Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų N. P. ir E. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc ieškinį atsakovams N. P. ir E. G. dėl skolos pagal laidavimo sutartis priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „MV Trading“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti:

iš atsakovo N. P. 843 364,23 Lt negrąžinto kredito dalies, 947,25 Lt nesumokėtų palūkanų, 100 399,08 Lt nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir 23 370,26 Lt nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; iš atsakovo E. G. 1 637 118,80 Lt negrąžinto kredito dalies, 1 838,78 Lt nesumokėtų palūkanų, 194 892,32 Lt nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų ir 45 365,80 Lt nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Ieškovas taip prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo N. P. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 968 080,80 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ir lėšas, bei areštuoti atsakovo E. G. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1 879 215,70 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises ir lėšas. Poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė tuo, kad iš atsakovų, kurie yra fiziniai asmenys, prašoma priteisti suma yra didelė. Be to, atsakovai mėgins turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims, ką patvirtina ne tik didelė ieškinio suma, bet ir atsakovų elgesys – vengimas vykdyti savo įsipareigojimus, nepaisant ieškovo raginimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 30 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo N. P. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 968 080,80 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, bei areštavo atsakovo E. G. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1 879 215,70 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai –lėšas. Teismas leido atsakovams iš areštuotų lėšų asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos. Teismas, įvertinęs ieškinio turinį, nusprendė, kad ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, bei padarė išvadą, kad ieškinio suma yra didelė ir sudaranti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 str. 1 d., 145 str.).

II. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

Atsakovas N. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį. Atsakovas kaip laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo priežastį nurodo tą aplinkybę, kad ieškinio reikalavimas yra užtikrintas trečiojo asmens UAB „MV Trading“ bei UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ turtu, todėl nėra pagrindo papildomai užtikrinti ieškinį. Atsakovas paaiškina, kad trečiajam asmeniui UAB „MV Trading“ ieškovas pagal 2008 m. vasario 27 d. Banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/02/18 suteikė 2 750 000 Lt sumai kreditą bei pagal šią sutartį kilusių įsipareigojimų užtikrinimui įkeitė UAB „Mevasta“ arba UAB „MV Retail“ ne mažesnės vertės nei 2 998 000 Lt dydžio atsargas, 258 960 Lt vertės įrenginių ir/ar inventoriaus, 2 496 380 Lt gautinas sumas bei UAB „MV Trading“ visas banko sąskaitas. 2009 m. balandžio 21 d. minėtos kredito sutartie pakeitimu buvo papildomai įkeisti UAB „MV Retail“ 1 999 100 Lt įrenginiai/inventorius. 2010 m. kovo 10 d. minėtos kredito sutarties pakeitimu buvo įkeistos UAB „MV Trading“ gautinos sumos ne mažesnės nei 2 500 000 Lt. 2011 m. gegužės 24 d. minėtos kredito sutarties pakeitimu buvo papildomai įkeista UAB „Rududu ir Co“ ne mažesnės vertės nei 450 000 Lt atsargos, 250 000 Lt vertės įrenginiai ir/ar inventorius, UAB „MV Trading“ gautinos sumos ne mažesnės nei 2 500 000 Lt, visos pas ieškovą esančios/būsimos UAB „MV Trading“ ir UAB „Rududu ir Co“ sąskaitos bei 100 procentų UAB „MV Trading“ ir UAB „Rududu ir Co“ akcijų, kurios priklauso atsakovams. Minėti sutarčių pakeitimai bei hipotekos registro įrašai patvirtina, kad šiuo metu UAB „MV Trading“ įsiskolinimas pagal kredito sutartį sudaro 813 618,64 EUR (2 809 262,40 Lt), kurio grąžinimas įkeistas 6 243 000 Lt vertės turtu. Be to, ieškovui įkeistų UAB „MV Trading“ ir UAB „Rududu ir Co“ akcijų vertė sudaro 1 658 500 Lt ir 1 180 000 Lt.

