Kauno apygardos teismo nutartis

nerengiant teismo posėdžio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. R. (toliau – pareiškėja) skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. kovo 16 d. nutarties, kuria Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi D. R. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. M1-399-543/2021, pripažinta, jog D. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini) , gyvenanti (duomenys neskelbtini), padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, būdama nepakaltinama, ir jai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartis įsiteisėjo 2021 m. lapkričio 30 d. ir yra vykdoma.

3. Alytaus apylinkės teismas 2022 m. kovo 16 d. nutartimi, VšĮ Alytaus poliklinikos teikimą tenkino ir D. R. pritaikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre pakeitė į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog teismui pateiktų rašytinių duomenų visuma bei gydytojos J. V. – T. paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad D. R., kuriai teismo nutartimi yra taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, ignoruoja priverstinį ambulatorinį gydymą, nevyksta į gydymo įstaigą, atsisako bendrauti ir bendradarbiauti su gydytojais ir socialine darbuotoja, atvykstančiais į jos gyvenamąją vietą, todėl akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, kompetentinga gydymo įstaiga neturi realių galimybių vykdyti D. R. priverstinį ambulatorinį stebėjimą bei gydymą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos D. R. skundas atmetamas.

5. Skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, pateiktą medžiagą bei skundžiamos teismo nutarties motyvus, konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartimi pagrįstai D. R. pritaikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitė į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

6. Priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 405 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

7. Siekiant užtikrinti, kad teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens patalpinimo į psichiatrijos įstaigą atitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, jame turi būti užtikrintos veiksmingos procesinės garantijos nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kad dėl to būtų būtinas priverstinis gydymas; besitęsiančio laisvės atėmimo pagrįstumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas asmeniui išlieka ir toliau (Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012).

8. Kaip matyti iš byloje esančio Psichiatrinės gydytojų komisijos medicininės apžiūros akto Nr. 280 jame nurodyta, jog D. R. diagnozuota paranoidinė šizofrenija – F20.0. Pas psichiatrus D. R. pirmą kartą ambulatoriškai lankėsi 2002 m. vasario 13 d. Nuo 2002 m. kovo 1 d. iki 2002 m. kovo 8 d. D. R. buvo gydyta VšĮ Kauno psichiatrinėje ligoninėje, kur jai buvo nustatyta diagnozė F23.1 – ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Po stacionarinio gydymo ji lankėsi ambulatoriškai, tęsė po stacionaro jai paskirtą gydymą iki 2003 m. birželio 24 d. Paskutinis D. R. apsilankymas VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre fiksuotas 2004 m. kovo 1 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paskyrus priverčiamąją medicinos priemonę, D. R. nė karto neatvyko į VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centrą, medikams bei socialiniams darbuotojams nuvykus pas ją į namus ir paraginus lankytis bei gydytis, tą daryti kategoriškai atsisakė, nes jaučiasi sveika, neturi poreikio gydytis, nuvykus pakartotinai, pacientė atsisakė bendrauti. D. R. psichinė būsena apžiūros metu išlieka sąmoninga ir orientuota, tačiau bendrauti ji nenori, paskutinį kartą neištarė nė vieno žodžio. D. R. disforiška, jos emocijos esamai situacijai nėra adekvačios. Bendrauja nenoriai, nenori apie save teikti jokios informacijos, nerami, nusiteikusi priešiškai, įtari. Kliedesių, haliucinacijų įvertinti nepavyko, jos kritika nepakankama. Psichiatrinė gydytojų konsultacinė komisija, įvertinusi D. R. ligos anamnezę bei ligos eigą paskutinių 6 mėnesių laikotarpiu, rekomenduoja jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. (b. l. 8-9).

9. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas remdamasis minėtu Psichiatrinės gydytojų komisijos medicininės apžiūros aktu, taip pat ir teismo posėdžio metu, kuomet buvo nagrinėjamas VšĮ Alytaus poliklinikos teikimas dėl D. R. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo, apklaustos gydytojos J. V. – T. duotais paaiškinimais, apie tai, kad kompetentinga gydymo įstaiga neturi realių galimybių vykdyti D. R. priverstinį ambulatorinį stebėjimą bei gydymą, kadangi ji, ignoruoja gydymą, nevyksta į gydymo įstaigą, atsisako bendrauti ir bendradarbiauti su gydytojais ir socialine darbuotoja atvykstančiais į jos gyvenamąją vietą, pagrįstai sprendė, jog nesant byloje duomenų apie esminį D. R. psichikos sveikatos būklės teigiamą pokytį bei žymų jos socialinio pavojingumo sumažėjimą ar išnykimą yra tikslinga pacientei taikomą švelniausio pobūdžio priverčiamąją medicinos priemonę pakeisti griežtesne – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

10. Nors D. R. skunde teigiama, jog sveikatos būklė yra gera, kad jokios išvados ir jokie medicininei dokumentai nepatvirtina, kad liga paūmėjo, tačiau pažymėtina, kad jokių duomenų, kad jos psichinė sveikata šiuo metu yra pagerėjusi, byloje nėra gauta. Teismas rėmėsi Psichiatrinės gydytojų komisijos medicininės apžiūros aktu, kuriame padarytos išvados įvertinus duomenis iš ligos anamnezės, medicininių bei kitų dokumentų ir kuriais remiantis nustatyta, kad D. R. diagnozė: Paranoidinė šizofrenija – F 20.0. Šios Psichiatrinės gydytojų konsultacinės komisijos padarytos išvados dėl D. R. psichikos sutrikimo bei gydymo ignoravimo, nevykimo į gydymo įstaigą, atsisakymo bendrauti ir bendradarbiauti su gydytojais, nėra paneigtos, todėl pareiškėjos skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu.

11. Nesutiktina ir su pareiškėjos skundo argumentu, jog jai nebuvo žinoma, kad ji privalo lankytis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos centre, kadangi kaip matyti iš baudžiamojoje byloje Nr. M1-399-543/2021 esančių duomenų, apie Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį, kuria pripažinta, jog D. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą 140 straipsnio 2 dalyje, būdama nepakaltinama, ir jai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Alytaus poliklinikos Psichikos sveikatos centre, D. R. buvo žinoma, kadangi ji buvo išsiųsta ir pasirašytinai įteikta jos įstatyminiam atstovui – E. R..

12. Remiantis išdėstytu ir atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą BPK 405 straipsnyje, darytina išvada, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pateikto skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 404 straipsniu, 405 straipsnio 6 dalimi, 439, 440, 441, 442 straipsniais, baudžiamojo kodekso 98 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. R. skundą atmesti ir palikti galioti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. kovo 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.