Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Daivos Jankauskienės ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, Vilmai Marčiukaitytei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2013 m. nusikalstama veika) - 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme;pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2014 m. rugsėjo 8 d.) - 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė.

Nukentėjusiosios U. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai priteista iš E. S. 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista iš E. S. nukentėjusiosios U. S. naudai 564,19 Eur proceso išlaidų ir advokato darbo apmokėjimui.

E. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad 2013 m., tiksliau ikiteisminiu tyrimu nenustatytu metu, apie 23 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini) r., konflikto metu dėl neišjungto kompiuterio ir namų drausmės, dešinės rankos delnu sudavė ne mažiau šešių kartų nepilnametei savo dukrai nukentėjusiajai U. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., į galvos sritį, tokiu būdu nukentėjusiajai nepilnametei dukrai U. S. – savo šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą, t. y. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Be to, jis 2014 m. rugsėjo 8 d. 22 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini) r., nepilnametės savo dukters U. S. kambaryje, konflikto dėl naudojimosi kompiuteriu metu, dešinės rankos delnu sudavė po vieną kartą nepilnametei nukentėjusiajai U. S., gim. (duomenys neskelbtini) m., į galvos ir į nugaros sritis, tokiu būdu nukentėjusiajai nepilnametei dukrai U. S. – savo šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą, t. y. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 20 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad E. S. kaltė dėl inkriminuotų veikų įrodyta, bausmė paskirta nusikaltimų sankcijų ribose, kuri artima minimaliam dydžiui. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. S. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir E. S. išteisinti, jam nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai vertino įrodymus, byloje esančių abejonių nepašalino, jų, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcija, netraktavo jos ginamojo naudai, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, buvo neobjektyvus, nuteistojo ir jo gynėjų pateiktų įrodymų iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė, o E. S. kaltę grindė netiesioginiais įrodymais. Skunde gynėja nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kur ne kartą yra konstatuota, kad kai kaltininko padaryta veika grindžiama tik netiesioginiais įrodymais, tokiu atveju būtina, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados būtų tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, jie leistų daryti vieną pagrįstą išvadą, neprieštarautų kitiems byloje surinktiems įrodymams. Asmens kaltės grindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie neatitinka šių reikalavimų, vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Skunde advokatė mano, jog teismas, pripažindamas esant tarp nukentėjusiosios U. S. ir D. S. parodymų prieštaravimus, kurių nepavyko pašalinti, nukentėjusiosios parodymuose esančius prieštaravimus „užglaistė“ remdamasis ekspertizės akto išvadomis, kad šalutines aplinkybes painioti yra adekvatu, nesiaiškindamas kokias aplinkybes ekspertai laikė šalutinėmis.Taip pat skunde advokatė, analizuodama byloje tirtas dvi ekspertizės išvadas nurodo, jog jos prieštaringos dėl nukentėjusiosios ir jos motinos D. S. ryšio glaustumo bei poveikio nukentėjusiosios parodymų darymui ir tuo pačiu patikimumui. Pradėjus tėvams skyrybų procesą nebuvo kalbos apie smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau šalims per atstovus nepavykus susitarti dėl nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo), 2014 m. rugsėjo 9 d. atsirado nukentėjusiosios U. S. kaltinimas nuteistajam smurtu. Skyrybų byloje nukentėjusioji teisių į tėvų dalinamą turtą neturi, todėl jos noras pasilikti namus, patvirtina, jog duktė veikia motinos interesais ir kad vienas