- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-26
- Bylos Nr.
- eI2-718-595/2022
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Jolanta Malijauskienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2021-06-03 ir 2021-07-02 patikslinęs, prašo priteisti iš atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VAT) 350 Eur neturtinės žalos ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės palūkanas už visas priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodo, kad 2021 m. sausio 20 d. jam tapo žinoma, kad Kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus darbuotoja (tarnautoja) R. S. paskleidė jį šmeižiančią informaciją, kuri dezinformavo valstybines institucijas ir tapo jo persekiojimo teisiniu pagrindu. Tarnautoja po pareiškėjo 2017 m. liepos 17 d. susitikimo su Švietimo ir mokslo ministre J. P. perdavė VAT pareigūnui D. S. įrodymais nepagrįstą informaciją, kad pareiškėjas yra neprognozuojamas, nestabilus, gali būti agresyvus ir išvengta konfliktinės situacijos dėl švelnesnio bendravimo. Pareiškėjas negalėjo veiksmingai kontroliuoti tokios informacijos apie jį perdavimo VAT pareigūnui proceso ir neturėjo realios ir veiksmingos galimybės skųsti viešojo administravimo subjekto R. S. veiksmų, nes apie juos nebuvo informuotas. Pareiškėjas 2021 m. sausio 24 d. ir 2021 m. vasario 12 d. kreipėsi į Vyriausybės kanclerę, prašydamas pradėti administracinę procedūrą dėl R. S. veiksmų vykdant priskirtas jai pareigas ir atliekant funkcijas, tačiau procedūra nebuvo inicijuota, dėl to buvo užkirsta galimybė ginčą spręsti ne teismine tvarka. Pareiškėjo teigimu, viešojo administravimo subjekto R. S. veiksmai neatitiko įstatymo normų ir dėl to buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad ,,Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Atsakovės atstovų įsikišimas į pareiškėjo privatų gyvenimą, informacijos apie tai, kad pareiškėjas neva turi tam tikrą pavienį ar fiksuoto asmens rizikos požymį, perdavimas, jo stigmatizavimas sukėlė jam neigiamas pasekmes: pablogėjo pareiškėjo santykiai šeimoje, buvo pakenkta jo asmens dalykinei reputacijai, pažeista jo asmens garbė ir orumas, pareiškėjas buvo dvasiškai sukrėstas ir patyrė emocinius išgyvenimus. Tokiais neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Pareiškėjas teigia, kad viešojo administravimo subjektai ir kitos atsakovo (atsakovų) ar suinteresuoto asmens įstaigos neteisėtai ir savavalis?kai įsikišo į pareiškėjo asmenini? ir s?eimynini? gyvenima?, pasike?sino i? pareiškėjo oruma? ir psichinį neliečiamumą, taip, kaip kišimasis į privatų, asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, suprantamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį, ir taip, kaip žmogaus asmuo ir žmogaus orumas suprantamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį inter alia taip, kaip privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas suprantamas ir išaiškintas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje, pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.
Pareiškėjas nesutinka su Kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus tarnautojos R. S. veiksmais perduodant D. S. nepagrįstą ir šmeižiančią pareiškėją informaciją, teigdamas, kad R. S. negali įrodyti paskleistos apie pareiškėją informacijos pagrįstumo, kūrė prielaidas galinčias ateityje pakirsti pasitikėjimą pareiškėju, proaktyviais veiksmais formavo ir suformavo neigiamą nuomonę apie pareiškėją ir pareiškėjo asmenybę. Dokumente nurodoma, kad „ minėtas asmuo (pareiškėjas) yra neprognozuojamas, nestabilus, gali būti agresyvus“, tačiau viešojo administravimo subjektai nepateikė jokio įrodymo, kuris pagrįstų viešojo administravimo subjekto darbuotojos R. S. teiginius.
Nurodo, kad atsakovės akredituotoje sveikatos priežiūros įstaigoje, o būtent 2017-11-16 pareiškėjo medicininiuose dokumentuose buvo neteisėtai padarytas įrašas: Aptarta situacija su slaugytoja. Soc. paramos centro darbuotoja I. K. (2120416) informavo apie paciento netinkamą ir susirūpinimą [keliantį] elgesį <...>". Įrašas T. G. sveikatos istorijoje nebuvo laiku pasirašytas atsakingo asmens, be to, atsakingas asmuo laiku neuždėjo savo spaudo. Taigi, pildant privalomą medicininę dokumentaciją viešoji valstybinė įstaiga neteisėtai įsikišo į pareiškėjo privatų gyvenimą. Pildant pareiškėjo asmens istoriją buvo pažeisti sveikatos priežiūros įstaigos direktoriaus 2012-05-30 įsakymo Nr. V84, 6.8 punkto reikalavimai – poliklinikoje nustatyta tvarka pildyti privalomą dokumentaciją (popierinėse/elektroninėse versijose).
Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad tyrimo dėl destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo procedūrų metu, pareiškėjui taikyti prietaisai, priemonės ir metodikos yra suderinti su Sveikatos apsaugos ministerija ir patvirtinti įstatymo leidėjo. Neišsiaiškinta ir neištirta: koks subjektas yra pareiškėjo būsenai tirti taikytų metodikos priemonių ar prietaisų gamintojas. Laikytina kad pareiškėjui, iš esmės, buvo atliktas psichinės būklės tyrimas, kuris iš esmės atitinka tam tikras medicininio psichologinio tyrimo procedūras (metodikas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, pareiškėjas reikalauja kreiptis į ekspertus dėl nuomonės (ekspertinės išvados) pateikimo.
