Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-03 · Civilinė byla Nr. 2A-77/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-03
Bylos Nr.
2A-77/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-03189-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Audronė Jarackaitė
Atsakovas
V. R.
Ieškovas
T. S.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 37 notaro biuro
Kategorijos
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-77/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03189-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7.; 48.4.; 121.21. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo T. S. ieškinys, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2072-467/2012 pagal ieškovo T. S. ieškinį atsakovui V. R. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37 notaro biuro notarė S. K..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas T. S. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo V. R. 2011 m. spalio 21 d. sudarytą sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos, kaip sandorį, sudarytą dėl apgaulės, taikyti restituciją, taip pat priteisti iš atsakovo 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis yra senyvo amžiaus, neįgalus, menkai išsilavinęs, nesupranta lietuviškai, nėra teisiškai išprusęs. Kilus ginčui su kaimynu dėl kelio servituto ieškovas, įtikintas giminaitės sugyventinio atsakovo V. R., pasirašė su atsakovo vadovaujama bendrove UAB „ŽVAIGŽDŽIŲ NAMAI“ teisinės pagalbos sutartį. Atsakovas 2011 m. spalio 18 d. nuvežė ieškovą į Vilniaus miesto 26 notaro biurą, kur jam buvo pateiktas pasirašyti įgaliojimas dėl kelio servituto reikalų tvarkymo. Kaip vėliau paaiškėjo, šiuo dokumentu ieškovas suteikė UAB „ŽVAIGŽDŽIŲ NAMAI“ įgaliojimą veikti ieškovo vardu absoliučiai visose srityse. Tik vėliau supratęs šio dokumento teisinę prasmę, ieškovas nedelsiant kreipėsi į notarą ir įgaliojimą 2011 m. lapkričio 21 d. panaikino. Atsakovas teigdamas, esą būtina pasirašyti papildomus dokumentus dėl kelio servituto nustatymo, 2011 m. spalio 21 d. nuvežė ieškovą į Vilniaus miesto 37 notaro biurą, kur ieškovui buvo pateikta pasirašyti notarės S. K. parengta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Ieškinyje nurodoma, jog šią sutartį ieškovas pasirašė atsakovo apgautas, nes jokio išlaikymo ieškovui nereikia ir atsakovas išlaikymo ieškovui neteikia bei niekada neteikė. 2011 m. lapkričio 21 d. ieškovas sužinojo, kad visas jo turtas jau yra perrašytas atsakovo vardu. Savo turto ieškovas niekada neketino perleisti kitiems asmenims, tačiau ketino jį po mirties palikti šeimos nariams. Ieškovas nurodė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudaręs dėl atsakovo apgaulės, todėl šis sandoris neatspindi tikrosios ieškovo valios ir nėra ieškovui naudingas. Pasak ieškovo, sandorį tvirtinęs notaras ieškovui tinkamai ir suprantama kalba neišaiškino šio sandorio sudarymo teisinių pasekmių. Atsakovas ieškovo niekada neišlaikė, nėra jam nei giminaitis, nei draugas. Dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas patyrė neturtinę žalą, kuria vertina 5 000 Lt suma.

