Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal P. K. gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria pripažinta, kad P. K. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas. Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi P. K. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, paskiriant jam ambulatorinį stebėjimą bei gydymą pirminėje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – UAB (duomenys neskelbtini) esančioje (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. K. terorizavo ir sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą savo kaimynus J. J., V. J., D. J. ir J. J., t. y.:

2016-02-26, apie 15 val., P. K., ties namu (duomenys neskelbtini), laikydamas kastuvą lipo per tvorą į J. J., D. J., V. J. ir J. J. teritoriją, išvadino J. J. necenzūriniais žodžiais, grasino išvežti ir gąsdino sakydamas, kad jis duobę išsikasė ir dabar jau viskas baigsis, bei grasino J. J. užkasti gyvą, o V. J. įžeidinėjo;

be to, 2016-03-07, apie 17 val., P. K. būdamas ant bendro kelio (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), išvadinęs J. J. (duomenys neskelbtini), sugriebęs nuo kelio žvyro sviedė jį į J. J., ištepdamas pastarajam veidą, drabužius, kiemo trinkeles bei automobilį;

be to, 2016-05-05, apie 20 val., P. K., stovėdamas savo namo teritorijoje, ties namo (duomenys neskelbtini) riba, (duomenys neskelbtini), mėtė per tvorą į J. kiemą kruopų košę, o pastariesiems paprašius nešerti jų šuns, P. K. išvadino J. J. necenzūriniais žodžiais ir pagrasino užmušti, kai sutiks pastarąjį vieną;

be to, 2016-05-30, apie 9.00 val., P. K. būdamas savo namo teritorijoje, ties namo (duomenys neskelbtini) riba, (duomenys neskelbtini), girdint pašaliniams asmenims, žodžiu įžeidinėjo J. J., V. J., D. J. ir J. J. ir išvadino juos necenzūriniais žodžiais, grasino, kad sudegs jų namai, bei pagrasino pagavęs J. J. jį užmušti;

be to, 2016-06-15, apie 19.20 val., P. K. būdamas savo namo teritorijoje, ties namo (duomenys neskelbtini) riba, (duomenys neskelbtini), žodžiu įžeidinėjo J. J. ir grasino užmušti;

be to, 2016-09-03, apie 10.00 val., P. K. būdamas savo namo teritorijoje, ties namo (duomenys neskelbtini) riba, (duomenys neskelbtini), vaikščiodamas palei tvorą su dalgiu rankose, žodžiu įžeidinėjo J. J., J. J. ir V. J., grasino susidoroti bei sunaikinti jų tvorą;

be to, 2016-12-29, apie 16.30 val., P. K. būdamas ant kelio ties namu (duomenys neskelbtini), išvadino J. J., D. J., J. J. necenzūriniais žodžiais, o V. J. automobiliu grįžtant namo, užstojo kelią, taip ją priversdamas sustoti; pastarajai sustojus, P. K. apspjovė jos automobilio priekinio lango stiklą ir atidaręs vairuotojo dureles sukėlė jai išgąstį ir įžeidinėjo žodžiu;

be to, 2017-04-02, apie 15 val., J. J. einant keliu (duomenys neskelbtini), ir vežimėlyje vežant vaiką, P. K. atvažiuodamas dviračiu priešpriešiais nesitraukė iš kelio ir tik likus metro atstumui iki susidūrimo su ja pasuko į šoną, dėl to J. J. sukėlė didelį išgąstį dėl vaiko ir savo saugumo;

be to, 2017-04-03, apie 15.00 val., P. K. būdamas savo namo teritorijoje ties riba su namu (duomenys neskelbtini), mažamečio vaiko akivaizdoje išvadino J. J. necenzūriniais žodžiais bei, laikydamas rankose kastuvą, grasino juo suduoti J. J. per galvą ir grasino, kad jie čia ilgai negyvens;

be to, 2017-04-04, apie 13.00 val., P. K. būdamas savo namo teritorijoje ties riba su namu (duomenys neskelbtini), mažamečio vaiko akivaizdoje išvadino J. J., V. J., D. J., J. J. necenzūriniais žodžiais bei, laikydamas rankose kastuvą, pasilypėjęs ant tvoros pamato, grasino, kad sudegs jų namai, juos nudaužti ir sukapoti.

Tokiais savo veiksmais P. K., naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino kaimynus J. J., V. J., D. J. ir J. J. bei juos terorizavo, grasindamas gaisru bei pavojumi jų sveikatai.

