Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1123-823/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-13
Bylos Nr.
2A-1123-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-15320-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
UAB „Vilniaus viešasis transportas“
Ieškovas
T. K.
Kategorijos
  • 8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1123-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15320-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 14.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. (T. K.) ieškinį atsakovui dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas T. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priteisti 2 358 Lt darbo užmokesčio, 886,37 Lt delspinigių už uždelsimą išmokėti darbo užmokestį iki darbo sutarties nutraukimo dienos (2012 m. spalio 16 d.), po 151,31 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo (2012 m. spalio 17 d.) iki ieškinio teismui padavimo dienos (2013 m. balandžio 30 d.), po 151,31 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki tol, kol atsakovas sumokės ieškovui uždelstą išmokėti 2 358 Lt dydžio darbo užmokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tarp jo ir atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ 2008 m. lapkričio 18 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 26-2269, pagal kurią ieškovas buvo priimtas atsakovo įmonėje dirbti vairuotoju - konduktoriumi. UAB „Vilniaus autobusai“ (nuo 2012 m. spalio 12 d. UAB „Vilniaus autobusai“ tapo UAB „Vilniaus viešasis transportas“) galiojo 2007 m. sausio 30 d. sudaryta kolektyvinė sutartis (toliau – Kolektyvinė sutartis), kurios 105 straipsnyje nurodyta, kad darbuotojų darbo užmokestį sudaro valandinis tarifinis atlygis (su priedu už darbo sudėtingumą) bei kitos kolektyvinėje sutartyje ir darbo užmokesčio nuostatuose nustatytos priemokos ir priedai. Kolektyvinės sutarties 113 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad visiems darbuotojams, išdirbusiems kalendorinius metus, tų kalendorinių metų pabaigoje išmokama vienkartinė vieno vidutinio mėnesio atlyginimo priemoka. Tarp atsakovo ir UAB „Vilniaus autobusai“ darbuotojų atstovų 2010 m. lapkričio 3 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo susitarta, kad Kolektyvinės sutarties 113 punktas dėl metinės priemokos už 2009 m. nebus vykdomas. Dėl kitų metų tokio susitarimo nebuvo ir metinės priemokos už 2010 m. ir 2011 m. darbuotojams turėjo būti mokamos. 2012 m. spalio 16 d. darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas ir atsakovas dėl kitos nei DK nustatytos atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos nesusitarė. 2011 m. pabaigoje ieškovui turėjo būti išmokėta vienkartinė vieno vidutinio mėnesio išmoka už 2011 m., tačiau atsakovas savo įsipareigojimo ieškovui neįvykdė. Atsakovas vietoje ieškovui priklausančios 2 708 Lt vienkartinės išmokos už 2011 m. sumokėjo tik 350 Lt (2012 m. sausio mėnesį – 200 Lt ir 2012 m. balandžio mėnesį – 150 Lt). Nutraukus darbo sutartį, ieškovo atleidimo iš darbo dieną (2012 m. spalio 16 d.), jam turėjo būti išmokėta Kolektyvinės sutarties 113 straipsnyje numatyta vienkartinė vieno vidutinio mėnesio atlyginimo dydžio išmoka už 2011 metus (2 358 Lt), tačiau atsakovas iki šios dienos su ieškovu neatsiskaitė.

Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 1-250 „Dėl UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ reorganizavimo sujungimo būdu“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įsteigimo“ visi RUAB „Vilniaus autobusai“ darbuotojai buvo perduoti UAB „Vilniaus viešasis transportas“. RUAB „Vilniaus autobusai“ ir RUAB „Vilniaus troleibusai“ perdavė, o UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priėmė visas abiejų įmonių galiojančių darbo sutarčių pagrindu kylančias teises ir pareigas, taip pat ir iš kolektyvinių sutarčių kylančius įsipareigojimus darbdaviui. 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytas susitarimas dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų (toliau – Susitarimas), kuriuo buvo susitarta išmokėti likusias priemokų dalis už 2010 ir 2011 m. rezultatus visiems UAB „Vilniaus troleibusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai“ darbuotojams, kurie priemokos išmokėjimo metu dirbs UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir 2010 ir 2011 m. atitiko kolektyvinių sutarčių reikalavimus metinėms priemokoms gauti. Susitarimo 2 punkte nurodyta, kad darbdaviui įvykdžius savo įsipareigojimus, nurodytus 1 punkte, darbuotojų atstovai atsisako reikalavimų, susijusių su metinės priemokos už 2009 m. mokėjimu buvusiems UAB „Vilniaus troleibusai“ darbuotojams, atlyginimų indeksavimu atgaline data, bei delspinigių mokėjimu ir įsipareigoja nekelti kolektyvinio darbo ginčo ir nestreikuoti atsisakytų reikalavimų pagrindu ateityje. 2013 m. balandžio 17 d. vykusios darbuotojų konferencijos metu nuspręsta patvirtinti ir pritarti 2012 m. gruodžio 7 d. darbdavio ir darbuotojų atstovų pasirašytam susitarimui dėl 2012 m. liepos 16 d. iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų, laikyti jį nuo pasirašymo dienos galiojančiu 2006 m. lapkričio 7 d. UAB „Vilniaus troleibusai“ ir 2007 m. sausio 30 d. UAB „Vilniaus autobusai“ kolektyvinių sutarčių papildymu. Siekiant įvertinti ar ieškovui jo atleidimo iš darbo dieną darbdavys turėjo pareigą išmokėti papildomą atlyginimą už 2011 metus, būtina nustatyti, ar visos kolektyvinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos galioja visa apimtimi; nustačius šių nuostatų galiojimą, būtina nustatyti, kaip šios nuostatos buvo vykdomos, ir ar toks vykdymas buvo pripažįstamas tinkamu, įvertinti atsakovo veiksmus, vykdant sudarytas kolektyvines sutartis, atsižvelgiant į atsakovo ekonominę padėtį. Šiuo metu galiojanti Kolektyvinė sutartis buvo sudaryta 2007 m., kuomet buvo visiškai kiti tiek atsakovo, tiek šalies makroekonominiai rodikliai. Sprendžiant, ar buvo pagrindas mokėti papildomą atlyginimą iš darbo atleidžiamam ieškovui, reikėtų vertinti, ar buvo galimybė, ir kokia apimtimi buvo vykdomos, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ galiojančios kolektyvinės sutartys ypatingosios situacijos, kuri tęsiasi iki šiol, sąlygomis. Kolektyvinių sutarčių galiojimo metu valstybės makroekonominė situacija blogėjo, valstybės vidutinis darbo užmokestis mažėjo, todėl atsakovas nuolat teikdavo darbuotojų atstovams ir darbuotojams informaciją apie savo finansinę padėtį. Atsakovas galėjo ir įsipareigojo vykdyti visus Kolektyvinėje sutartyje numatytus įsipareigojimus darbuotojams, tačiau negalėjo numatyti ekonominės krizės ir jos padarinių. Dėl šios priežasties papildomas atlyginimas nebuvo mokamas nei tuo metu dirbantiems, nei iš darbo atleidžiamiems darbuotojams, tačiau tai: nebuvo laikoma Kolektyvinės sutarties pažeidimu ar nevykdymu bei nesuponavo atsakovo pareigos išmokėti papildomą atlyginimą ieškovui jo atleidimo iš darbo dieną. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu, spręsdamas klausimą dėl darbuotojų teisės streikuoti, nurodė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo laikomasi Kolektyvinės sutarties. Nors Kolektyvinėje sutartyje nenumatytos išlygos dėl dalinio sutarčių nevykdymo, tačiau įsipareigojimų terminų atidėjimas leidžia teigti, kad atsakovas Kolektyvinių sutarčių sąlygų ir prisiimtų įsipareigojimų laikėsi ieškovo atleidimo iš darbo dieną. Prašymą išmokėti papildomą atlyginimą už 2011 m. ieškovas darbo ginčų komisijai pateikė tik 2013 m. kovo mėnesį, t.y. praėjus daugiau kaip pusei metų po jo atleidimo iš darbo. Ieškovas sąmoningai uždelsė kreiptis dėl jo nuomone jam neteisėtai laiku neišmokėtos metinės priemokos ir su ja susijusių netesybų priteisimo praėjus daug laiko nuo jo atleidimo iš darbo dienos. Atsakovas tinkamai laikėsi kolektyvinių sutarčių nuostatų, tinkamai išmokėjo visas sumas, kurias priklausė išmokėti ieškovui jo paskutinę darbo dieną. Teisės aktuose nenustatyta ieškovo teisė reikalauti vykdyti Kolektyvinę sutartį, t.y. išmokėti jam išmoką už 2011 m., nes jis nebuvo ir nėra šio materialinio teisinio santykio šalis. Kolektyvinės sutarties šalys 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašydamos Susitarimą ir jame nustatydamos priemokų už 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. mokėjimo sąlygas, nusprendė, kad kolektyvinių sutarčių nuostatų tiek ieškovo atleidimo iš darbo dieną, tiek ir jo ieškinio pateikimo dieną, buvo laikomasi tinkamai, t.y. atsakovui nebuvo kilusi pareiga mokėti prašomas išmokas. Šis Susitarimas, kol nėra panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, sukelia teisinius padarinius atsakovo dabartiniams ir buvusiems darbuotojams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-4226 ir išsprendė ginčą iš esmės: priteisė ieškovui T. K. iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 1 875,11 Lt darbo užmokesčio ir 224,01 Lt su darbo santykiais susijusių delspinigių, 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties su ieškovu nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. rugpjūčio 1 d.), o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos priteisė 161,24 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną; kitus ieškovo reikalavimus atmetė; priteisė iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ valstybės naudai 90,61 Lt žyminio mokesčio ir pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek premijas, kurios numatytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Premijos, suvokiamos DK 186 straipsnio prasme, skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje; darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006). Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009). Ieškovo teisė į priemoką yra nustatyta Kolektyvinėje sutartyje; ši priemoka yra mokama visiems darbuotojams atidirbusiems kalendorinius metus; šios priemokos mokėjimas yra sutartinis darbdavio įsipareigojimas ir jos mokėjimas nepriklauso nuo darbdavio vienašališko sprendimo. Be to, premijos dydis, jos skyrimo kriterijai ir sąlygos yra aiškiai reglamentuotos. Tai reiškia, kad darbuotojas, atitinkantis nustatytus kriterijus, įgyja subjektinę teisę reikalauti šios priemokos. Ieškovo reikalaujama priemoka turi būti suprantama kaip DK 186 straipsnyje numatytas darbo užmokestis, mokamas už atliktą darbą, o ne kaip motyvacinė premija, kurios mokėjimas priklauso nuo darbdavio diskrecijos. Ieškovas 2011 m. atitiko visas Kolektyvinės sutarties 113 punkte numatytas sąlygas priemokai gauti, t.y. dirbo visus kalendorinius metus ir nebuvo baustas drausmine tvarka, todėl yra įgijęs teisę į vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio priemoką už 2011 metus.

