Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-221-519/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-09-28
Bylos Nr.: 1A-221-519/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-38668-2022-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas, Zigmas Kavaliauskas
Nuteistasis: A. P.
Advokatai: Dalius Vaičiulis

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str

Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-519/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38668-2022-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2.; 1.2.4.6.1.; 1.2.5.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Renatai Šauklienei,gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės ir nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., ir nustatyta tvarka atsiskaityti kaip vykdo įpareigojimus.

A. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. P. nuteistas už tai, kad jis mušdamas sukėlė fizinį skausmą, t. y. 2022 m. spalio 10 d., apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), laukinių kačių šėrykloje, žodinio konflikto metu, tyčia, į nukentėjusiąją E. L. metė plastmasinį kačių transportavimo krepšį, pataikydamas nukentėjusiajai į dešinę ranką, tuo nukentėjusiajai E. L. sukėlė fizinį skausmą.

2. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, t. y. 2022 m. spalio 10 d. apie 16.45 val., (duomenys neskelbtini), laukinių kačių šėrykloje, žodinio konflikto metu su E. L., rankoje laikydamas atlenkęs peilį, ėjo link E. L., sakydamas kad „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“, grasino nukentėjusiajai, kad ją nužudys, ar sunkiai sutrikdys jos sveikatą, dėl ko nukentėjusiajai E. L. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Renata Šauklienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendį dalyje dėl A. P. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. P. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir nuteisti A. P. galutine subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

3.1. Prokurorė sutinka su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendžio dalimi, kuria A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodydama, kad teismas parinko tinkamą bausmės rūšį ir jos dydį, todėl nuosprendžio šioje dalyje neskundžia. Tačiau prokurorė nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. P. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad A. P. veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nes nėra tyčios, t. y. vieno iš būtinojo šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio, ir šioje dalyje jo atžvilgiu priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

3.2. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat nurodo, kad A. P. kaltę, jog jis laikydamas rankoje atlenktą peilį – įrankį, kuriuo galima nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, bei išsakydamas grasinamojo pobūdžio žodžius „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“ grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti E. L. sveikatą, įrodo nuoseklūs vieni kitus papildantys nukentėjusiosios E. L. ir liudytojo T. L. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Toliau apeliaciniame skunde prokurorė cituoja nukentėjusiosios E. L. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisminio bylos nagrinėjimo metu.

3.3. Prokurorės teigimu, nagrinėjamu atveju grasinimas buvo išreikštas poelgiu – peilio nukreipimu į žmogų, t. y. konkliudentiniais veiksmais bei išsakytais grasinamojo pobūdžio žodžiais – „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“. Pasak prokurorės, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. P. ir E. L. prieš tai nebuvo pažįstami, jokio konflikto tarp jų anksčiau nebuvo kilę, todėl suprantama, kad toks A. P. poelgis nukentėjusiajai aiškiai buvo netikėtas bei paveikė nukentėjusiosios psichikos būseną. Teigia, kad atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, grasinimo būdą – netikėtą peilio, t. y. daikto, pritaikyto žmogui sužaloti ar atimti jam gyvybę, iš arti nukreipimą i žmogų, nukentėjusioji E. L. suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei, o A. P. panaudojus peilį, toks grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas, sunkiai sutrikdant žmogaus sveikatą ar net atimant jam gyvybę. Prokurorės nuomone, A. P. atlenktą peilį į nukentėjusiąją nukreipė tyčia, taip norėdamas sukelti nukentėjusiajai baimę ir toks bauginimas peiliu turi būti vertinamas kaip realus grasinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti.

3.4. Toliau apeliaciniame skunde prokurorė cituoja liudytojo T. L. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojų V. A., K. M., R. B. duotus parodymus, 2022 m. lapkričio 28 d. akistatos protokole, 2022 m. spalio 10 d. pranešime policijai, 2022 m. lapkričio 17 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo, 2022 m. gruodžio 6 d. daiktų apžiūros, 2022 m. lapkričio 11 d., 2022 m. gruodžio 15 d. kitų objektų apžiūros protokoluose fiksuotas aplinkybes.