Nurodo, kad atsakovai įsikišo į pareiškėjo privatų gyvenimą, stigmatizavo pareiškėją perduodami informaciją, kad pareiškėjas turi tam tikrą pavienio ar fiksuoto asmens rizikos požymį, tačiau, svarbu pastebėti, jog pareiškėjas neturėjo galimybės į veiksmingą teisinę gynybą, negalėjo įgyvendinti teisės laiku kreiptis į teismą ir ginti savo teises, garbę ir orumą teisme. Atsakovės institucijos nepaisė kitų pareiškėjo asmens savybių ir tapatino pareiškėją išskirtinai su nukrypusiu nuo normos žmogumi, o būtent, su pavieniu ar fiksuotu asmeniu, tariamai keliančiu riziką visuomenei.
Atkreipia dėmesį, kad visos rizikos vertinimo procedūros nevyko gyvai, jam nebuvo pasiūlytos teisinės gynybos priemonės, nebuvo supažindintas su tokiomis teisinėmis galimybėmis, nebuvo supažindintas su taikomų jam priemonių apimtimi ir terminu. Taip pat, jis neturėjo veiksmingos galimybės prieštarauti dėl jo sveikatos istorijoje daromų įrašų ir laiku apskųsti sveikatos priežiūros įstaigos veiksmus. Tarnyba pakirto pasitikėjimą pareiškėju ir sukėlė pareiškėjui labai konkrečias neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, vertinant psichinę pareiškėjo sveikatos būklę Valstybiniame psichikos sveikatos centre, Vilniaus miesto savivaldybės Centro poliklinikoje, Karinės medicinos tarnyboje, VRM Medicinos centre leidžia pareiškėją vertinti neigiamai, daryti išvadą, kad pareiškėjas „Netinkamas“ darbui, riziką ir susirūpinimą keliantis asmuo, kuris neprisitaiko psichosocialinėje aplinkoje. Tarnybos veiksmai (neveikimas) paneigia pareiškėjo privataus gyvenimo gerbimo apsaugą, pakerta pasitikėjimą pareiškėju visuomenės, akademinės, meno kūrėjų bendruomenių akyse, pažeidžia pareiškėjo moralinį ar psichinį neliečiamumą, pažeidžia pareiškėjo asmens garbę orumą kenkia pareiškėjo asmens dalykinei reputacijai.
Tvarkant, atskleidžiant ir platinant pareis?kėjo asmens duomenis, Tarnyba sudavė pareis?kėjui stiprų emocinį smūgį ir sukėlė pareiškėjui neigiamus emocinius ir dvasinius is?gyvenimus. Dėl netinkamų atsakovę atstovaujančių institucijų veiksmų, o būtent, dėl dezinformacijos ir kompromituojančių pareiškėją duomenų paskleidimo, dėl nepagrįstai konstruojamo ar projektuojamo neigiamo pareiškėjo asmenybės „portreto“, dėl nepagrįstai pareiškėjui priskirto psichinės būklės įvertinimo, nepagrįstai nustatyto susirgimo (psichinės ligos) diagnozės, dėl klaidingų atsakovo darbuotojų padarytų išvadų apie pareiškėjo sveikatą, pareiškėjo gimdytoja pradėjo pergyventi ir jaudintis, pablogėjo pareiškėjo santykiai šeimoje. Pareiškėjo sutuoktinė bijo, kad atsakovo jėgos struktūros gali bet kada atvažiuoti pareiškėjo šeimos namų adresu ir atimti pareiškėjui laisvę. Taip pat, pareiškėjo sutuoktinė abejoja ar pareiškėjas sugebės baigti studijas, ar pareiškėjas ateityje ras darbą, ar galės išlaikyti būstą, sumokėti mokesčius, prisidėti prie šeimos gerbūvio. Pareiškėjo šeimos sielvartas, stresas ir rūpestis peržengė ribą, todėl sutiktina, kad atsakovė turėtų atlyginti pareiškėjui sukeltą neturtinę žalą už sukeltas skriaudas. Pareiškėjas iki šiol išsigandęs ir realiai bijo kriminalinės žvalgybos pareigūnų, kurie pareiškėjui taikė slaptą kontrolę. Akivaizdu, kad Vadovybės apsaugos pareigūnai realiai naudoja šaunamuosius ginklus ir kitas skausmą sukeliančias prievartos priemones, vienais ar kitais atvejais turi teisę šaudyti į žmones ir atimti žmonėms gyvybes.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovės atstovės privalėjo aiškiai pateikti pareiškėjui informaciją apie tai, kas ir kodėl tvarko pareiškėjo asmens duomenis, nurodyti bent jau šią informaciją: kas tvarko, kodėl tvarkomi pareiškėjo asmens duomenys, teisinį pagrindą, kas gaus duomenis, nurodyti duomenų apsaugos pareigūno kontaktinę informaciją, koks yra duomenų rinkimo teisėtas siekiamas tikslas (pagrindas), priemonės, kurios taikomos perduodant duomenis, kiek laiko bus saugomi duomenys? išaiškinti pareiškėjui asmens duomenų apsaugos teisės (t. y. teisė susipažinti su duomenimis, juos ištaisyti, ištrinti, apriboti jų tvarkymą, prieštarauti dėl duomenų tvarkymo, teisė į duomenų perkeliamumą ir pan.), paaiškinti ar yra įstatyme arba sutartyje nustatyta pareiga teikti duomenis, jeigu duomenims bus taikomas automatizuotas sprendimų priėmimas pateikti informacija apie sprendimo loginį pagrindą, svarbą ir pasekmes. Institucijos turėjo informaciją pateikti aiškia ir suprantama kalba, tačiau nepateikė.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovę atstovaujančios institucijos ir kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai peržengė protingą ribą, pasikėsino į jo psichinį neliečiamumą, garbę ir orumą, sukeldama perteklinį rūpestį, todėl jis buvo dvasiškai sukrėstas ir patyrė emocinius išgyvenimus. VAT atliko pareiškėjui, iš esmės, psichinės būsenos tyrimą, perdavė pareiškėjo tyrimo duomenis (įskaitant asmens duomenis) atsakovo akredituotai sveikatos priežiūros įstaigai ir kitoms šalims nesilaikant etinių įsipareigojimų.
