- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-26
- Bylos Nr.
- 2-1033/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- DnB NORD bankas
- Atsakovas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- "Jalga"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-2018-343/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Trečiasis asmuo byloje bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Jalga“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 293 248 Lt negrąžintos paskolos, 6 274,41 Lt palūkanų, 84,47 Lt delspinigių, 12,71% metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodė, kad tretysis asmuo, už kurio prievoles ieškovui 2008 m. balandžio 30 d. laidavimo sutartimi Nr. 2317 laidavo atsakovas, tik iš dalies įvykdė 2006 m. liepos 1 d. kreditavimo sutartimi Nr. 10688 su vėlesniais pakeitimais prisiimtus įsipareigojimus. 2010 m. sausio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla. Šiai nutarčiai įsiteisėjus, 2010 m. sausio 26 d. kreditavimo sutartis buvo nutraukta, visi prievolės įvykdymo terminai laikomi suėjusiais, už šių prievolių įvykdymą yra solidariai atsakingas atsakovas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nutartyje nurodė, jog iš ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų turinio matyti, jog pagrindinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas ne tik laidavimu, bet ir trečiajam asmeniui priklausančio turto įkeitimu. Pagal hipotekos lakštą su vėlesniais pakeitimais įkeisto turto vertė, tiek ir įkeitimu užtikrintos prievolės dydis gerokai viršija ieškovo nurodytą įsiskolinimo sumą, todėl teismas sprendė, jog iš kreditavimo sutarties įvykdymo kylančios prievolės įvykdymo užtikrinimas įkeitimu laikytinas pakankamu, ir nėra pagrindo papildomam teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – areštuoti atsakovui A. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 186 556,88 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas trečiuosius asmenis. Nurodo, jog laidavimas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė pati savaime nėra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonė, juolab nesudaro pagrindo atsakovo laidavimą vertinti kaip galimai bankui palankaus teismo sprendimo įvykdymo garantą. Be to, vien aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas ieškovo naudai, negali būti laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrindu. Kadangi daliai ieškovui įkeisto turto hipoteka buvo išregistruota, atsakovui reiškiamas didelės vertės piniginis reikalavimas, o atsakovas yra fizinis asmuo, todėl jo finansinė padėtis turi būti vertinama kaip nestabili, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taip pat apeliantas pažymi, jog šiuo metu bankui įkeisto turto vertė yra ženkliai pakitusi, t.y. šiuo metu bankui įkeisto turto vidutinė rinkos vertė yra tik 113 050 Lt, o šios sumos nepakaktų reiškiamų reikalavimų patenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Iš byloje esančios 2009 m. liepos 16 d. hipotekos lakšto kopijos (b.l. 36-39) matyti, kad AB DnB NORD banko suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimui buvo įkeistas žemės sklypas, esantis Elektrėnų g. 19, Kaune, ir nuosavybės teise priklausantis pagrindiniam skolininkui BUAB ,,Jalga“. Šis turtas šalių susitarimu buvo įvertintas 615 000 Lt (pagal nekilnojamojo turto vertintojo nustatytą vertę). Taip pat bankui buvo įkeistas atsakovui A. R. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis Taikos pr. 33A, Kaune, kurio vertė, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto vertintojo išvadą, šalių susitarimu buvo nustatyta – 280 000 Lt. Įkeitimo metu nustatyta bendra įkeitimo objektų vertė – 895 000 Lt. Minėtos vertės objektų įkeitimas turėjo užtikrinti 549 000 Lt dydžio prievolės įvykdymą. Vėliau A. R. priklausančiam turtui hipoteka buvo išregistruota (b.l. 42-43), taigi bankui liko įkeistas žemės sklypas, kurio vertė 615 000 Lt.
Kaip žinia, pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę, net ir bankroto procese, prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gautos pardavus tokį turtą (CK 4.192 str. 1 d.). Pardavus bankui įkeistą ir trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, iš lėšų, gautų realizavus hipoteka (įkeitimu) apsunkintą turtą, ieškovas galėtų patenkinti ieškinyje nurodyto dydžio piniginius reikalavimus. Nors ieškovas tvirtina, kad vidutinė jam įkeisto žemės sklypo rinkos vertė yra tik 113 050 Lt, todėl likusios dalies reikalavimo užtikrinimui būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau šie ieškovo teiginiai yra pagrįsti 2006 m. gegužės 15 d. duomenimis, kurie gali neatitikti realios šiuo metu esamos įkeisto turto vertės. Be to, pagal hipotekos lakštą įkeisto turto vertė yra 615 000 Lt, t.y. gerokai viršija ieškovo nurodytą įsiskolinimo sumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš kreditavimo sutarties įvykdymo kylančios prievolės įvykdymo užtikrinimas įkeitimu laikytinas pakankamu, ir nėra pagrindo papildomam teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, šioje byloje yra sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui būtinumo, todėl teisėjų kolegija nesprendžia dėl tikslios minėto žemės sklypo vertės, nes tai nėra tiesioginis apeliacijos dalykas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog reikalavimo, kilusio iš kredito sutarties, patenkinimas gali būti įvykdytas iš įkeisto turto, todėl nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba, papildomai areštuojant atsakovo, kaip laiduotojo, kurio prievolė ieškovui yra tik išvestinė iš pagrindinės prievolės, turto suvaržymus. Jau egzistuojantis prievolės įvykdymo užtikrinimas turto įkeitimu iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Tai, jog ieškovas turi teisę rinktis, ar pareikšti reikalavimus pagrindiniam skolininkui, ar laiduotojams, nesudaro pagrindo šioje byloje taikyti papildomus ribojimus (laikinąsias apsaugos priemones) atsakovui ir taip papildomai varžyti jo teises.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį nepakeistą.