3.5. Prokurorės teigimu, nukentėjusiosios E. L., tiek ir liudytojo T. L. parodymai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų dėl įvykio aplinkybių, todėl visiškai nepagrįsti ir neobjektyvūs teismo teiginiai, jog nukentėjusiosios sutuoktinis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi. Teigia, kad nukentėjusioji nurodė, jog A. P. iš kišenės išsitraukė sulankstomą peilį, jį atsilenkęs ir laikydamas rankoje ėjo link jos ir sakė, kad „aš jus išžudysiu“, o vėliau su peiliu eidamas link nukentėjusiosios vyro (liudytojo T. L.) grasino subadyti mašinos ratus. Šiuo aspektu pažymi, kad spontaniškai kilusiose konfliktinėse situacijose, kuriose išsakomi grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tokie grasinimai nebūtinai turi pasireikšti būtent tokiomis formuluotėmis, kurios tiesiogiai numatytos baudžiamajame įstatyme. Prokurorės teigimu, apie grasinimo realumą sprendžiama atsižvelgiant ir į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinta, naudotus įrankius. Vien tai, kad nukentėjusiosios E. L. ir liudytojo T. L. parodymai skyrėsi dėl neesminių aplinkybių – dėl A. P. turėto peiliuko, kurį jis savanoriškai pateikė ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laiko tarpui, spalvos ir jo dydžio, niekaip nesudaro pagrindo laikyti tokius jų parodymus nepatikimais. Pabrėžia ir tai, jog ši aplinkybė niekaip nepaneigia fakto, kad A. P. nukentėjusiajai grasino būtent peiliu. Pasak prokurorės, jog natūralu, kad E. L. išsigandusi A. P. veiksmų, o liudytojas T. L., buvęs šiek tiek toliau nuo įvykio vietos, galėjo susimaišyti, juolab koncentravo dėmesį į grasinantį asmenį – A. P., jo elgesį, ir galėjo detaliai neįsidėmėti įrankio, kuriuo buvo grasinama, spalvos bei jo dydžio. Šios aplinkybės, prokurorės teigimu, savaime nesudaro pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais, kad A. P. nukentėjusiajai E. L. grasino peiliu, t. y. laikydamas į ją nukreipęs rankoje laikomą atlenktą peilį bei sakydamas, kad ją (E. L.) ir visus kitus nužudys ir papjaus. Pažymi, jog tai buvo nurodyta iš karto po įvykio kviečiant policiją ir atvykusiems pareigūnams, be to, nukentėjusioji ir liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme detaliai apibūdino, kaip tas peilis atrodė ir ką su juo darė A. P.. Atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusioji ir liudytojas parodymus davė prisiekę sakyti tiesą ir būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teigia, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta priežasčių, kodėl jie turėjo tikslą apkalbėti, ar melagingai liudyti prieš A. P.. Prokurorės teigimu, skundžiamame nuosprendyje nurodytas teiginys, kad liudytojas T. L. (nukentėjusiosios sutuoktinis) gali būti suinteresuotas bylos baigtini, yra niekuo nepagrįsta teismo išvada. Netikėti nukentėjusiosios E. L. ir liudytojo T. L. parodymais, kurie vieningai susiję su kitais baudžiamojoje byloje betarpiškai ištirtais, vieni kitus patvirtinančiais įrodymais, ar laikyti duotų parodymų nepatikimais, pasak prokurorės, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai vertino A. P., neigiančio savo kaltę, prieštaringus parodymus, kitų objektyvių įrodymų kontekste, ir juos laikė patikimais.

3.6. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad A. P. nukentėjusiajai E. L. išsakyti grasinimai ir jo emocionalus, agresyvus elgesys įvykio metu, atitinka teismų praktikoje bauginimui, pasireiškusiam grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, keliamą realumo kriterijų. Pažymi, jog kilusi konfliktinė situacija, A. P. išsakytas nepasitenkinimas dėl kačiukų šėrimo, jų paėmimo, viešas atlenkto peilio demonstravimas, rodo, kad A. P. tyčia buvo nukreipta sukelti jai (nukentėjusiajai) baimės ir nesaugumo jausmą ir jis savo nusikalstamais veiksmais šį tikslą pasiekė. Prokurorės nuomone, A. P. grasinimas buvo pavojingas, akivaizdus ir sukeliantis nukentėjusiajai E. L. realų pagrindą manyti, jog šis grasinimas gali būti įvykdytas.