Nurodo, kad teismui nepateikta jokio Vyriausybės patvirtinto ar priimto teisės akto, kuriame būtų nustatyti kriminalinės žvalgybos mastai. Vadinasi nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno Vyriausybės priimto ir patvirtinto teisės akto, kurio pagrindu remiantis jis buvo persekiojamas. Nebuvo jokio poreikio taikyti kriminalinę žvalgybą pareiškėjo asmens atžvilgiu.
2021-09-22pareiškėjas pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl 2017-01-10 Vidaus reikalų ministerijos departamento administracinio akto “Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos aprašo”, patvirtinto 2017-01-10 Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-14 (toliau – ir Įsakymas) teisėtumo ištyrimo.
Nurodo, kad jam kyla pagrįstų teisinių abejonių dėl Įsakymo teisėtumo. Pareiškėjas teigia, kad Įsakymas) prieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir kitiems Lietuvos Respublikos Įstatymams. Prašo ištirti patikrinant Įsakymo atitiktį, 2017-01-01 - 2018-07-15 galiojusio Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Įstatymas paskelbtas: Žin. 1996, Nr. 63-1479, i. k. 0961010ISTA00I-1374) 42 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad asmuo turi teise? pateikti Valstybinei duomenu? apsaugos inspekcijai skunda? de?l duomenu? valdytojo veiksmu? (neveikimo), kuriais paz?eidz?iamos s?io i?statymo nuostatos. Prašo ištirti patikrinant Įsakymo atitiktį 2017-01-01 - 2017-12-31 galiojusio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (Įstatymas paskelbtas: Žin. 1994, Nr. 46-851, i. k. 0941010ISTA000I-480) 4 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliec?iai turi teise? i? teismine? gynyba? nuo ke?sinimosi i? Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir i?statymuose, Lietuvos Respublikos tarptautine?se sutartyse i?tvirtintas ju? teises ir laisves. I?statymu? numatytais atvejais jie turi teise? gauti valstybe?s garantuojama? teisine? pagalba?. Prašo ištirti patikrinant Įsakymo atitiktį 2017-01-01 - 2017-06-27 galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Įstatymas paskelbtas: Žin. 1999, Nr. 13-308, i. k. 0991010ISTAIII-1029) 5 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teise? i?statymu? nustatyta tvarka kreiptis i? teisma?, kad bu?tu? apginta paz?eista ar ginc?ijama jo teise? arba i?statymu? saugomas interesas. Prašo ištirti, ar skundžiamas Įsakymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 daliai.
Nurodo, kad Įsakyme nenumatyta, kad asmeniui galima įgyvendinti konstitucinę teisę skųsti VAT struktūrizuotą profesionalų sprendimą dėl asmeniui taikyto rizikos vertinimo ir rizikos vertinimo proceso veiksmų. Pavieniams asmenims taikomos rizikos vertinimo procedūros ir priimti sprendimai negali būti skundžiami teismui, todėl nepagrįstai apribojamos ir suvaržomos asmenų (įskaitant ir pareiškėjo) teisės ar laisvės. Be to, viešojo administravimo subjektai gavę iš VAT apie asmenims surinktą informaciją ir duomenis skatinami priimti sprendimus įpareigojant viešąjį administravimo subjektą nuslėpti nuo asmens ir asmens šeimos narių faktą, kad konkrečiam asmeniui buvo taikomas rizikos vertinimas, įskaitant informacijos ir duomenų šaltinį, asmens duomenų valdytoją.
Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas ir prašomas ištirti Įsakymas neteisėtas todėl, kad neužtikrina (neįgyvendina) ir (arba) nepagrįstai apriboja tokias žmogaus (asmenų) teises ar laisves: 1) Asmenų teisę ar laisvę paduoti skundą priežiūros įstaigai (Valstybinei duomenų apsaugos inspekcija); 2) Asmenų teisę ar laisvę į teisminę gynybą; 3) Asmenų teisę ar laisvę kreiptis į teismą. Įsakymas neteisėtas todėl, kad prieštarauja ir (arba) neatitinka konstituciniam teisinės valstybės principui: 1) tiek, kiek nenumato viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo apskundimo galimybės ar tvarkos; 2) tiek, kiek nenumato dėl asmenims atlikto identifikavimo, rizikos vertinimo proceso ir informacijos apie asmenį perdavimo tretiems viešojo administravimo subjektams apskundimo galimybės ar tvarkos, teisės kreiptis į teismą; 3) tiek, kiek piliec?iai praranda teise? i? teismine? gynyba? nuo ke?sinimosi i? Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir i?statymuose, Lietuvos Respublikos tarptautine?se sutartyse i?tvirtintas ju? teises ir laisves; 4) tiek, kiek kiekvienas suinteresuotas subjektas praranda teise? i?statymu? nustatyta tvarka kreiptis i? teisma?, kad bu?tu? apginta paz?eista ar ginc?ijama jo teise? arba i?statymu? saugomas interesas; 5) tiek, kiek Administracinis aktas neįgyvendina Europos Sąjungos teisės, 2002 m. liepos 12 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje nuostatų, ir tiek, kiek Administracinis aktas neįgyvendina 2016 m. balandžio 27 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB nuostatų, kitų Lietuvos Respublikos ir Europos sąjungos sutarčių.