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc pateikė atsiliepimą į atsakovo N. P. atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad UAB „MV Retail“ 2010 m. rugpjūčio 5 d., o UAB „Mevasta“ 2009 m. birželio 8 d. buvo išbraukti iš sandorių, todėl jų turtas nebėra įkeistas bankui. Be to, Vilniaus apygardos teisme UAB „MV Retail“ 2010 m. vasario 23 d. buvo iškelta bankroto byla. Tuo tarpu pagal UAB „MV Trading“ įkeistas reikalavimo teises kreditoriai jau yra atsiskaitę, UAB „MV Trading“ lėšų sąskaitose neturi, likęs kreditas yra užtikrintas tik kilnojamojo turto ir turtinių teisių įkeitimu, kuris yra menkavertis ir bet kada gali būti iššvaistytas. UAB „Rududu ir Co“ visą bankui įkeistą turtą bei prekės ženklą 2012 m. perleido kitam asmeniui, ši įmonė neatsiskaito su ieškovu pagal kitą laidavimo sutartį, lėšų sąskaitose neturi. Atsakovas nepateikė duomenų apie savo turtą, deklaravo gyvenamąją vietą Kipre, ilgą laiką nevykdo savo pareigų ieškovui. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio suma atsakovo atžvilgiu laikytina didele.

Atsakovas E. G. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį. Nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir atsakovas N. P. atskirajame skunde. Atsakovas papildomai nurodo, kad tarp jo ir ieškovo 2008 m. vasario 27 d. sudarytoje Laidavimo sutartyje buvo susitarta, jog dėl esminio kredito sutarties, už kurios įvykdymą laidavo atsakovas, pakeitimo – kredito sumos padidinimo ir/ar kredito laikotarpio pailginimo – turi būti gautas laiduotojo pritarimas. 2011 m. gegužės 24 d. minėtos kredito sutarties pakeitimu buvo prailgintas kredito laikotarpis be atsakovo rašytinio sutikimo, todėl atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį pasibaigė (CK 6.87 str. 4 d.).

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc pateikė atsiliepimą į atsakovo E. G. atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir atsiliepime į atsakovo N. P. atskirąjį skundą. Papildomai nurodo, kad 2011 m. gegužės 24 d. atsakovas raštu sutiko pakeisti kredito sutartį. Be to, laidavimas yra savarankiška prievolė ir ieškovas turi teisę rinktis, ar patenkinti savo reikalavimą pagal laidavimo sutartį, ar iš įkeitimu užtikrinto turto. Todėl teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprivalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškinio reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas įkeisto turto verte.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkinami.

Nagrinėjamu atveju atsakovai N. P. ir E. G. pateikė atskiruosius skundus, kuriuose nurodo iš esmės tokius pačius argumentus dėl skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo. Abiejuose atskiruosiuose skunduose atsakovai teigia, kad ieškinio reikalavimų užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pagrindo, nes jie buvo užtikrinti, įkeičiant kitų asmenų turtą. Be to, atsakovas E. G. savo atskirajame skunde ginčija ir pačią laidavimo sutartį, teigdamas, kad ji yra pasibaigusi.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad prieš teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, iš pradžių yra prima facie (preliminariai) įvertinamas ieškinio pagrįstumas, ir tik nustačius, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas – sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo, tai yra realių grėsmių, jog galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu.

Nagrinėjamu atveju preliminariai (prima facie) įvertinus ieškinį (tai yra ieškinio reikalavimo pobūdį, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinį bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtį), teisėjų kolegija negali padaryti išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pats ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Todėl nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovo E. G. atskirojo skundo argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių bei įrodymų pakankamumo, kuriais jis kvestionuoja tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos laidavimo sutarties galiojimą, atmetami kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.).

Tuo tarpu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė.

