitucijos preambulėje bei 21 str., o taip pat Konvencijos 3 str. nustatytos ieškovo teisės nebūti tyrimo organų klaidinamam ir psichologiškai gniuždomam, kad iš jo nebus tyčiojamasi ir žeminamas jo orumas ir dėl to padaryta neturtinė žala;
- priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinei žalai atlyginti 1 Lt. Ieškovas prašė pripažinti, kad, jį apklausiant, buvo pažeisti Konstitucijos 21 straipsnis, įtvirtinantis draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą, elgiamasi, ar jis baudžiamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2012-07-18 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariate G. Š. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-2-00200-12 dėl neapykantos skatinimo prieš bet kokios tautos, rasės etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Nustatyta, kad G. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 170 str. 2 d. 2012-07-18 G. Š. apklaustas, surašytas įtariamojo apklausos protokolas. Reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginio „pateikus klausimą, ar įtariamasis pripažįsta padaręs nusikalstamą veiklą, kurios padarymu įtariamas“, žalai atlyginti nepakanka. Baudžiamasis procesas pradedamas policijai ar prokuratūrai gavus duomenų apie įtariamą nusikaltimą. Kaltinimus leidžiama pagrįsti tik įstatymuose nustatytais ir teisėtai surinktais įrodymais. Apklausos pradžioje užduodamas klausimas „Ar padarėte nusikaltimą, kuriuo esate įtariamas“. Užduodant šį klausimą suteikiama galimybė nurodyti, kas yra žinoma apie tiriamą nusikaltimą. Teisės būti informuotam apie įtarimą svarbiu praktinio įgyvendinimo aspektu laikomas ir informacijos apie įtarimą pateikimo momentas tiesioginiam adresatui. Baudžiamajame procese labai svarbu garantuoti, jog įtariamasis asmuo kiek įmanoma greičiau būtų informuotas apie įtarimo esmę ir pagrindus. Nekaltumo prezumpcijos principas, kaip pamatinis ir visuotinai pripažįstamas baudžiamosios teisės principas, įtvirtintas ir tarptautiniuose teisės aktuose (LR Konstitucijos 31 str.).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad pažeidimo fakto konstatavimas gali būti vertinamas kaip pažeistų teisių gynybos priemonė - pažeidimo oficialus konstatavimas ir kaip deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, t.y. kaip neteisėti veiksmai, jų konstatavimas. Žala, padaryta teisėsaugos institucijų ar pareigūnų baudžiamojo proceso srityje, atlyginama pagal LR CK 6.272 str. 1 d. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika pasireiškia tuo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. LR BPK 188 str. 3 d. turinys neleidžia daryti net prielaidos, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui paklausius, ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas, įtariamasis laikomas kaltu ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Pažymėjo, kad tokio klausimo būtinybė sąlygoja tai, kad prieš pradedant apklausą, siekiama išaiškinti, kokią poziciją dėl galimai nusikalstamos veikos užims įtariamas, nes nuo to gali priklausyti įtariamajam pateikiamų klausimų formuluotė bei tolesnis duomenų rinkimas (LR CK 6.250 str.).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie VRM, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas siekia neturtinės žalos atlyginimo, o šiam tikslui pasiekti jis turi įrodyti visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų neteisėtų veiksmų būvimą. Teisėsaugos ar kitų valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo tyrėja, atlikdama BPK numatytus proceso veiksmus, veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Įteikiant ieškovui pranešimą apie įtarimus bei atliekant jo apklausą, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kurie turi būti taikomi tol, kol nebus konstatuota, kad jie prieštarauja LR Konstitucijai. Ieškovas taip pat turi pareigą įrodyti neturtinės žalos buvimo faktą, ieškinyje nurodyti teiginiai nepagrindžia neturtinės žalos buvimo.
Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK tyrėja, įteikdama pranešimą apie įtarimą G. Š., bei apklausdama jį įtariamuoju, vadovavosi galiojančiu LR BPK, LR Generalinio prokuroro įsakymu dėl procesinių dokumentų formos ir pildymo tvarkos. Tuo remiantis G. Š. ir buvo užduotas įtariamojo apklausos protokolo blanke numatytas kausimas: „Pateikus klausimą, ar įtariamasis pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, jis parodė...“. 2011-08-31 LR Generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-212 “Dėl Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2003-04-11 įsakymo Nr. I-51 „Dėl baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžių patvirtinimo“ pakeitimo ir papildymo“ buvo pakeistas įtariamojo apklausos protokolo formos turinys. Atsakovas teigia, jog tyrėja, įteikdama pranešimą apie įtarimą G. Š. ir apklausdama jį įtariamuoju, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė teisėtai (LR Konstitucijos 31 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-24 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo G. Š. 10,03 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad 2012-07-18 ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl Lietuvos Respublikos BK 170 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos - neapykantos skatinimo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę padarymo, t.y. G. Š. pranešta, kad jis įtariamas tuo, jog iš jam priklausančio kompiuterio viešai – internetiniame tinklapyje surašė komentarą, kuriuo viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei dėl jų tikėjimo (b.l. 9). Tą pačią dieną ieškovas buvo apklaustas įtariamuoju, o, prieš pradedant apklausą, jam buvo pateiktas klausimas, „ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas“ (b.l. 10).
