Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės, Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 3 (trims) mėnesiams.

Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2021 m. kovo 22 d.)

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas – laikotarpis nuo 2020 m. rugsėjo 26 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2021 m. kovo 22 d.).

Kardomoji priemonė – suėmimas V. S. palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš V. S. D. K. priteista 2 493,71 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt trys eurai 71 ct) turtinės, 22 660 Eur (dvidešimt du tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 500 Eur (penki šimtai eurų) už nukentėjusiajam suteiktas teisines paslaugas. Likusioje dalyje D. K. civilinis ieškinys atmestas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), bei į pinigines lėšas, esančias AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

V. S. pripažintas kaltu ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 26 d. apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) esančio sodo sklypo teritorijoje (kieme), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia dūrė vieną kartą peiliu sugyventinei D. K. į dešinę kaklo pusę, tuo padarydamas jai kiauryminį durtinį – pjautinį kaklo dešinės pusės sužalojimą su dešinio plaučio ir stemplės pažeidimais, dėl ko, įvykus ūmiam nukraujavimui, D. K. mirė, t. y. tyčia nužudė savo šeimos narį – asmenį, su kuriuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis 2020 m. rugsėjo 26 d. apie 16 val. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio dūrė vieną kartą peiliu sugyventinei D. K. į kaklą, tuo padarydamas jai kiauryminį durtinį – pjautinį kaklo dešinės pusės sužalojimą su dešinio plaučio ir stemplės pažeidimais, dėl ko įvykus ūmiam nukraujavimui, D. K. mirė.

Nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, jog jis įvykio dieną, supykęs ant nukentėjusiosios D. K. už tai, kad pastaroji liepė jam išsikraustyti iš jos namų, priėjęs prie sėdinčios nukentėjusiosios iš šono, vieną kartą įdūrė jai peiliu į kaklą, dėl ko nukentėjusioji netrukus mirė. Tačiau apeliantas teigia, kad jo veikoje nebuvo tyčios nužudyti nukentėjusiąją. Nuteistojo V. S. teigimu, jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog durdamas nukentėjusiajai taikėsi į jos petį, tačiau dėl (duomenys neskelbtini) ligos jo ranka sudrebėjo, todėl pats to nenorėdamas pataikė D. K. į kaklą. Dėl šios aplinkybės jo padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šiais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Byloje surinktų įrodymų visuma – paties nuteistojo parodymai (t. 2, b. l. 128–129, 134–139, 146–147; t. 3, b. l. 123), liudytojų N. K. (t. 3, b. l. 124), P. Š. (t. 1, b. l. 100–101) parodymai, vaizdo ir garso įrašo (t. 1, b. l. 169–180), įvykio vietos apžiūrų protokoluose (t. 1, b. l. 17–45) užfiksuoti duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 285/2020(05) (t. 2, b. l. 106–109), bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistasis V. S. tyčia nužudė D. K..

Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia.

Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis) padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto teiginius, jog jis nukentėjusiąją D. K. nužudė dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas parodė, jog įvykio dieną jis ir nukentėjusioji buvo nuvažiavę į sodą. D. K. jam pasakė, jog nori, kad jis išsikraustytų iš jos namų. Vienu metu jis nuėjo prie savo automobilio, išgėrė kelis gurkšnius degtinės, po to iš pavėsinės pasiėmė peilį ir nuėjo prie D. K.. Nukentėjusioji tuo metu sėdėjo prie obels ir perrinkinėjo obuolius. Jis dar kartą paklausė nukentėjusiosios, ar ji nepersigalvojo dėl jo išsikraustymo, jai atsakius, kad nepersigalvojo, jis priėjo prie nukentėjusiosios iš šono ir dūrė jai vieną kartą peiliu. Nuteistojo teigimu, jis norėjo pataikyti į petį, bet dėl (duomenys neskelbtini) ligos jam sudrebėjo ranka ir jis pataikė nukentėjusiajai į kaklą. Iš karto po to, D. K. susiėmė sau už kaklo ir nubėgo kaimyno sodybos link, o jis nubėgo prie tvenkinio, kur bandė nusižudyti. Teigė, jog durdamas peiliu jis suprato galimus kilti padarinius, tačiau nužudyti jos nenorėjo (t. 3, b. l. 122–126).

