Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-774-730/2016

2016 m. birželio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Mariaus Dobrovolskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams L. P., R. P., I. P., E. G., E. L., J. T., G. T., L. T., Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įkeldinimo ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

arba antras variantas (jei teismas nesutiktų tenkinti pirmo varianto): kambariu Nr. 2-5 ir kambario Nr. 2-3 dalimi (1,255 kv. m plotu), nustatant tokias papildomas sąlygas: ieškovei pripažinti teisę įsirengti pertvarą, atskiriant jai išskirto kambario Nr. 2-3 dalį, kuri sudaro 1, 255 kv. m ploto, nuo likusios kambario Nr. 2-3 dalies pagal 1.2 priedą; ieškovei pripažinti teisę įsirengti atskirą įėjimą į jai išskirtas patalpas, pažymėtas Nr. 2-5, ir teisę jai priklausančiose patalpose įsirengti atskirą sanitarinį mazgą, pasinaudojant sanitarinio mazgo įvadais (1.2 priede patalpa pažymėta Nr. 2-4) ir atlikti kitus reikalingus patalpų įrengimo darbus, išskirtos dalys pažymėtos 1.2 priede;

arba trečias variantas (jei teismas nesutiktų tenkinti nei pirmo, nei antro varianto): paskirti ieškovei naudotis kambariais Nr. 3-1 ir Nr. 3-2, nustatant tokias papildomas sąlygas: ieškovei pripažinti teisę įsirengti atskirą įėjimą iš lauko į jai išskirtas patalpas, pažymėtas Nr. 3-2, ir teisę jai priklausančiose patalpose įsirengti atskirą sanitarinį mazgą ir atlikti kitus reikalingus patalpų įrengimo darbus, išskirtos dalys pažymėtos 1.3 priede; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), palikti bendram bendraturčių naudojimui, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovė paveldėjimo būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), t. y. į 51/600 dalį gyvenamojo namo, 51/600 dalį statinių, 3/20 dalis sandėlio. Nuo pat nuosavybės teisės atsiradimo momento atsakovai ieškovei trukdo valdyti jai priklausantį turtą, neleidžia juo naudotis, neįleidžia į gyvenamąjį namą, sandėlį ir statinius, taigi atsakovai valdo ir naudojasi jiems nepriklausančiomis nekilnojamojo turto dalimis. Mano, kad 1971 m. spalio 15 d. teismo sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka neatitinka bendraturčių dalių, todėl turi būti keičiama, atkuriant ieškovei jos pažeistą nuosavybės teisę. Prašo ieškovei skirti naudotis atskirai atsakovės E. G. naudojamomis gyvenamojo namo patalpomis – kambariais, nes atsakovė E. G. pagal turimą nuosavybės dalį bendrojoje nuosavybėje naudoja didesnį gyvenamojo namo plotą nei jos turima nuosavybės dalis.

Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir visiškai neįvertino byloje pateiktų viešo registro duomenų dėl šalių turimų nuosavybės dalių, dėl ko neįvykdė savo pareigos, numatytos CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, tai yra, nesutariant bendraturčiams dėl nekilnojamojo daikto valdymo tvarkos, jos nenustatė. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuo 1971-10-15 teismo sprendimo yra praėję daugiau kaip 44 metai, dėl ko savaime suprantama, kad 1971-10-15 teismo sprendimas nebeatitinka šių dienų faktinių gyvenamojo namo kaip bendro turto naudojimo realijų. Ieškovei nuosavybės teise priklauso tik maža dalis nuosavybės bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Todėl ieškovei atlikti naujus viso namo matavimus turint kiek daugiau nei 13 kv. m. nėra jokio tikslo. Norint išskirti ieškovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje visiškai pakanka ir jau esamų matavimų. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad patalpose, į kurias ieškovė pretenduoja, būtų kas nors pasikeitę. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi vien tik atsakovų gandais, kad patalpos, į kurias ieškovė pretenduoja, neatitinka Registro duomenų, tačiau šie atsakovų gandai nėra paremti jokiais konkrečiais įrodymais. Ieškovės pasiūlyti trys variantai dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo jokiu būdu nereiškia jos neapsisprendimo, kaip pasisakė pirmosios instancijos teismas. Priešingai, šie ieškovės veiksmai rodo jos norą ieškoti kompromiso, įgyvendinti jai priklausančias teises kuo mažiau paliečiant ir pažeidžiant kitų bendraturčių interesus. Pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog šalys yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės: ieškovei V. M. priklauso 51/600 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 51/600 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3/20 dalys sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovui L. P. – 4/25 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4/25 dalys kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/10 dalis sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui R. P. – 4/25 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 4/25 dalys kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/10 dalis sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovei E. G. – 51/150 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 51/150 dalis kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2/5 dalys sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovei I. P. – 17/150 dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 17/150 dalių kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/5 dalis sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovams E. L., J. T., G. T. ir L. T. (J. E. T. procesinių teisių perėmėjai) – 17/150 dalių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 17/150 dalių kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovė turto dalį įgijo pagal 2005-09-06, 2012-08-03 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus, mirus turto bendraturčiui I. P..

Ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes, jog kiti bendraturčiai neleidžia ieškovei naudotis jai priklausančia turto dalimi, tai yra neįleidžia į gyvenamąjį namą, sandėlį ir neleidžia naudotis kitais statiniais, taigi patys valdo ir naudojasi jiems nepriklausančiu nekilnojamuoju turtu. Kadangi nepavyksta su atsakovais taikiai susitarti dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos, ieškovės kaip savininkės teisės yra pažeidžiamos, todėl prašė nustatyti naudojimosi turtu tvarką.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio netenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, jog ieškovei neatlikus ginčo pastatų kadastrinių matavimų ir nepateikus specialistų parengto plano, keičiant 1971-10-15 teismo sprendimu nustatytą naudojimosi turtu tvarką, bus pažeisti atsakovės E. G. interesai.

Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvuodama tuo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo ir visiškai neįvertino byloje pateiktų viešo registro duomenų dėl šalių turimų nuosavybės dalių, dėl ko neįvykdė savo pareigos, numatytos CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, tai yra, nesutariant bendraturčiams dėl nekilnojamojo daikto valdymo tvarkos, jos nenustatė. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka ir būdai. Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-77/2011). CK 4.81 straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad jei susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti du teismo sprendimai: 1984-06-07 dėl nuosavybės teisės valdymo fakto L. P. atžvilgiu ir 1971-10-15 dėl naudojimosi turtu (duomenys neskelbtini), tvarkos tarp bendraturčių E. G., E. P., S. P., L. P., V. P. ir I. P..

Pagal minėtą 1971-10-15 Palangos miesto liaudies teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), tvarka, ieškovės tėvui I. P. paskirta naudotis pastatu, pažymėtu plane 2I1m. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad I. P. paskirtas naudotis pastatas atitinka pažymėjimą 2I1ž, tai yra sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės pateiktuose 2005-09-06 ir 2012-08-03 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimuose taip pat nurodytas faktas apie priimtą 1971-10-15 sprendimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

Įrodymų, jog minėtas teismo sprendimas būtų panaikintas, nėra pateikta, dėl šios priežasties nustatyta naudojimosi ginčo objektais tvarka privaloma ieškovei, kaip I. P. turto paveldėtojai.

Įvykus tam tikriems juridiniams faktams, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius, atsiranda pagrindas keisti jau nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tačiau civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keičiama tik tada, kai tam yra svarių priežasčių. Tokiomis pripažintinos naujai paaiškėjusios ar atsiradusios aplinkybės, turinčios reikšmę daikto naudojimo tarp bendraturčių tvarkos nustatymui. Pavyzdžiui, keisti nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką galima dėl patalpų pertvarkymo, kai jos neišliko, padidėjo ar sumažėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuo 1971-10-15 teismo sprendimo yra praėję daugiau kaip 44 metai, dėl ko savaime suprantama, kad 1971-10-15 teismo sprendimas nebeatitinka šių dienų faktinių gyvenamojo namo kaip bendro turto naudojimo realijų. Tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo būtinumą. Ieškinyje ieškovė nurodo tik argumentus, jog kiti bendraturčiai neleidžia ieškovei naudotis jai priklausančiu turtu, neduoda raktų nei nuo gyvenamojo namo, nei nuo sandėlio, kuriuo jai priskirta naudotis, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų šias ieškovės nurodomas aplinkybes nėra pateikta.

Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi nepateikus specialistų parengto nekilnojamojo turto pasidalijimo plano, neįmanoma pakeisti naudojimosi turtu tvarkos, nustatytos 1971-10-15 teismo sprendimu. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.

Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. D. K. , bylos Nr. 3K-3-77/2011).

Dėl šios priežasties teismas nustatydamas naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką turi užtikrinti bendraturčių interesų pusiausvyrą, kuri pasireiškia siekiu, kad bendraturčiams priskirtos naudotis daikto dalys kuo labiau atitiktų jų bendrojoje dalinėje nuosavybėje turimas idealiąsias nuosavybės dalis. Kitaip tariant, nustatyta naudojimosi tvarka turi kiek įmanoma labiau atitikti adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijų. Be to, naudojimosi tvarka patvirtinama, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai, o šią dalį reikia tiksliai atriboti, nustatant jos dydį ir lokalizaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, siekiant atriboti ir tiksliai nustatyti, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai, šalys turi pateikti teismui planą (projektą), kaip pageidauja naudotis bendrosios nuosavybės teise priklausančiu daiktu, kuris turi būti paremtas nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų duomenimis, t. y. gyvenamojo namo vidaus patalpų planais ir jų plotų eksplikacija.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad norint išskirti ieškovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje visiškai pakanka ir jau esamų matavimų. Su tokia ieškovės nuostata sutikti negalima, kadangi iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė prašė nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu (gyvenamuoju namu) tvarką, vadovaujantis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmojo aukšto ir mansardos planu, kuris parengtas 1981 metais, kadastriniai matavimai paskutinį kartą atlikti 1994 metais. Pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovei pateikti naudojimosi ginčo objektais tvarkos planą, kuris atitiktų faktinę gyvenamojo namo patalpų ir pertvarkų padėtį, įvertinęs, jog tiek I. P., tiek E. G. atstovės teigė, jog gyvenamajame name yra atlikti remontai ir kitokie patalpų pakeitimai.

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nėra jokių duomenų, kad patalpose, į kurias ieškovė pretenduoja, būtų kas nors pasikeitę, tokią išvadą teismas padarė vien tik remdamasis atsakovų gandais, kad patalpos, į kurias ieškovė pretenduoja, neatitinka Registro duomenų. Tačiau ieškovė apeliaciniame skunde pati pripažįsta, kad 1971-10-15 teismo sprendimu nustatytos dalys neatitinka faktiškai bendraturčių valdomų dalių, patalpų skaičius neatitinka dabartinių patalpų skaičiaus.

Pažymėtina ir tai, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2014-09-10 pateikė į bylą pranešimą, jog neįmanoma paruošti ginčo objektų padalijimo tarp bendraturčių plano (projekto), kadangi pagal turimus dokumentus, kurių pagrindu bendraturčiams įregistruotos nuosavybės teisės, neaišku, kokios patalpos ir kam konkrečiai priklauso. Nurodė, jog esant pasikeitusiems patalpų plotams, patalpų išdėstymams, reikalinga atlikti kadastrinius matavimus, pasikeitusius kadastrinis matavimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tik tada galima atlikti pastato dalių apskaičiavimo projektą. Atsižvelgęs į VĮ Registrų centro pranešimą, pirmosios instancijos teismas 2014-10-21 nutartimi įpareigojo ieškovę su atsakove E. G. atlikti ginčo pastato kadastrinius matavimus, užregistruoti pastato kadastro duomenų pasikeitimus, parengti pastato dalių apskaičiavimo projektą pagal pastato savininkų turimas nuosavybės dalis ir teikti šį projektą teismui, tačiau projektas teismui nebuvo pateiktas.

Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pretenduoja į atsakovei E. G. priklausančias patalpas, darytina išvada, kad neatlikus pastato dalių perskaičiavimo ir nenustačius, kokiomis ir kokio dydžio pastato dalimis teks naudotis kitiems bendraturčiams, nėra įmanoma nustatyti naudojimosi ginčo pastatu tvarkos.

Atsakant į apeliantės argumentą, jog ieškovei atlikti naujus viso namo matavimus turint kiek daugiau nei 13 kv. m nėra jokio tikslo, ir į tai, jog siekiant atlikti naujus gyvenamojo namo kadastrinius matavimus būtinas visų bendraturčių sutikimas, tačiau esant ginčui dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, ieškovė negaus visų bendraturčių sutikimo, pažymėtina, jog kitiems bendraturčiams neduodant sutikimo dėl kadastrinių matavimų atlikimo ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovams prašydama leisti atlikti kadastrinius matavimus be bendraturčių sutikimo.

Esant anksčiau minėtų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio, kadangi klausimai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos nustatymu, turi būti sprendžiami ne formaliai, o taikant bendraturčių interesų derinimo principą ir siekiant išlaikyti jų teisių gynimo pusiausvyrą.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymą (CK 4.81 straipsnis, 4.75 straipsnis), priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, priteisė iš ieškovės V. M. atstovavimo išlaidas – 434,43 Eur atsakovei I. P., 260,66 Eur atsakovui R. P., 700,00 Eur atsakovei E. G., 504,78 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 96,70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovės E. G. bylinėjimosi išlaidas sudaro 1224,05 Eur už atsiliepimą į ieškinį, tripliką, priešieškinį bei atstovavimą teismo posėdžiuose (b. l. 146, I tomas, 129, III tomas), atsakovo R. P. bylinėjimosi išlaidas sudaro 900,00 Lt (260,66 Eur) už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose (b. l. 148, I tomas), atsakovės I. P. bylinėjimosi išlaidas sudaro 1500,00 Lt (434,43 Eur) už atsiliepimo į ieškinį parengimą, tripliko paruošimą, konsultavimą atstovavimą teismo posėdžiuose (b. l. 150, I tomas), atsakovo Juozapo E. T. bylinėjimosi išlaidas sudaro 504,93 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 73-74, III tomas).

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Vertinant šalims suteiktų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą pagal prašymus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 ir 2015-03-19 įsakymais Nr. 1R-77 patvirtintais Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytais advokatų paslaugų įkainiais.

Atsakovų bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose neviršija Rekomendacijose nustatytų advokatų atlyginimo maksimalių dydžių, kadangi vien tik už atsiliepimo į ieškinį parengimą maksimalią atlyginimo sumą galėtų sudaryti 3000,00 Lt (868,86 Eur) (2004 m. Rekomendacijų 7., 8.2. punktai). Atsakovės E. G. bylinėjimosi išlaidų suma viršija 868,86 Eur, tačiau iš pateiktos bylinėjimosi išlaidų detalizacijos matyti, jog atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro ne tik atsiliepimo į ieškinį parengimas, bet ir priešieškinio, tripliko atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidos. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą atsakovei E. G., įvertinęs tą aplinkybę, jog atsakovė atsisakė pareikšto priešieškinio ir už priešieškinio parengimą bylinėjimosi išlaidų nepriteisė iš ieškovės. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.

Įrodymų pagrindžiančių ieškovės sunkią turtinę padėtį, turimą nekilnojamąjį kilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas nėra pateikta, prašymo išdėstyti teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą, ieškovė taip pat nepareiškė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, iš ieškovės priteistina 100,00 Eur atsakovės I. P. bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 300,00 Eur atsakovės E. G. bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės V. M. 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei I. P..

Priteisti iš ieškovės V. M. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei E. G..