Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-1110-440/2016Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01399-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos : 1.1.6.2; 1.1.6.3;1.3.6.3.1; 1.3.9.2.1; 1.3.9.2.2;3; 3.1.7.3; 3.2.4.11; 3.3.1.21.(S)

2016 m. gruodžio 28 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių duona plius“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-1748-1029/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių duona plius“ ieškinį atsakovui A. V., dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ( toliau –UAB) „Šiaulių duona plius“ prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau –DGK ) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. DGKS-2292. Nurodė, kad 2016 m. sausio 18 d. ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį, kuri 2016 m. balandžio 8 d. buvo nutraukta. Atleidimo dieną A. V. buvo priskaičiuota 246,05 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. 2016 m. kovo 31 d. A. V. pavėlavo pristatyti krovinį į UAB „Palink“ ir įmonei už tai buvo surašytas 144,81 Eur baudos dokumentas, todėl 2016 m. balandžio 18 d. ieškovės įsakymu nuspręsta išskaičiuoti iš atsakovui priklausančios išmokėti sumos 144,81 Eur žalą, kurią įmonė patyrė dėl A. V. veiksmų. Nors paaiškinime A. V. nurodė, kad vėlavo pristatyti krovinį dėl transporto priemonės gedimo, tačiau apie galimai įvykusį transporto priemonės gedimą įmonės darbuotojų neinformavo. Atleidimo dieną su A. V. nebuvo atsiskaityta, nes tuo metu dar vyko derybos su UAB „Palink“ dėl baudos skyrimo. Mano, kad ginčijamu sprendimu DGK nepagrįstai nusprendė išieškoti iš UAB „Šiaulių duona plius“ išskaitytą 144,81 Eur sumą bei 430,82 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Atsakovas A. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad apie išskaitymą iš jo darbo užmokesčio sužinojo tik DGK posėdžio metu. Paaiškino, jog darbo drausmės pažeidimo nepadarė, kadangi pavėlavo pristatyti krovinį dėl techninio įmonės automobilio gedimo. Įsakymą išskaičiuoti 144,81 Eur iš jo darbo užmokesčio UAB „Šiaulių duona plius“ priėmė atsakovui jau nebedirbant. Prašė palikti DGK sprendimą nepakeistą.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 25 d. prašymu A. V. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl jam neišmokėtos 246,05 Eur sumos. Skundžiamu 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. DGKS-2292 DGK prašymą tenkino ir nusprendė išieškoti iš atsakovės UAB „Šiaulių duona plius“ ieškovo A. V. neteisėtai išskaitytas ir nesumokėtas 144,81 Eur su darbo santykiais susijusias išmokas už 2016 m. balandžio mėnesį bei 430,82 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, skaičiuojant nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki DGK sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. gegužės 19 d. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 141 straipsnio nuostatas dėl darbdavio pareigos visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, ir DK 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas dėl pareigos visas jam priklausančias darbo užmokesčio sumas išmokėti ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, kai darbuotojas dirba iki atleidimo iš darbo dienos. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, kuris nagrinėjamas teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę išmoką.

Dalį atleidimo dieną 2016 m. balandžio 8 d. apskaičiuoto darbo užmokesčio – 101,24 Eur, darbdavys išmokėjo 2016 m. gegužės 2 d., likusią dalį – 144,81 Eur, priimdamas 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 19, išskaičiavo kaip bendrovės patirtą žalą. Teismas padarė išvadą, jog UAB „Šiaulių duona plius“, neatsiskaitydama su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną, pažeidė tiek DK 141 straipsnio 1 dalį, tiek 206 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas sprendė, kad nutrūkus darbo santykiams UAB „Šiaulių duona plius“ neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 19, kadangi jo priėmimo dieną A. V. nebebuvo bendrovės darbuotoju. Konstatavus, kad UAB „Šiaulių duona plius“ pažeidė DK 141 straipsnio 1 dalies imperatyvą atsiskaityti su A. V. jo atleidimo iš darbo dieną – 2016 m. balandžio 8 d., teismas sprendė, kad ginčijamu 2016 m. gegužės 19 d. DGK sprendimu Nr. DGKS-2292 DGK pagrįstai ir teisėtai nusprendė išieškoti iš ieškovės UAB „Šiaulių duona plius“ atsakovo A. V. naudai neteisėtai išskaitytą 144,81 Eur sumą bei 430,82 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Ieškovė UAB „Šiaulių duona plius“ apeliaciniu skundu prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismo sprendimas neteisėtas. Dėl susidariusios situacijos neaiškumo A. V. darbo sutarties nutraukimo dieną 2016 m. balandžio 8 d. nebuvo išmokėtas priklausantis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Paaiškėjus, jog paskirta 144,81 Eur bauda, ieškovė 2016 m. balandžio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 19 išskaityti šią sumą iš A. V. priklausančios išmokėti deponuotos sumos, kadangi įmonei buvo padaryta žala. Atsakovas pažeidimą padarė darbo sutarties galiojimo metu. Išskaita padaryta vadovaujantis DK 224 ir 225 straipsniais. Dėl šios priežasties mano, kad DGK komisija sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė išieškoti iš ieškovės išskaitytą 144,81 Eur sumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. V. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą paliekant galioti teismo sprendimą. Apeliantas savo poziciją motyvuoja tik tuo, kad turėjo teisę atlikti išskaitą atsakovo atžvilgiu ir mano, kad išskaitą atliko pagrįstai. Ieškovė nepasisakė dėl teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į DK 141 straipsnio 1 dalies, 209 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė sutikimo dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo iš atsakovo neturėjo. Priimant sprendimą dėl įskaitymo atsakovas nebebuvo ieškovės darbuotojas.

