- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-359-1035/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09137-2021-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Darius Pranka
- Nuteistasis
- A. Č.
- Advokatai
- Silva Mardosaitė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. Č. nuteistas už tai, kad jis nuo 2021 m. vasario 28 d., apie 00.07 val., iki ne vėliau kaip 2021 m. kovo 17 d. 12.40 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sugadinus B. T. (B. T.) priklausančio buto (duomenys neskelbtini), durų spynos užraktą, įsibrovė į šį butą, iš kurio pagrobė nukentėjusiajam B. T. priklausančius daiktus: aliejiniais dažais tapytą ant drobės paveikslą, 200 cm x 140 cm dydžio, su Švento Jono Krikštytojo atvaizdu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos vertės; aliejiniais dažais tapytą ant drobės paveikslą, 110 cm x 100 cm dydžio, su Šventosios Marijos atvaizdu, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos vertės; aliejiniais dažais tapytą ant drobės natiurmorto paveikslą su rudens gamtos atvaizdu, kurio vertė 70 Eur; aliejiniais dažais tapytą ant drobės natiurmorto paveikslą su vasaros gamtos atvaizdu, kurio vertė 70 Eur; moterišką gintarinę apyrankę, didelių akmenų, kurios vertė 100 Eur; šešias porcelianines kiniškas vazas, 30 cm aukščio, vienos vertė 30 Eur, bendros 180 Eur vertės; vieną porcelianinę kinišką vazą, 50 cm aukščio, kurios vertės 50 Eur, pučiamąjį muzikos instrumentą – kornetą, kurio vertė 250 Eur, taip pagrobė nukentėjusiajam B. T. priklausantį turtą, kurio vertė 720 Eur.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu A. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. nuosprendį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai yra nesuderinami su nekaltumo prezumpcija. Visi prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamojo naudai, o ne priešingai. Teismas nurodė, kad A. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs. Tačiau tai yra nelogiška. Pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, todėl A. Č. buvo sunku prisiminti visas įvykio aplinkybes. Jo papildomi parodymai ir teisme duoti parodymai yra nuoseklūs. Juos patvirtino liudytojas A. I.. Be to, įrodymai sietini tik su baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme procesu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas įrodymais įtariamojo apklausos protokolą, kai parodymai buvo duodami ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o prokurorui, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005).
1.2. Nuteistasis sąžiningai suklydo teisme dėl atsuktuvo. Jis teisme parodė, kad buvo neblaivus, vartojo morfijų, todėl neatsimena, turėjo atsuktuvą ar rado jį bute. Rankų pėdsakus jis galėjo palikti tiek įeidamas, tiek išeidamas. Teismas nepaneigė jokiais argumentais ir įrodymais nuteistojo parodymų, taip pat netinkamai įvertino liudytojo A. I. parodymus, kurie nėra nuoseklūs.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad A. Č. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada pripažinti jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Dėl A. Č. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. nuosprendžiu A. Č. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio nagrinėjimo metu patikrinti ir ištirti įrodymai.
Byloje nukentėjusiojo B. T. (buto (duomenys neskelbtini), savininko) ir liudytojo A. I. parodymais nustatyta, kad šiame bute B. T. leidimu nuo 2020 m. pabaigos gyveno A. I.. 2021 m. vasario pabaigoje pastarasis išvyko į Lenkiją ir grįžęs aptiko apvogtą butą, t. y. 2021 m. kovo 14 d. grįžęs į butą, pabandė įkišti raktą į spyną, tačiau jis nepasisuko. Patraukus už rankenos, durys atsidarė, jos buvo sulaužytos, bute buvo netvarka, dingo paveikslai.
