- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1420-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17250-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Bank Norwegian AS, EasyBank ASA, EnterCard Norge, Kredinor AS, UAB „Julianus Inkaso“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Bank Norwegian AS, EasyBank ASA, EnterCard Norge, Kredinor AS, UAB „Julianus Inkaso“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti MB „Ius LT“, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo iki nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir pareiškėjo mokumo atkūrimo plano įsiteisėjimo dienos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 270 Eur sumai, taip pat išlaidų sąmatą bendrai 351 Eur sumai, reikalingą pareiškėjo būtiniausiems poreikiams tenkinti.
2. Pareiškėjas nurodė, jog yra skolingas kreditoriams 63 525,26 Eur ir neturi objektyvių galimybių įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Viena pagrindinių jo nemokumą sukėlusių priežasčių yra tai, kad 2017 m. nenustatyti asmenys, t. y. sukčiai, pareiškėjui pradėjo siųsti elektroninius laiškus, kuriuose šie asmenys sistemingai bandė įtikinti, jog nori pareiškėjo pagalbos, taip pat, kad nori padėti finansiškai ir pačiam pareiškėjui bei jo artimiesiems giminaičiams. Pareiškėjas, raginamas nenustatytų asmenų pervesti jiems pinigus, 2017 m. birželio 10 d. su Bank Norwegian AS sudarė paskolos sutartį dėl 218 843 NOK (33 485,58 Eur) paskolos suteikimo, 2017 m. liepos 28 d. su Easybank ASA sudarė kredito sutartį dėl 75 995 NOK (8 173,44 Eur) paskolos suteikimo ir 2017 m. rugsėjo 11 d. su EnterCard Norge AS sudarė paskolos sutartį dėl 350 000 NOK (37 596,81 Eur) paskolos suteikimo. Pareiškėjas dėl paskolų suteikimo kreipėsi į Norvegijos Karalystėje įsikūrusias finansų įstaigas todėl, kad tuo metu gyveno ir dirbo Norvegijos Karalystėje. Pagal kredito sutartis gauti pinigai buvo sumokėti nenustatytiems elektroninius laiškus rašantiems asmenims nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Taip pat kredito sutarčių pagrindu gauti pinigai buvo skirti mokėti įmokas pagal sudarytas kredito sutartis, dengiant skolą kartu su palūkanomis. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas Norvegijos Karalystėje dirbo paštininku, turėjo stabilias pajamas, įsipareigojimai pagal kredito sutartis buvo vykdomi tinkamai. 2018 m. pareiškėjas Norvegijos Karalystėje nukritęs nuo dviračio patyrė galvos traumą. Dėl patirtos traumos prasidėjo galvos skausmai, dėl kurių pareiškėjas buvo priverstas nutraukti darbo santykius ir ieškoti mažesnės fizinės apkrovos darbo, todėl jis grįžo į Lietuvą. 2019 m. kovo mėnesį pareiškėjas kreipėsi į Užimtumo tarnybą, kuri iki šiol nepadėjo pareiškėjui įsidarbinti. 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu yra gydoma. Dėl šios ligos pareiškėjui sunku susikaupti, sunkiau valdyti emocijas, todėl tai kartu apsunkina jo galimybes įsidarbinti. Grįžęs į Lietuvą, pareiškėjas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl nusikalstamos veikos (sukčiavimo) ištyrimo. 2019 m. spalio 18 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Veiklos skyriaus nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nusikalstama veika galimai atlikta Norvegijos Karalystėje. Pareiškėjui negaunant pajamų ir neturint galimybės vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, Bank Norwegian AS, EasyBank ASA ir EnterCard Norge kreipėsi į UAB „Julianus Inkaso“ dėl skolų pagal kredito sutartis išieškojimo. Šiai dienai UAB „Julianus Inkaso“ reikalauja iš pareiškėjo sumokėti 63 525,26 Eur skolą kartu su palūkanomis, netesybomis ir skolos išieškojimo išlaidomis. Pareiškėjas šiuo metu negauna jokių pajamų, jį išlaiko tėvai, pareiškėjas neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui E. M. bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