3.7. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat pažymi, jog byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių visuma aiškiai patvirtina A. P. įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino, laikydamas juos tik abejonėmis, o ne įrodymų visetu. Pasak prokurorės, teismas surinktus duomenis vertino vienpusiškai A. P. naudai, nesivadovavo įrodymų visuma. Teigia, kad atlenkto peilio laikymas rankoje, mosikavimas juo ir peilio nukreipimas tiesiai į asmenį, būnant nedideliu atstumu nuo nukentėjusiosios, tik įrodo, jog ir pats A. P. siekė ir aiškiai suvokė, t. y. veikė tiesiogine tyčia, kad tokiais veiksmais jis kelia nukentėjusiajai E. L. įtampą, stresą, nesaugumo jausmą, išgąstį, baimę ir realiai privertė ją bijoti, kad grasinimas yra realus ir gali būti įgyvendintas, kas be jokios abejonės patvirtina A. P. grasinimų realumą.

3.8. Pripažinus A. P. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, prokurorė prašo skiriant bausmę atsižvelgti į tai, kad padaryti du nesunkūs nusikaltimai, abi veikos baigtos, tyčinės, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, pobūdį ir paskatas bei pasekmes, į kaltinamojo asmenybę, jog A. P. yra garbingo amžiaus, nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, administracine tvarka baustas už beglobių kačių šėrimą daugiabučių namų teritorijoje, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, prokurorė prašo A. P. už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, skirti vidutinio griežtumo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo trukmę nustatant mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis (6 mėnesius) bei įpareigoti A. P. būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus. Taip pat prašo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir A. P. skirti galutinę subendrintą bausmę – 8 mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisinti. Netenkinus šio prašymo, gynėjas prašo A. P., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

4.1. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, jog kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad A. P. žodinio konflikto metu tyčia į nukentėjusiąją metė plastmasinį kačių transportavimo krepšį ir pataikė jai į dešinę ranką, tuo sukėlė fizinį skausmą. Gynėjo teigimu, vien objektyvios veikos išraiškos nepakanka, būtina išsamiai įvertinti ir kaltininko veiksmus – subjektyvią pusę ar objektyvus veikimas atspindi tyčią, t. y. sąmoningą norą asmeniui sukelti skausmą, ar sutrikdyti sveikatą. Pažymi, jog teismas rėmėsi tik faktu, jog A. P. buvo nepatenkintas, nes nukentėjusioji norėjo išvežti kates, jis atbula ranka metė pro sandėliuko duris plastmasinį kačių transportavimo krepšį, nežiūrėdamas kur meta. Vertindamas šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad veika padaryta netiesiogine tyčia – A. P. nenorėdamas užgauti nukentėjusios, bet gindamas gyvūnus, kuriuos prižiūrėjo ir maitina, atbula ranka metė plastmasinę dėžę iš sandėliuko į lauką pro duris, taip pataikant nukentėjusiajai į dešinę ranką ir tokiu būdu, nors ir nenorėjo, tačiau suprato, kad gali sužaloti kitą žmogų, taip elgėsi ir sukėlė fizinį skausmą. Dėl ko padaryta išvada, kad A. P. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti požymiai. Gynėjo nuomone, tokie A. P. veiksmai iš esmės atitiktų neatsargumo, o ne netiesioginės tyčios kriterijų.

4.2. Gynėjas nurodo, kad A. P. vedė tik žodinį konfliktą su nukentėjusiąją, krepšį paėmęs impulsyviai metė laukan, o ne taikant į pačią nukentėjusiąją. Pažymi, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad A. P. turi tiek regos – faktiškai neregys, tiek ir klausos problemų, be to jis yra itin garbaus amžiaus, todėl jis negalėjo gerai matyti pačios nukentėjusios, jos lokacijos, įvertinti tarpo tarp jos ir durų. Gynėjo teigimu, atsižvelgiant į šį faktą, kad krepšys mestas atbula ranka, jog krepšys nukentėjusiąją galėjo kliudyti daugiau atsitiktinai, o ne dėl A. P. piktavališko siekio parodyti savo pyktį ir norint ją krepšiu užgauti. Pažymi ir tai, kad pats transportavimo krepšys lengvas, A. P. nenaudojo jėgos, todėl mestas krepšys, kuris pataikė nukentėjusiajai į ranką, negalėjo sukelti fizinio skausmo, o be to, šis A. P. veiksmas nebuvo tyčia nukreiptas į nukentėjusiąją.