Atsiliepimas

Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudaryta teisėtai, ieškovo valią tikrino notaras, kuris ieškovui tinkamai išaiškino sutarties sąlygas, sutarties tekstas buvo verčiamas į rusų kalbą, ieškovas aiškiai išreiškė savo valią ir ją patvirtino parašu. Atsakovas aiškino pagal galimybes išlaikąs ieškovą teikdamas maisto produktus, padėdamas ūkyje, spęsdamas teisines problemas. Pasak atsakovo, ieškovo pusseserė R. Š. psichologiniu spaudimu įtikino ieškovą, esą jis buvo atsakovo apgautas. Be to, atsakovo teigimu, advokato padėjėjas N. P. pasisavino ieškovo pinigus. Ieškovas iki šiol neatsigavo ir nėra psichologiškai stabilus. Dėl R. Š. veiksmais daromos ieškovui neigiamos įtakos atsakovas kreipėsi į prokuratūrą.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37 notaro biuro notarė S. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ginčijamos sutarties sudarymui buvo pateikti visi reikiami dokumentai, t. y. daiktų įgijimo dokumentų originalai, ieškovo T. S. pasas. Ieškovo prašymu sutarties sudarymo metu dalyvavo liudytoja L. J., ieškovo pristatyta kaip ieškovo giminaitė, kuri stebėjo visą sutarties pasirašymo eigą bei savo parašu patvirtino ieškovo apsisprendimo tvirtumą. Pasak trečiojo asmens, ginčijama sutartis buvo išversta ir balsiai perskaityta į ieškovui suprantamą rusų kalbą. Ieškovas sutarties pasirašymo metu nepageidavo rašytinio sutarties vertimo į rusų kalbą, taip pat nepageidavo vertėjo dalyvavimo. Notarė, vykdydama jai pavestas funkcijas, išaiškino ieškovui sutarties esmę bei pasekmes. Ieškovas nurodė, jog sutarties esmę suprato ir būtent šią sutartį jis pageidavo sudaryti. Ieškovas, nei pateikdamas notarei dokumentus sutarties rengimui, nei sutarties pasirašymo metu, nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėjo sukelti notarei abejonių dėl tikrosios ieškovo valios sudaryti ginčijamą sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ieškovo T. S. ir atsakovo V. R. 2011 m. spalio 21 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, taikė restituciją – ginčijamu sandoriu perleistą atsakovui nekilnojamąjį turtą grąžino ieškovo nuosavybėn, ieškovo naudai priteisė iš atsakovo 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinys atmestas. Teismas iš atsakovo taip pat priteisė valstybės naudai 7 178 Lt žyminio mokesčio ir 14,55 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, kadangi išlaikymo ieškovui nereikia, o atsakovas išlaikymo ieškovui neteikia ir niekada neteikė. Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas turėjo tikslą ne tik padėti ieškovui išspręsti kelio servituto problemą, bet ir perimti šio nekilnojamąjį turtą, nors tokio siekio ir valios ieškovas neturėjo. Ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes teismas laikė akivaizdžia apgaule. Darydamas šią išvadą pirmosios instancijos teismas svarbiomis laikė aplinkybes, jog atsakovas yra teisininkas, artimai bendrauja su ieškovo dukterėčia L. J., buvo įgijęs ieškovo pasitikėjimą, neneigė žadėjęs ieškovui nemokamai padėti išspręsti kelio servituto klausimą, tačiau vėliau išrašė išankstinę PVM sąskaitą faktūrą dėl 50 000 Lt sumos už teisines paslaugas; atsakovo iniciatyva buvo pasirašyta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, nors tokio išlaikymo ar paramos ieškovas nebuvo reikalingas ir atsakovas jo neteikė; sudarant ginčijamą sandorį ieškovui pilnai nebuvo atskleistas jo turinys. Nors išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi ieškovas nuosavybės teise turėtus nekilnojamuosius daiktus perdavė atsakovo nuosavybėn iš karto, tačiau ieškovui buvo aiškinama, jog nuosavybės teisė atsakovui pereis tik po ieškovo mirties, o tai akivaizdžiai neatitinka nei sutarties turinio, nei įstatymo reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį į byloje esančius duomenis, jog ieškovas yra senyvo amžiaus, neįgalus, menkai išsilavinęs, teisiškai neišprusęs ir nemoka lietuvių kalbos. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamą pagrindą atsakovo veiksmus pripažinti tyčiniu ieškovo suklaidinimu dėl esminių ginčijamo sandorio aplinkybių, t. y. apgaule, kuri turėjo lemiamos įtakos ieškovo valiai susiformuoti. Būtent dėl atsakovo tyčinių nesąžiningų veiksmų ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų manė sudarantis. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas po ginčijamo sandorio sudarymo ketino ginčo turtą parduoti, tačiau šio sumanymo negalėjo realizuoti be ieškovo sutikimo. Teismas taip pat akcentavo ieškovo elgesio po ginčijamo sandorio sudarymo svarbą, kadangi tik sužinojęs, jog įgaliojimu suteikė atsakovui teisę atstovauti ieškovą visose srityse, ieškovas įgaliojimą nedelsiant panaikino, o sužinojęs apie turto perleidimo faktą ieškovas nedelsiant kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Tokį ieškovo elgesį teismas laikė pagrindžiančiu aplinkybę, jog ginčijamas sandoris neatitiko jo valios. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo keliamas abejones dėl ieškovo sveikatos būklės, kadangi atsakovas šių teiginių nepagrindė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ginčijama sutartis nebuvo pradėta vykdyti ir negali būti vykdoma dėl pasitikėjimo praradimo, sprendė, kad tolimesnis sutarties vykdymas nėra įmanomas. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nepagrindė argumentų dėl jo patirtų išgyvenimų, sveikatos pablogėjimo, todėl, įvertinęs ieškovo asmenybę individualizuojančius bruožus, sprendė, kad 2 000 Lt suma yra pakankama ieškovo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu, kurį vėliau papildė (t. 2, b. l. 1-17, 77-91), atsakovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teisėja Alma Urbanavičienė neteisėtai perėmė teisėjai Daliai Višinskienei paskirtą nagrinėti bylą. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 7 178 Lt žyminio mokesčio. Teismas nevertino atsakovo turtinės padėties, neatsižvelgė į aplinkybę, jog jis prižiūri ir finansiškai remia senyvo amžiaus neįgalius tėvus. Priteisdamas šias bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo teismas buvo šališkas. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, jog bylą nagrinėjusi teisėja įspėjo atsakovą dėl bylos vilkinimo. Teismas nevertino atsakovo argumentų, jog iš ieškovo sąskaitos dingo lėšos, kurios galėjo būti skirtos neteisėtam atsiskaitymui su ieškovo atstovu (advokatu).Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas buvo psichologiškai paveiktas artimųjų elgesio. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškinį pasirašė ne ieškovas, o advokato padėjėjas. Teismas turėjo įsitikinti ieškovo valios kreiptis į teismą buvimu. Įtakos kreipimuisi į teismą galimai turėjo R. Š. psichologinis smurtas ieškovo atžvilgiu. Šio asmens (R. Š.) veiksmus teismas turėjo vertinti kaip ginčijamoje sutartyje nustatytos konfidencialumo pareigos pažeidimą, psichologinį smurtą ir kišimąsi į privatų gyvenimą. Teismas neturėjo pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas teisinės pagalbos išlaidas, kadangi jas pagrindžiantys įrodymai pateikti tik bylos nagrinėjimo metu. Pagrįstomis išlaidomis laikytina tik 200 Lt suma, kurią sumokėjo pats ieškovas. Teismas neatsižvelgė į pasikeitusį ieškovo atstovo statusą, kadangi jis tapo advokatu. Nepateikus naujos atstovavimo sutarties, teismo posėdis buvo neteisėtas. Ieškovo atstovavimas yra neteisėtas, kadangi atstovui nėra išduotas notariškai patvirtintas įgaliojimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 2 000 Lt ieškovo neturtinei žalai atlyginti, kadangi šio reikalavimo ieškovas nepagrindė. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas vykdė ginčijamą sutartį ir ateityje ketina ginti ieškovo pažeistas teises, juo rūpintis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių elgesį ir veiksmus iki ginčijamo sandorio sudarymo, nevertino aplinkybės, jog iki sutarties sudarymo atsakovas teikė ieškovui teisinę pagalbą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nevykdė ginčijamos sutarties. Atsakovas teikė ieškovui pagalbą ūkyje, atvežė televizorių, palydovinę anteną. Minėtą aplinkybę patvirtino ir liudytojai. Be to, atsakovas vežė ieškovui ir maisto produktus. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčijamos sutarties esmę, kadangi atsakovas ieškovo perleistu turtu galėjo disponuoti tik su ieškovo sutikimu. Ginčo turtas atsakovo nuosavybe tapo tik de jure. Advokato padėjėjas negalėjo nutraukti ieškovo ir atsakovo teisėtai sudarytų sutarčių, o atsakovas gali teisėtai atstovauti ieškovą iki šiol.

Atsakovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, priimti naujus įrodymus – garso įrašus ir rašytinius įrodymus (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. liepos 5 d. sprendimų, išrašo iš internetinės svetainės apie N. P. darbo vietą kopijas), išreikalauti iš kredito įstaigų ieškovui priklausančių sąskaitų išrašus, esant būtinybei paskirti ekspertizę ieškovo sveikatos būklei bei trečiųjų asmenų įtakai dėl jo valios nustatyti, apklausti liudytojus T. S., L. J., notarę S. K., notarę R. V., ekspertus, atliksiančius ekspertizę ieškovo sveikatos būklei nustatyti, taip pat liudytojus, kurių gyvenamoji vieta atsakovui nežinoma. Atsakovo vertinimu, teismo posėdžio metu galima būtų apklausti liudytojais ieškovo brolius, seseris bei pilnamečius jų šeimų narius. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą paskirti ieškovui nemokamą advokatą. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo priimti atskirąją nutartį dėl neteisėtų R. Š. ir advokato padėjėjo N. P. veiksmų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas T. S. nurodė nesutinkąs su atsakovo apeliaciniu skundu, prašė apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog neturi pagrindo atskirsti į besikartojančius apeliacinio skundo argumentus, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla. Pažymėjo, jog apeliaciniame skunde nėra teisinių motyvų ar argumentų dėl teismo sprendimo esmės ir nustatytų faktinių aplinkybių. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovas nebuvo tinkamai atstovaujamas. Ieškovo atstovo santykiai buvo tinkamai įteisinti atstovavimo sutartimi, be to, teismo posėdžiuose betarpiškai dalyvavo ir pats ieškovas. Ieškovo ir atstovo sudaryta sutartis nebuvo nutraukta. Atsakovo samprotavimai dėl atstovavimo sutarties notarinės formos būtinumo prieštarauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatoms. Pasak ieškovo, atsakovo argumentai dėl teismo šališkumo nėra pagrįsti, be to, atsakovas nesinaudojo procesine teise reikšti nušalinimą. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nepagrįstai valstybės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas laiko bauda. Atsakovas, neigdamas neturtinės žalos faktą, nepateikė minėtą aplinkybę paneigiančių įrodymų. Ieškovo vertinimu, bylinėjimosi išlaidos tiek ieškovo, tiek valstybės naudai buvo priteistos pagrįstai, kadangi teismas patenkino ieškinį. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl atsakovo apgaulės.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37 notaro biuro notarė S. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė palaikanti jos atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo, įrodymų išreikalavimo, šalių ir liudytojų apklausos, ekspertizės ir advokato ieškovui paskyrimo