3.1. išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad jis tikėtinai yra skolingas Bank Norwegian AS 16 198,75 Eur, EasyBAnk ASA – 9 341,84 Eur, EnterCard Norge – 37 984,67 Eur. Nurodytų sumų mokėjimo terminai, kaip galima spręsti iš pateiktų kreditorių įgalioto asmens UAB „Julianus Inkaso“ pranešimų, yra suėję. Pareiškėjo tikėtina pradelstų įsipareigojimų preliminari suma – 63 525,26 Eur, viršija 25 MMA. Pareiškėjas savo vardu neturi registruoto nekilnojamojo turto, neturi transporto priemonių. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškino, kad yra paskolinęs apie 4 000 Eur pusbroliui, tačiau su juo yra susipykęs ir skolos atgauti negali. Pareiškime pareiškėjas nurodė, kad jo skolininkais galėtų būti laikomi nenustatyti asmenys, kuriems jis yra pervedęs pinigines lėšas. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino ir tai, kad žino vieno iš asmenų, kuriems galimai atlikdavo mokėjimus, asmeninius duomenis, tačiau iki šiol nesiėmė veiksmų išsiieškoti iš jo sumokėtas lėšas. Tikslaus tretiesiems asmenims be teisėto pagrindo pervestų lėšų dydžio pareiškėjas negalėjo nurodyti. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad tokia suma galėtų būti apie 30 000 Eur, nors prašyme dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teigė, jog iš jo apgaule galėjo būti išviliota apie 8 000 Eur suma. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pateikti duomenys apie skolininkus laikytini netiksliais ir nepatikimais. Pagal pateiktus rašytinius įrodymus, kredito įstaigoje DNB Bank ASA pareiškėjo piniginių lėšų likutis yra 25,37 NOK (2,37 Eur) vienoje sąskaitoje ir 179,65 NOK (16,76 Eur) kitoje sąskaitoje bei Luminor Bank AS – 72,26 Eur. Pareiškėjas šiuo metu yra registruotas Užimtumo tarnyboje, pajamų negauna;
3.2. formaliai vertinant pareiškėjo kreditorinius įsiskolinimus, pareiškėjo turimą turtą (neįtraukiant į jį potencialių kitų asmenų įsiskolinimų) bei gaunamas pajamas, pareiškėjas yra nemokus pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, ir jų suma viršija 25 MMA. Šios išvados nekeistų ir prie pareiškėjo aktyvų įtraukus 34 000 Eur galimų jo kreditorinių reikalavimų. Pareiškėjo turtinė padėtis atitinka formaliuosius nemokumo požymius;
Šalies argumentai
3.3. pareiškėjas nurodė, kad jo nemokumą lėmė dvi priežastys: psichikos sveikatos būklė ir nenustatytų asmenų prieš jį panaudota apgaulė, tai yra nenustatytų asmenų raginamas asmenų pervesti jiems pinigus. Pareiškėjas 2017 m. birželio 10 d. su Bank Norwegian AS sudarė paskolos sutartį dėl 218 843 NOK (33 485,58 Eur) paskolos suteikimo, 2017 m. liepos 28 d. su Easybank ASA – kredito sutartį dėl 75 995 NOK (8 173,44 Eur) paskolos suteikimo ir 2017 m. rugsėjo 11 d. su EnterCard Norge AS – paskolos sutartį dėl 350 000 NOK (37 596,81 Eur) paskolos suteikimo. Pareiškėjas nurodė, kad dalį pasiskolintų lėšų jis pervedė nežinomiems asmenims. Tokį savo elgesį pareiškėjas motyvavo tuo, kad sirgo depresija ir buvo psichiškai nestabilus. Faktą, jog tretieji asmenys galimai apgaulės būdu išviliojo iš jo lėšų, pareiškėjas grindžia tik savo paaiškinimais. Todėl pastaroji pareiškėjo akcentuojama įvykių eiga traktuotina kaip subjektyvaus pobūdžio versija, kurios negalima patikimai patikrinti. Būtent pareiškėjui tenka našta pagrįsti, kad nemokiu jis tapo ne dėl nuo jo priklausiusių priežasčių – be kita ko, dėl trečiųjų asmenų kaltės;
3.4. šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant, ar paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas sprendimus dėl paimtų kreditų lėšų panaudojimo priėmė veikdamas sąžiningai, negalima ignoruoti to, kad pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, jog Norvegijos Karalystėje būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų. Pareiškėjas apsiribojo tik kreipimusi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Nepaisant to, kad ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti tuo pagrindu, jog pareiškėjo minima galima nusikalstama veika buvo padaryta ne Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas daugiau jokių teisinių veiksmų nesiėmė. Pareiškėjo vengimas ginti savo galimai pažeistas teises negali būti paaiškinamas pareiškėjo sveikatos būkle – tai neužkirto kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, pareiškėjo ikiteisminio tyrimo institucijai ir šioje byloje nurodyti duomenys apie tai, kokia suma iš jo galimai buvo išviliota, iš esmės nesutampa. Negalima ignoruoti ir to, kad pareiškėjas paaiškino, jog turi vieno iš asmenų, kuriam pervedė pinigus, asmeninius duomenis, tačiau iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, jog susigrąžintų galimai jam be pagrindo pervestas lėšas;