Ginčijamame Įsakyme nenurodoma teisės akto paskelbimo ir viešinimo tvarka, nenumatoma protingų ir proporcingų siekiamam tikslui, surinktos apie asmenis informacijos saugojimo terminų, nenumatoma, kokia tvarka vadovaujantis duomenų valdytojas turi sunaikinti (ištrinti) vertinto duomenų subjekto bylas ir (arba) sunaikinti (ištrinti) iš elektroninių duomenų sistemų ir (arba) apie pavienius asmenis surinktą informaciją ir pavienių asmenų duomenis, nenumatoma kokiomis sąlygomis, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis bus perduodami apie asmenis surinkti duomenys trečiosioms šalims, nenumatoma, kad esanti informacija yra konfidenciali ir prieinama tik teisės aktuose nustatytais atvejais, nenumatomi elgesio rizikos vertinimo procesą vykdančių specialistų bendrieji ir specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, nenumatomos Tarnybos kontrolę ir priežiūrą vykdančio subjekto teisės ir pareigos, ataskaitų, apie stebimus ir kontroliuojamus asmenis, pateikimas kontrolę ir priežiūrą vykdančiam subjektui periodiškumas. Panašu, kad viešojo administravimo subjektas priėmęs ginčijamą Įsakymą, nesitarė ir oficialiai nederino dėl administracinio akto projekto, veikė ultra vires oficialiai nesitardamas dėl patvirtinto akto su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Pareiškėjas laiko, kad nustatytu teisiniu reguliavimu neužtikrinama, neteisėtai apribojama ar netgi paneigiama asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, konstitucinė teisė ginti savo teises ar laisves teisme, todėl, kad nuo tikrinamųjų asmenų (tiriamųjų) nuslepiamas pačio tyrimo pradėjimo ir struktūrizuoto sprendimo priėmimo juridinis faktas ir pagrindas. Taigi, nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kartu ir kaip pažeidžiantis konstitucinį teisinės valstybės principą, todėl turėtų būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į skundą, atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad su pateiktais reikalavimais nesutinka.
Nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 24 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Vyriausybės kanclerę, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vyriausybės kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės veiksmų 2017 m. liepos 17 d. švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu. 2021 m. vasario 12 d. Kanceliarija gavo pareiškėjo prašymą pradėti administracinę procedūrą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme numatyta tvarka, atsižvelgiant į jo 2021 m. sausio 24 d. prašyme pateiktą informaciją, kad tarnautoja R. S. išreikšdama neteisingą įsitikinimą ir paskleisdama nepagrįstą informaciją veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nesilaikė pareiginių normų, dezinformavo VAT, proaktyviais veiksmais projektavo objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius, formavo neigiamą T. G. asmenybės charakteristiką, kūrė prielaidas galinčias ateityje pakirsti pasitikėjimą T. G.. Vyriausybės kanclerė, įvertinus visas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo 3 punktu (kuriame nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, jei nustatoma, kad nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, o kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas arba kai yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatos, – praėjo 3 metai), pareiškėjui pateikė rašytinį atsakymą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl prašyme nurodytų aplinkybių nebus atliekamas. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Vyriausybės kanclerės atsakyme dėl pareiškėjo prašymų buvo nurodyta ir šio atsakymo apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėjas Vyriausybės kanclerės atsakymo į jo 2021 m. sausio 24 d. ir 2021 m. vasario 12 d. prašymus įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė. Iš pareiškėjo 2021 m. gegužės 27 d., patikslinto 2021 m. birželio 3 d., skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundžia ne Vyriausybės kanclerės atsakymą, o Kanceliarijos tarnautojos veiksmus, kurie, kaip minėta pirmiau, tirti nebuvo, nustačius, kad nuo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo iš naujo vertinti Vyriausybės kanceliarijos tarnautojos veiksmus.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos 2017 m. liepos 17 d. viešojo administravimo subjekto – tarnautojos R. S. neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam apie tarnautojos neteisėtus veiksmus tapo žinoma 2021 m. sausio 20 d., tačiau jokių objektyvių aplinkybių ir/ar duomenų (įrodymų), patvirtinančių tokį faktą, nenurodė ir nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės atstovė prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad tarnautoja, veikdama jai priskirtos veiklos srityje, įvertinusi susidariusią konkrečią situaciją 2017 m. liepos 17 d. Vyriausybės patalpose vykusio Švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu, apie pareiškėjo netinkamą elgesį minėto susitikimo metu informavo VAT pareigūną. Tokiu tarnautojos R. S. pranešimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, juo buvo tik išdėstyta tarnautojos pozicija dėl tam tikrų aplinkybių – pareiškėjo elgesio traktavimo. Tokio pobūdžio veiksmai nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl tarnautojos R. S. veiksmai negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovės nuomone, nėra jokio pagrindo pradėti pareiškėjo nurodomo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.
Nurodo, kad nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Taigi, teismas turi teisę kreiptis į LVAT tik su tokiais prašymais, kurių išsprendimas turės reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.
Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo prašymo išsprendimas neturės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai. Nagrinėjamu atveju LVAT net ir pripažinus pareiškėjo ginčijamą norminį administracinį aktą neteisėtu, toks pripažinimas neturėtų įtakos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems tarp VAT pareigūno ir pareiškėjo, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, nes VAT pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumas turėtų būti tikrinamas ir vertinamas pagal jų atlikimo metu galiojusius teisės aktus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo skundai yra nepagrįsti ir su jais nesutinka.
Tarnyba atkreipia teismo dėmesį, kad šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama analogiška administracinė byla Nr. eI2-1647-541/2021 „Dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo“ pagal tapačias pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Tarnyba paaiškina, kad pareiškėjas Tarnybai tapo žinomas 2017 m. birželio 29 d. dėl savo komunikacijos su Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku. Kitos susirūpinimą keliančios komunikacijos sulaukta 2017 m. liepos 17 d. (kai jis dalyvavo susitikime su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministre ir sunkiai tramdė pyktį dėl suvoktos nuoskaudos. 2017 m. lapkričio 12 d. atsiuntė susirūpinimą keliantį laišką Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, kuriame prašė „išnagrinėti kreipimųsi ir prašymų turinį ir pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl nėra atsakoma iš esmės, tiksliai ir vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka“. Pareiškėjas teigė, kad valstybiniame universitete nėra užtikrinamos jo teisės, be kita ko, yra siūloma galvoti apie savižudybę. T. G. rašė: „Iki šiol žeminuosi. Kiekvienas nusižeminimas žeidžia mano orumą. Ginsiu savo teises. Ginsiu savo laisves. Ginsiu iki galo“.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo nuostatomis Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, taip pat kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios informaciją apie pavojų VAT saugomų asmenų ir objektų saugumui, privalėjo nedelsdamos apie tai pranešti VAT. Kriminalinės žvalgybos skyrius (toliau – ir KŽS) veikė ginčo laikotarpiu ir vienas iš jo uždavinių buvo smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš VAT saugomus asmenis prevencijos ir (ar) užkardymo vykdymas. KŽS psichologė E. M., surinkusi visą gautą iš įvairių šaltinių informaciją ir vadovaudamasi VAT direktoriaus 2017 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. V-14 „Dėl pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo ir valdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu surašė 2017 m. lapkričio 14 d. informacinį raštą Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“, kuriuo informacija apie pareiškėją buvo perduota Valstybiniam psichikos sveikatos centrui, VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialui ir Vilniaus miesto socialinės paramos centrui. Atkreipia dėmesį, kad psichologė nebuvo konstatavusi jokio medicininio fakto, ji išskyrė tik kai kuriuos rizikos veiksnius, kurie buvo pastebėti, analizuojant persiųstą iš įvairių valstybinių institucijų medžiagą apie pareiškėją ir šią informaciją perdavė kompetentingoms institucijoms, kad pastarosios imtųsi (jeigu tai būtina, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją) konkrečių veiksmų (priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio taikymo ir pan.). Tačiau nė viename dokumente nebuvo nustatyta ar užfiksuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę VAT saugomiems asmenims ar objektams.
Vadovybės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikė VAT teisę VAT uždaviniams įgyvendinti gauti informaciją iš įvairių valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių ir informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka minėto įstatymo 3 ir 5 straipsnių nuostatas. Asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kuri būtina nustatytam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam minėto įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalyse numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui. Šiuo metu Tarnyba tvarko pareiškėjo asmens duomenis vadovaudamasi 2016-04-27 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies c ir e punktais.
Tarnyba pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Dėl patirtos neturtinės žalos pažymėtina, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai pagrįsti, ne tik apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui, bet ir pagrįsti neturtinės žalos dydį bei priežastinį ryšį. Vien tik pasakymo apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes tai turėtų būti patvirtinta ar grindžiama tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyvaus ar objektyvaus pobūdžio įrodymais, tačiau pareiškėjas teismui jokių įrodymų nepateikė.
Be to, neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Nurodo, kad pareiškėjo teiginiai apie Tarnybos veiksmus pakertant pasitikėjimą juo visuomenės, akademinės, meno kūrėjų bendruomenių akyse, pažeidžiant pareiškėjo moralinį ar psichinį neliečiamumą, pažeidžiant pareiškėjo asmens garbę ir orumą, kenkiant jo dalykinei reputacijai, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
Nurodo ir tai, kad pareiškėjas savo patikslintame skunde klaidingai nurodo, kad Tarnybos 2021 m. birželio 28 d. atsiliepime Nr. S-500(20) Tarnyba neva patvirtino, kad „ginčo metu Vyriausybės nustatytu mastu pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą“, tačiau tai yra tikrovės neatitinkantys teiginiai, nes savo atsiliepime Tarnyba buvo nurodžiusi tik teisinius pagrindus, kurie suteikia teisę Tarnybai, kaip institucijai, vykdyti kriminalinę žvalgybą, kad galėtų užtikrinti jai įstatymu pavestų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą, bet tikrai neminėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą. Tas buvo patvirtinta ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 1 d. rašte Nr. PKA-81 „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo išsamiai ir argumentuotai, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą Nr. PKA-74 „Dėl susipažinimo su byla“. VAT atsakingiems darbuotojams įvertinus visus gautus iš kitų institucijų laiškus ir raštus, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas keltų grėsmę VAT saugomiems asmenims ir objektams, tačiau buvo susirūpinta dėl kai kurių raštuose išsakytų teiginių ir buvo imtasi veiksmų, siekiant inicijuoti pareiškėjui galimai reikalingos pagalbos suteikimą.
Pažymi, kad iš patikslinto skundo nėra aišku, kokie būtent Tarnybos veiksmai pareiškėjui sukėlė baugulį, įbaugino pareiškėją ir jo šeimą, kaip Tarnybos pareigūnai pasikėsino į pareiškėjo asmens psichinį neliečiamumą, orumą, apribojo pareiškėjo ir jo šeimos teisę į privataus gyvenimo gerbimą, jeigu Tarnyba iš viso nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, neskaitant to, kad perdavė informaciją kompetentingoms institucijoms tam, jog pastarosios imtųsi (jeigu tai būtina, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją) konkrečių veiksmų (priimant sprendimus dėl prevencinių priemonių, galimo sveikatos priežiūros arba socialinės pagalbos poreikio taikymo ir pan.), bet jokia slapta kontrolė ir kriminalinė žvalgyba jo atžvilgiu tikrai nebuvo vykdoma.
Tarnybos nuomone, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo yra nepagrįstas. Visų pirma, Įsakymas yra parengtas remiantis keliomis tarptautiniu mastu pripažintomis vertinimo metodikomis, kurių autoriai yra suteikę Tarnybai išskirtines teises jomis vadovautis ir jas taikyti Tarnybos veikloje. Antra, Tarnyba mano, kad Įsakymas yra individualus administracinis aktas, o ne norminis, kadangi jis nenustato privalomo elgesio taisyklių neapibrėžtam asmenų ratui ir nereguliuoja visuomeninių santykių, o tik nustato tam tikrą algoritmą Tarnybos (anksčiau – VAD) konkretaus administracijos padalinio darbuotojams, kaip atlikti pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimą, todėl jis nėra ir Teisės aktų registro objektas bei nebuvo skelbiamas viešai.
Nurodo, kad Pavienių asmenų destruktyvaus elgesio rizikos vertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Įsakymu, minimas struktūrizuotas profesionalus sprendimas nėra suprantamas kaip sprendimas dėl konkretaus žmogaus, įforminamas atskiru raštu ar pan., kuris galėtų turėti įtakos pastarojo teisėms ar pareigoms, o tai yra tiesiog susirūpinimo lygio tam tikro asmens atžvilgiu nustatymas, reikalingas tolimesniems Tarnybos kompetentingų darbuotojų veiksmams atlikti.
Reikšmingu norminiu administraciniu aktu nustatomų elgesio taisyklių požymiu yra tokių taisyklių paskirtis – jos yra bendro pobūdžio, tačiau privalomos subjektams, siekiantiems įgyvendinti įstatymais jiems suteikiamas teises; savo prigimtimi jos dažniausiai procesinio pobūdžio, nes skirtos materialiosioms teisėms įgyvendinti. Norminės bendro pobūdžio taisyklės skirtinos nuo kitų bendro pobūdžio organizacinių tvarkomųjų taisyklių, kurių paskirtis užtikrinti institucijų darbo, vidaus organizacinę, bendravimo su išorės subjektais tvarką. Tokių taisyklių taikymas dažnai taip yra susijęs su neapibrėžtu subjektų ratu, tačiau nuo norminių administracinių aktų jas skiriamos pagal savo turinį – jomis nesukuriamos naujos elgesio normos, subjektams neatsiranda kokios nors naujos materialiosios ar procesinės kilmės teisės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įsakymas negalėtų būti laikomas norminiu administraciniu aktu, nes neturi pastarojo turiniui būdingų esminių požymių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas dėl neva neteisėtų jo atžvilgiu veiksmų prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-727-552/2017; Nr. eA-2205-575/2017).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir protingumo, teisingumo, proporcingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje aiškinant CK 6.271 straipsnio nuostatą matyti, kad į jį patenka platus ir nebaigtinis sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas, į kurį, tarp kitų šią sampratą atitinkančių konkrečiai išvardytų subjektų, patenka ir valstybės pareigūnas. Tai leidžia daryti išvadą, kad esant situacijai, kai turtinės arba neturtinės žalos atsiradimą besikreipiantis į teismą asmuo sieja su tam tikro valstybės pareigūno neteisėtais veiksmais, institucinio valstybės atstovavimo prasme (CK 6.273 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ taikymo prasme) tai reiškia, kad tinkamu valstybės atstovu bylose dėl valstybės deliktinės atsakomybės turi būti valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), kurioje toks pareigūnas tarnauja.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Pareiškėjas prašo priteisti iš Kanceliarijos 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimą grindžia tuo, kad Kanceliarijos darbuotoja jo atžvilgiu 2017 m. liepos 17 d. atliko neteisėtus veiksmus, t.y. pranešė apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su Švietimo ir mokslo ministre metu VAT pareigūnui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vadovybės apsaugos departamento vyriausiasis specialistas D. S. tarnybiniame pranešime direktoriui Nr. TP2255 “Dėl susirūpinimą keliančio asmens“ nurodė, kad nuo 2017-07-17, 6.30 val. iki 2017-07-18 7.30 val. jam vadovaujant LRV pastato Pastatų apsaugos skyriaus pamainai, 12.50 val. į LRV priimamąjį atvyko T. G.. Į priėmimą pas Švietimo ir mokslo ministrę J. P. jis iš anksto sudarytame sąraše nebuvo įrašytas. 13.00 val. atėjo LRV asmenų aptarnavimo skyriaus darbuotoja R. S. ir pranešė, kad papildo interesantų sąrašą ir įtraukia minėtą asmenį į priėmimą pas ministrę. Po priėmimo, 14.37 val. išvykus T. G., priėjo darbuotoja R. S. ir paaiškino, kad minėtas asmuo yra neprognozuojamas, nestabilus, gali būti agresyvus ir išvengta konfliktinės situacijos dėl švelnesnio bendravimo. Apie T.G. tarnautojas D. S. perdavė informaciją Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnei L. S..