Be to, pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, laikinosios apsaugos priemonės įkeitimu (hipoteka) užtikrintai prievolei taikomos tada ir tik tai reikalavimų daliai, kurių įvykdymui užtikrinti nepakanka įkeisto turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-35/2010, 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1105/2010 ir kt.). Ši taisyklė galioja ir tada, kai skolinio įsipareigojimo įvykdymas yra užtikrintas ne tik turto įkeitimu, bet ir laidavimu: jei kreditoriaus reikalavimo patenkinimas gali būti įvykdytas iš įkeisto turto, nėra objektyvaus ir būtino pagrindo papildomai areštuoti laiduotojo, kurio prievolė yra tik išvestinė, turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1033/2010). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nors hipoteka nėra laikinoji apsaugos priemonė ir ji taikoma skolinio įsipareigojimo, bet ne ieškinio reikalavimų ir teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, toks prievolės užtikrinimas iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-677/2009, 2010 m. sausio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-35/2010). Vadinasi, pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė ir jų mastas priklauso nuo turto, kuris apsunkintas hipoteka (įkeistas), rinkos vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-181/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovai atskiruosiuose skunduose teigia, kad ieškinio reikalavimams užtikrinti (kurių bendra suma 2 847 296,50 Lt) yra įkeistas UAB „MV Trading“, UAB „MV Retail“, UAB „Rududu ir Co“ ir UAB „Mevasta“ kilnojamasis turtas, gautinos sumos ir kitas finansinis turtas, kurio bendra vertė siekia daugiau nei 9 000 000 Lt. Turto vertei pagrįsti atsakovai pateikia Centrinės hipotekos įstaigos išrašus apie šio turto įkeitimų sandorių įregistravimą (b.l. 87-121). Tuo tarpu teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo nutartimis UAB „MV Trading“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ yra iškeltos bankroto bylos dėl jų nemokumo (CPK 179 str. 3 d.). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartyje, kuria iškelta bankroto byla UAB „MV Trading“ (civilinės bylos Nr. B2-4261-464/2012), ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje, kuria iškelta bankroto byla UAB „Rududu ir Co“ (civilinės bylos Nr. B2-5844-302/2012), nustatyta, kad šios įmonės yra skolingos Nordea Bank Finland Plc didesnes nei 700 000 EUR (2 416 960 Lt) sumas, kurių nepajėgia šiam kreditoriui sumokėti. Tuo tarpu iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla UAB „MV Retail“ matyti, kad šiam asmeniui bankroto bylos iškėlimą dėl jo nemokumo inicijavo UAB „MV Trading“. Šios aplinkybės suponuoja pagrįstą prielaidą, jog UAB „MV Trading“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ balansinė turto vertė, kuri nurodyta įkeitimo sandoriuose, neatitinka realiai turimo turto rinkos vertės ir šių asmenų kaip įkaitų davėjų galimybės užtikrinti šioje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų įvykdymą yra abejotinos (CPK 183 str., 185 str.). Be to, iš Juridinių asmenų registro informacinės sistemos matyti, kad UAB „Mevasta“ nuo 2010 m. nėra pateikusi Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų (CPK 179 str. 3 d.), o iš Juridinių asmenų registre esančio paskelbto paskutinio šios bendrovės 2009 m. balanso matyti, kad jos turto vertė 2008 m. sudarė 6 271 263 Lt, o 2009 m. - tik 68 312 Lt. Kadangi atsakovai atskiruosiuose skunduose nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti realią UAB „Mevasta“, UAB „MV Trading“, UAB „MV Retail“ ir UAB „Rududu ir Co“ turimo turto rinkos vertę, teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytus atsakovų atskirųjų skundų argumentus, jog bankrutuojančių įmonių bei įmonės, kuri yra deklaravusi turinti turto tik už 68 312 Lt, įkeisto turto vertė gali objektyviai užtikrinti ieškinio reikalavimų (kurių bendra suma 2 847 296,50 Lt) įvykdymą (CPK 12 ir 178 str.). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai nepaneigė prezumpcijos, jog šiuo atveju ieškinio reikalavimų suma (968 080,80 Lt suma atsakovo N. P. atžvilgiu bei 1 879 215,70 Lt suma atsakovo E. G. atžvilgiu) laikytina didele bei sudarančia savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovų N. P. ir E. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutarties, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas ginčą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje išsprendė teisingai. Kadangi teisėjų kolegija pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 338 str.), atsakovų atskirieji skundai netenkinami, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.