Apeliantas V. R. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus elektroninėse laikmenose, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. ir 2012 m. liepos 5 d. sprendimų kopijas, išrašą iš internetinės svetainės apie N. P. darbo vietą (t. 2, b. l. 18-21). Teisėjų kolegija iš apeliacinio skundo motyvų pastebi, jog pateiktais teismo posėdžio garso įrašais apeliantas iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumą ir, apelianto vertinimu, netinkamą teisėjos procesinį elgesį. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 170 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismo posėdžio metu daromas garso įrašas yra teismo posėdžio protokolo sudedamoji dalis, taigi apelianto pateiktų garso įrašų (teismo posėdžio metu darytų garso įrašų kopijų) priėmimas yra perteklinis, todėl šių įrodymų teisėjų kolegija nepriima. Kita vertus, atsisakymas priimti apelianto pateiktas garso įrašo kopijas nekliudo apeliacinės instancijos teismui susipažinti su jų (įrašų originalų) turiniu, kadangi, kaip minėta, teismo posėdžio metu daromas garso įrašas yra sudedamoji teismo posėdžio protokolo dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip minėta, apeliantas neargumentuoja naujų (rašytinių) įrodymų pavėluoto pateikimo būtinybės, nors jais vadovaujasi grįsdamas apeliacinio skundo argumentus. Be to, nenustatytos aplinkybės, sąlygojusios negalėjimą pasirūpinti šių įrodymų savalaikiu gavimu ir pateikimu pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantas naujus įrodymus pateikė pažeisdamas CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą, todėl neturi pagrindo priimti šiuos įrodymus.

Teisėjų kolegija netenkina ir apelianto prašymo išreikalauti ieškovui priklausančių sąskaitų, esančių kredito įstaigose, išrašus. Kolegija, įvertinusi apelianto deklaruojamą šio įrodymo išreikalavimo būtinybę, sprendžia, jog šiuo įrodymu (įrodymais) apeliantas siekia pagrįsti savo skundo argumentą, esą ieškovo atstovui už teikiamas teisinės pagalbos paslaugas realiai buvo sumokėta didesnė suma, nei nurodoma teismui pateiktuose šias išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose. Ši abejonė, apelianto vertinimu, sudaro prielaidas išvadai, jog ieškovo atstovas galėjo pasisavinti ieškovui priklausančias lėšas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios ieškovo įrodinėjamos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamu ginču (išlaikymo iki gyvos galvos sutarties teisėtumo vertinimu), todėl šio prašymo netenkina (CPK 180 straipsnis).