4.3. Gynėjo teigimu, teismas iš dalies vertino A. P. objektyvios veikos pusę, tačiau tinkamai neanalizavo subjektyvios pusės. Teigia, jog neturi būti abejonių dėl A. P. tyčios, tai turi būti pagrįsta ne prielaidomis, o patikimu visos situacijos įvertinimu. Neatmetant situacijos, kurioje išties galėjo būti sukeltas tam tikras skausmas nukentėjusiajai ir A. P. neveikė tinkamai, tačiau tai, pasak gynėjo, negali pakeisti teisinio vertinimo – objektyvaus jam inkriminuotų pasekmių nenorėjimo ir siekio, t. y. tyčios sukelti skausmą asmeniui nebuvimo. Jei ir tam tikro lygio skausmas asmeniui vis tik būtų sukeltas, tai daugiau atitinka neatsargumo ar kazuso situaciją. Nurodo, kad teismas nevertino, kiek A. P. objektyviai galėjo ir turėjo numatyti, kad savo veiksmu gali kliudyti nukentėjusiąją ir jai sukelti skausmą. Taip pat nevertinta, ar jis galėjo numatyti padarinius – skausmo sukėlimą asmeniui, kad jo veikimas būtų pripažintas tyčiniu. Nevertintos kitos svarbios aplinkybės iš objektyvios pusės – trumpalaikis, atsitiktinio pobūdžio galimai neteisėtas A. P. veikimas, atliktas vienas veiksmas, nenustatyta didelės jėgos naudojimo faktas, atliktas veiksmas, o ne jų seka ar daugetas, atliekamas tikslu numesti krepšį, o ne užgauti, traumuoti nukentėjusią. Pažymi, kad ne bet koks fizinio skausmo sukėlimo faktas yra pripažįstamas tokio lygio pavojinga veika, kuri užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Gynėjo nuomone, teismas privalėjo detaliau vertinti skausmo sukėlimo pobūdį, jo dydį, trukmę, pačius A. P. veiksmus, abiejų šalių elgesį iškart po įvykio.

4.4. Gynėjas skunde nurodo, kad teismui nustačius, jog A. P. veikoje yra BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtis, turėjo vertinti, ar nebuvo BK 37 straipsnio taikymo sąlygų. Nurodo, kad nukentėjusiajai nereikėjo medikų pagalbos, liudytojai neatskleidė, jog nukentėjusioji būtų turėjusi pretenzijų dėl skausmo kėlimo. Pažymi, jog minimu atveju buvus konfliktiškiems šalių santykiams, dirbtinai kriminalizuoti vienkartinio ir atsitiktinio pobūdžio veiksmo nėra teisinga ir net nustačius nusikaltimo požymius, privalu buvo vertinti veikos mažareikšmiškumą.

5. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. P. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorės apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad A. P. veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių, nes nėra tyčios, t. y. vieno iš būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad teismas tinkamai neanalizavo subjektyvios pusės, nevertino skausmo sukėlimo pobūdžio, jo dydžio ir trukmės, nesprendė klausimo, ar nusikalstama veika nėra mažareikšmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje

7. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. veikoje nėra jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nes nėra tyčios, t. y. vieno iš būtinojo šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio, tvirtindama, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

8. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9. Nagrinėjamoje byloje A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis žodinio konflikto metu su E. L., rankoje laikydamas atlenkęs peilį, ėjo link E. L., sakydamas kad „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“ grasino nukentėjusiajai, kad ją nužudys ar sunkiai sutrikdys jos sveikatą, dėl ko nukentėjusiajai E. L. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, įvertinusi prokurorės apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. P. išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Vien ta aplinkybė, jog prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas.

10. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018). Atsižvelgiant į BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, akivaizdu, kad tokio pobūdžio nusikaltimuose nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-90-689/2018).

11. Šioje byloje nustatyta, kad žodinis konfliktas tarp nuteistojo A. P. ir nukentėjusiosios E. L. kilo dėl to, kad nukentėjusioji norėjo surinkti kačiukus. Kaip nurodė apklausta nukentėjusioji E. L., ji norėjo pasiimti kačiukus ir suaugusią katę, kad juos vežti sterilizuoti, o tai sukėlė A. P. pyktį. Būtent tokias aplinkybes nurodė ir pats nuteistasis A. P., nurodydamas, jog jis nenorėjo, kad nukentėjusioji paimtų kačiukus, norėjo juos atimti, kadangi kačiukas išsprūdo iš rankų ir pabėgo, jis pasakė nukentėjusiajai, jog ji negaudytų mažų kačiukų, nes jis juos šeria, kad ji dingtų iš sandėliuko. Tokias konflikto aplinkybes patvirtina ir liudytojų T. L., V. A. parodymai, Bendrojo pagalbos skambučio įrašo turinys, policijos pareigūnų prie kūno tvirtinamų vaizdo kamerų įrašuose bei jų apžiūros protokoluose užfiksuotos aplinkybės.