Šalies argumentai
Ieškovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar BPK 188 str. 3 d. neprieštarauja Konstitucijos 31 str. 1 d., 21 str. ir Konstitucijos preambulei, o taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 ir 6 str., teismas vertino ne kaip savarankišką reikalavimą, tačiau kaip procesinio pobūdžio prašymą. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 3 str. 3 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Pažymėtina, kad tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisinės valstybės principas reiškia, kad valstybė, tame tarpe ir visi jos pareigūnai, privalo veikti, vadovaudamiesi teise. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad ieškovą įtariamuoju apklaususi tyrėja vadovavosi galiojančia įstatymo norma, t.y. BPK 188 str. 3 d., nustatančia, kad apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Teismas konstatavo, jog procesiniai veiksmai atliekami, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nors ir sukelia įtariamajam neigiamus išgyvenimus, savaime negali būti laikomi žeminančiais jo orumą. Nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas siejamas ne su tam tikros veikos kriminalizavimu, tačiau asmens santykiu su nusikalstama veika. Nekaltumo prezumpcija yra nukreipta ne į nusikalstamos veikos objektyviosios pusės pripažinimą, tačiau į konkretaus asmens kaltės, kaip nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, konstatavimą. Tuo tarpu pradinis padarytos veikos kvalifikavimas nusikalstama yra būtinas jau pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje, nes nesant duomenų, kad asmens veika gali būti laikoma nusikalstama, ikiteisminis tyrimas dėl jos apskritai negalėtų prasidėti. Ikiteisminio tyrimo metu padarytos veikos kvalifikacija gali keistis ir tik teismas, priimdamas nuosprendį ir patikrindamas veikos kvalifikavimo pagal atitinkamą BK straipsnį teisingumą, atlieka galutinį nusikalstamos veikos kvalifikavimą, o baudžiamųjų teisinių santykių buvimo faktas tvirtinamas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, pripažįstant konkretų asmenį kaltu, padarius nusikalstamą veiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad yra esminis skirtumas tarp aiškaus paskelbimo, nesant galutinio nuteisimo (apkaltinamojo nuosprendžio), kad asmuo yra padaręs tokią veiką ir pareiškimo, kad kažkas tiesiog įtariamas padaręs nusikalstamą veiką. Pirmuoju atveju pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, tuo tarpu antruoju teismas daug kartų pripažinęs atitinkančiais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (Leutscher c. Pays-Bas, 26/03/1996, § 31; Böhmer v. G-y, no. 37568/97, 3/10/2002, § 54, 56; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, 27/02/2007, § 88, 89; M. v. Serbia, no. 23037/04, 19/09/2006, § 48). Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo manyti, jog Lietuvos Respublikos BPK 188 str. 3 d. prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, konkrečiai ieškovo nurodytoms Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos normoms, todėl kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą netikslinga. Ieškovo kreipimosi į teismą tikslas yra realus pažeistos jo teisės ar teisėto intereso apgynimas. Jokia ieškovo subjektinė materialioji teisė negali būti pažeista vien tik bendrosios teisės normos egzistavimu, net jei ta bendroji teisės norma ir prieštarautų Konstitucijai. Ieškovo subjektinė teisė gali būti pažeista tik tokią teisės normą valdžios institucijai taikant individualiai ieškovo atžvilgiu. Ieškovas, formuluodamas ieškinio dalyką ir dėstydamas jo faktinį pagrindą, būtent ir nurodė, kad jo subjektinė teisė buvo pažeista policijos tyrėjai nurodant atsakyti į klausimą, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Galimą savo teisės pažeidimą ieškovas kildina iš konkretaus ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmo, taikant ieškovo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BPK 188 str. 3 d. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos CK 6.272 str., numatantis valstybės atsakomybę už ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o ieškovo teisių galimi pažeidimai vertintini ne abstrakčių normų, tačiau konkrečių valstybės pareigūnų veiksmų, taikant tas normas ieškovo atžvilgiu, kontekste. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Normalu, kad ikiteisminio tyrimo procesas sukelia jame dalyvaujančiam asmeniui neigiamus išgyvenimus, tačiau tokiu atveju svarbus balansas tarp konkretaus asmens teisių pagrįsto suvaržymo ir visuomenės intereso, kad valstybėje būtų palaikoma teisės aktais nustatyta tvarka. Ieškovas iš esmės pripažįsta, kad jį apklaususi tyrėja elgėsi teisėtai ir vadovavosi įstatymu, konkrečiai BPK 188 str. 3 d., prieš apklausdama ieškovą įtariamuoju, paklaususi jo, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas. Teismas pažymėjo, jog nenustačius pagrindo manyti, kad BPK 188 str. 3 d. nuostata gali prieštarauti Konstitucijai ar pažeisti žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, esant nustatytai aplinkybei, kad tyrėja, atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus, nepažeidė jokių galiojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti jokių ieškovo teisių pažeidimo. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (LAT 2008-06-16 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, 201201-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Ikiteisminio tyrimo veiksmai teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (LAT 2002-01-30 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2012-01-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė, pradėdama ieškovo, kaip įtariamojo apklausą, paklaususi ieškovo, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, veikė griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas visiškai neįrodė ir pačios jo patirtos neturtinės žalos fakto. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Vien tik ieškovo teiginiai, kad, išgirdęs tyrėjos klausimą, jis pasijuto sugniuždytas, verčiamas pats save nusiteisti, priblokštas, kad taip buvo pažemintas jo orumas, nėra pakankami nustatyti, kad ieškovas patyrė neturtinės žalos. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Teismas, neturtinės žalos padarymo fakto buvimą ar nebuvimą, konstatuoja, atsižvelgdamas ne tik į subjektyvius paties ieškovo pojūčius, tačiau ir į objektyvių aplinkybių, kuriomis, ieškovo teigimu, jo patirta neturtinė žala buvo padaryta, kontekstą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovas neįrodė ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius būtinųjų CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kilti valstybės atsakomybei. Teismas padarė išvadą, kad kiti byloje esantys duomenys neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl teismas dėl jų nepasisakė (CK 6.246 str., 6.249 str., 6.250 str., 6.272 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas G. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas:
- panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-24 sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti;
- jei nebūtų patenkintas ieškovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo, prašo įgyvendinat Konstitucijos 6 str. ir 30 str. bei Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių konvencijos 13 str. įtvirtintą ieškovo teisę ginti savo teises, remiantis Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar policijos tyrėjas liepiant atsakyti į kausimą, ar ieškovas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiklą, kurios padarymu įtariamas, nebuvo pažeistos ieškovo prigimtinės teisės į nekaltumo prezumpciją ir nesityčiojimą iš ieškovo bei jo neapgaudinėjimą, įtvirtintos LR Konstitucijos 21 str., 31 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., 6 str.;
- pripažinti, kad pagal galiojančius teisės aktus ieškovas neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už ieškinį ir neprivalo jo mokėti, teikdamas apeliacinį skundą. Nurodė, kad teismas nors ir priėmė ieškinio papildymą, tačiau visiškai jį ignoravo. Ieškovo paaiškinimą, kad jis neginčija jam pateikto įtarimo, teismas interpretavo, kaip pripažinimą padarius inkriminuotą veiką. Apeliantas pažymėjo, jog teismas turėjo susipažinti su LR Baudžiamojo proceso pagrindais, ir žinoti, kad jis paremtas nekaltumo prezumpcija, ir įtariamajam nėra jokio reikalo ginčyti jam keliamus įtarimus, nes jis neturi įrodyti savo nekaltumą, o tyrėjai turi pateikti kaltės įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendimu faktiškai apšmeižė, viešai pažemino jo garbę ir orumą. Baudžiamojo proceso neišmanymą teismas pademonstravo ir savo samprotavimu, kad pradinis padarytos veiklos kvalifikavimas nusikalstama yra būtinas jau pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje. Teismas nežinojo, kad konkrečią veiklą kvalifikuoti nusikalstama gali tik teismas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai tegali kalbėti apie veikos nusikalstamumo galimybę ar nusikalstamos veikos požymių buvimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi neadekvačiais teismų precedentais. Teismo cituota Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija dėl pranešimo apie įtarimą teisėtumo neturi nieko bendro su ieškiniu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas turi sumokėti 214 Lt žyminio mokesčio, tačiau toks sprendimas yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė už pareigūnų veiksmus vykdant ikiteisminį tyrimą atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, valstybei turtinė prievolė atlyginti žalą, nekyla. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias proceso teisės normas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jo netenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog LR BPK 188 str. 3 d. prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, todėl kreiptis šiuo klausimu į Konstitucinį Teismą netikslinga. Bylos nagrinėjimo metu G. Š. pripažino, kad jį apklausiusi tyrėja elgėsi teisėtai ir vadovavosi BPK 188 str. 3 d. Kadangi teismas nenustatė pagrindo manyti, kad BPK 188 str. 3 d. nuostata gali prieštarauti LR Konstitucijai ar pažeisti žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, esant nustatytai aplinkybei, kad tyrėja, atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus nepažeidė jokių galiojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, pagrįstai konstatavo, kad G. Š. teisės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos (LR CPK 6.250 str.).