iš būdų pasilikti namus yra kaltinimai smurtu, kurie ir atsirado civilinėje byloje, iškilus priešingiems interesams dėl turto pasidalinimo. Skunde gynėja akcentuoja ir tai, kad vis tik pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo absoliutinti ekspertizės akto išvadų, kuriose teigiama, kad negauta duomenų, jog U. S. meluotų ar fantazuotų, kad nėra duomenų, jog jai D. S. darytų įtaką, kadangi šias ekspertų išvadas paneigė pati U. S., iš kurios parodymų jaučiamas pyktis tėvui, jai iš D. S. pusės yra suformuota neigiama nuostata tėvo atžvilgiu: 2014 m. rugsėjo 9 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu U. S. nurodė „aš norėčiau likti gyventi su mama name; aš norėčiau, kad tėvas iš namų išsikeltų“, 2014 m. lapkričio 6 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją U. S. nurodė „tėtis inicijavo skyrybų procesą. Tėtis norėjo mamą iškraustyti, todėl aš supykau ir nebendrauju su tėčiu“.Skunde nurodyta, kad teismas nevertino kitų aplinkybių, kurios patvirtina, jog kaltinimai smurtu buvo viena iš priemonių iškraustyti nuteistąjį iš šeimos namo: 2015 m. rugsėjo 25 d., duodama parodymus teisme, D. S. nurodė, kad jos duktė pati nuėjo į Vaiko teisių apsaugos skyrių pasiskųsti dėl smurto, nes ji tuo metu buvo išvažiavusi ir ji tik kitą dieną parašė pareiškimą policijai, tuo tarpu iš byloje esančio skambučio įrašo matyti, kad būtent D. S. 2014 m. rugsėjo 9 d. 11.04 val. inicijavo kreipimąsi į policiją, nurodydama, kad vaiko teisių specialistams neprisiskambina. Be to, U. S. nurodė, kad po pirmojo, neva tai jos atžvilgiu, naudoto smurto, jos motina D. S. kalbėjosi dėl to su nuteistuoju, nes ji tai girdėjo, tuo tarpu apklausiama D. S. nurodė, kad dėl to įvykio su E. S. nesikalbėjo, nes nebuvo pagrindo kalbėti. Tai pat U. S. nurodė, kad dėl jos atžvilgiu naudoto smurto ji apie abu atvejus pasipasakojo savo draugei A. L.. Tuo tarpu A. L. nurodė, kad jai težinomas tik pirmasis atvejis. Pakartotinai klausiama, apklausos pabaigoje ši liudytoja nurodė, kad gal galėjo apie 2014 metų įvykį U. S. pasakoti, tačiau ji to nepamena. Ši liudytoja nurodė, kad U. S. nurodė, jog tėvas jai trenkė į galvą (U. S. nurodo 6 smūgius į galvą). Ši liudytoja, kuri nurodė tuo metu nuolat bendravusi su nukentėjusiąja, skirtingai nei ekspertės, nurodė, kad U. S. elgesys niekaip nepasikeitęs, ji bendrauja su savais draugais, ji neatrodė nusiminusi (U. S. teigia, kad dėl patirto smurto nustojo bendrauti). Ši liudytoja nurodė, kad ją nustebino pasakojimas apie smurtą, ji nurodė, kad net tuomet kai jų šuo įkando U. S. į veidą, nuteistasis jiems nepasakė nei vieno blogo žodžio.Analizuodama proceso dalyvių parodymus gynėja skunde nurodo, jog nukentėjusioji U. S. nurodė, kad po antrojo sumušimo fakto buvo galvoje guzas, tuo tarpu iš karto po kilusio triukšmo į nukentėjusiosios kambarį atėjusi D. S. nurodė, kad jokių sužalojimų ant dukters nebuvo, jų nėra užfiksuota ir jokiuose dokumentuose. Dėl pirmojo epizodo U. S. nurodė, kad tėvas sudavė 6 smūgius per galvą, tačiau jokie duomenys šio smurto buvimo nepatvirtina. Teigdama, kad suduodamas kiekvieną smūgį tėvas jai pasakė už ką jie suduodami, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme U. S. nesugebėjo įvardinti visų šešių priežasčių. Taigi, advokatė mano, kad byloje nėra surinkta neginčijamų rodymų jos ginamojo kaltei pagrįsti. Ši byla yra sukurpta nukentėjusiajai ir jos motinai D. S. siekiant vieningo tikslo - civilinėje byloje prisiteisti pageidaujamą turtą – gyvenamąjį namą, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, nesant kitų jos nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų bei ekspertų išvadomis, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl jų pagrįstumo, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nuosprendis turi būti panaikintas, o E. S. išteisintas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apelianto gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė palaikė apeliacinio skundo argumentus, nukentėjusioji U. S. ir jos gynėja advokatė Edita Marija Šlapikienė bei prokurorė R. Oželienė prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nuteistasis E. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ginčija įrodymų vertinimą bei nepagrįstą nuteistojo kaltės įrodytinumą.Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalį traukiams asmuo tas, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis ir kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis). Pagal BK 248 straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.Kauno apylinkės teismas E. S. nuteisė už tai, kad jis šios nutarties 1 bei 1.1 punktuose nurodytais laikais, vietose bei veiksmais smurtavo prieš savo dukrą nukentėjusiąją U. S., sukeldamas jai abiem atvejais fizinį skausmą. Analizuojant teismo išvadą veikų kvalifikavimo teisingumo prasme, teismas teisingai E. S. atžvilgiu inkriminavo BK 140 straipsnio 2 dalis, nes kaltininko veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo buvo nukreipti šeimos nariui, nukentėjusioji ir nuteistasis santykių prasme atitinka baudžiamojo proceso įstatymo normos išaiškinimo dėl šeimos narių sąvoką. Šiuo aspektu nuteistojo gynėja ginčo nekelia, tačiau mano, jog jo kaltė neįrodyta, o teismas ją nepakankamai pagrindė, nes ji grįsta tik netiesioginiais įrodymais, kritikuojant nukentėjusiosios bei liudytojų D. S. ir A. Š. parodymus. Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-114-699/2017, 2K-18-648/2017). Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nustatyti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, jie palyginti tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti ar naikinti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliantės pozicija, jos nurodyta nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo gynybos argumentai, kuriais siekiama išteisinimo, yra nepagrįsti ir atmestini.Analizuojant skundžiamą teismo nuosprendį, jame nurodytus motyvus ir padarytas išvadas teisėjų kolegija įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo ne tik netiesioginiais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais, kurie patvirtino nukentėjusiosios U. S. parodymus, o E. S. pozicija dėl nusikaltimų nepasitvirtino. Nukentėjusiosios, jos mamos (liudytojos D. S.) parodymai vertinti kaip kaltinantys nuteistąjį netiesioginių ir objektyvių įrodymų kontekste. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl asmens kaltės įrodytinumo įrodymų rūšies prasme, pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2013). Be to, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę ir neturi pranašumo vieni prieš kitus, kadangi ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai; grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-494/2012). Taigi, šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi ir nepažeidė. Be to, kaip jau paminėta, šioje byloje teisinės išvados patvirtintos ne tik netiesioginiais įrodymais.Iš baudžiamosios bylos matyti, jog nuteistasis savo kaltės nepripažino nei vienu, nei kitu atveju, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios ir kitų liudytojų (D. S., A. L., A. Š.) parodymais bei bylos rašytine medžiaga, kuri tiesiogiai ištirta, analizuota ir įvertinta teisminio nagrinėjimo metu. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl jų patikimumo. Sutiktina su teismo išvada, jog objektyvių liudytojų šioje byloje itin mažai, todėl visi parodymai vertinti visumoje su kitais bylos ištirtais patikimais ir objektyviais duomenimis. Kaltinimą grindžiančius U. S. parodymus patvirtina ne tik aukščiau minėtų liudytojų D. S. bei A. L. parodymų turinys, kuriuo nustatyta, kad abi konfliktines situacijas su smurto veiksmais be tiesiogiai dalyvavusių nuteistojo ir nukentėjusiosios, kitų liudytojų nenustatyta. Apie netinkamą tėvo (E. S.) elgesio modelį, pasireiškusį tiek 2013 metais, tiek ir 2014 m. rugsėjo 8 d., nukentėjusioji papasakojo liudytojoms D. S. bei A. L.. Šių aplinkybių pastarosios nepaneigė. A. L. patvirtino, jog U. S. pasakojusi tik apie įvykį, kuris įvyko 2013 m. vasarą, apie 2014 m. nieko nežinojo. Dėl antrojo atvejo, kuomet 2014 m. rugsėjo 8 d. nuteistasis smurtavo prieš U. S., namuose buvo ir nukentėjusiosios motina, nuteistojo sutuoktinė D. S., kurios parodymais nustatyta, kad