3.5. pareiškėjo siekiamos nurašyti skolos atsirado per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Per nurodytą laikotarpį atsirado ir pagrindinė, pasak pareiškėjo, jo nemokumą lėmusi priežastis – trečiųjų asmenų pareiškėjo atžvilgiu atlikti galimai neteisėti veiksmai. Pareiškėjas iki šiol nesiėmė reikiamų teisinių priemonių, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl jo nurodytų aplinkybių įvertinimo ir ištyrimo. Toks pareiškėjo elgesys yra nesuderinamas su protingo ir rūpestingo asmens standartu. Kita vertus, laikant, kad pareiškėjo atžvilgiu iš tiesų buvo padaryta nusikalstama veika ir iš pareiškėjo išviliota apie 30 000 Eur, lieka nepaaiškinama, kaip pareiškėjas panaudojo kitas iš kredito įstaigų gautas lėšas, t. y. 49 255,83 Eur (79 255,83 Eur – 30 000 Eur). Pareiškėjo pozicija, kad nurodyta suma jis dengdavo kitas savo skolas, yra paremta tik jo paties paaiškinimais, o ne objektyviais duomenimis apie prievolių vykdymą savo kreditoriams. Juolab, kad pagal UAB „Julianus Inkaso“ pažymas pareiškėjas yra grąžinęs reikšmingesnę dalį skolos tik vienam iš trijų kreditorių (Bank Norwegian AS (33 485,58 Eur / 15 466,51 Eur).
3.6. pareiškėjo pateikti duomenys apie jo psichikos sveikatos būklę nepatvirtina, kad, sudarydamas kredito sutartis, spręsdamas dėl pasiskolintų lėšų panaudojimo, pareiškėjas negebėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, t. y. buvo faktinio neveiksnumo būsenoje. Tai, kad pareiškėjas galimai 2018 metais patyrė galvos traumą, kurį laiką jo psichikos sveikatos būklė trukdė gyventi įprastą socialinį ir ekonominį gyvenimą, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybės, pateisinančios pareiškėjo pasyvumą. Taip pat kaip pagrindžiančios, kad, galimai be teisėto pagrindo pervesdamas lėšas nežinomiems asmenims, pareiškėjas veikė rūpestingai ir jo paties veiksmai neturi priežastinio ryšio su kilusia nemokumo būkle;
3.7. pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 1 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Tačiau iki šiol pareiškėjas neturi darbo, negauna jokių pajamų, kreditoriams mokėjimų neatlieka. Šias aplinkybes patvirtino pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų aktyviai siekęs susirasti darbą, kad galėtų pagerinti savo finansinę būklę. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad pasinaudojo tėvų pasiūlymu neiti dirbti, taip pat nurodė, jog dirbdamas Lietuvoje ir gaudamas bent minimalų atlyginimą, vis tiek negalėtų grąžinti paskolų. Šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad per aktualų trejų metų laikotarpį pareiškėjas nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, jog įvykdytų bent dalį prisiimtų prievolių. Teismo posėdyje pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu jo psichikos sveikatos būklė yra pagerėjusi, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kad pamėgintų atkurti savo mokumą (pvz., susirastų darbą), bet kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo;
3.8. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas nurodė nepatikimus ir klaidingus duomenis apie savo kreditorinius reikalavimus. Tai yra neatskleidė, kad artimas giminaitis jam yra skolingas apie 4 000 Eur, bei kad žino vieno iš asmenų, kuriam galimai be pagrindo pervedė dalį pasiskolintų lėšų, duomenis. Pareiškėjo kreditoriniai reikalavimai yra jo turtas, kuriuo galėtų būti atsiskaityta su pareiškėjo kreditoriais. Nesiimdamas veiksmų susigrąžinti nurodytų lėšų pareiškėjas elgiasi nepateisinamai pasyviai. Įrodymų, kad skolų išsiieškojimas objektyviai yra negalimas, pareiškėjas į bylą nepateikė;