12. Pagal kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, iš esmės remiantis tik nukentėjusiosios E. L. parodymais, A. P. grasinimas nukentėjusiajai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą pasireiškė tuo, kad laukinių kačių šėrykloje, žodinio konflikto metu su E. L., rankoje laikydamas atlenkęs peilį, ėjo link E. L. sakydamas kad „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“. Tačiau kita vertus, byloje surinktų įrodymų visuma neduoda pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad A. P. kačių šėrykloje išsitraukęs peilį ir jį nukreipęs į nukentėjusiąją būtų grasinęs ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir dėl ko nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

13. Nuteistasis A. P. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatos su nukentėjusiąja metu bei teisiamajame posėdyje pripažino, kad supykęs griebė nukentėjusiajai iš rankų kačiuką, jog jai liepė iš ten išeiti, metė tą krepšį, neneigė, kad jis turėjo peiliuką, kuris buvo prisegtas prie raktų, ir kuriuos jis išsitraukė jau išėjęs iš sandėliuko, tačiau kategoriškai neigė, jog jam su nukentėjusiąja būnant sandėliuke (kačių šėrykloje), jis būtų išsitraukęs peilį ir juo grasinęs nukentėjusiajai, jai sakęs, kad ją sužalos, papjaus. Tačiau nukentėjusioji E. L. tvirtino, jog kačių šėryklos viduje kilus žodiniam konfliktui, A. P. ne tik, kad metė į ją plastikinį krepšį, tačiau jis išsitraukė didelį peilį ruda rankena ir eidamas link jos mojavo peiliu ir sakė, jog ją nužudys ir papjaus. Nors liudytojas T. L. ir tvirtino, kad jis matė kaip A. P. išsitraukė peilį, girdėjo A. P. išsakytus grasinančius žodžius jo žmonai, tačiau šio liudytojo parodymus laikyti nuosekliais ir patvirtinančiais nukentėjusiosios E. L. parodymus, teisėjų kolegija visgi neturi pagrindo. Kaip matyti iš liudytojo T. L. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, jis tvirtino, kad dėl paimto kačiuko jo žmona pradėjo žodžiu konfliktuoti su A. P., kuris naudodamas necenzūrinius žodžius įžeidinėjo jo žmoną E. L.. Vėliau A. P. bandė atimti iš rankų gaudyklę, jo žmoną pastūmė, užsimojo trenkti. Atėmęs gaudyklę, išmetė katiną iš narvo ir žmona, gavus galimybę iš sandėliuko pabėgo. Šios apklausos metu liudytojas taip pat nurodė, kad šį įvykį stebėjo iš šalies, būdamas lauke, laikydamas vaiką rankose ir kai vyras (A. P.) atsisuko į lauką, į jo pusę, pastebėjo, jog vyras iš striukės dešinės pusės kišenės išsitraukė kišeninį, atlenkiamą peilį ir pradėjo judėti link jo. Vyras ėjo link jo naudodamas necenzūrinius žodžius, šaukdamas „jūs mano katinų neimsit“. Nieko nelaukęs ėjo link savo automobilio, kuris buvo pastatytas šalia vyro buto ir priėjęs prie automobilio pastebėjo, jog A. nusekė ir pradėjo šaukti „ar nori perdursiu padangas“ (1 t., b. l. 97–98). Papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 103–106) ir apklausiamas teisme liudytojas T. L. jau tvirtino, kad A. P. numetęs gaudyklę iš kišenės išsitraukė kišeninį atlenkiamą peilį, koliodamasi pradėjo šaukti „visus jumis užmušiu“, jog A. P. išsitraukus peilį ir grasinant, žmona buvo sandėliuko viduje ir ji iš šėryklos išbėgo tada, kai pamatė peilį. Būtent šie liudytojo T. L. parodymai dėl A. P. peilio demonstravimo ir išakytų grasinimų sandėliuko viduje kelia pagrįstų abejonių, juo labiau, kad šių aplinkybių nepatvirtina ir įvykio vietoje policijos pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuotos pačios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės „atvykau pasigauti kačiukų, kad sterilizacijai, kad mažėtų populiacija, tai nuėjau į vidų tos šėryklėlės, susirinkti mažiukų kačiukų, kad pasiimti irgi, tai žinokit kai įspyrė tą narvą, tai susimušiu ir ranką ir per kojas spyrė ir dar įsitraukė prieš vyrą peilį, eikit iš čia aš jus subadysiu“ Aptartas vaizdo įrašas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka liudytojo T. L. pirminius parodymus, kad A. P. atlenkiamą peiliuką išsitraukė tuo metu, kai nukentėjusioji jau buvo išbėgsi iš sandėliuko į lauką. Bendrojo pagalbos centro įrašo apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės tik pavirtina, kad operatorei nukentėjusioji nurodė, jog A. P. puolė su peiliu, tačiau detaliau kaip buvo panaudotas peilis iš šio pokalbio lieka neaišku. Kitų objektyvių duomenų, kas pavirtintų A. P. kaltinamajame akte inkriminuotus veiksmus, kad laukinių kačių šėrykloje žodinio konflikto su E. L. metu jis rankoje laikydamas atlenkęs peilį ėjo link nukentėjusiosios ir išsakė grasinimus, kad „tave ir visus kitus nužudysiu ir papjausiu“, byloje nėra.

