Kauno apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. B. 2017-05-19 patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Patikslintame pareiškime nurodoma, kad 1994-10-20 Kauno rajono žemės ūkio bendrovė „Ova“ likvidacinės komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstyta dėl pastatų pardavimo už pajus ir už grynus pinigus, pagal pareiškimus, nutarė parduoti pareiškėjui veršidę už 3513 Lt ir siloso tranšėją už 1560 Lt. 1995-04-10 buvo pasirašyta pastatų pirkimo - pardavimo sutartis. 1998-08-19 ŽŪB „Ova“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. 2016-10-04 pareiškėjo užsakymu atlikus veršidės kadastrinius matavimus, veršidei suteiktas žymėjimas 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), objekto adresas (duomenys neskelbtini). 2016-11-14 pareiškėjas pateikė prašymą VĮ „Registrų centras“ įrašyti nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamojo daikto - veršidės ir įregistruoti nuosavybės teises į ją bei pateiktus dokumentus, tačiau pareiškėjo prašymas atmestas, nes pateikti dokumentai nepatvirtino daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo. Nekilnojamojo turto pirkimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas pareiškėjui nebuvo žinomas, kadangi jis neturi teisinio išsilavinimo, be to, nei ŽŪB „Ova“ pirmininkas, nei kiti darbuotojai, jo neinformavo, kad pirkimo pardavimo sutartį reikėtų patvirtinti notariškai ir įregistruoti. Tuo metu, jis suprato, kad sutartį pasirašęs ir pinigus sumokėjęs, priėmė perkamą nekilnojamąjį turtą ir tapo jo savininku. 1991 m. balandžio mėnesį pareiškėjas įsteigė individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, turėjo dvi zooprekių ir gyvūnų parduotuves, kioską bei ketino steigti gyvūnų veislyną. 1995-04-10 sudaręs minėtų pastatų pirkimo pardavimo sutartį ir sumokėjęs pinigus už nekilnojamąjį turtą, jis įgijo teisę veršide ir siloso tranšėja naudotis kaip teisėtas savininkas. Kadangi veršidėje buvo elektra, vanduo, bakas su siurbliu, todėl pastatą pritaikė veislyno veiklai (veisė beždžiones, papūgas, žiurkėnus, žuvytes ir smauglius). Intensyvią veislyno veiklą vykdė maždaug iki 1998 m. Vėliau veršidėje sandėliavo įvairias prekes, dar vėliau pradėjo laikyti įvairias automobilių detales, nes ketino kurti senovinių automobilių muziejų. Siloso tranšėja niekada nesinaudojo, nes kaip statinys nėra išlikęs, tik jo fragmentai, todėl statiniui kadastrinių matavimų pareiškėjas neatlikinėjo. Nors veršidę įgijo sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartį ir sumokėdamas grynais pinigais 3513 Lt, tačiau sandoris nebuvo patvirtintas notariškai, todėl toks sandoris nėra galiojantis. Įgijęs minėtą pastatą pareiškėjas sąžiningai jį valdo, kadangi kitų savininkų nėra ir negali būti. ŽŪB „Ova“ pareiškėjui veršidę pardavė, jis sumokėjo pinigus ir pastatas buvo perduotas pareiškėjo valdymui ir naudojimui. Veršidę naudojo tiek individualios įmonės veikloje, tiek sandėliuojant prekes, vėliau - automobilių detales ir niekad nesusidūrė su kliūtimis dėl pastato valdymo ar naudojimo teisių. Pareiškėjas sąžiningai įgijęs minėtą daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo veršidę nuo 1995 m., tai yra daugiau kaip 22 m. Šis daiktas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėjas prašo teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (b. l. 28-30).

Suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimas į pareiškimą teise negautas (b. l. 37).

Iki teismo posėdžio dienos nėra ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, todėl teismas pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 533 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš Kauno rajono žemės ūkio bendrovės „Ova“ likvidacinės komisijos 1994-10-20 posėdžio protokolo Nr. 6 ir jo išrašo matyti, kad posėdyje antru klausimu buvo svarstyta dėl pastatų pardavimo už pajus ir grynus pinigus pagal pareiškimus ir nutarta parduoti R. B. Kuro veršidę už 3513,00 litų ir siloso tranšėją už 1560,00 litų (b. l. 7, 10). 1995-04-10 Pirkimo – pardavimo sutartimi, pasirašant ŽŪB “Ova“ pirmininkui B. V. ir R. B., įforminta, kad Kuro veršidė ir siloso tranšėja perduota ŽŪB |Ova“ pirmininko B. V. ir priimta pareiškėjo (b. l. 8).

Teismui pateikta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos kopija patvirtina, kad statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kadastriniai matavimai buvo atlikti 2016 m. spalio 4 d. Šioje kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad tai yra 1965 m. statybos veršidė 1F1p, vidutinė rinkos kaina 2800 Eur (b. l. 13-21). Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-10-12 įsakymu pastatui šiam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) ( b. l. 22).

VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016-11-16 sprendimu buvo netenkintas pareiškėjo prašymas įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamojo daikto – veršidės 1F1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios adresu (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis ir įregistruoti nuosavybės teises į ją bei pateiktus dokumentus, nes pateikti dokumentai nepatvirtina daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimo, pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, būtinų nekilnojamam daiktui identifikuoti (b. l. 11).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Kauno rajono žemės ūkio bendrovė „Ova“ (juridinio asmens kodas 259723480, buveinės adresas Kauno r., Zapyškio sen., Altoniškių k.), Juridinių asmenų registre įregistruota 1992-07-28, iš Juridinių asmenų registro išregistruota 1998-08-19. Byloje nėra duomenų apie likviduotos Kauno rajono žemės ūkio bendrovės „Ova“ teisių ir pareigų perėmėją (b. l. 31, 32). R. B. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas 3272983, buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) įregistruota 1991-04-09 (b. l. 12).

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą daugiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į daiktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Tiek pagal šiuo metu galiojančias normas (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 3 dalis), tiek pagal 1994 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. CK 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turi būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį daro negaliojantį. Taigi, 1994 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos rašytine forma, pagrindu pareiškėjas netapo veršidės, kaip nekilnojamojo daikto, savininku.

Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas. Asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013).

Tačiau šioje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pareiškimo, nes statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka, o neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių.

Pareiškėjas nepateikė duomenų, ar nekilnojamas daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar nekilnojamas daiktas buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas baigtu, ar buvo gautas leidimas jį eksploatuoti, - byloje nėra duomenų apie ginčo statinio statybos teisėtumą, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ginčo statinio teisėtą statybą iki pareiškėjo valdymo pradžios pagal 1995-04-10 pirkimo – pardavimo sutartį ir vėliau, taip pat nėra duomenų, kad iki 2016 m. spalio mėn. atliktų kadastrinių matavimų ginčo statinys buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre. Neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017).

Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės gali būti apgintos kreipiantis į teismą ieškinio teisenos tvarka.

Priteistinų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 533 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.