Apeliantas skunde pareiškė prašymą, esant būtinybei paskirti ekspertizę ieškovo T. S. sveikatos būklei nustatyti bei teismo posėdžio metu apklausti ekspertus. Apeliantas nurodė, jog ieškovo giminaičiai ir jo atstovas galėjo psichologiškai paveikti ieškovo apsisprendimą ginčyti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, kadangi objektyviais duomenimis nepagrįstos apelianto prielaidos nesudaro pagrindo abejoti ieškovo veiksnumu (gebėjimu suprasti savo veiksmų esmę) ir neįtikina teisėjų kolegijos dėl šio asmens atžvilgiu naudoto psichologinio smurto, galėjusio paveikti ieškovo valią kreiptis į teismą. Kita vertus, kaip teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas (atsakovas) savarankiškai kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydamas įvertinti ieškovo giminaičių ir atstovo veiksmus, tačiau teisėjų kolegija neturi duomenų apie konkrečių asmenų atžvilgiu atliekamus procesinius veiksmus ar ikiteisminio tyrimo eigą, kas sudarytų prielaidas pritarti paminėtiems apelianto argumentams. Taipogi aplinkybė, jog ieškovas betarpiškai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir jo elgesys bylą nagrinėjusiam teismui nesukėlė abejonių dėl šalies veiksnumo, sudaro papildomą pagrindą išvadai, jog šios apelianto abejonės ir prielaidos yra nepagrįstos.

Kaip minėta, apeliantas skunde pareiškė prašymą apklausti ieškovą T. S., liudytojus L. J., notarę S. K., notarę R. V., taip pat liudytojus, kurių nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme ir kurių gyvenamoji vieta apeliantui nežinoma. Be to, apelianto vertinimu, teismo posėdžio metu tikslinga apklausti liudytojais ir ieškovo brolius, seseris bei pilnamečius jų šeimų narius. Teisėjų kolegija pažymi, jog dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė visiškai nekonkretų prašymą, prašydamas apklausti ieškovo brolius, seseris bei pilnamečius jų šeimos narius. Iš apeliacinio skundo turinio nėra žinomas nei tokių asmenų egzistavimo faktas, nei jų vardai, pavardės ir buvimo vietos. Todėl tokio prašymo tenkinimas neproporcingai apsunkintų bylos nagrinėjimą. Be to, apeliantas neįvykdė pareigos nurodyti ir aplinkybes, kurias gali patvirtinti šie bei apelianto neįvardinti kiti asmenys, todėl nėra aiškus apelianto nurodytų ir neįvardintų liudytojų paaiškinimų ryšys su nagrinėjama byla. Taip pat teisėjų kolegija pastebi tai, jog apelianto nurodytame liudytojų sąraše paminėti kai kurie asmenys (ieškovas, trečiasis asmuo, liudytoja), kurie teikė paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Apeliantas atskirai neargumentuoja pakartotinio šių asmenų apklausos būtinumo. Kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų apelianto teisė tokiu būdu teikti įrodymus (nagrinėjamu atveju šaukti liudytojus) nebuvo pažeista, kadangi pirmosios instancijos teismas tokį jo prašymą tenkino. Gi prašymas šaukti pirmosios instancijos teisme jau apklaustus liudytojus, arba tuos, kurių apeliantas neprašė apklausti pirmosios instancijos teisme, savo esme reiškia ketinimą teikti naujus įrodymus pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą. Neargumentuotas prašymas apklausti asmenis, kurie pirmosios instancijos teismui jau pateikė paaiškinimus, prašymas apklausti neidentifikuotus asmenis, nenurodymas aplinkybių, kurias šie asmenys gali patvirtinti, kolegijos vertinimu, sudaro prielaidas išvadai dėl apelianto galimo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei veikimo prieš operatyvų ir veiksmingą bylos išnagrinėjimo procesą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl liudytojų apklausos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apelianto prašymo dėl advokato ieškovui paskyrimo, kadangi teisė bylą vesti asmeniškai ar per atstovą, pasirinkti konkrečią teisinės pagalbos formą (atlygintines paslaugas ar valstybės garantuojamą teisinę pagalbą) priklauso pačiai šaliai – nagrinėjamu atveju ieškovui (CPK 42 straipsnis, 51 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ginčijimo

CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių siekia apgaulingai veikdamas kitas asmuo. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo arba atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.).

Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijama išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo apgaulės, todėl šią sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento. Apeliaciniu skundu apeliantas neigia tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, aiškindamas apie ginčijamo sandorio teisėtumą bei ieškovo valios sudaryti šį sandorį tikrumą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ginčijamo sandorio esmę, neatsižvelgė į aplinkybę, jog ginčijamo sandorio pagrindu ieškovo turtas apelianto nuosavybėn perėjo tik de jure bei nevertino aplinkybės, kad apeliantas vykdė ginčijamą sutartį – teikė ieškovui paramą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio (ne) teisėtumo, svarbiomis laikė byloje esančių įrodymų vertinimo pagrindu nustatytas aplinkybes, jog: ieškovas neturėjo valios sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį; apelianto pagalba ieškovas siekė išspręsti ginčą dėl kelio servituto; ieškovas buvo suklaidintas dėl ginčijamo sandorio dalyko, kadangi sandorio sudarymo metu manė sudarąs sandorį (arba atliekantis atitinkamus formalumus) dėl servituto nustatymo. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, sprendė, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl ginčijamo sandorio esmės – jam buvo išaiškinta, kad ginčijamo sandorio pagrindu ieškovui priklausantis turtas apelianto (atsakovo) nuosavybėn pereis tik po ieškovo mirties, tačiau faktiškai šis turtas atsakovo nuosavybėn perėjo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ginčo sandorio šalių asmenybes individualizuojančius požymius, jog apeliantas yra teisininkas, o ieškovas – senyvo amžiaus, menkai išsilavinęs ir nemokantis lietuvių kalbos žmogus. Šalių veiksmus, atliktus per trumpą laikotarpį (teisinės pagalbos sutarties su atsakovo vadovaujama įmone sudarymą, sutikimo tvarkyti ieškovo asmens duomenis atsakovui išdavimą, įgaliojimo atsakovo vadovaujamai įmonei veikti ieškovo vardu visose srityse išdavimą, ginčijamo sandorio sudarymą, atsakovo ketinimą ginčijamu sandoriu įgytą turtą perleisti tretiesiems asmenims) pirmosios instancijos teismas laikė patvirtinančiais kryptingą atsakovo siekį pasisavinti ieškovui priklausantį turtą bei apsunkinti ieškovo pažeistų teisių gynimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo turinį, pastebi, jog apeliantas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nepateikia šias aplinkybes paneigiančių argumentų ar objektyvaus pobūdžio duomenų. Todėl teisėjų kolegija, dėl šių nustatytų aplinkybių nesant apeliacinio skundo argumentacijos, neturi pagrindo revizuoti pirmosios instancijos teismo atliktų veiksmų įrodymų vertinimo procese, pakartotinai vertinti byloje nustatytas aplinkybes. Iš skundžiamojo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčijamo sandorio neteisėtumo lėmė ne atskirų įrodymų, o jų visumos įvertinimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyti faktiniai duomenys, ginčo šalių asmenybes individualizuojantys požymiai (išsilavinimas, amžius, teisinis išprusimas, valstybinės kalbos mokėjimas), ginčo šalių veiksmų visuma ir jų atlikimo aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, jog: ydingam ieškovo valios formavimuisi įtakos turėjo jo giminaitės L. J. (kuri artimai bendrauja su atsakovu) dalyvavimas sudarant ginčijamą sandorį; atsakovas buvo įgijęs ieškovo pasitikėjimą; atsakovas ginčijamu sandoriu įgytą turtą siekė perleisti tretiesiems asmenims; net ir atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai patvirtino ginčijamo sandorio esmės ieškovui neatskleidimą (neatskleidimą esminės aplinkybės, jog turtas nuo pat sandorio sudarymo pereina atsakovo nuosavybėn) patvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl atsakovo apgaulės, pasireiškusios tiek aktyviais, tiek pasyviais jo veiksmais. Šiame kontekste teisėjų kolegija išreiškia pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantas siekia įrodyti ginčijamo sandorio vykdymą, esą apeliantas tiek iki ginčijamo sandorio sudarymo, tiek po sudarymo teikė ieškovui paramą (maisto produktus, buitinę techniką, pagalbą ūkyje ir kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šios aplinkybės neturi įtakos ginčijamo sandorio (ne) teisėtumui, kadangi nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra sandorio šalies (vidinė) valia sudarant sandorį, o ne šalių veiksmai vykdant tokį sandorį. Aplinkybė, jog atsakovas galbūt vykdė ginčijamą sandorį, neturi įtakos savo esme niekinio sandorio galiojimui, t. y. apelianto teikta parama nepašalina niekinio sandorio padarinių. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto teiginį, esą jis ginčo turto savininku tapo tik de jure. Ta aplinkybė, jog ieškovas po ginčijamo sandorio sudarymo liko gyventi atsakovui perleistame name, kad siekiant perleisti buvusį ieškovo turtą yra būtinas jo sutikimas, nesudaro pagrindo teisiškai vertinti ieškovą kaip ginčo turto savininką bei nepaneigia ieškovo suklaidinimo dėl sudaromo sandorio esmės fakto. Vertinant šiuo aspektu teisėjų kolegija įsitikino pirmosios instancijos išvadų, kuriomis konstatuotas ginčijamo sandorio negaliojimas CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje esančių įrodymu visuma, jos atitinka aukščiau paminėtas kasacinio teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriais neigiamas ginčijamu sandoriu ieškovui padarytos neturtinės žalos faktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovo pareiga atlyginti neturtinę žalą numatyta CK 1.91 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegijos neįtikino apelianto teiginiai, esą ieškovas nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto. Kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne tik į ieškovo paaiškinimus, bet ir į bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, analizavo ginčijamu sandoriu faktiškai sukeltas pasekmes (sandorio pasekmėje ieškovas neteko viso jam priklausiusio turto), sandorio šalių asmenybes individualizuojančius požymius, atsakovo kryptingą siekį pasisavinti ieškovui priklausiusį turtą, kitas svarbias aplinkybes. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos faktą ir dydį nustatė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, o teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas kitų apelianto paminėtų sandorių (įgaliojimo, teisinės pagalbos sutarties) teisėtumas ir jų galiojimas, kadangi šių sandorių teisėtumo vertinimas reikštų bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų ieškovo ieškiniu, peržengimą (CPK 135 straipsnis).