jai išgirdus triukšmą ir atėjus į U. S. kambarį buvo matyti konflikto apraiškos, nukentėjusioji verkė ir paklausta ar ją mušė tėvas, ši parodė smurto panaudojimo vietas (galvos ir nugaros sritį). Dėl fizinio skausmo sukėlimo fakto tiek vienu, tiek kitu atvejais buvo pranešta ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus pareigūnams. Šis faktas užfiksuotas minėtos institucijos 2014 m. rugsėjo 10 d. rašte ir tai teismo įvertinta surinktų ir ištirtų įrodymų visete, kaip įrodinėjimo proceso elementas. Taip pat nuteistojo neteisėti veiksmai pasitvirtino ir įrodyti kitais rašytiniais įrodymais, kaip kad D. S. pareiškimu dėl 2014 m. rugsėjo 8 d. įvykio, nurodant situaciją bei tai, jog E. S. ir anksčiau yra smurtavęs, tačiau nebuvo kreiptasi į policiją, jo elgesys kartais būdavo labai agresyvus; garso įrašu, kuris užfiksuotas paskambinus liudytojai D. S. į policiją pranešant apie tėvo panaudotą smurtą jos dukros atžvilgiu. Šis įrašas apžiūrėtas ir procesinis veiksmas užfiksuotas 2014 m. spalio 27 d. apžiūros protokole; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais, specialisto paaiškinimais. Teisėjų kolegijai analizuojant paminėtus ir teismo ištirtus bylos įrodymus, abejonių dėl apylinkės teismo priimtų šio procesinio sprendimo vadą davusių teisinių išvadų teisingumo nekyla. Be nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, teismo sprendimas pagrįstai grįstas ir netiesioginiais įrodymais, kurie susieti su nagrinėjama byla bei gauti ir patikrinti baudžiamojo proceso kodekso normomis, kuriais tik pasitvirtino būtent nukentėjusiosios pozicija ir parodymai dėl jai E. S. veiksmais fizinio skausmo sukėlimo. Apeliaciniame skunde kritikuojant nukentėjusiosios ir liudytojos D. S. parodymus, tvirtinant jų prieštaringumą, teisėjų kolegijai dar kartą juos išanalizavus ir nenustačius esminių prieštaravimų tarp jų, šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentacija atmestina. Teismas išsamiai vertino šios liudytojos parodymus, jų analizę siejant ne tik su nukentėjusiosios, kuri yra dukra, pozicija, bet ir su kitais byloje objektyvios tiesos nustatymui parinktais būdais, t. y. specialistų teikiamais paaiškinimais, ekspertizių aktų išvadų duomenimis, įvykio vietos apžiūros protokolu, kita nuosprendyje išvardyta įrodymų visuma. Apeliacinio skundo autorė nurodo, jog teismas daug dėmesio skyrė ekspertizių aktų analizei, tačiau visa tai nėra pažeidimas ar nuokrypis nuo tinkamo ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Nuosprendyje teismas labai aiškiai nurodė savo analizavimą ir paaiškino kodėl padarė būtent tokias išvadas. Teisėjų kolegijai toks teismo išsamus įrodymų tyrimas, aiškinant kuriais įrodymais grindžiami kaltinimai, o kurie įrodymai atmetami, tik formuoja neabejotiną išvadą dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Sutinkama, kad objektyviausia ir nešališkiausia bylos medžiaga yra ekspertizių aktai, juose padarytos išvados, specialistų paaiškinimai bei pačios liudytojos A. Š. parodymai. Minėta liudytoja patvirtino savo ekspertizės aktą, davė objektyvius paaiškinimus, jos kompetencija nesuabejojo ir teismas, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Skundo autorė kelia abejonę dėl pastarosios liudijimo, tačiau skunde išsakytas ekspertizės akto duomenų ir liudytojos parodymų analizės vertinimas dėl galimo nukentėjusiajai daromo poveikio iš motinos pusės, laikytinas subjektyviu ir prieštaraujančiu analizuotinai bylos medžiagai. Liudytoja savo kompetencijos ribose teismui pasakė, kas jos nuomone žinoma ir teismas susiejęs tai į visumą įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Nekartojant nurodytų apylinkės teismo motyvų dėl ekspertizių aktų analizės ir nukentėjusiosios būsenos bei jos parodymų vertinimo teisingumo ir patikimumo prasme, nėra pagrindo manyti, kad teismas padarė klaidą ir U. S. nurodyti kaltinimai E. S. atžvilgiu nebuvo tikri. Atliktų abiejų ekspertizių aktų išvados nekelia abejonių dėl jų nešališkumo, teismo nuomone, tai objektyvios išvados užklaustais klausimais, kurias pateikia savarankiški ir jokio šališkumo neturintys specialistai, išmanantys savo