Apeliantas neginčija aplinkybės, kad buvo bute (duomenys neskelbtini), tačiau iš buto nieko nevogė. Pasak apeliantą, į šį butą jį pakvietė pažįstama mergina S. T., kuri paprašė užeiti ir atnešti tuščių švirkštų, nes turėjo morfijaus. Jis su šia mergina bute pavartojo morfijaus ir po dvidešimt minučių išėjo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo akcentuojami bute palikti apelianto rankų pėdsakai nepatvirtina, kad būtent jis apvogė butą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietoje rasti nagrinėjamu atveju aktualūs rankų pėdsakai ant durų ir atsuktuvo, kuris buvo virtuvėje ant stalo (1 t., b. l. 43–44). Liudytojas A. I. parodė, kad priėjęs prie buto durų pastebėjo, jog durų šerdelė yra išlūžusi, neliesdamas durų patraukė rankeną, virtuvėje ant stalo rado atsuktuvą. Nedelsdamas paskambino B. T. ir jie iškvietė policiją (1 t., b. l. 149–150; 3 t., b. l. 61). Be to, A. I. patvirtino, kad atsuktuvas jam nepriklauso ir prieš išvykdamas į Lenkiją butą paliko tvarkingą (2 t., b. l. 201). Teisėjų kolegija pažymi, kad biologinių pėdsakų, rastų ant atsuktuvo, genotipas sutampa su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti: A. Č. (1 t., b. l. 99). Be to, ant buto durų rastas rankos piršto pėdsakas yra paliktas A. Č. dešinės rankos didžiuoju pirštu (1 t., b. l. 107–110).
Pažymėtina, kad aptariami pėdsakai rasti ant daiktų, kurie reikšmingi įsibrovimui į butą, t. y. ant durų, kurias būtina atrakinti, ir atsuktuvo, kaip nusikaltimo įrankio. A. Č. teigimu, jį į butą pakvietė S. T., su kuria vartojo morfijų, todėl įeidamas galėjo liesti buto duris, o atsuktuvu atidaryti morfijaus ampulę (2 t., b. l. 21, 195). Dėl šių A. Č. argumentų išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, teisingai pažymėdamas, kad A. Č. dešinės rankos didžiojo piršto pėdsakas užfiksuotas ties buto išorinės durų pusės spynos atraktu. A. Č. parodė, kad S. T. pasitiko jį lauke ir atsivedė į butą, kurio durys buvo atrakintos. Kaip matyti iš apelianto parodymų, jį į butą įleido kitas asmuo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, mažai tikėtina, kad apeliantas turėjo liesti minėtą durų vietą (ties buto išorinės durų pusės spynos atraktu). Priešingai, nei teigia apeliantas, jo rankos piršto pėdsako vieta būdinga situacijai įsibraunant į butą, sugadinant durų spynos užraktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylai aktualiu laikotarpiu bute gyvenantis A. I. patvirtino, jog tik jis turėjo buto raktus ir niekam jų nebuvo davęs.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai kritiškai vertino A. Č. argumentus, susijusius su jo pėdsakų atsiradimu ant atsuktuvo, t. y. kad atsuktuvu jis atidarė ampules su morfijumi. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad įvykio vietos apžiūros metu nerasta panaudotų ampulių ir švirkštų. Be to, ampulės gali būti atidaromos ir panaudojus tik fizinę jėgą – atlaužiant jų siauresnę dalį, todėl naudoti atsuktuvą nebūtina. Taip pat pažymėtina, kad A. Č. parodė, kad nukentėjusiojo bute kartu su S. T. buvo 2021 m. sausio mėn., nors iš nukentėjusiojo ir liudytojo A. I. parodymų matyti, kad jie abu į Lenkiją išvažiavo 2021 m. vasario 28 d., o iki šios datos liudytojas gyveno šiame bute.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai A. Č. buvo apklaustas papildomai, ir vėliau teisme jis davė iš esmės analogiškus parodymus. Visgi ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas patį pirmą kartą A. Č. parodė, jog neatsimena, kad būtų buvęs nukentėjusiojo bute. Skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertinta, kad asmens elgesys, kai jis, iš tiesų nieko neteisėto nepadaręs, iš pradžių tvirtina neatsimenantis buvęs bute, nors vėliau nurodo tam tikras buvimo tame pačiame bute aplinkybes, yra nelogiškas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas pernelyg sureikšmina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis (A. Č.) baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus duodamas parodymus. Visų pirma, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, per nuoseklumo prizmę, neišskiriant nei vienos proceso stadijos, negali sutikti su apelianto argumentu, kad jo parodymai buvo nuoseklūs. Antra, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. Č. kaltės nėra grindžiamos vien jo parodymų nenuoseklumu, o paremtos byloje surinktais objektyviais įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visumą. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir pagrindžia A. Č. kaltę, todėl pirmosios instancijos nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Dėl bausmės
Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad A. Č. paskirta bausmė už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nustatytas jos dydis yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš A. Č. valstybės naudai prašoma išieškoti 190 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir A. Č. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. Č. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą.
Neišieškoti iš A. Č. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.