Pagal DK 258 straipsnio 1 dalį ir 224 straipsnio 1 dalį išskaita yra galima, tačiau ginčo atveju pagrindo išskaitai ieškovė nepagrindė ir neįrodė. Ieškovė ginčą inicijuoja formaliai siekdama vilkinti atsiskaitymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. DGKS-2292 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas kilo dėl pareigos atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio dėl darbdaviui skirtos baudos.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

DK 287 straipsnis numatė, kad DGK yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. DK 296 straipsnyje numatyta, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis. DK 297 straipsnyje numatyta, kad DGK sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. sausio 18 d. A. V. pasirašė su UAB „Šiaulių duona plius“ darbo sutartį Nr. 49 ir nuo 2016 m. sausio 18 d. bendrovėje pradėjo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. 2016 m. balandžio 1 d. A. V. parašė prašymą atleisti jį iš užimamų pareigų nuo 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Šiaulių duona plius“ 2016 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 13 „Dėl A. V. atleidimo iš darbo“ atsakovas buvo atleistas iš darbo nuo 2016 m. balandžio 8 d. UAB „Šiaulių duona plius“ 2016 m. balandžio 8 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 3 patvirtina, jog 2016 m. balandžio 8 d. (atleidimo dieną) A. V. buvo apskaičiuota išmokėti 157,14 Eur darbo užmokesčio ir 134, 81 Eur kasmetinių atostogų kompensacija, viso – 291,95 Eur, atskaičius mokesčius – 246,05 Eur . 2016 m. balandžio 18 d. UAB „Šiaulių duona plius“ direktorės įsakymu „Dėl žalos išieškojimo iš A. V. priskaičiuoto darbo užmokesčio“, vadovaujantis UAB „Palink“ baudos dokumentu NRIKI B160783, 2016-04-04 sumoje 144,81 Eur dėl vairuotojo-ekspeditoriaus A. V. 2016 m. kovo 31 d. laiku nepristatytų prekių į UAB „Palink“ sandėlį, adresu (duomenys neskelbtini) (grafike nuo 7.00 val. iki 10.00 val., atvyko 10.35 val.), nuspręsta išieškoti 144,81 Eur žalą iš A. V. priskaičiuoto darbo užmokesčio už 2016 m. balandžio mėnesį. 2016 m. balandžio 25 d. prašymu A. V. kreipėsi į DGK dėl jam neišmokėtos 246,05 Eur sumos. DGK 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. DGKS-2292 DGK A. V. prašymą tenkino ir nusprendė išieškoti iš UAB „Šiaulių duona plius“ A. V. naudai neteisėtai išskaitytas ir nesumokėtas 144,81 Eur su darbo santykiais susijusias išmokas už 2016 m. balandžio mėnesį bei 430,82 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, skaičiuojant nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki DGK sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. gegužės 19 d.

Ieškovės teigimu 2016 m. kovo 31 d. A. V. pavėlavo pristatyti krovinį į UAB „Palink“ , todėl įmonei už tai buvo surašytas 144,81 Eur baudos dokumentas. Įmonė 144,81 Eur žalą patyrė dėl A. V. veiksmų. Nors paaiškinime A. V. nurodė, kad vėlavo pristatyti krovinį dėl transporto priemonės gedimo, tačiau apie galimai įvykusį transporto priemonės gedimą vairuotojas įmonės darbuotojų neinformavo. Tik iškrovus produkciją pranešė, kad buvo fiksuotas vėlavimas. Išskaita ieškovės vertinimu buvo padaryta vadovaujantis DK 224 straipsniu ir 225 straipsnių nuostatomis pagrįstai.

