Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Irmos Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį, bei ieškovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-11-25 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu prašė: 1) panaikinti 2013-09-24 Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjos D. B. sprendimą Nr. 12SD-(14.12.104.)-2654 ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrių išnuomoti ieškovui P. P. valstybinės žemės sklypą, skirtą administraciniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos rajono skyrių informuoti ieškovą P. P. apie subjektus, kurie turi organizuoti žemės klypo suformavimo procedūras (parengti teritorijų planavimo dokumentą ir žemės sklypo planą), ir apie tai, kieno lėšomis šie dokumentai turi būti parengti. Reikalavimo pagrindu nurodė, kad 2013-01-23 ieškovas kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrių prašydamas išnuomoti ieškovui valstybinės žemės sklypą, skirtą administraciniam pastatui, garažui ir sandėliui eksploatuoti, bei informuoti ieškovą apie subjektus, kurie turi organizuoti žemės sklypo suformavimo procedūras (parengti teritorijų planavimo dokumentą ir žemės sklypo planą), ir apie tai, kieno lėšomis šie dokumentai turi būti rengiami. 2013-03-19 raštu ieškovas buvo informuotas, kad jam valstybinės žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis. Nurodė, kad 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 378-V „Dėl žemės sklypų suteikimo Klaipėdos rajone“ 1,60 ha ploto žemės sklypas buvo suteiktas P. P. individualiai statybos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ gamybinei bazei statyti. Registrų centro duomenimis, Juridinių asmenų registre P. P. individuali statybos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nėra registruota. Patikslintu prašymu pakartotinai kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos skyrių, tačiau 2013-09-24 raštu minėtas skyrius nurodė, kad laikosi pozicijos, išdėstytos ankstesniame rašte. 2013-10-07 su skundu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorių su prašymu panaikinti 2013-09-24 Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 12SD-(14.12.104.)-2654, bet 2013-11-11 raštu buvo informuotas, kad tarnyba negali nagrinėti skundo, kol nebus priimtas sprendimas civilinėje byloje dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Pažymėjo, kad P. P. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 1991-07-16 kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą su prašymu skirti Lėbartų valstybinės įmonės teritorijoje 2 ha ploto žemės sklypą gamybinės bazės statybai. 1992-03-13 Klaipėdos rajono valdyba priėmė potvarkį „Dėl leidimo P. P. individualiai statybos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ vykdyti tyrinėjimo-projektavimo darbus“. 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. 378-v, kuriuo nusprendė suteikti P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ nuolatiniam naudojimui Lėbartų žemės ūkio įmonės 1,6 ha žemės sklypą (gamybinei bazei statyti). 1992-08-12 aktu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinės žemės ūkio įmonė P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ perdavė nuolatiniam naudojimui 1,6 ha žemės naudmenų sklypą. Buvo sudarytas generalinis planas, kuriame atvaizduotas ketinamų statyti statinių išsidėstymas sklype. 1992 metais ieškovas paskirtame sklype pastatė administracinį pastatą (vieno aukšto su mansarda), garažą su stogine ir sandėlį. Ieškovo įmonė P. P. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2003-08-05 buvo pertvarkyta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2006-09-11 teismo sprendimu išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovas pažymėjo, kad P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas žemės sklypas nebuvo suformuotas pagal šiuo metu galiojančią tvarką, o jame pastatyti statiniai ir nuosavybės teisė į juos nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre pertvarkant P. P. individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo ir negalėjo būti perduoto turimos turtinės teisės, įgytos 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 378-v ir 1992-08-12 aktu. Ieškovas nurodo, kad būtent jis yra teisėtas turtinių teisių savininkas pagal 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdybos potvarkį Nr. 378-v ir 1992-08-12 aktą, kadangi šiais dokumentais suteiktos teisės niekada nebuvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, panaikintos ar kitaip sumažinta jų apimtis.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovo savavališkai pastatyti statiniai, t. y. administracinis pastatas, garažas ir sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini), nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre. Teigia, kad ieškovas informuotas, jog sprendžiant klausimą, koks subjektas turi būti laikomas konkretaus valstybei priklausančio ir išnuomoto žemės sklypo naudotoju, būtina atsižvelgti į kelias svarbias aplinkybes. Pirma, valstybinė žemės gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų nuostatomis. Antra, nei Žemės įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai neišskiria savarankiškos žemės naudojimo teisės, tačiau Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas pateikia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Trečia, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalį, jei valstybinė žemė užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, ši žemė jiems išnuomojama ne aukciono būdu. Pagal šią teisės normą teisės nuomoti valstybinę žemę įstatymo nustatytas pagrindas – teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. Nurodė, kad negalėjo nagrinėti ieškovo skundo dėl atsisakymo sudaryti su P. P. valstybinės žemės nuomos sutartį, kol nebus priimtas sprendimas civilinėje byloje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nes teismui patenkinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, ieškovas neatitiktų įstatyme nustatytų reikalavimų, todėl negalėtų būti sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-25 sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad teisė naudoti Lėbartų žemės ūkio įmonės 1,6 ha žemės sklypą gamybinei bazei statyti buvo suteikta P. P. individualiai statybos įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ieškovas šią individualios įmonės vardu įgytą teisę būtų iki 2001-07-01 perleidęs sau ar kitiems asmenims. Dėl to sprendė, kad 1992 m. įgyta teisė naudoti Lėbartų žemės ūkio įmonės 1,6 ha žemės sklypą gamybinei bazei statyti tapo P. P. individualios statybos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kaip juridinio asmens, kurio turtas atskirtas nuo jo dalyvio turto, teisių ir pareigų komplekso dalimi. Pažymėjo, kad po įmonės pertvarkymo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ aptariama teisė iš P. P. individualios statybos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ perėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo likviduota dėl bankroto, turėdama didelius kreditinius įsipareigojimus, kas užkerta kelią likvidavus juridinį asmenį jo turtą perimti juridinio asmens dalyviams. Padarė išvadą, kad dėl nurodytų priežasčių P. P. negali būti pripažintas teisėtu aptariamo žemės sklypo naudotoju ir teisėtu statinių, pastatytų minėtame žemės sklype, valdytoju, todėl nėra pagrindo ieškinį tenkinti.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad iki pat P. P. individualios statybos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pertvarkymo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ minėta įmonė ir ieškovas buvo vienas ir tas pats teisinių santykių subjektas – fizinis asmuo. Įmonės pertvarkymo metu pertvarkytai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo perduoti ginčo statiniai ir teisė naudotis valstybinės žemės sklypu, tokios valios ieškovas neišreiškė. Pertvarkytos įmonės įstatinis kapitalas buvo suformuotas grynaisiais pinigais, todėl ginčo pastatai ir minėta naudojimosi žemės sklypu teisė liko ieškovo asmenine nuosavybe. Mano, kad būdamas teisėtu statiniu valdytoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų suformuotas ir išnuomotas faktiškai naudojamas žemės sklypas.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia atsiliepime į ieškinį ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir pagrindais.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nustatyta, kad P. P. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 1991-07-16 kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą su prašymu skirti Lėbartų valstybinės įmonės teritorijoje 2 ha ploto žemės sklypą gamybinės bazės statybai. 1992-03-13 Klaipėdos rajono valdyba priėmė potvarkį „Dėl leidimo P. P. individualiai statybos įmonei „Mesta“ vykdyti tyrinėjimo-projektavimo darbus“. 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. 378-v, kuriuo nusprendė suteikti P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ nuolatiniam naudojimui Lėbartų žemės ūkio įmonės 1,6 ha žemės sklypą (gamybinei bazei statyti). 1992-08-12 aktu Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinės žemės ūkio įmonė P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ perdavė nuolatiniam naudojimui 1,6 ha žemės naudmenų sklypą. Buvo sudarytas generalinis planas, kuriame atvaizduotas ketinamų statyti statinių išsidėstymas sklype. 1992 metais ieškovas paskirtame sklype pastatė administracinį pastatą (vieno aukšto su mansarda), garažą su stogine ir sandėlį. P. P. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2003-08-05 buvo pertvarkyta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2006-09-11 teismo sprendimu išregistruota iš Juridinių asmenų registro dėl bankroto (pridėta bankroto byla). P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas žemės sklypas nebuvo suformuotas pagal šiuo metu galiojančią tvarką, o jame pastatyti statiniai ir nuosavybės teisė į juos nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog pertvarkant P. P. individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo ir negalėjo būti perduotos turimos turtinės teisės, įgytos 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdybos potvarkiu Nr. 378-v ir 1992-08-12 aktu. Ieškovas nurodo, kad būtent jis yra teisėtas turtinių teisių savininkas pagal 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdybos potvarkį Nr. 378-v ir 1992-08-12 aktą, kadangi šiais dokumentais suteiktos teisės niekada nebuvo perduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tokia pozicija yra neparemta įstatymu ir prieštarauja CK 2.104 str. 1 d., nes šalių teisinis santykis, t. y. jų teisių ir pareigų apimtis, analizuotinas pagal jo susiformavimo metu galiojusias teisės normas (CK 1.7 str.). Juridinio asmens pertvarkymu laikomas juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str. 1 d.). Kadangi pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, o tik keičia teisinę formą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas kaip fizinis asmuo negali būti pripažintas teisėtu ginčo sklypo naudotoju, nes šią turtinę teisę pagal įstatymą turėjo individuali įmonė jos pertvarkymo metu, ji perėjo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, nes individualios įmonės pertvarkymas suprantamas kaip viso turto perėjimas, nepriklausomai nuo įmonės savininko nuomonės. Ši aplinkybė nurodyta ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2003 m. finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte (t. 1, b. l. 155), kuriame nurodyta, jog 2003-08-05 įregistravus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo perimti visi įsipareigojimai, pertvarkius neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – P. P. individualią statybos įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“, todėl paneigti apeliacinio skundo motyvai, jog pertvarkomos įmonės įstatinis kapitalas buvo suformuotas tik piniginėmis lėšomis, pertvarkyta UAB , (duomenys neskelbtini)“ nebuvo individualios įmonės teisių ir pareigų perėmėja. Tai, kad įkuriama UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ perims visas pertvarkomos individualios įmonės teises, pareigas ir turtą bei įsipareigojimus, pranešė kreditoriams ieškovas dar 2003-07-22 (bankroto byla, t. 1, b. l. 94) ir CK 2.104 str. 1 d. teisinis reglamentavimas bei Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas neleidžia kitaip aiškinti įmonės pertvarkymo metu perduodamo turto. Byloje ieškovas neįrodė, kad individualios įmonės pertvarkymo metu buvo atskirtas individualios įmonės ir jo savininko turtas, t. y. turtinė žemės panaudos teisė, ir joje esantys pastatai turto atskyrimo aktu buvo perduoti jos savininkui – fiziniam asmeniui pagal šios įmonės pertvarkymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str. redakciją. Paminėti administraciniai teisės aktai įrodo, kad 1992 m. ginčo sklype gamybinės bazės statytoja buvo individuali įmonė. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalys). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau tik tada, kai individuali įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Byloje įrodyta, kad teisė naudotis ginčo žemės sklypu ir jame statyti statinius buvo suteikta individualiai įmonei pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Šia byla ieškovas siekia perimti šią dar 2003 metais pertvarkytos į uždarąją akcinę bendrovę individualios įmonės teisę kaip fizinis asmuo, t. y. buvęs jos savininkas. Materialinių teisių ir pareigų perėmimo bet kokiame teisiniame santykyje galimybė priklauso nuo teisinio santykio analizės. Išanalizavus paminėtas teisės normas dėl individualios įmonės pertvarkymo ir įvertinus aplinkybę, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jau buvo perėmusi visą ieškovo individualios įmonės turtą ir pareigas, negalima padaryti išvados, jog ieškovas kaip fizinis asmuo yra ginčo žemės sklypo naudotojo (nuomininko) teisių ir pareigų perėmėjas. Ieškovo prašymo dėl žemės nuomos padavimo metu UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo likviduota dėl bankroto, t. y. juridinis asmuo yra pasibaigęs, taigi pasibaigusi yra ir ieškovo įkurta ir vėliau pertvarkyta individuali įmonė. Individualios įmonės atveju šios įmonės ir jos savininko turto atskirumas yra skirtas apibrėžti civilinėje apyvartoje dalyvaujančios individualios įmonės turto masę. Šioje byloje nesant įrodymų dėl individualios įmonės turto – žemės panaudos teisės ir šio turto perdavimo jos savininkui įstatymo nustatyta tvarka, negalima padaryti išvados, kad ieškovas kaip fizinis asmuo tokią turtinę teisę turi po įmonės likvidavimo dėl bankroto. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo įmonė 1991-07-16 kreipėsi į Klaipėdos rajono valdybą su prašymu skirti Lėbartų valstybinės įmonės teritorijoje 2 ha ploto žemės sklypą gamybinės bazės statybai, o 1992-07-24 Klaipėdos rajono valdyba priėmė potvarkį Nr. 378-v, kuriuo nusprendė suteikti P. P. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ sklypą nuolatiniam naudojimui. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 1992-05-07 redakciją valstybinė žemė buvo išnuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims pagal žemėtvarkos projektus ir fiziniams asmenims tokia žemė pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo suteikiam asmeniniam ūkiui, todėl žemėtvarkos projektas ūkinei komercinei veiklai fiziniam asmeniui negalėjo būti sudarytas. Šių įstatymų nuostatos dėl žemėtvarkos projektų sudarymo tvarkos ir subjektų buvo įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-10-12 patvirtintu nutarimu Nr. 423, kuriuo buvo patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodika, kurios 9.3 p. buvo nurodyta, kad į projektuojamas žemėnaudas įeina žemės sklypai, skirti individualioms (personalinėms) įmonėms, o fiziniams asmenims tik namų valdos privačiai sodybai ar gyvenamojo namo statybai. Tuo metu kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentavo Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“. Nutarimo 5 p. buvo nurodyti asmenys, turintys teisę nuomotis valstybinės žemės sklypus ne žemės ūkio veiklai. Paminėto nutarimo punkte nustatyta, kad tokią teisę turėjo įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurioms nuo 1990 m. sausio 1 d. iki šio nutarimo priėmimo dienos nustatytąja tvarka buvo duotas leidimas atlikti žemės sklypų tyrinėjimo bei projektavimo darbus jų komerciniams ūkiniams ir nekomerciniams objektams statyti.

Todėl darytina išvada, kad pagal paminėtą teisinį reglamentavimą fiziniam asmeniui komercinei veiklai vykdyti negalėjo būti suteiktas naudoti žemės sklypas, todėl ieškovas kaip fizinis asmuo pagal jo įrodinėjamos subjektinės teisės atsiradimo metu galiojusias teisės normas negalėjo būti žemės naudotoju (CK 1.7 str.). Pagal ieškovo įrodinėjamos teisės metu galiojusį teisinį reglamentavimą tokios teisės ieškovas kaip fizinis asmuo neįgijo, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl ieškovo teisės, perimtos iš jo jau likviduotos individualios įmonės. Teisiškai reikšminga aplinkybė, jog tokia turtinė teisė nebuvo atskirta aktu iš individualios įmonės ją perregistruojant į UAB, todėl remtis CK 1964 m. 22-1 str., nustatančiu, jog individualios įmonės neturėjo juridinio asmens statuso, nėra teisinio pagrindo, nes tokios individualios įmonės savarankiškai įgijo teises ir pareigas, turtines teises. Toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas ir Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, numatančioje, kad turtas gali būti įgytas individualios įmonės vardu ir gali būti įmonininko turtas, tačiau perduotas savininko įmonei. Remiantis Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi yra leidžiamas lėšų ir kito turto judėjimas tarp individualios įmonės ir jos savininko. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus, kurie įforminami teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014). Tačiau šioje byloje tokių įrodymų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog likvidavus UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dėl bankroto jos akcininkas neturi teisės perimti likviduotos įmonės turto dalies. Tai, kad šis įmonės turtas (neįregistruoti statiniai) kaip statybinės medžiagos nebuvo realizuotas bankroto procese, nesuteikia jos akcininkui – ieškovui išnuomoti valstybinės žemės sklypo, nes tokia žemės panaudos teisė pasibaigė su juridinio asmens pasibaigimu, nes buvo išimtinai suteikta tik privačiam juridiniam asmeniui. Civilinėje teisėje galioja bendras principas, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės Todėl akivaizdu, kad pagal teisinį reglamentavimą tik individuali įmonė įgijo žemės panaudos teisę, o ne jos savininkas ir dėl to, kad jis statė neįteisintus pastatus, jam valstybinės žemės panaudos, o vėliau ir nuomos teisė negali pereiti. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai dėl ieškovo kaip fizinio asmens atsakovo kitoje statinių griovimo byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ yra išregistruota, todėl ji kaip pertvarkyta iš individualios įmonės į UAB pasibaigė ir administratorius jai neatstovauja. Tai, kad pastatai nebuvo realizuoti bankroto proceso metu, nesudaro pagrindo pagal paminėtas teisės normas suteikti šiems pastatams valstybinės žemės. Apeliacinio skundo trečiame punkte nurodomas 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 str. įtvirtino tik individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės apimtį CK 2.50 str. prasme, tačiau šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra individualios įmonės savininko atsakomybė pagal paminėtas nuostatas.

Ieškovo apeliacinio skundo 15 dalyje nurodyta 2010-05-26 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje 2S-118-56/2010 (skunde nurodytas pirmosios instancijos teismo bylos Nr. 2-335-01/2005) nėra pagrindo vadovautis, nes kitoje byloje ieškinį pareiškė UAB, o ne fizinis asmuo ir joje nebuvo sprendžiamas šioje byloje iškeltas ginčas dėl individualios įmonės pertvarkymo į UAB, jos likvidavimo ir jos buvusio savininko teisių nustatymo.

Ieškovo apeliacinio skundo motyvai dėl savavališkos statybos šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi, todėl kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes tai kitos nagrinėjamos bylos dalykas. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-11-25 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.