Dėl ieškovo atstovavimo teisėtumo ir teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų

Kaip minėta, apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteistomis ieškovo bei valstybės naudai bylinėjimosi išlaidomis. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą iš apelianto priteisti tik 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, tuo tarpu likusi šių išlaidų dalis negalėjo būti priteista, nes jas pagrindžiantys įrodymai pateikti pavėluotai. Be to, atleidus ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šias išlaidas priteisti iš atsakovo. Apelianto vertinimu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas jam paskyrė baudą, tačiau visiškai neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį, nevertino aplinkybės, jog apeliantas rūpinasi senyvo amžiaus neįgaliais tėvais. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Vertindama apeliacinio skundo motyvų pagrįstumą dėl valstybės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovas 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (t. 1, b. l. 61-64), o ieškovo ieškinys (didžiąja dalimi) buvo patenkintas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią žyminio mokesčio dalį priteisė iš atsakovo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išlaidų, priteistinų į valstybės biudžetą, dydį sumažinti atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Kartu pažymėtina, jog apeliantas visiškai nepagrįstai šios rūšies išlaidas sieja su bauda (kaip teismo nuobauda), kurią, pasak paties apelianto, pirmosios instancijos teismas galėjo paskirti dėl galimo procesinių taisyklių pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai priteisė 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, jog šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti pavėluotai. Pažymėtina, jog dėl išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo teiktą teisinę pagalbą šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su tokių išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisimos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, šių išlaidų paskaičiavimą bei jų dydį pagrindžiančius įrodymus pateikė 2012 m. birželio 26 d. teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 156-158). Byla baigta nagrinėti iš esmės 2012 m. rugpjūčio 17 d. (t. 1, b. l. 196-197). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo naudai jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas, procesinių teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto motyvais, jog ieškovas nebuvo teisėtai atstovaujamas, kadangi ieškovas neišdavė atstovui notariškai patvirtinto įgaliojimo, be to, ieškovo atstovui tapus advokatu jo įgaliojimai esą nutrūko. Kolegija pažymi, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai ir advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai). Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu (CPK 57 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodytas teisinis reguliavimas paneigia apelianto argumentą, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ir jo atstovo sudarytai atstovavimo sutarčiai buvo būtina notarinė forma. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas su advokato padėjėju N. P. 2011 m. lapkričio 21 d. sudarė rašytinę atstovavimo sutartį, kurioje yra ir advokato padėjėjo praktikai vadovaujančio advokato leidimas atstovauti ieškovą (t. 1, b. l. 44). Iš atstovavimo sutarties turinio nustatyta, kad šia sutartimi ieškovas ir jo atstovas susitarė dėl ieškovo atstovavimo civilinėje byloje (masto) dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atstovavimo sutarties turinys patvirtina, jog ieškovas suteikė atstovui teisę atlikti jo vardu visus procesinius veiksmus. Tokia pavedimo apimtis atitinka CPK 59 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo atstovas turėjo teisę ieškovo vardu atlikti visus veiksmus, įskaitant ir ieškinio pasirašymą ieškovo vardu. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog apelianto akcentuojama aplinkybė, susijusi su atstovo statuso pasikeitimu (ieškovo atstovas tapo advokatu), neturi įtakos atstovavimo santykių teisėtumui ir savaime nereiškia šių santykių nutrūkimo, kadangi minėta atstovavimo sutartimi šalys atstovavimo santykių pabaigą siejo su visišku pavedimo įvykdymu – ginčo dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia išnagrinėjimu teisme.