3.3. Nukentėjusieji nesutinka su P. K. gynėjo argumentu, kad P. K. yra auka, o visi išsakyti žodžiai nukentėjusiesiems yra tik jo paties gynyba nuo smurto prieš jį, nes tai yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir neatitinka tikrovės. Vaizdo įrašai, kuriuose nėra užfiksuota duomenų, kad P. K. būtų provokuojamas, puolamas, užgauliojamas ar dar kokiu nors būdu prieš jį smurtaujama. Priešingai, visi P. K. veiksmai užfiksuoti jam pačiam inicijuojant konfliktus tiek prie nukentėjusiųjų tvoros, kuri skiria jų teritorijas, o nuo P. K. kiemo iki nukentėjusiųjų teritorijos jis turi ateiti per visą daržą, tiek ant valdiško kelio prie nukentėjusiųjų kiemo vartų, tai patvirtina, jog P. K. nėra nukentėjusiųjų provokuojamas, o dažnu atveju nukentėjusieji nieko net neatsako į P. K. grasinimus ir bauginimus arba perspėja jį, kad dėl tokių jo veiksmų bus kviečiami policijos pareigūnai. Pažymi, kad P. K. baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus padarė būdamas nepakaltinamas dėl jam nustatyto organinio kliedesio sutrikimo, jo teiginiai, kad neva jis pats buvo nukentėjusiųjų užpultas, laikytini išgalvotais ir nepagrįstais. Klaipėdos rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl P. K. pripažinimo neveiksniu. Be to, P. K. skundai policijoje prieš J. nėra susiję su įžeidinėjimu, grasinimu ar provokavimu. P. K. policijos pareigūnams skundė J. J., jog jis prieš kelerius metus užmušė jo vištą, tačiau pats P. K. gavo įspėjimą, kad jis gyvulius laikė pažeisdamas taisykles, o šis įvykis nėra susijęs su nagrinėjama byla. P. K. skundėsi, jog D. J. ir J. J. sulaužė jo tvorą, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. Tyrimas nebuvo pradėtas ir dėl P. K. skundo, kad neva V. J., eidama keliu su savo anūku, norėjo iš P. K. kiemo pagrobti jo anūkus. P. K. kaltino nukentėjusiuosius, kad jis jų buvo apmėtytas akmenimis, tačiau 2016-10-15 filmuoti vaizdo įrašai patvirtino, kad pats P. K. tą dieną puolė nukentėjusiuosius.

4. Teismo posėdyje P. K. gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmestinas.

6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad P. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir taikė jam priverčiamąsias medicinos priemones. Apeliaciniu skundu ginčijamas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybių nustatymas ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

7. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Šių priemonių taikymo tikslas yra ne nubausti, bet gydyti asmenį, padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos: pirma, asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatytos veikos požymius; antra, veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; trečia, veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-328-648/2017). Pirmosios instancijos teismas P. K. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nustatęs, kad P. K. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius. Apeliaciniame skunde teigiama, kad priverčiamosios medicinos priemonės negali būti taikomos P. K., nes jis nėra padaręs veikos, kuri atitiktų BK 145 straipsnio 2 dalies požymius.

8. Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, t. y. baudžiamoji atsakomybė yra nustatyta už dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. K. laikotarpiu nuo 2016-02-26 iki 2017-04-04, naudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino kaimynus J. J., V. J., D. J. ir J. J. bei juos terorizavo, grasindamas gaisru bei pavojumi jų sveikatai. Tokiu būdu P. K. padarė veikas, uždraustas BK 145 straipsnio 2 dalies prasme.

9. Pagal formuojamą teismų praktiką, žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, bauginančiu elgesiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2017). Grasinimas turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, yra psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2011), kurie gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.) ir kuriais nukentėjusysis verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-341/2010).