Atsakovas LR valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie VRM, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad apeliantas nepateikė naujų argumentų ar motyvų dėl savo reikalavimų, pateiktų pirmosios instancijos teismui pagrįstumo, todėl atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į ieškinį.
Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinantys argumentai, todėl jis atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal civilinių bylų nagrinėjimo teismuose principus nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys. Šis principas galioja nagrinėjant bylas instancine tvarka – pirmosios instancijos teisme ginčo šalys nustato ieškinio dalyką, apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo dalykas yra apibrėžiamas apeliacinio skundo nustatytomis ribomis. Tai paaiškinama rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principais (CPK 5, 12, 13, 17 straipsniai). Priklausomai nuo pasirinkto nagrinėjimo dalyko, šalys nurodo teisinius faktus ir pateikia juos patvirtinančius įrodymus.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyta nė viena iš minėtų būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų buvo padaryta neturtinė žala ieškovui. Tai, kad ieškovas mano, kad, apklausiant jį įtariamuoju, užduodant klausimą, „ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas“, ieškovui buvo padaryta neturtinė žala ir pažeistos ieškovo teisės bei nekaltumo prezumpcija, savaime neįrodo priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų ir ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos.
Ta aplinkybė, kad ieškovas pateikė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškinio papildymą, jį ignoravo, savaime neįtakojo bylos esmės atskleidimo visapusiškumo, nes nagrinėjamu atveju ieškovo pareikšti reikalavimai išnagrinėti tinkamai ir visapusiškai pagal byloje suformuluotus ieškinio reikalavimus.
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą pripažinti, kad policijos tyrėjai, taikant Baudžiamojo proceso kodekso 188 str. 3 d., nurodant atsakyti į klausimą, „ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios įtariamas“, buvo pažeistos ieškovo teisės. Teisėjų kolegija nenustatė Konstitucijos 21 str., 31 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., 6 str. pažeidimo ir neturtinės žalos padarymo ieškovui.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino LR Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Tai, kad apeliantui nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo stilius, savaime nereiškia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ieškovo teises, nes ieškovui nebuvo užkirstas kelias patikrinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą šalyje įtvirtinta instancine teismų sistema.
Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Europos žmogaus teisių teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą nereiškia pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamiai ir teisingai motyvuotas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, vadovaudamasi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių nekartoja, priima nutartį skundžiamo teismo sprendimo nekeisti.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., 6.245 str. – 6.250 str., 6.272 str. 1 d.; LR CPK 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Dėl prašymų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintini, nes yra grindžiami prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais.
Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Tai, kad ieškovas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, išreiškė nuomonę, kad Baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnio 3 dalis prieštarauja atskiroms LR Konstitucijos nuostatoms, savaime nesukuria teismui pareigos be teisinių motyvų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo atveju nėra konkrečių teisinių argumentų ir teismui nekyla teisinių abejonių dėl Baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai nei pagal normų turinį, nei pagal reguliavimo apimtį, nei pagal formą ar Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Konstitucinio Teismo kompetencijai nėra priskirtas klausimas nagrinėti teisės akto atitikimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo kompetencijai nėra priskirtas klausimų tyrimas dėl to, ar policijos tyrėjui, klausiant, ar ieškovas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiklą, kurios padarymu įtariamas, nebuvo pažeistos ieškovo teisės, LR Konstitucijos 21 str., 31 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., 6 str. Klausimas dėl policijos tyrėjo veiksmų teisėtumo yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą (LR Konstitucijos 102 str.; LR Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str., 64 str., 69 str. 1 d. 2 p., 5 p.).
Dėl žyminio mokesčio
Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl jo ieškinys ir apeliacinis skundas nėra apmokestinami (LR CPK 83 str. 1 d. 9 p., 2 d.). Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui 2012-10-19 mokėjimo kvitą (b.l. 34) dėl 214 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinį.
LR CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog žyminis mokestis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio negu numato įstatymai. Vadovaujantis šiuo punktu, žyminis mokestis gali būti ieškovui grąžinamas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą (CPK 7 str.), nes ieškovas sumokėjo žyminį mokestį už reikalavimus, kurie pagal įstatymą neapmokestinami. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pateikė teismui žyminiu mokesčiu neapmokestinamą ieškinį, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas ieškovui, pavedant nutarties vykdymą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d., 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą nepakeistą.
Grąžinti ieškovui G. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) 214 Lt (du šimtus keturiolika litų) žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2012 m. spalio 19 d. mokėjimo kvitą, pavedant nutarties vykdymą šioje dalyje Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.