Byloje nustatyta, kad ieškovą A. V. ir atsakovą UAB „Šiaulių duona plius“ siejo darbo teisiniai santykiai, nustatyti 2016-01-18 darbo sutartyje Nr. 49. Ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 550,00 Eur mėnesinę algą, mokamą vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 15 d. Darbo sutartis nutraukta 2016-04-08 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. DK 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Byloje nepateikta duomenų apie šalių susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo su darbuotoju nes yra pagrindo vertinti tokio susitarimo ir nebuvo. Dėl 2016-04-18 UAB „Šiaulių duona plius“ direktoriaus įsakymo „Dėl žalos išieškojimo iš A. V. priskaičiuoto darbo užmokesčio“ Nr. 19 priskaičiuoto darbo užmokesčio už 2016 m. balandžio mėnesį atlikti 144,81 Eur išskaitą, pažymėtina, kad vadovaujantis DK 258 straipsnio 1 dalimi darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tačiau DK 224 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai, t. y., išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio.

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas - atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą. Tam, kad konkrečiam asmeniui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nurodytos sąlygos: 1) reali žala; 2) ji padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui gali būti taikoma. Konkrečiu atveju ieškovė atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas grindė 2016-03-31 PVM sąskaita - faktūra Nr. 6671, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo aktu Nr. 09/11403, 2016-04-05 reikalavimu ieškovui raštu pateikti pasiaiškinimą dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo, atsakovo 2016-04-06 paaiškinimu, bei 2016-04-18 UAB „Šiaulių duona plius“ direktoriaus įsakymo „Dėl žalos išieškojimo iš A. V. priskaičiuoto darbo užmokesčio“ Nr. 19. DGK pažymėjo, kad UAB „Palink“ skyrė 144,81 Eur baudą pagal su užsakovu sudarytas sutartines sąlygas. Ši sutartis vertintina kaip dviejų ūkio subjektų tarpusavio teisių ir pareigų nustatymo sandoris, negalintis sukelti teisinių pasekmių trečiajai šaliai. Ieškovė pasirašydama tokią sutartį, prisiėmė ir riziką dėl savo darbuotojų. DGK konstatavo, kad ieškovė minėtą išskaitą iš atsakovo 2016 m. balandžio mėnesio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas atliko be teisėto pagrindo. DGK atsižvelgusi į DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl pareigos sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką, kai uždelsta atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, į pateiktus duomenis dėl vidutinio darbo dienos užmokesčio konstatavo, kad surinkta pakankamai įrodymų, kad ieškovė su atsakovu neatsiskaitė darbo sutarties nutraukimo dieną ir kad dėl neatsiskaitymo nėra atsakovo kaltės, todėl sprendė, kad prašymas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išieškojimo pagrįstas. Priėmė sprendimą išieškoti iš ieškovės atsakovui A. V. 144,81 Eur už 2016 m. balandžio mėnesį ir 430,82 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, skaičiuojant nuo 2016-04-11 iki DGK sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016-05-19.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su DGK išvadomis, atsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 3K-3-267/2008 pažymėjo, kad aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, kuris nagrinėjamas teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę išmoką. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrįstai apeliacinio teismo vertinimu sprendė, kad UAB „Šiaulių duona plius“, neatsiskaitydama su A. V. jo atleidimo iš darbo dieną, pažeidė tiek DK 141 straipsnio 1 dalies, tiek 206 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Darbo santykiams tarp ginčo šalių nutrūkus 2016 m. balandžio 8 d., UAB „Šiaulių duona plius“ neturėjo teisinio pagrindo priimti 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 19, kadangi jo priėmimo dieną A. V. nebebuvo bendrovės darbuotoju. Be to, teismas pagrįstai pažymėjo, kad ir darbo užmokesčio dalį – 101,24 Eur, dėl kurios tarp šalių nekilo ginčo, ieškovė atsakovui išmokėjo praėjus beveik mėnesiui nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2016 m. gegužės 2 d. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl DGK 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. DGKS-2292 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš dalies sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantė savo poziciją dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuoja tik tuo, kad ieškovė turėjo teisę atlikti išskaitą atsakovo atžvilgiu ir mano, kad išskaitą atliko pagrįstai. Bei, kad ieškovė nepasisakė dėl teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovė nenurodė jokių faktinių aplinkybių, teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės teisės normų pažeidimų, ko pasėkoje pasak ieškovės galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys ne tik turi teisę teikti teismui įrodymus bet ir pagal CPK 12 ir 178 straipsnius privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, pareiškimą, prašymą. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis teismas pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį atmetė. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą iš esmės pritarus pirmosios instancijos teismo motyvams, nėra privaloma ir net netikslinga išsamiai kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų.

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Spręstina, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nes kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė duomenis, 2016-11-14 pinigų priėmimo kvitą patvirtinantį patirtas 120 Eur išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo, turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Šiaulių duona plius“ , į. k. 302718582 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.