3.9. byloje nustatyti duomenys apie pareiškėjo pasyvų elgesį vykdant prievoles kreditoriams, negerinant savo finansinės padėties sudaro pagrindą pareiškėjo veiksmus kvalifikuoti kaip atitinkančius FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintus nesąžiningo elgesio požymius. Pareiškėjas iš esmės sąmoningai leidžia išlikti tokiai situacijai, tikėdamasis, kad kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti. Iškėlus pareiškėjui bankroto bylą, būtų pažeistas teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros principas.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Pareiškėjas E. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, padarė netinkamas išvadas bei nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas yra nesąžiningas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme;
4.2. nors pareiškėjo artimas giminaitis jam yra skolingas apie 4 000 Eur, tačiau pareiškėjas neturi jokių rašytinių įrodymų, kurie tai įrodytų. Taip pat nėra jokių liudytojų, kurie galėtų paliudyti šią aplinkybę teisme, o šis giminaitis atvirai ir nedviprasmiškai neigia esantis skolingas pareiškėjui. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėjas inicijuos bylą dėl skolos priteisimo iš artimo giminaičio, neturėdamas jokių skolos faktą patvirtinančių dokumentų, tai tokioje byloje pareiškėjas negalėtų tikėtis palankaus teismo sprendimo priėmimo ir neabejotinai patirtų bylinėjimosi išlaidų. Negalint įrodyti skolos fakto, laikytina, kad skola neegzistuoja;
4.3. nors pareiškėjas ir žino, kokiems asmenims pareiškėjas atliko mokėjimus (teismui pateikti banko sąskaitų išrašai), tačiau šie asmenys galimai yra iš skirtingų užsienio valstybių, neatmetant ir viešai žinomo fakto, kad „sukčiai“ naudojasi tarpininkų paslaugomis, kas reikštų, kad tikrieji nusikaltimo organizatoriai, pasisavinę pinigus, yra ne pavedimus gavę asmenys. Tai reikštų, kad siekiant išieškoti sumas iš šių asmenų, pareiškėjas būtų priverstas vykti į kiekvieną atitinkamą valstybę, teikti oficialius dokumentų vertimus, samdyti vietinės teisės sistemos specialistus, samdyti vertėjus bendravimui su specialistais ir atstovus, gyventi atitinkamoje užsienio valstybėje, kadangi turėtų dalyvauti tyrime, teikti paaiškinimus ir atsakymus į užduodamus klausimus, skųsti nepalankius pareiškėjui sprendimus ir t. t. Tai reiškia, kad būtų patiriamos milžiniškos išlaidos, o žinant visuotinai žinomą faktą, kad už didelę dalį sukčiavimo elektroniniu būdu atvejų yra atsakingi asmenys iš Afrikos žemyno, oficialiai neturintys jokių pajamų, net ir sėkmingo teismo proceso atveju yra didelė tikimybė, kad pareiškėjas neatgautų jokių pervestų lėšų. Taigi, teismo pozicija dėl teisminių procesų pradėjimo yra nepagrįsta;
4.4. pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjas aktyviai nesiekia susirasti darbo, o siekia nusirašyti skolas. Pareiškėjas ilgą laikė gydėsi, taigi dirbti objektyviai negalėjo. Pagerėjus sveikatos būklei, pareiškėjas dalyvavo darbo pokalbiuose, tačiau jokie darbdaviai jo neįdarbino, galimai dėl psichikos sutrikimo. Taip pat ir Užimtumo tarnyba nesiuntė pareiškėjo į jokius darbo pokalbius, t. y. nepadėjo jam rasti darbo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas atsisakytų darbo pasiūlymų ar nevyktų į darbo pokalbius, kuriuos inicijavo Užimtumo tarnyba. Pareiškėjui apskritai nėra suprantama, kokių dar veiksmų jis turėtų imtis, jei net darbo paieškų ir persikvalifikavimo specialistai (Užimtumo tarnyba) jam negali pasiūlyti jokio darbo;
4.5. pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjas pasinaudojo tėvų pasiūlymu neiti dirbti, nes dirbdamas ir gaudamas minimalų atlyginimą vis tiek negalėtų grąžinti paskolų, neįrodo pareiškėjo nesąžiningumo. Tuo atveju, jei pareiškėjas įsidarbintų ir gautų minimalų atlyginimą, tai jo galimybės padengti įsiskolinimus būtų ribotos ir tai yra faktas, kurio net nereikia įrodinėti. Pareiškėjo įsiskolinimo suma yra didelė, dėl palūkanų didėjanti kiekvieną dieną. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas nenori, neketina ar atsisakytų dirbti darbą už minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjas šiuo metu apskritai negali rasti darbdavio, kuris sutiktų jį įdarbinti, o tuo tarpu skolos sumos didėja, kas reiškia, kad šiuo metu tai neatitinka nei pačio skolininko, net jo kreditorių interesų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.
6. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 straipsnis).
7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
8. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
9. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl apelianto nemokumo (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kilo ginčas dėl jo sąžiningumo, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, nustatyto FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo turtinė padėtis atitinka formaliuosius nemokumo požymius, tačiau bankroto bylą atsisakė iškelti, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą dėl šių aplinkybių: 1) pareiškėjo skolos atsirado per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo; 2) pareiškėjo teiginiai, jog dalį pasiskolintų lėšų jis pervedė nežinomiems asmenims, kurie šias lėšas iš pareiškėjo išviliojo apgaulės būdu, yra grindžiami ne objektyviais duomenimis, o išimtinai tik pareiškėjo paaiškinimais; 3) pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, jog Norvegijos Karalystėje būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų; 4) netgi laikant, kad pareiškėjo atžvilgiu iš tiesų buvo padaryta nusikalstama veika ir iš pareiškėjo išviliota apie 30 000 Eur, lieka nepaaiškinta, kaip pareiškėjas panaudojo kitas iš kredito įstaigų gautas lėšas, t. y. 49 255,83 Eur (79 255,83 Eur – 30 000 Eur); 5) pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 1 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau iki šiol neturi darbo, negauna jokių pajamų, kreditoriams mokėjimų neatlieka; 6) pareiškėjas nurodė nepatikimus ir klaidingus duomenis apie savo kreditorinius reikalavimus (neatskleidė, kad artimas giminaitis jam yra skolingas apie 4 000 Eur, bei kad žino vieno iš asmenų, kuriam galimai be pagrindo pervedė dalį pasiskolintų lėšų, duomenis), nesiimdamas veiksmų susigrąžinti lėšų pareiškėjas elgiasi nepateisinamai pasyviai; 7) pareiškėjas siekia išvengti prievolių vykdymo, o ne sąžiningai atkurti savo mokumą.
11. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų, pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
12. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).
13. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2020 m. birželio 25 d., todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas, apima laikotarpį nuo 2017 m. birželio 25 d. iki 2020 m. birželio 25 d.
14. Iš skundžiamos nutarties turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo vertinti pareiškėjo nesąžiningumo epizodai (dėl nenustatytų asmenų piniginių lėšų išviliojimo iš pareiškėjo; dėl kreditų ėmimo ir negrąžinimo; dėl pastangų susigrąžinti skolas iš debitorių; dėl pastangų surasti apmokamą darbą ir kt.) patenka į pareiškėjo sąžiningumo vertinimo laikotarpio ribas.
15. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto aktualaus termino, per kurį vertinamas bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sąžiningumas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo praktikos, toliau būtina patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėją nesąžiningu.
16. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad teismo konstatuotos aplinkybės patvirtina jo nesąžiningumą. Apelianto teigimu, negalint įrodyti debitorių įsiskolinimo jam fakto, laikytina, kad skola neegzistuoja. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog asmenys, išvilioję iš apelianto pinigines sumas, galimai yra iš skirtingų užsienio valstybių, o apelianto finansinės galimybės bylinėtis yra ribotos, be to, tikimybė atgauti išviliotas lėšas yra maža.
17. Fizinių asmenų išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja. Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
18. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar apeliantas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi apeliantas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi apeliantas, siekdamas išvengti skolinimosi.
19. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto nurodomos versijos, jog kreditus apeliantas ėmė, nes nenustatyti asmenys iš jo išviliojo dideles pinigų sumas, nagrinėjamu atveju negalima patikimai patikrinti. Įrodymų, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl apelianto nurodomų neteisėtų veikų byloje nėra, šios aplinkybės neneigia ir apeliantas. Vertintina, jog apeliantas neįrodė, jog nemokiu jis tapo dėl nuo jo nepriklausiusių priežasčių. Apeliantas, imdamas kreditus, turėjo suvokti, jog jam kils pareiga juos grąžinti, todėl akivaizdu, kad 63 525,26 Eur įsiskolinimas užsienio kredito įstaigoms, atsiradęs dėl pareiškėjo sąmoningų veiksmų (neveikimo), ne tik, kad turėjo reikšmingą įtaką apelianto mokumui, bet faktiškai lėmė apelianto nemokumą. Atitinkamai apelianto nurodoma aplinkybė, kad jo galimybės inicijuoti teisinius procesus dėl nenustatytų asmenų nusikalstamų veikų yra ribotos, teisinės reikšmės neturi, kadangi apelianto nesąžiningumas nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, kad apeliantas sąmoningai sudarė prielaidas jo, kaip fizinio asmens, civilinei atsakomybei kilti. Kitaip tariant, apeliantas sąmoningai leido susidaryti skoloms, būtent ir lėmusioms apelianto nemokumą, nors šių aplinkybių susidarymo apeliantas galėjo išvengti. Nustačius aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą apelianto elgesį, iš esmės lėmusį jo nemokumą, t. y. priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir negalėjimo atsiskaityti su savo kreditoriais, darytina išvada, kad toks apelianto elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
20. Apeliantas taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, jog jis neva nesiekia susirasti darbo. Apeliantas teigia, jog Užimtumo tarnyba nesiuntė pareiškėjo į jokius darbo pokalbius, t. y. nepadėjo jam rasti darbo, be to, jei pareiškėjas įsidarbintų ir gautų minimalų atlyginimą, tai jo galimybės padengti įsiskolinimus vis tiek būtų ribotos.
21. Nors asmens gaunamos pajamos paprastai negali būti tiesiogiai siejamos su jo sąžiningumu, nes jos priklauso nuo objektyvių veiksnių – bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sveikatos būklės, gebėjimų, profesijos ir jos paklausos rinkoje ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, jog paties apelianto veiksmai sudarė prielaidas jo nemokumui. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad aktualiu nemokumo bylai iškelti laikotarpiu pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo nemokumo priežastis (pareiškėjas dirbo, skolinosi lėšas, nesiėmė veiksmų skoloms grąžinti ir kt.), negali būti traktuojama kaip pakankamai svari priežastis pripažinti pareiškėjo veiksmus sąžiningais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme.
22. Apelianto argumentai dėl negalėjimo susirasti darbo laikytini nepagrįsti, nes nepatvirtinti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliantas yra darbingo amžiaus, todėl net ir turėdamas tam tikrų sveikatos problemų, turėdamas pradelstus įsiskolinimus kreditoriams, privalo dėti maksimalias pastangas gauti bent jau minimalias pajamas ir siekti bent iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais, o neapsiriboti teiginiu, jog Užimtumo tarnyba nepadeda apeliantui rasti darbo. Be to, pats apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jo sveikata yra pagerėjusi. Teismo vertinimu, pajamų nuo 2019 m. negavimas rodo, kad pareiškėjas nedėjo pakankamai pastangų gauti kokias nors pajamas ir šios aplinkybės neneigia. Akivaizdu, jog tai sudarė prielaidas dar labiau padidėti jo nemokumui. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nesiekė gerinti savo finansinės būklės, t. y. sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, tikėdamasis, kad kreditorių reikalavimai bankroto proceso metu bus nurašyti, apeliantas negali būti laikomas sąžiningu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme.
23. Atskirajame skunde nenurodyti argumentai, kurie patvirtintų faktą, jog apeliantas, siekdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus, o teismas šių aplinkybių neįvertino.
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas apelianto pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad teismas tinkamai taikė CPK 179 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnį, reglamentuojančius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su apelianto sąžiningumu ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nemokumo būklę lėmė jo paties neatsargūs veiksmai disponuojant iš kreditorių pasiskolintomis lėšomis, taip pat nededant reikiamų pastangų pagerinti savo finansinę padėtį, tai yra sąmoningai nesiekiant padengti turimų skolinių įsipareigojimų.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto bylos iškėlimas apeliantui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nenagrinėjant kitų apelianto išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
27. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.