KŽS gavęs pranešimus apie siunčiamus į įvairias institucijas pareiškėjo laiškus bei apie pareiškėjo elgesį patekus į vieną iš VAD saugomų objektų – Lietuvos Respublikos Vyriausybę vizitui pas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrę, KŽS psichologas, surinkęs visą gautą informaciją iš įvairių šaltinių, atliko pirminį rizikos vertinimą ir išskyrė rizikos veiksnius, kurių pagrindu ir vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu, buvo surašytas 2017 m. lapkričio 14 d. informacinis raštas Nr. 2S-196 „Dėl informacijos perdavimo“ ir informacija apie pareiškėją buvo perduota Valstybiniam psichikos sveikatos centrui, VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialui ir Vilniaus miesto socialinės paramos centrui.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už neva Tarnybos pakirstą pasitikėjimą pareiškėju ir Tarnybos sukeltas pareiškėjui labai konkrečias neigiamas pasekmes, būtent dėl atlikto pirminio rizikos vertinimo ir informacijos apie pareiškėją perdavimo Valstybiniam psichikos sveikatos centrui, VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialui ir Vilniaus miesto socialinės paramos centrui.
Atsakovės atstovė Tarnyba nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja analogišką administracinę bylą Nr. eI2-1647-541/2021 „Dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo“ pagal tapačias pareiškėjo nurodytas jo atžvilgiu aplinkybes.
Teismas, susipažinęs su administracinės bylos Nr. eI2-1647-541/2021 medžiaga, nustatė, kad iš tiesų pareiškėjas toje administracinėje byloje yra pareiškėęs analogišką reikalavimą Tarnybai, kokį yra pareiškės ir šioje byloje, t.y. kad pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba sukėlė jam neturtinę žalą, slaptai, neteisėtais veiksmais skleisdama ir platindama nepagrįstus medicininio pobūdžio teiginius apie pareiškėją, menkindama pareiškėjo reputaciją ir projektuodama neigiamą pareiškėjo charakteristiką. VAT, surinkusi visą turimą informaciją apie pareiškėją, negavusi pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis, atliko pirminį rizikos vertinimą ir 2017 m. lapkričio 14 d. perdavė informaciją apie pareiškėją valstybiniam psichikos sveikatos centrui, VšĮ Centro poliklinikos Vytenio filialui, Vilniaus miesto socialinės paramos centrui. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš Valstybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 2S-196 ,,Dėl informacijos perdavimo“ surinktų ir perduotų asmens duomenų apie pareiškėją teisėtumo bei, kad nebuvo informuotas apie Rašto priėmimą ir Rašto negalėjo skųsti. Pareiškėjas prašo iš atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančios Vadovybės apsaugos tarnybos priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. eI2-1647-541/2021 yra išnagrinėjęs ir 2021-10-25 priėmęs sprendimą, kuris yra apskųstas LVAT apeliacine tvarka.
ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas nustato, jog teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes bei remiantis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Tarnybos neturtinės žalos atlyginimą paliekamas nenagrinėtu, kadangi kaip minėta, analogiškas reikalavimas jau yra nagrinėjmas teisme.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jį persekioja Kriminalinės žvalgybos skyrius teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovės atstovė yra nurodžiusi, kad atsiliepime Tarnyba nepatvirtino, kad ginčo metu Vyriausybės nustatytu mastu pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą, tačiau nurodė tik teisinius pagrindus, kurie suteikia teisę Tarnybai, kaip institucijai, vykdyti kriminalinę žvalgybą, kad galėtų užtikrinti jai įstatymu pavestų uždavinių įgyvendinimą ir funkcijų atlikimą, bet tikrai neminėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdė kriminalinę žvalgybą. Tai patvirtinta ir Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 1 d. raštas Nr. PKA-81 „Dėl informacijos suteikimo“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. gegužės 19 d. prašymą Nr. PKA-74 „Dėl susipažinimo su byla“. Taigi, nesant kitų pareiškėjo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų dėl neva jo persekiojimo, teismas vertina, kad šiuo aspektu Tarnyba neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.
Pareiškėjas prašo kreiptis dėl ekspertizės šioje byloje skyrimo. Prašymas netenkinamas, kadangi nepagrįstas. Pažymėtina, kad šioje byloje toliau bus sprendžiamas pareiškėjo likęs reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos dėl Kanceliarijos veiksmų, tarnautojai pranešus apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su Švietimo ir mokslo ministre metu VAT pareigūnui, atlyginimo.
Pažymėtina ir tai, kad teismas nepasisako ir dėl pareiškėjo skunduose nurodomų aplinkybių ir argumentų, nukreiptų sveikatos priežiūros įstaigos atžvilgiu, kadangi joks konkretus reikalavimas medicinos įstaigai dėl veiksmų, darant įrašus pareiškėjo medicininiuose dokumentuose šioje byloje nėra pareikštas.
Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti iš Kanceliarijos 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo, grįsdamas tuo, kad Kanceliarijos darbuotoja jo atžvilgiu 2017 m. liepos 17 d. atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pranešė apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su Švietimo ir mokslo ministre metu VAT pareigūnui.