14. Taigi vienintelis įrodymas, kuris patvirtina kaltinamajame akte A. P. inkriminuotus veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, yra nukentėjusiosios E. L. parodymai. Kaip nurodyta aptartoje kasacinio teismo praktikoje, nukentėjusiojo parodymų analizei turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, todėl būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, jog nagrinėjamojoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį.

15. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji E. L. parodė, kad ji norėjo pasiimti kačiukus ir suaugusią katę sterilizacijai. Iš kažkur atėjo A. P., kuris atrodė agresyviai, iškoneveikė negražiais žodžiais. Jai pradėjus į krepšį dėti kačiukus, A. P. griebė iš jos krepšį ir metė į ją. Po to jis išsitraukė didelį peilį ruda rankena ir eidamas link jos sakė, kad ją nužudys ir papjaus. Peilį jau buvo atsilenkęs. Jis buvo agresyvus, piktas. Pamačiusi peilį, ji pasiėmė krepšį ir išbėgo. 2022 m. spalio 10 d. protokole-pareiškime bei apklausta iš karto po įvykio nukentėjusioji E. L. taip pat tvirtino, kad A. P. iš kišenės išsitraukė sulankstomą peiliuką ir rankoje laikydamas, bei nukreipęs į ją pradėjo rėkti, jog jis ją ir visus kitus nužudys (1 t., b. l. 5, 43–45). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad A. P. išsitraukęs peilį jį demonstravo per kelis kartus. Pirmą kartą jis peilį išsitraukė jiems abiem būnant šėryklos viduje, po ko ji išsigandusi iš karto išbėgo iš šėryklos, antrą kartą jis peilį išsitraukė jau lauke, kai ginčijosi su jos vyru ir grasino, kad subadys padangas(1 t., b. l. 50–51).

16. Taigi, nukentėjusioji E. L. viso proceso metu iš esmės buvo nuosekli dėl to, kad laukinių kačių šėrykloje po kilusio žodinio konflikto dėl kačių paėmimo, ir po to, kai į ją buvo mestas plastmasinis kačių transportavimo krepšys, A. P. buvo išsitraukęs iš kišenės sulankstomą peiliuką bei išsakė grasinamo pobūdžio žodžius. Kaip tvirtino nukentėjusioji, jog dėl tokių nuteistojo A. P. veiksmų jai buvo pagrindas bijoti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Tačiau vertinant nukentėjusiosios parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, jog konfliktinė situacija kilo dėl to, kad nukentėjusioji norėjo surinkti kačiukus ir juos išsivežti. Kaip nurodė teismo posėdyje pati nukentėjusioji, ji ne kartą vežė katinams maisto ir vaistų, sutarė su A. P., jokių pykčių ir grasinimų tarp jų anksčiau nebuvo, o tai, kad ji nepasakė jam apie savo ketinimus grąžinti kates po sterilizacijos, būtent ir sukėlė A. P. pyktį, spontanišką ir akivaizdu netinkamą jo elgesį. Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad toks nuteistojo elgesys akivaizdžiai sukėlė nukentėjusiajai išgąstį, tačiau įvertinus kilusio konflikto turinį, tai, jog nuteistasis A. P. siekdamas, jo manymu, apginti beglobius kačiukus, kuriuos jis maitino, prižiūrėjo, peilio išsitraukimas ir grasinamo pobūdžio žodžių išsakymas akivaizdžiai spontaniški, nukreipti ne konkrečiai į nukentėjusiąją, o tuo siekta apginti, apsaugoti kačiukus. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma nenustatyta, jog nuteistasis A. P. būtų siekęs tyčia įbauginti nukentėjusiąją.

17. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pritarti prokurorės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai išteisino A. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors pastarojo elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties požymių, nėra pakankamo pagrindo jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jam taikyti baudžiamąją atsakomybę. Todėl prokurorės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

18. Nuteistojo A. P. gynėjas apeliacinius skundu nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria A. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad teismas iš dalies vertino A. P. objektyvios veikos pusę, tačiau tinkamai neanalizavo subjektyvios pusės. Teigia, jog pats transportavimo krepšys lengvas, A. P. nenaudojo jėgos, todėl mestas krepšys, kuris pataikė nukentėjusiajai į ranką, negalėjo sukelti fizinio skausmo, o be to, šis A. P. veiksmas nebuvo tyčia nukreiptas į nukentėjusiąją.

19. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, A. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažino pagrįstai.

21. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apklausiamas nuteistasis A. P. neneigė, jog jis supykęs ant nukentėjusiosios dėl to, kad nori išsivežti kačiukus, kuriuos jis maitina ir prižiūri, metė plastmasinį kačių transportavimo krepšį iš sandėliuko, taip pataikydamas nukentėjusiajai E. L. į dešinę ranką. Tačiau tvirtino, jog krepšį jis metė atbula ranka nežiūrėdamas kur tą krepšį jis meta, t. y. tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas kėlė versiją, kad nukentėjusiajai skausmą sukėlė neatsargiais veiksmais.

22. Tai, kad nuteistasis A. P. ne atbula ranka metė į nukentėjusiąją plastmasinį kačių transportavimo krepšį, nežiūrėdamas kur jį meta, paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios E. L. parodymai. Nukentėjusioji viso proceso metu tvirtino, kad A. P. įėjęs pradėjo su ja žodžiu konfliktuoti ir paėmęs pilkos spalvos plastmasinį kačių transportavimo krepšį, kuriame buvo įdėtas vienas kačiukas, metė į ją krepšį, taip užgaudamas jai dešinę ranką ir dešinę koją, sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokias aplinkybes, kad A. P. į nukentėjusiąją metė kačių transportavimo krepšį, kurį buvo atsivežusi susirinkti kačiukus, ir juo užgavo ranką ir koją, užfiksuotos ir policijos pareigūnų darytuose vaizdo įrašuose. Liudytojas V. A. taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji jam sakė, jog A. P. kažką (ji sakė, bet jis nepamena ką būtent į ją metė) metė ir ją užgavo. Liudytojas T. L. taip pat viso proceso metu buvo nuoseklus nurodydamas, kad jis matė, kaip atėmęs iš E. gaudyklę, A. iš gaudyklės išėmęs kačiuką, pačią gaudyklę metė į E..

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie kaltininko tyčios rūšį – A. P. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti bet kokie padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

24. Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma taip pat nustatyta, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai – plastmasinio kačių transportavimo krepšio metimas į nukentėjusiąją – sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Nukentėjusioji E. L. patvirtino, kad A. P. metė į ją krepšį, taip užgaudamas jai dešinę ranką ir dešinę koją, sukeldamas jai fizinį skausmą. Nukentėjusioji patirtą fizinį skausmą, skausmo skalėje nuo 1 iki 10, vertino 8 balais. Greitosios pagalbos iškvietimo kortelėje užfiksuota, kad E. L. nustatytas dešinės plaštakos ir riešo sumušimas, paraudimas. Liudytojas T. L. parodė kad jo žmona skundėsi dėl rankos ir kojos skausmų. Liudytojas V. A. taip pat nurodė, kad nukentėjusioji verkė, sakė, jog skauda koją, nes vyriškis dėl katinų į ją kažką (jis nepamena ką būtent į ją metė) metė ir užgavo. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo girdisi, kad pokalbio metu pranešėja kalba greitai, bet aiškiai, iš balso atrodo išsigandusi ir susijaudinusi. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų darytų vaizdo įrašų matyti, kad nukentėjusioji policijos pareigūnams nurodo, jog „metė žinokit tą narvą, tai ranką susimušiau (rodo dešinės rankos riešą) ir per koją gavau (rodo į dešinę koją)“. Taigi nukentėjusioji dėl nuteistojo panaudoto smurto patyrė fizinį skausmą, kas ir buvo konstatuota, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad A. P. mestas krepšys, kuris pataikė nukentėjusiajai į ranką, negalėjo sukelti fizinio skausmo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo A. P. veiksmai neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai E. L. fizinį skausmą, kas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

25. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistosios kaltės ir tėra jos savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. P. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo ir jo gynėjo iškelta versija yra argumentuotai paneigta tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Pripažindamas A. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl A. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jų detaliai nekartoja.

Dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

26. Nuteistojo A. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui nustačius, jog A. P. veikoje yra BK 140 straipsnio 1 dalyje sudėtis, turėjo vertinti, ar nebuvo BK 37 straipsnio taikymo sąlygų.

27. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

28. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

29. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).

30. Nagrinėjamu atveju įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 37 straipsnį.

31. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Greitosios medicinos pagalbos medikai nustatė, kad nukentėjusiajai nustatytas dešinės plaštakos ir riešo sumušimas, stebimas paraudimas, tačiau vėliau atliekant nukentėjusiosios apžiūrą, kaip užfiksuota 2022 m. spalio 10 d. asmens apžiūros protokole, ant dešinės rankos riešo ir dešinės kojos čiurnos srityje jokių akivaizdžiai matomų kūno sužalojimų ar kitų odos paraudimų, patinimų nėra (1 t., b. l. 59-60, 62-67). Be abejo, nukentėjusiajai padaryta žala, jai sukeltas fizinis skausmas, yra reikšminga, tačiau šis skausmas, kaip matyti iš aptartų bylos duomenų, nebuvo ilgalaikio pobūdžio, nukentėjusioji sužalota nebuvo, pats kontaktas buvo trumpalaikis. Taigi nei nusikalstamų veiksmų trukmė, nei intensyvumas, nei padariniai nebuvo tokie dideli, jog A. P. negalėtų būti taikomos BK 37 straipsnio nuostatos.

32. Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020).

33. Anksčiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, jog tarp nukentėjusiosios E. L. ir nuteistojo A. P. iki įvykio jokių nesutarimų, pykčių nebuvo, nuteistojo A. P. pyktį sukėlė tai, kad nukentėjusioji norėjo paimti kačiukus ir juos išvežti sterilizacijai, apie savo ketinimus grąžinti kates po sterilizacijos nukentėjusioji A. P. nepasakė. Būtent dėl šių priežasčių, apimtas įsiūčio, nuteistasis paėmęs plastikinį kačių transportavimo krepšį metė į nukentėjusiąją, kas sukėlė nukentėjusiajai E. L. fizinį skausmą. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. P. būtų turėjęs ketinimų sužaloti nukentėjusiąją, byloje nėra, A. P. veiksmai nebuvo intensyvūs, smurto panaudojimas apsiribojo tik vienu veiksmu – plastikinio kačių transportavimo krepšio metimas, kuris nukentėjusiajai pataikė į ranką sukeldamas fizinį skausmą, tačiau rimtesnių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė. Bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad A. P. veiksmai išties buvo gana spontaniški ir neapgalvoti. Nors suprantama, jog nukentėjusioji E. L. buvo sutrikusi dėl tokio netikėto nuteistojo A. P. elgesio, nes pyktis dėl kačiukų paėmimo, dėžės metimas buvo nukreiptas į ją, jai sukeltas fizinis skausmas, ir šios aplinkybės negali lemti A. P. išteisinimo, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, kuri yra nustatyta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau tai rodo nuteistojo A. P. veiksmų mažesnį pavojingumą.

34. Aptarti objektyvieji ir subjektyvieji A. P. veikos požymiai (padaryta žala, veikos pobūdis, tikslai ir motyvai), įvykio aplinkybes, kilusio konflikto priežastis, kitų aplinkybių analizė ir vertinimas leidžia teigti, kad nors A. P. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti jo veiką mažareikšme.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad A. P. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Todėl A. P. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), neskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, A. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir šioje dalyje baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Zigmas KavaliauskasGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas