Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-88-475/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. M. ir D. L. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys R. M., R. M. ir R. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu ir patikslintais ieškiniais (b.l.3–4, 65–66, t. I, b.l. 50–51, t. II) prašėpriteisti solidariai iš bendraatsakovų 5 900 Lt nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. vasario 12 d. Kaune dėl M. M., vairavusio R. M. vardu registruotą, D. L. priklausančią transporto priemonę BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „Girobusas“ priklausanti transporto priemonė Ford Transit FT300, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonė BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo buvo kreiptasi į ieškovą. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydama paslaugų teikimo sutartį bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino žalą patyrusiam asmeniui UAB „Girobusas“ padarytą žalą išmokėjo 7 487,16 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, AB „Lietuvos draudimas“ kompensavo 7 187,16 Lt. Bendraatsakovai atlygino ieškovui tik dalį padarytų nuostolių, t. y. 1 287,16 Lt ir liko jam skolingi 5 900 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad eismo įvykio, dėl kurio ieškovas patyrė žalą, metu transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė buvo apeliantė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nesant atsakovo M. M., t. y. kitos sandorio šalies paaiškinimų apie transporto priemonės įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojo parodymai nėra pakankami išvadai, kad apeliantė nėra transporto priemonės savininkė, padaryti. Teismas, priteisdamas nuostolių atlyginimą solidariai iš apeliantės ir atsakovo M. M. pats netiesiogiai pripažino, kad atsakovas M. M. yra transporto priemonės bendraturtis, kadangi tik iš bendraturčių gali būti solidariai priteistas žalos atlyginimas. Tačiau apeliantė ir atsakovas M. M. realiai negali būti transporto priemonės bendraturčiai ir bendrais veiksmais padaryti žalą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, apeliantės paaiškinimai bei liudytojo parodymai patvirtina, kad 2011 m. vasario 11 d. transporto priemonė buvo parduota atsakovui M. M., kuris kitą dieną sukėlė eismo įvykį. Duomenų apie tai, kad transporto priemonė eismo įvykio metu galėjo priklausyti kitam asmeniui, nei civilinėje byloje, nei policijos pateiktoje informacijoje draudimui nėra. Be to, nėra duomenų apie tai, kad transporto priemonė iš jo savininko buvo pavogta ar paimta kitais neteisėtais būdais, todėl kol neįrodyta priešingai, M. M. yra paskutinis transporto priemonės teisėtas savininkas.Nagrinėjant bylą iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nebuvo išreikalauta administracinė byla dėl minėto eismo įvykio, todėl teismas civilinę bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, remiantis tik ieškovo parodymais, netiriant bylos aplinkybių dėl to, ar tinkamas asmuo buvo patrauktas atsakovu byloje. Administracinės bylos medžiagoje turi būti užfiksuoti M. M. paaiškinimai bei policijos pareigūnų pranešimai, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas.Procesiniai dokumentai atsakovui M. M. buvo siųsti ne pagal jo gyvenamąją vietą. Apeliantės duomenimis, atsakovas M. M. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), todėl yra aišku, dėl kokių priežasčių atsakovas nedalyvavo bylos nagrinėjime.Prievolė atlyginti žalą ir žalos atlyginimas vyksta ne solidariai, t. y. eismo įvykio metu padarytą žalą privalo atlyginti arba transporto priemonės savininkas, arba valdytojas. Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš abiejų atsakovų, užkertą kelią apeliantei išreikalauti žalos atlyginimą visa apimtimi iš kalto dėl žalos atsiradimo asmens. Apeliantė remiantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo M. M. galės išreikalauti tik ½ dalį žalos atlyginimo.Pagal teismų formuojamą praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruota transporto priemonė, įrodo, jog jis yra pardavęs transportopriemonę, tai tokios transporto priemonės savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo įregistravo ar neįregistravo transporto priemonę Lietuvos Respublikos kelių transporto registre. Kadangi transporto priemonė buvo parduota atsakovui M. M., tai jis ir privalo atlyginti padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria,patenkinus ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams M. M. ir D. L. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys R. M., R. M. ir R. M., priteista solidariai iš apeliantės su atsakovu M. M. nuostolių atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimo dalį panaikinti ar pakeisti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Priežasčių, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliantė nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 321 str. 1 d., 322 str.). Nagrinėjamu atveju teismas, naudodamasis diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliantės pateiktą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ypač pačiai apeliantei nenurodžius jokių priežasčių, pagrindžiančių žodinio proceso būtinumą.

Faktinės bylos aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. vasario 12 d. dėl atsakovo M. M., vairavusio trečiojo asmens R. M. vardu įregistruotą transporto priemonę BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta UAB „Girobusas“ priklausanti transporto priemonė Ford Transit FT300, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 5–7, t. I). Kadangi transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl patirtų nuostolių atlyginimo nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą (b.l. 78, t. I). AB „Lietuvos draudimas“, vykdydama su ieškovu sudarytą sutartį, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl Ford Transit FT300, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir atlygino UAB „Girobusas“ transporto priemone BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą išmokėdama 7 487,16 Lt dydžio draudimo išmoką (b.l. 9–30, t. I). Ieškovas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ 7 187,16Lt už nukentėjusiam asmeniui faktiškai išmokėtą draudimo išmoką (b.l. 31–32, t. I). Dalis žalos – 1 287,16 Lt –ieškovui buvo atlyginta, tačiau dėl likusios žalos sumos išieškojimo ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą. Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad nutraukiant R. M. ir R. M. santuoką, 2006 m. gruodžio 8 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu (b.l. 54–55, t. I) transporto priemonė BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priteista jos nepilnamečiam sūnui R. M.. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama, kad R. M. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010 m. gegužės 19 d. buvo parduota apeliantei D. L. nesudarant rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, o taip pat neįregistruojant transporto priemonės apeliantės vardu. Apeliantės teigimu, transporto priemonė, dėl kurios vairuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, 2011 m. vasario 11 d. buvo parduota atsakovui M. M., todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime apeliantę pripažino transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke.

Dėl naujų įrodymų išreikalavimo ir draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme

Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Ribotos apeliacijos pranašumas tas, kad ginčo šalys yra verčiamos atidžiau rūpintis proceso eiga ir jau pirmojoje instancijoje pateikti visus turimus įrodymus. Ribotos apeliacijos procese taip pat siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti siekiant greitai ir išsamiai ištirti bylą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo CPK 226 straipsnyje nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl įvykusio eismo įvykio. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs administracinės bylos dėl eismo įvykio, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesiaiškindamas, ar atsakovu byloje nurodytas tinkamas asmuo. Prašomoje išreikalauti byloje turi būti tiek M. M. paaiškinimai bei policijos pareigūnų pranešimai, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kas eismo įvykio metu buvo transporto priemonės savininkas.Pareiga pateikti įrodymus tenka šaliai (CPK 179 str. 1 d.). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str. 2 d.). Nagrinėjamos bylos pobūdis nelemia teismo pareigos byloje būti aktyviam ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, jog būtent teismas turėjo išreikalauti administracinę bylą dėl eismo įvykio. Apeliantei nepareiškus prašymo dėl šios bylos išreikalavimo pirmosios instancijos teisme, teismas savo iniciatyva to daryti neprivalėjo. Teise prašyti išreikalauti rašytinius įrodymus asmuo turi naudotis sąžiningai ir laiku (CPK 198 str., 199 str.). Apeliantė, prašydama išreikalauti naujus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, aplinkybių, dėl ko šis prašymas nebuvo pareikštas anksčiau, nenurodė. Nesant objektyvių priežasčių, dėl kurių šis prašymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ypač, atsižvelgiant į tai, kad apeliantę byloje atstovavo profesionalus teisininkas, apeliantei netinkamai vykdant procesines pareigas, ji turi prisiimti ir galimas neigiamas tokių pareigų nevykdymo pasekmes, todėl jos prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

Remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytospirmosios instancijos teisme. Apeliantėsteigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamu adresu siuntė procesinius dokumentus atsakovui M. M., todėl jis negalėjo dalyvauti civilinėsbylos nagrinėjime. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė ir jai žinomą atsakovo M. M. gyvenamosios vietos adresą. Pažymėtina, kad apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu abejonių dėl galimo netinkamo procesinių dokumentųatsakovui įteikimo nekėlė, kito jo žinomo gyvenamosios vietos adreso teismui nepateikė, o apeliantės naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis negalima remtis apeliaciniame skunde, negali būti laikomos sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad teismas netinkamai byloje dalyvavusiam asmeniui įteikė procesinius dokumentus. Tuo atveju, jei jau pirmosios instancijos teisme metu apeliantei buvo žinomas kitas atsakovo M. M. gyvenamosios vietos adresas, ji, neinformuodama apie tai teismo, elgėsi nesąžiningai, tinkamai nevykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos.

Dėl įrodymų tinkamo vertinimo

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Nagrinėjamoje byloje keliamas tinkamo įrodymų vertinimo klausimas apeliantei teigiant, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog eismo įvykio metu transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke buvo apeliantė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl transporto priemonės savininko eismo įvykio metu yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad transporto priemonės savininkas eismo įvykio metu buvo atsakovas M. M..

Apeliantė pagrįstai remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010) teigia, jog tais atvejais, kai asmuo,kurio vardu registre yra įregistruota transporto priemonė, įrodo, kad jis yra pardavęs transporto priemonę, tai tokios transporto priemonės savininku yra ją įsigijęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis įregistravo ar neįregistravo transporto priemonę Lietuvos Respublikos kelių transporto registre. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje rėmėsi nurodyta praktika, kadangi, nors transporto priemonė BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registre yra įregistruota R. M. vardu, bet jos savininke eismo įvykio metu pripažino apeliantę. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką asmuo, sandorio sudarymo faktu neigiantis savo atsakomybę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė aplinkybės, jog ji transporto priemonę pardavė atsakovui M. M., neįrodė. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas, net ir nesant atsakovo M. M. paaiškinimų apie transporto priemonės įsigijimą, remiantis byloje esančiais įrodymais turėjo pagrindą padaryti išvadą apie transporto priemonės perleidimą atsakovui. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl transporto priemonės savininko eismo įvykio metu padarė remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika panašioje savo aplinkybėmis civilinėje byloje, kur išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Nors apeliantės nurodytas galimas transporto priemonės savininkas ir buvo įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, tačiau jis apeliantės nurodytų aplinkybių dėl transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jam perleidimo nepatvirtino. Esant nurodytai situacijai nei apeliantės paaiškinimai, nei jo sūnaus parodymai negali būti laikomi patvirtinančiais transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovu M. M. sudarymo faktą. Apeliantei neįrodžius, jog eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo kitas asmuo, o ne ji, pagrindas atleisti apeliantę nuo civilinės atsakomybės taikymo byloje nenustatytas.

Dėl solidariosios atsakomybės taikymo

Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, priteisdamas nuostolių atlyginimą solidariai iš apeliantės ir atsakovo M. M., jį netiesiogiai pripažino transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendraturčiu, yra niekuo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas solidariąją atsakomybę apeliantės ir atsakovo M. M. atžvilgiu taikė ne kaip transporto priemonės bendraturčiams, o kaip asmenims, kurių vienas yra atsakingas už žalos padarymą, o kitas – neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad žalos atlyginimas gali būti priteistas solidariai tik iš bendraturčių. Galimybę ieškovui reikalauti žalos atlyginimo solidariai tiek iš transporto priemonės savininko, tiek ir iš asmens, atsakingo už žalą, suteikia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė ieškovui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatyme Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat, kai prievolėsdalykas yra nedalus. Taigi įstatyme esant įtvirtintai galimybei ieškovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo nukreipti tiek į žalą padariusį asmenį, tiek ir į asmenį, kuris, būdamas transporto priemonės savininkas, tinkamai neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Apeliantės argumentai, jog taikius solidariąją atsakomybę ji prarado galimybę visa apimtimi išsiieškoti iš kalto dėl žalos atsiradimo asmens žalos atlyginimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas nagrinėjamu atveju žalos atlyginimą nepagrįstai priteisė solidariai iš bendraatsakovų. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nustačius, kad apeliantė, būdama transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke, tinkamai nevykdė jai įstatyme numatytų pareigų (neveikdama taip, kaip reikalauja teisės aktai), apeliantė turi prisiimti neigiamas savo tokių veiksmų pasekmes ir atsakyti ieškovui jo nuostolius, turėtus atlyginant dėl transporto priemonės BMW 324, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo kaltės atsiradusią žalą. Apeliantė netinkamai aiškina CK nuostatas, reglamentuojančias tiek civilinės atsakomybės taikymą, tiek ir galimybę taikant civilinę atsakomybę patirtą žalą priteisti solidariai iš kelių atsakingų asmenų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė, neigdama savo atsakomybę dėl žalos atsiradimo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, nors ir atstovaujama advokato, profesionalaus teisininko, kaip kad matyti iš bylos duomenų, tinkamai savo procesinėmis teisėmis nepasinaudojo, nesiėmė visų galimų priemonių galimam transporto priemonės savininkui nustatyti, veikė nepakankamai aktyviai, nebendradarbiavo su teismu ir galimai visų bylai reikšmingų aplinkybių neatskleidė, todėl turi prisiimti galimus neigiamus tokio procesinio elgesio padarinius, kurie pasireiškia civilinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14d. sprendimą palikti nepakeistą.