Atsakovės atstovė Kanceliarija prašo teismo taikyti jos atžvilgiu pareikštam reikalavimui ieškinio senatį. Pareiškėjas yra nurodęs, kad apie neva neteisėtus Kanceliarijos veiksmus jam tapo žinoma 2021-01-20. Nors atsakovės atstovė teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir įrodymų, jog jam tapo žinomos skunde nurodomos aplinkybės tik 2021-01-20, tačiau nėra pagrindo abejoti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl sužinojimo apie jo manymu pažeistas teises, priešingų tai paneigiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas tik 2021-01-24 ir 2021-02-12 kreipėsi į Vyriausybės kanclerę su prašymais ištirti tarnautojos 2017-07-17 atliktų veiksmų teisėtumą. Taigi, tai galima teigti patvirtina, jog pareiškėjui apie jo pažeistas teises tapo žinoma tik 2021-01-20. Todėl prašymas taikyti ieškinio senatį netenkinamas.
Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 1 dalis numatė, kad pagrindiniai VAD uždaviniai yra užtikrinti saugomų asmenų apsaugą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir (ar) sveikatą ir saugomų objektų apsaugą. Minėto įstatymo 12 straipsnio 3 ir 7 punktai numatė, kad įstatymų nustatyta tvarka ir Vyriausybės nustatytu mastu VAD vykdo kriminalinę žvalgybą, kad užtikrintų jam pavestų uždavinių įgyvendinimą, bei renka, kaupia, analizuoja ir apibendrina informaciją, susijusią su jo uždavinių įgyvendinimu ir funkcijų atlikimu.
Vadovaujantis Vadovybės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies nuostata VAD turėjo teisę VAD uždaviniams įgyvendinti gauti informaciją iš įvairių valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių ir informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, taip pat kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, gavusios informaciją apie pavojų VAD saugomų asmenų ir objektų saugumui, privalėjo nedelsdamos apie tai pranešti VAD.
Į bylą yra pateiktas Kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės R. S. pareigybės aprašymas (galiojęs įvykio, t. y. 2017 m. liepos 17 d., metu), kuris patvirtina, kad minėta tarnautoja veikė jai priskirtos veiklos srityje – užtikrino asmenų aptarnavimą Vyriausybės kanceliarijoje. Kaip paaiškino atsakovės atstovė, tarnautoja, veikdama jai priskirtos veiklos srityje, įvertinusi susidariusią konkrečią situaciją 2017 m. liepos 17 d. Vyriausybės patalpose vykusio Švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu, apie pareiškėjo netinkamą elgesį minėto susitikimo metu informavo VAD pareigūną.
Ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo redakcijoje buvo įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka minėto įstatymo 3 ir 5 straipsnių nuostatas. Asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, tik tokios apimties, kuri būtina nustatytam tikslui pasiekti, ir tik esant nors vienam minėto įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalyse numatytam asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijui.
Įvertinus nurodytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sutinka su atsakovės atstovės vertinimu, jog pareiškėjo nurodyti tarnautojos veiksmai nebuvo neteisėti. Kaip nustatyta, tarnautoja veikė pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. apie netinkamą pareiškėjo elgesį su VAT saugomu objektu pranešė Tarnybai. Tai, kad buvo perduoti tam tikri pareiškėjo asmens duomenys šiuo atveju remiantis nurodytomis ginčo laikotarpiu galiojusiomis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis pareiškėjo teisių pažeidimo nesukėlė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 24 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Vyriausybės kanclerę, prašydamas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vyriausybės kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vyriausiosios specialistės veiksmų 2017 m. liepos 17 d. švietimo ir mokslo ministrės priėmimo metu. 2021 m. vasario 12 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas pradėti administracinę procedūrą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme numatyta tvarka, atsižvelgiant į jo 2021 m. sausio 24 d. prašyme pateiktą informaciją, kad Kanceliarijos tarnautoja R. S. išreikšdama neteisingą įsitikinimą ir paskleisdama nepagrįstą informaciją veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nesilaikė pareiginių normų, dezinformavo VAT, proaktyviais veiksmais projektavo objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius, formavo neigiamą T. G. asmenybės charakteristiką, kūrė prielaidas galinčias ateityje pakirsti pasitikėjimą T. G.. Vyriausybės kanclerė, įvertinus visas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtinto Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo 3 punktu (kuriame nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, jei nustatoma, kad nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, o kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas arba kai yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatos, – praėjo 3 metai), pareiškėjui pateikė rašytinį atsakymą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl prašyme nurodytų aplinkybių nebus atliekamas. Buvo nurodyta atsakymo apskundimo tvarka. Pareiškėjas šio atsakymo neskundė.
Taigi, įvertinus išdėstytą, teismas konstatuoja, kad Kanceliarija neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Kanceliarijos tarnautoja pranešusi VAT pareigūnui apie netinkamą pareiškėjo elgesį susitikimo su Švietimo ir mokslo ministre metu veikė teisėtai, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).
Todėl atsižvelgiant į tai pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į LVAT dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnyje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Taigi, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl jo nagrinėjamoje individualioje byloje taikytino norminio administracinio akto (ar jo dalies). Tačiau nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575- 3/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 ir kt.). Taigi, teismas turi teisę kreiptis į LVAT tik su tokiais prašymais, kurių išsprendimas turės reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.
Teismas pažymi, kadangi šioje byloje nesprendžiamas neturtinės žalos, kildinamos dėl Įsakymo nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, atlyginimo, klausimas, nėra jokio pagrindo spręsti dėl kreipimosi į LVAT dėl šio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Kadangi netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo spręsti ir dėl 5 procentų metinių palūkanų iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo klausimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir punktu, ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos Vadovybės apsaugos departamento palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjo T.G. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo iš Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.