Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas R. B. prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į veršidę (1F1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad Kauno rajono ŽŪB „Ova“ likvidacinės komisijos 1994-10-20 posėdyje, kuriame buvo svarstyta dėl pastatų pardavimo už pajus ir grynus pinigus, buvo nutarta parduoti pareiškėjui veršidę už 3 513 Lt ir siloso tranšėją už 1 560 Lt. 1995-04-10 buvo pasirašyta pastatų pirkimo - pardavimo sutartis. 1998-08-19 ŽŪB „Ova“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. 2016-10-04 pareiškėjo užsakymu atlikus veršidės kadastrinius matavimus, veršidei suteiktas žymėjimas 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), objekto adresas (duomenys neskelbtini). 2016-11-14 pareiškėjas pateikė prašymą VĮ Registrų centrui įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamojo daikto – veršidės, kadastro duomenis ir įregistruoti nuosavybės teises į ją bei pateiktus dokumentus, tačiau pareiškėjo prašymas atmestas, nes pateikti dokumentai nepatvirtino daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo. Nekilnojamojo turto pirkimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas pareiškėjui nebuvo žinomas, kadangi jis neturi teisinio išsilavinimo, be to, nei ŽŪB „Ova“ pirmininkas, nei kiti darbuotojai, jo neinformavo, kad pirkimo pardavimo sutartį reikėtų patvirtinti notariškai ir įregistruoti. Tuo metu jis suprato, kad sutartį pasirašęs ir pinigus sumokėjęs, priėmė perkamą nekilnojamąjį turtą ir tapo jo savininku. 1991 m. balandžio mėnesį pareiškėjas įsteigė individualią įmonę „Gamta“, turėjo dvi zooprekių ir gyvūnų parduotuves, kioską bei ketino steigti gyvūnų veislyną. 1995-04-10 sudaręs minėtų pastatų pirkimo pardavimo sutartį ir sumokėjęs pinigus už nekilnojamąjį turtą, jis įgijo teisę veršide ir siloso tranšėja naudotis kaip teisėtas savininkas. Kadangi veršidėje buvo elektra, vanduo, bakas su siurbliu, todėl pastatą pritaikė veislyno veiklai (veisė beždžiones, papūgas, žiurkėnus, žuvytes ir smauglius). Intensyvią veislyno veiklą vykdė maždaug iki 1998 m. Vėliau veršidėje sandėliavo įvairias prekes, dar vėliau pradėjo laikyti įvairias automobilių detales, nes ketino kurti senovinių automobilių muziejų. Siloso tranšėja niekada nesinaudojo, nes kaip statinys nėra išlikęs, tik jo fragmentai, todėl statiniui kadastrinių matavimų pareiškėjas neatlikinėjo. Nors veršidę įgijo sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį ir sumokėdamas grynais pinigais 3 513 Lt, tačiau sandoris nebuvo patvirtintas notariškai, todėl toks sandoris nėra galiojantis. Įgijęs minėtą pastatą pareiškėjas sąžiningai jį valdo, kadangi kitų savininkų nėra ir negali būti. ŽŪB „Ova“ pareiškėjui veršidę pardavė, jis sumokėjo pinigus ir pastatas buvo perduotas pareiškėjo valdymui ir naudojimui. Veršidę naudojo tiek individualios įmonės veikloje, tiek sandėliuojant prekes, vėliau - automobilių detales, ir niekad nesusidūrė su kliūtimis dėl pastato valdymo ar naudojimo teisių. Pareiškėjas sąžiningai įgijęs minėtą daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo veršidę nuo 1995 m., tai yra daugiau kaip 22 m. Šis daiktas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas nurodė, kad tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1994 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turi būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį. Todėl teismas padarė išvadą, kad nors 1994 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos rašytine forma, pagrindu pareiškėjas netapo veršidės, kaip nekilnojamojo daikto, savininku, tačiau savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais.Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pareiškimo, nes statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, o neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių.Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, ar nekilnojamas daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar nekilnojamas daiktas buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas baigtu, ar buvo gautas leidimas jį eksploatuoti, - byloje nėra duomenų apie ginčo statinio statybos teisėtumą, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki pareiškėjo valdymo pradžios pagal 1995-04-10 pirkimo – pardavimo sutartį ir vėliau, taip pat nėra duomenų, kad iki 2016 m. spalio mėn. atliktų kadastrinių matavimų ginčo statinys buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.69 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde pareiškėjas R. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, vertindamas statinio teisėtumą rėmėsi kasacinio teismo praktika, tačiau neatsižvelgė į skirtingas bylos faktines aplinkybes ir rėmėsi prielaida. Apeliantas pareiškime dėl įgyjamosios senaties išdėstytas aplinkybes grindė 1995-04-10 pastatų pirkimo - pardavimo sutartimi, (duomenys neskelbtini). ŽŪB „Ova“ 1994-10-20 protokolo Nr. 6 išrašais, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų dokumentų bylos išrašu (Reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kt. dokumentais. Taigi, byloje apeliantas siekė įrodyti, kad veršidę lFlp ir siloso tranšėją įgijo pagal sandorį, kuris nėra galiojantis, tačiau jo sudarymas patvirtina sąžiningą ir teisėtą valdymą; kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad veršidė lFlp yra 1965 m. statybos ir jos baigtumas 100 %. Ginčo statiniui taip pat suteiktas adresas. Nors teismas, priimdamas sprendimą, teigė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki pareiškėjo valdymo pradžios, tačiau priešingai, byloje nėra jokių duomenų ar prielaidų į neteisėtą statybą.Teismas nepagrįstai kėlė klausimą dėl ginčo statinio statybos teisėtumo. Teismas turėjo įvertinti, kad byloje nėra duomenų/žymos, kad statinys būtų laikomas neteisėtu, be to, Kauno rajono savivaldybės administracija, kurios archyve saugomi likviduotos ZUB „Ova“ dokumentai, neteikė dokumentų ar aplinkybių apie galimą statybos neteisėtumą ar neužbaigtą