tiriamą sritį. Šiuo atveju psichiatrijos ir psichologijos srityse. Specialistai pasisakė ir dėl nukentėjusiosios U. S. objektyvumo ir parodymų tikrumo tėvui skirtų kaltinimų prasme. Toks U. S. elgesys įvertintas ir nenustačius subjektyvaus faktoriaus (pykčio, keršto ar kitokių tikslų dėl akcentuotino tėvų turto) nukreipto į tėvą, jos parodymais buvo tinkamai vertinti ir jais grindžiami kaltinimai. Be to, teismas pagrįstai sprendė, kad būtent minėtų išvadų bei kitų teismo aptartų netiesioginių įrodymų kontekste pasitvirtino nukentėjusiosios parodymai dėl jos atžvilgiu patirto smurto. Teismas taip pat dėl nukentėjusiajai daromo poveikio iš motinos (D. S.) pusės aplinkybes tyrė, vertino ir pagrįstai pasisakė, nurodydamas, kad baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nėra, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, vertinanti neįsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, duomenų, patvirtinančių skundo argumentus šiuo aspektu, priešingai nei nurodyta teismo nuosprendyje, nenustatė. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog ši byla inicijuota dėl tuo metu vykusių skyrybų proceso ir siekių. Pažymėtina, jog teismas ne tik, kad užsiminė, bet ir atsižvelgė, jog nagrinėjama byla yra itin jautri, konfliktinės situacijos įvyko skyrybų tarp liudytojos D. S. ir nuteistojo E. S. proceso metu, atsižvelgta, jog tokioje stadijoje žmonės vienas kitam gali išsakyti daug neigiamo turinio teiginių, tačiau tai teismo nebuvo ignoruota ir pamiršta, baudžiamoji byla išnagrinėta objektyviai ir visapusiškai įvertinus surinktus visus įrodymus tiek juos vertinant atskirai, tiek susiejus į vieną visumą ir padarius atitinkamas teisines išvadas, lėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Atmestini skundo argumentai, kurie siejami su santuokos nutraukimo aspektais, tikslais dėl turto ir baudžiamojo persekiojimo. Pareikšti kaltinimai E. S. vis tik pasitvirtino, jie išanalizuoti, ištirti ir įrodyti, dėl jo kaltumo abejonių nekilo, todėl sutikti su nuteistojo gynėjos nurodyta šia argumentacijos versija, nėra pagrįsto pagrindo.Apibendrinus visa tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė, visiems įrodymas suteikė vienodą įrodomąją reikšmę, nelaikė svaresniais nei kaltinančius, nei teisinančius nuteistąjį duomenis, visi įrodymai ištirti, analizuoti ir įvertinti tiek atskirai, tiek visumoj ir padarytos galutinės išvados teisingos bei pagrįstos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir nenaikintinas apeliacinio skundo argumentais.Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios U. S. atstovė advokatė Edita Marija Šlapikienė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dėl nukentėjusiosios interesų atstovavimo baudžiamojoje byloje apeliacinėje instancijoje ir pinigų priėmimo kvitą (t. 3, b. l. 106, 107). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, todėl yra pagrindas prašymą dėl nukentėjusiosios papildomai patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tenkinti.Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios U. S. interesus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme metu gynė advokatė Edita Marija Šlapikienė (t. 3, b. l. 105), nukentėjusiosios turėtas 300 eurų išlaidas patvirtina pinigų priėmimo kvitas (t. 3, b. l. 107). Apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą išnagrinėta per du posėdžius, neatlikus įrodymų tyrimo, papildomo tyrimo ar apklausos, neužsitęsus laiko trukme procesui, todėl atsižvelgiant į nukentėjusiosios atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, taip pat įvertinus prašomą priteisti išlaidų dydį, darytina išvada, jog prašyme nurodyta 300 eurų patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcinga, todėl mažintina iki 150 eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo sumos, kuri yra objektyviai proporcinga suteiktai teisinei pagalbai ir priteistina iš nuteistojo E. S. nukentėjusiosios U. S. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo E. S. 150 (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiosios U. S. naudai.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.