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. K. vartojo didelį kiekį necenzūrinio pobūdžio, įžeidžiančių ir užgaulių frazių, nukreiptų į nukentėjusiuosius su įvairiais grasinimais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu nukentėjusysis J. J. patvirtino P. K. inkriminuojamus veiksmus, kuriais P. K., vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino J. J. išvežti ir gąsdino sakydamas, kad jis duobę išsikasė ir dabar jau viskas baigsis; grasino J. J. užkasti gyvą; grasino J. J. užmušti, kai sutiks J. J. vieną; grasino, kad sudegs J. namai, juos nudaužti ir sukapoti; pagrasino pagavęs J. J. užmušti; vaikščiodamas su dalgiu rankose palei tvorą, grasino susidoroti su J. bei sunaikinti jų tvorą; laikydamas rankose kastuvą grasino juo suduoti J. J. per galvą ir grasino, kad J. čia ilgai negyvens. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. J. parodė, kad P. K. grasino J. J. užmušti, pakasti, per tvorą mėgino J. J. suduoti į galvą su kastuvu, bet J. J. pasilenkė. Nukentėjusysis D. J. patvirtino visus P. K. inkriminuojamus veiksmus (t. 3, b. l. 38–41, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Nukentėjusioji V. J. parodė, kad P. K. keikė ir tiesiogiai grasino, kad padegs, uždegs vyrą (J. J.), pakas, grasino, kad ji čia negyvens (t. 3, b. l. 38–41, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Nukentėjusioji J. J. parodė, kad P. K. lipo per tvorą, grasino atimti telefoną. Grasino, kad pakas, grasino, kad padegs, taip sukeliant baimę dėl saugumo, turto, nes viskas yra greta, ranka pasiekiama. Grasino, kad čia ilgai nebus, negyvens, pasakė, kad vaikas debiliukas. Nežino, kurią dieną P. K. pratrūks ir ką padarys. Iš pradžių buvo įžeidinėjimai, o paskui prasidėjo lipimai ant tvoros, jo puolimai darosi vis aštresni. Grasino tiesiogiai su kastuvu, lipo ant tvoros, grasino, kad nudauš, turėdamas kastuvą iškėlęs rankose (t. 3, b. l. 38-41, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, P. K. neapsiribojo vien tik necenzūrinio pobūdžio įžeidžiančių ir užgaulių frazių, į kurias įpinami ir grasinimai, vartojimu. Nukentėjusiųjų baimę stiprino P. K. konkretūs veiksmai, t. y. sviedė žvyrą į J. J., ištepdamas pastarajam veidą, drabužius, kiemo trinkeles, automobilį; mėtė per tvorą į J. kiemą kruopų košę; nukentėjusiajai V. J. automobiliu grįžtant namo, užstojo kelią, taip ją priversdamas sustoti, o sustojus apspjovė jos automobilio priekinio lango stiklą ir atidaręs vairuotojo dureles įžeidinėjo žodžiu ir sukėlė jai išgąstį; stovėjo prie vartelių tamsoje ir taip baugino V. J.; nukentėjusiajai J. J. vežimėlyje vežant vaiką nesitraukė iš kelio atvažiuodamas dviračiu priešpriešiais ir tik likus metrui iki susidūrimo su ja pasuko į šoną, sukeldamas jai didelį išgąstį; su kastuvu per tvorą mėgino duoti J. J. į galvą, bet J. J. pasilenkė; lipo per tvorą; vairuoja automobilį dideliu greičiu ir tokiu greičiu pralekia pro nukentėjusiuosius; rodė J. J. kažkokiems žmonėms, iš kurių vienas buvo išėjęs iš laisvės atėmimo vietos; kai vaikšto aplink tvorą, turi kastuvą arba dalgį (t. 3, b. l. 38–41, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai. Nors apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusieji provokuoja konfliktus, tačiau pateikti vaizdo įrašai tai paneigia, iš jų matyti, kad P. K. pradeda savo veiksmus be jokio provokavimo. Nukentėjusiųjų J. pats buvimas sąlygoja P. K. jiems jaučiamos neapykantos reiškimą, kuri tiesiogiai išreikšta ne tik žodžiu „nekenčiu“ (t. 2, b. l. 11), be to, ir aktyviais veiksmais, nukreiptais į nukentėjusiuosius, vartojant didelį kiekį įžeidžiančių ir užgaulių frazių, į juos įpinant įvairaus pobūdžio grasinimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas skirsto į tiesioginius, pasireiškiančius įvairiai, pvz., grasinimu užmušti, trenkti, duoti per galvą, kad dvilinkas išeitų, sulaužyti šonkaulius bei juos atidaužyti ir pan. (t. 2, b. l. 3–4), bei netiesioginius grasinimus, pasireiškiančius tokiomis formuluotėmis: „aš tavęs nedegsiu, nemušiu, tu nusprogsi pats“, „kaime sutvarkysim, tu žyde, taip nebūsi“, „laukia porcija“ ir pan. (t. 2, b. l. 3, 7). Apžiūros protokoluose yra užfiksuota nukentėjusių pateiktų vaizdo-garso įrašų apžiūra, juose užfiksuoti P. K. elgesio faktai (t. 2, b. l. 1–5; 6–13). Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų apeliacinio skundo argumentą, kad P. K. išsakyti žodžiai nukentėjusiesiems yra tik jo paties gynyba nuo smurto jam ir jis yra nuolat tų pačių nukentėjusiųjų terorizuojamas.