statybą. Teismui nebuvo pagrindo abejoti statybų teisėtumu, vien atsižvelgiant į ginčo statinio statybos metus (1965 m.), 100 % baigtumą bei į tai, kad iki pirkimo - pardavimo sandorio šis statinys buvo eksploatuojamas ŽŪB „Ova“ veikloje. Be to, esant įrodymų, kad egzistuoja asmuo, atsakingas už daiktą, klausimas dėl statybos įteisinimo arba neteisėtos statybos padarinių šalinimo tikėtina, kad nuo 1965 m. būtų buvęs sprendžiamas atitinkamų valstybės institucijų. Pareiškėjas, įgydamas, valdydamas ir eksploatuodamas pastatą ilgiau nei 22 metus, neturėjo pagrindo manyti, kad veršidė galėtų būti neteisėtas statinys. Labiau tikėtina išvada, jog veršidės lFlp statyba vyko teisėtai, todėl būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga, nesant kitų galimybių asmeniui, sąžiningai ir teisėtai ginčo statinį valdžiusiam nuo 1995 metų, užkirsti kelią įteisinti savo nuosavybės teisę į ginčo objektą įgyjamosios senaties pagrindu.Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodo, kad nėra ir nebuvo gavusi duomenų apie galimą ginčo turto perėjimą valstybei, todėl apeliacinio skundo tenkinimo, įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus palieka spręsti teismo prerogatyvai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus sprendžia dėl teisingo bylos išsprendimo.Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį turtą pagal įgyjamąją senatį instituto taikymo ir bylų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimo.Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog žemės ūkio bendrovė „Ova“ 1994-10-20 nutarė parduoti pareiškėjui R. B. turimą veršidę (duomenys neskelbtini) už 3513,00 litų sumą ir siloso tranšėją už 1560,00 litų sumą (b. l. 7, 10, „Ova“ likvidacinės komisijos 1994-10-20 posėdžio protokolas Nr. 6). Rašytine 1995-04-10 pirkimo – pardavimo sutartimi veršidė ir siloso tranšėja buvo parduota pareiškėjui R. B. (b. l. 8). Pirkimo pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notariškai ir neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (b. l. 13-19) matyti kad, ginčo statinio kadastriniai matavimai atlikti 2016-10-04 d., statiniui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sudarytoje statinio kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad veršidė pastatyta 1965 metais, 1F1p, jos vidutinė rinkos kaina 2800 Eur (b. l. 13-21). Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-10-12 įsakymu pastatui suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) ( b. l. 22). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Žemės ūkio bendrovė „Ova“ (juridinio asmens kodas 259723480, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)), Juridinių asmenų registre įregistruota nuo 1992-07-28, iš Juridinių asmenų registro išregistruota 1998-08-19. Byloje nėra duomenų apie likviduotos Žemės ūkio bendrovės „Ova“ teisių ir pareigų perėmėją (b. l. 31, 32).Pareiškėjas R. B. pareiškimu (b. l. 28-30) kreipėsi į teismą, prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į veršidę (1F1p), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškimą atmetė (b. l. 71-74). Apeliaciniu skundu (b. l. 81-83) pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia pareiškėjas, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tais motyvais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl to bylą išsprendė neteisingai; byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių teismo vertinimą dėl neteisėtos ginčo statinio statybos; iki pirkimo - pardavimo sandorio šis statinys buvo eksploatuojamas ŽŪB „Ova“, pareiškėjas pastatą valdė ir eksploatavo ilgiau nei 22 metus, todėl labiau tikėtina, jog veršidės lFlp statyba vyko teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52-916/2017). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1995-04-10 pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį. Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog 1995-04-10 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, sudarytos tik rašytine forma, pareiškėjas netapo ginčo statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, savininku. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas. Asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pareiškimo, be kita ko, nurodė, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, kad neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime darydamas šią išvadą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016, 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-52-916/2017 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad ginčo statiniai pardavėjos žemės ūkio bendrovės „Ova“ ar kito subjekto iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar po to buvo tinkamai, tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo pradėti statyti, pripažinti baigtais ir buvo gautas leidimas juos eksploatuoti. Taigi neįrodytas ginčo statinių statybos teisėtumas, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinių teisėtą statybą iki jų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo, taip pat ir vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai (duomenys neskelbtini)– negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinęs šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai). Atsižvelgdamas į nurodomus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas, spręsdamas, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo ir aiškinimo, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties instituto taikymą (CK 4.68–4.71 straipsniai), procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 straipsniai), o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą. Nustatyta, kad valstybė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 7,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 94). Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš apelianto (CPK 92 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,29 Eur turėtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.