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog analogiškas faktines įvykio aplinkybes V. S. nuosekliai parodė viso proceso metu. Tačiau nurodydamas subjektyviosios pusės – kaltės požymį atskleidžiančias aplinkybes nuteistasis V. S. savo parodymus keitė. Apklausiamas įtariamuoju 2020 m. rugsėjo 27 d. V. S. parodė, jog po to, kai D. K. jam pasakė norinti, kad jis išsikraustytų iš jos namų, jis (nuteistasis) labai susinervino, nes neturėjo kur gyventi, todėl nutarė nukentėjusiąją nužudyti ir pats nusižudyti. Tuomet pasiėmęs iš pavėsinės peilį jis nuėjo prie nukentėjusiosios ir jai patvirtinus, kad ji toliau su juo gyventi nenori, jis dūrė vieną kartą jai į dešinės pusės kaklą prie peties. Šią kūno vietą jis pasirinkto todėl, kad ji nebuvo pridengta rūbais, todėl ten peilis turėjo įsmigti lengviau (t. 2, b. l. 128–129). Nors papildomoje apklausoje 2020 m. rugsėjo 30 d. nuteistasis jau teigė, jog pasiimdamas peilį nužudyti D. K. jis neketino, o norėjo ją tik pagąsdinti, tačiau ir šioje apklausoje V. S. patvirtino 2020 m. rugsėjo 27 d. duotus parodymus, kad dūrė į kaklą, nes jis nebuvo pridengtas rūbais ir ten peilis turėjo įsmigti lengviau (t. 2, b. l. 134–136). Tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 6 d. V. S. parodė, kad nukentėjusiajai įdurti norėjo į petį, tačiau pataikė į kaklą (t. 2, b. l. 146–147). Taigi, įvertinusi nuteistojo V. S. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, jų kaitą, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto teiginiai, kad jis norėjo pataikyti nukentėjusiajai į petį, tačiau sudrebėjus rankai, pataikė į kaklą, laikytini tik jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje tyčiniai veiksmai suduodant smūgius, net ir vieną smūgį į gyvybiškai svarbią kūno sritį, kai suduoti smūgiai yra tiesiogiai susiję su kilusiais padariniais, vertinami kaip padaryti tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2014, Nr. 2K-7-193-895/2016, Nr. 2K-9-697/2017). Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai be kita ko nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-410-489/2016, Nr. 2K-79-489/2017, Nr. 2K-12-942/2018). Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, tokias kaip: konflikto kilimo priežastį, smurto prieš nukentėjusiąją pobūdį, pasirinktą įrankį, padaryto sužalojimo lokalizaciją, nuteistojo elgesį po smūgio sudavimo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis V. S. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nors nenorėjo kitam žmogui atimti gyvybės, tačiau sąmoningai veikdamas leido tokiems padariniams kilti.

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. M 285/2020(05) matyti, jog nukentėjusioji D. K. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio kaklo dešinės pusės sužalojimo su dešiniojo plaučio ir stemplės pažeidimais, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ląstos ertmę ir išoriniam nukraujavimui, šis sužalojimas buvo padarytas aštriu, vienašmeniu, duriančių – pjaunančių savybių įrankiu, galimai peilio geležte, ar panašiai vieno trauminio poveikio pasėkoje (t. 2, b. l. 106–111). Taigi, nors nukentėjusiajai buvo suduotas tik vienas smūgis, tačiau jis buvo nukreiptas į itin pavojingą gyvybei kūno vietą – kaklą. Be to, smūgis buvo suduotas su gyvybei pavojingu duriančių ir pjaunančių savybių turinčiu įrankiu – peiliu, kuriuo atlikti smūgiai neabejotinai gali sukelti mirtinus sužalojimus. Nustatyta ir tai, kad supykęs ant nukentėjusiosios nuteistasis V. S. pasiėmęs peilį nuėjo prie nukentėjusiosios, kuri tuo metu sėdėjo ant suoliuko ir buvo nusisukusi nuo nuteistojo. V. S. pripažino, jog nukentėjusioji nematė, nei jo rankoje laikomo peilio, nei paties smūgio. Šias aplinkybes nuteistasis V. S. patvirtino ir papildomos įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 138). Taigi, nukentėjusioji buvo užpulta netikėtai, iš už nugaros, kas reiškia, kad apsiginti nuo nuteistojo smūgio nukentėjusioji neturėjo jokios galimybės. Nuteistasis V. S. būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas peiliu iš pasalų nukentėjusiajai į gyvybei svarbią kūno sritį – kaklą, negalėjo nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo žmogus gali būti ne tik sunkiai sužalotas, bet ir mirti. Be to, po suduoto smūgio peiliu, matydamas, jog nukentėjusioji susiėmusi už kaklo nubėgo, V. S. nebandė suteikti jai pagalbą. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo V. S. elgesį po panaudoto smurto prieš nukentėjusiąją. Byloje nustatyta, kad smūgiavęs vieną kartą peiliu nuteistasis smurto prieš nukentėjusiąją nebetęsė, nuo jos pasitraukė ir nuėjo prie sodo teritorijoje esančio tvenkinio. Be to, iš liudytojo policijos pareigūno N. K. parodymų (t. 3, b. l. 124), įvykio vietoje daryto vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 169–180) galima spręsti, jog iš karto po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais V. S. nesuvokė, jog nuo jo suduoto smūgio nukentėjusioji mirė. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad V. S. nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių. Priešingai, smūgiuodamas peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, V. S. turėjo suvokti ir suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiosios gyvybei, numatė, kad po smūgio peiliu į kaklą labai tikėtina, kad ji gali patirti mirtinus sužalojimus. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis V. S. tyčia nužudė savo sugyventinę nukentėjusiąją D. K., nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Dėl V. S. paskirtos bausmės

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. taip pat prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. nuosprendžiu jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą paskirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę ir paskirti jam mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali bausmė. Savo prašymą apeliantas grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo sveikatos būklę.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-126-693/2018). Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-447/2011).

Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas V. S. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Skirdamas bausmę V. S. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). V. S. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta netiesiogine tyčia, įvykdytu nusikaltimu buvo sukelti sunkūs negrįžtami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad V. S. išsiskyręs, nedirbantis, pensininkas, baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 6–7). Bylos duomenimis V. S. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už nežymų sveikatos sutrikdymą bei grasinimą nužudyti (BK 140 straipsnio 1 dalis ir 145 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu (t. 3, b. l. 8–19). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad praeityje V. S. buvo (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 32), be to, jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje po (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 103).

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. savo prašymą skirti jam mažesnę nei sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę grindžia tuo, jog jam diagnozuota ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir kiti apeliaciniame skunde nurodyti sunkūs susirgimai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014). Nuteistojo V. S. nurodomos aplinkybės, t. y. jog jam diagnozuoti įvairūs sveikatos sutrikimai bei ligos, tarp jų ir nepagydomos šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių jam turėtų būti skiriama mažesnė, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis. Nors byloje esantys duomenys (t. 3, b. l. 171) patvirtina, jog V. S. serga apeliaciniame skunde nurodytomis ligomis, buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, visgi atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo sveikatos būklė nesutrukdė padaryti jam inkriminuotos itin sunkios nusikalstamos veikos, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų susirgimų ir ligų nuteistajam būtų per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte (Bendrosios nuteistųjų teisės) imperatyviai įtvirtinta, kad „nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą“. Be to, nuteistajam, atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, gali būti teikiama medicininė priežiūra Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o esant būtinybei – ir kitose gydymo įstaigose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog 2020 m. kovo 13 d., 2020 m. rugsėjo 26 d. apeliantas buvo konsultuotas (duomenys neskelbtini), kur jam buvo (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 32). Šios aplinkybės leidžia teigti, kad jo sveikatos problemos iš dalies susijusios ir su besaikiu alkoholio vartojimu. Todėl įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. S. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo atveju nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Taigi, įvertinus nuteistojo V. S. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltus padarinius, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, tai, kad šią nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė neatlikęs Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo V. S. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, yra aiškiai per griežta. V. S. paskirta bausmė yra proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. taip pat nurodė, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Tačiau tokie apelianto teiginiai pripažintini kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsi, kadangi apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė nei kokie konkretūs BPK pažeidimai buvo padaryti, nei motyvų, kuriais remdamasis jis daro tokias išvadas.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

Nuteistojo gynėjas teismui taip pat pateikė prašymą panaikinti jam paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jo AB „Swedbank“ banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Apeliantas nurodo, kad jam reikalingus vaistus jis įsigydavo iš gaunamos pensijos. Tačiau pritaikius laikiną nuosavybės teisių apribojimą banko sąskaitoje esančioms piniginėms lėšoms, jis kitų santaupų, iš kurių galėtų įsigyti jam būtinus vaistus, neturi. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Vadovaujantis BPK 305 ir 307 straipsniu teismas, priimdamas nuosprendį, taip pat turi priimti sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad prokuroras 2020 m. spalio 14 d. nutarimu, vadovaudamasis BPK 151 straipsniu bei siekdamas užtikrinti nukentėjusiojo D. K. byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į V. S. turtą, tarp jų ir į V. S. AB ,,Swedbank“ banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Prokuroro nutarime nustatytas visiškas nuosavybės teisės apribojimas (t. 2, b. l. 72–76). Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš dalies tenkino D. K. pareikštą civilinį ieškinį, o jau paminėtu prokuroro nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nusprendė palikti galioti iki visiško civilinio ieškinio įvykdymo. Taigi, apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisęs iš nuteistojo V. S. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai paliko šią procesinę prievartos priemonę galioti iki tol, kol bus visiškai įvykdytas nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys. Todėl naikinti arba keisti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo D. K. atstovas advokatas Žygimantas Rutkauskas 2021 m. liepos 9 d. pateikė duomenis apie nukentėjusiojo patirtas išlaidas – 300 Eur už jam advokato suteiktą teisinę pagalbą, bei prašo jas priteisti nukentėjusiajam iš apelianto V. S..

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, Nr. 2K-419/2011, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.). Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą. Išnagrinėjus bylą nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl nukentėjusiojo patirtos išlaidos už advokato paslaugas pasiruošiant ir dalyvaujant bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme turi būti priteisiamos iš V. S..

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš V. S. 300 Eur (tris šimtus eurų) D. K. jo patirtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.