11. Vertinant grasinimo realumą nukentėjusieji pagal P. K. grasinimus turėjo pagrindą bijoti, kad jie bus įgyvendinti. J. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dėl P. K. veiksmų jis stengiasi nedirbti vienas, o turėti kažkokį žmogų šalia. D. J. parodė, kad bijo palikti J. J. vieną kieme ir stengiasi filmuoti, nes P. K. yra neprognozuojamas, o jeigu nebūtų saugojęsi, tai P. K. būtų pataikęs su kastuvu ir dėl to būtų kilusios sunkesnės pasekmės (t. 3, b. l. 38–41, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Aplinkybė, kad P. K. yra nukentėjusiųjų kaimynas, tik didina baimės, nerimo jausmą dėl P. K. reiškiamų grasinimų realizavimo galimybės, nes jis gali teisėtai bet kada prisiartinti prie nukentėjusiųjų sklypo ribų ir ne tik mesti žvyrą į J. J., mėginti lipti per tvorą ir pan., bet gali paslapčia padegti nukentėjusiųjų sodybą ar kitaip pakenkti jų gyvybei, sveikatai ar turtui. Be to, P. K. sutuoktinė R. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad P. K. turi psichologinių problemų, kamuojamas nemigos, todėl jis lankosi pas gydytoją ir geria jam priskirtus vaistus, ji pati tai prižiūri, ji pati kiekvieną dieną dirba nuo ryto iki vakaro, o jos sutuoktinis namuose būna vienas (t. 3, b. l. 62–67). Tokiu būdu psichologinių problemų turintis žmogus tam tikru paros periodu visiškai nėra prižiūrimas ar stebimas ir jo veiksmai nėra niekieno kontroliuojami, o sutuoktinės įsitikinimas, jog P. K. nieko blogo nedaro, tėra tik niekuo nepagrįstas tikėjimas, kuris negali užtikrinti, kad P. K. išreikšti grasinimai netaps objektyvia tikrove padarant žalą kitiems asmenims, jų turtui bei sau pačiam. Šiame kontekste negalima sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad P. K. pasakytos frazės savo turiniu ir išraiškos būdu galėjo sukelti tik neigiamas, nemalonias emocijas, jo pasakyti žodžiai galėtų būti siejami su hiperbolizuotai perteikiama susiklosčiusia situacija, savęs ir situacijos parodomuoju pobūdžiu, emocijomis. P. K. ne vien tik išsakė necenzūrinio pobūdžio, įžeidžiančias ir užgaulias frazes, kurios nukreiptos į nukentėjusiuosius ir kurios galėtų būti vertinamos kaip nemalonios, neigiamas emocijas sukeliančios, bet jis išsakė necenzūrinio pobūdžio, užgaulias ir įžeidžiančias frazes, į kurias yra įpinti ir grasinimai, kuriais nukentėjusieji verčiami nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą. Be to, grasinimai pasireiškia ne vien tik žodine forma, bet ir bauginančiu elgesiu, kuris kelia išgąstį, nesaugumo jausmą, sukelia sveikatos sutrikimus nukentėjusiesiems, baimę ir dėl mažamečio vaiko, kuris auga šeimoje, saugumo bei jam daromo poveikio.

12. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, jog P. K. savo neprognozuojamais aktyviais pasisakymais ir bauginančiu elgesiu sistemingai, t. y. laikotarpiu 2016-02-26 iki 2017-04-04 nustatyta 10 tokių veikų, baugino nukentėjusiuosius naudodamas psichinę prievartą bei juos terorizavo, grasindamas gaisru bei pavojumi jų sveikatai.