Dėl prašymo priimti atskirąją nutartį

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo priimti atskirąją nutartį – inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl advokato N. P. ir R. Š. nusikalstamų veikų, paveikiant ieškovo valią kreiptis į teismą, pažeidžiant konfidencialumo pareigą ir teisę į privatų gyvenimą bei pasisavinant ieškovui priklausančias lėšas. CPK 299 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, neįžvelgia įstatymų pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo fakto, todėl apelianto prašymo netenkina. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog pats apeliantas patvirtino dėl šių asmenų kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Todėl net ir nustačius galimus įstatymų pažeidimus, atskirosios nutarties priėmimas nurodytų aplinkybių kontekste būtų perteklinis.

Dėl teismo šališkumo

Kaip minėta, apeliantas bylą nagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumą grindžia aplinkybėmis, jog teisėja Alma Urbanavičienė esą neteisėtai perėmė to paties teismo teisėjai Daliai Višinskienei paskirtą nagrinėti bylą, nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, bylos nagrinėjimo metu įspėjo apeliantą dėl bylos vilkinimo. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą dėl teismo šališkumo priteisus iš atsakovo valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas, kadangi ankstesnėje šios nutarties dalyje jau konstatuotas šių išlaidų priteisimo teisėtumas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti argumentui, jog teisėja, kuri išnagrinėjo bylą, esą neteisėtai ją perėmė. Bylos perdavimo kitam teisėjui pagrįstumą ir teisėtumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2012 m. vasario 7 d. įsakymas dėl civilinių bylų perdavimo, kurio pagrindu nagrinėjama byla teisėjai Almai Urbanavičienei buvo perduota dėl bylą nagrinėjusios teisėjos Dalios Višinskienės atleidimo iš Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigų (t. 1, b. l. 83).

Teisėjų kolegija pažymi, jog asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališkame teisme reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2006). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir nagrinėjamas dviem aspektais: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teisėjas, dėl kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007).

Pažymėtina, jog teismo nešališkumas užtikrinamas procesinėmis priemonėmis – nušalinimo (nusišalinimo) institutu (CPK 64-66 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo (teisėjo) galimo šališkumo klausimas apelianto buvo iškeltas tik apeliacinės instancijos teisme. Byloje nėra įrodymų, jog apeliantas (atsakovas) teikė pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. įstatymo suteiktu nušalinimo institutu nebuvo pasinaudota. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybės, kad atsakovas buvo teismo žodžiu įspėtas dėl proceso vilkinimo, kad išnagrinėjus bylą atsakovas nėra patenkintas jos procesine baigtimi, nesudaro pagrindo konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo (teisėjo) šališkumo. Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde išsakyti apelianto teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas T. S. pareiškė prašymą priteisti 1 000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Iš ieškovo pateikto šias išlaidas pagrindžiančio pinigų priėmimo kvito nustatyta, kad šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (t. 2, b. l. 133). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, šios ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam priteistinos iš apelianto (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. R. ieškovui T. S. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Artūras DriukasAudronė JarackaitėGintaras Pečiulis