13. Minėta, jog sprendžiant klausimą, ar asmeniui taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, turi būti nustatyta, ar veikos padarymo metu asmuo buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas P. K. taikė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nustatęs, kad P. K. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius ir šią veiką jis padarė būdamas nepakaltinamas. Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-33/2017 nustatytas P. K. organinis kliedesinis (panašus į šizofreniją) sutrikimas, organinis asmenybės sutrikimas, dėl kurių jis veikų padarymo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 2, b. l. 152–156). Todėl galima sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad P. K. elgesys nebuvo nukreiptas į tai, kad nukentėjusieji būtų įbauginti, pažeminti, jiems trukdyti normaliai gyventi, dirbti ir ilsėtis savo sodyboje, t. y. P. K. viso to nesiekė ir negalėjo siekti, nes jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Asmuo, kuris negali suvokti savo veiksmų esmės, negali siekti kitus asmenis įbauginti, pažeminti ir pan. Tačiau P. K. elgesys buvo nukreiptas objektyviąja prasme į tai, kad nukentėjusieji būtų įbauginti, pažeminti, jiems trukdyti normaliai gyventi, dirbti ir ilsėtis savo sodyboje. Jis, nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, objektyviai tokiais savo veiksmais baugino, žemino nukentėjusiuosius, jiems trukdė normaliai gyventi, dirbti ir ilsėtis savo sodyboje, sukeldamas jiems stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, kad dėl tolesnių jo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. P. K. savo veiksmais realizavo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius požymius, nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti. Nepakaltinamas asmuo, kuris negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, nes toks asmuo nėra laikomas kaltu ir dėl to teismo negali būti pripažintas kaltu. Laikoma, kad toks asmuo nėra padaręs nusikalstamos veikos, kurios vienas iš būtinųjų požymių yra kaltumas, bet yra laikoma, kad toks asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai laiko P. K. kaltu, nes, apelianto manymu, jis nėra įvykdęs veikos, kuri atitiktų BK 145 straipsnio 2 dalies požymius. Pirmosios instancijos teismas P. K. nepripažino kaltu, nes jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad P. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri atitinka BK 145 straipsnio 2 dalies požymius, yra pagrįstos. Kartu pažymėtina, jog aplinkybė, kad P. K. gydytojų yra nustatytas psichikos sutrikimas, dėl kurio jis, darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, negalėjo suvokti jos pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų, rodo, jog nukentėjusieji turėjo ir turi realų pagrindą bijoti, kad P. K. gali iš tiesų įgyvendinti savo grasinimus. Asmuo, kuris negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, kelia nuolatinį nerimo jausmą aplinkiniams, nes jis nėra prognozuojamas ir kelia pavojų ne tik kitiems asmenims, jų turtui, bet ir sau pačiam.

14. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo institutas yra numatytas baudžiamajame įstatyme, jų paskirtis yra ne asmenį nubausti, bet jį gydyti. Nustačius, kad asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, iškyla priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimas. Minėta, jog sprendžiant klausimą, ar asmeniui turi būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, reikia nustatyti, ar veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką, bet jam teismas gali taikyti baudžiamojo įstatymo 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Tai reiškia, kad teismas gali, bet neprivalo taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir jas teismas gali taikyti tam, kad būtų pasiektas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas – gydyti asmenį, padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė P. K. priverčiamąsias medicinos priemones, nes jis dėl savo psichikos sutrikimo kelia pavojų ne tik kitiems asmenims ir jų turtui, bet ir pačiam sau.

15. Baudžiamajame įstatyme yra nustatytas priverčiamųjų medicinos priemonių, kurias teismas gali taikyti, sąrašas. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad P. K. nuo 2017-06-30 lankosi pas gydytoją psichiatrą pasirinktoje sveikatos priežiūros įstaigoje, kurioje jam, kaip šios įstaigos pacientui, yra teikiama visa reikalinga gydytojų pagalba, skiriami vaistai, o P. K. žmona R. K. yra pajėgi pasirūpinti tiek vyro lankymusi pas gydytoją jo nurodytu dažnumu, tiek paskirtų vaistų vartojimu, pagrįstai nusprendė taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, ji taikoma asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare (BK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad asmens teisės neturi būti varžomos daugiau, negu tai yra būtina valstybės taikomų poveikio priemonių tikslams pasiekti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė, jog priverčiamųjų medicinos priemonių tikslas bus pasiektas P. K. taikant švelniausią priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad P. K. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir jam dėl to neturi būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendis, neišeinant už apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.