Teismas pažymėjo, kad, pagal teismų formuojamą praktiką, kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos, kokiomis laikytinos ir ginčijamos Kolektyvinės sutarties 113 punkto nuostatos, gali būti pripažįstamos negaliojančiomis, jeigu konstatuojama, kad sudarytoje kolektyvinėje sutartyje numatytos papildomos garantijos darbuotojams nėra pagrįstos jokiais šios įmonės veiklos rezultatais, ir kad tokių garantijų nustatymas įmonėje prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia viešąjį interesą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių aplinkybių, dėl kurių Kolektyvinės sutarties 113 punkto nuostatas galima būtų laikyti neprotingomis ar nesąžiningomis. Iš UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pelno ir nuostolių balanso matyti, kad įmonė veikia pelningai, tik 2011 metais buvo fiksuotas nuostolis, kuris pagal įmonės finansinę apyvartą yra nežymus. Kolektyvinės sutarties 113 punkte yra specialiai aptarta, kad nesant finansinės galimybės išmokėti visos priemokos iš karto, ji gali būti išmokama dalimis kitais terminais, suderinus su darbuotojų profesine sąjunga, taigi laikini finansiniai sunkumai nesudaro pagrindo apskritai nemokėti darbuotojams priemokos, o tik galėtų būti pagrindu spręsti dėl tokios priemokos termino pratęsimo. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad nebuvo susitarimo su profesine sąjunga dėl 2011 metų priemokos mokėjimo termino pratęsimo ar išdėstymo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad visiems įmonėje dirbantiems darbuotojams priemokos už 2011 metus yra išmokėtos. Tai rodo, kad įmonė ne tik pripažįsta darbuotojų teisę gauti priemoką, bet ir tai, kad įmonės finansinė padėtis nesukliudė išmokėti tokios priemokos visiems darbuotojams, šiuo metu dirbantiems atsakovo įmonėje. Dėl tos priežasties darbdavio sprendimas nemokėti ieškovui priemokos už 2011 metus yra nesąžiningas ir diskriminuojantis ieškovą dėl jo socialinės padėties.

Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas ilgai delsė kreiptis į teismą dėl priemokos priteisimo, kad dalis priemokos ieškovui buvo mokėta, taip pat į tai, kad 2012 m. atsakovo veikla buvo nuostolinga, teismas sprendė, kad priteisti ieškovui visą DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją šiuo atveju būtų neproporcinga. Teismas nurodė, kad priteistina suma už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo mažintina iki 500 Lt, o už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos priteistina suma nemažinama.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 78 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Darbdavys ir darbuotojų kolektyvas, pasirašydami ir patvirtindami Susitarimą, tinkamai susitarė dėl Kolektyvinės sutarties vykdymo. Šio Susitarimo, kaip Kolektyvinės sutarties papildymo, nuostatos yra taikomos ir ieškovui. Tiek iš Susitarimo teksto, tiek iš teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų, matyti, kad, vykdant Susitarimo nuostatas, jame numatytos išmokos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams, atitinkantiems Susitarime keliamus reikalavimus, buvo išmokėtos tik 2012 m. gruodžio mėnesį. Nei vienam darbuotojui šios priemokos nebuvo išmokamos anksčiau, todėl atsakovas, atleisdamas iš darbo ieškovą, jo atžvilgiu elgėsi taip pat kaip ir su kitais bendrovės darbuotojais. Atsakovas pagrįstai vadovavosi Susitarimo nuostatomis. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2011-2012 metais buvo atleista apie 250 bendrovės darbuotojų, tačiau jų atleidimo priežastys buvo įvairios: vieni atleisti iš darbo dėl UAB „Vilniaus troleibusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai“ reorganizacijos, kiti išėjo iš darbo sulaukę pensijinio amžiaus, tačiau nei vieno iš jų išėjimo iš darbo priežastis nebuvo susijusi su metinės priemokos savalaikiu nemokėjimu.

2) Teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1741-340/2013 konstatuotos aplinkybės dėl sunkios apelianto finansinės padėties. Nors minėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas kitokio pobūdžio ginčas, jame buvo nagrinėjami ir su šia byla susiję klausimai. Teismas turėjo atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartyje jau nustatytas aplinkybes dėl sunkios bendrovės finansinės padėties ir kitas aplinkybes.

3) Susitarime buvo susitarta dėl priemokų už 2010 ir 2011 metus mokėjimo tik tiems buvusiems UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ darbuotojams, kurie priemokų mokėjimo metu, t.y. 2012 m. gruodžio mėnesį, dirbs UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir 2010 bei 2011 metais atitiko reikalavimus metinėms priemokoms gauti. Susitarimo turinys teismui buvo žinomas, todėl teiginiai, kad jame nebuvo kalbama apie buvusių darbuotojų, kurie Susitarimo metu nebedirbo UAB „Vilniaus viešasis transportas“, teises ir todėl nėra pagrindo jiems netaikyti Kolektyvinės sutarties nuostatų, yra nepagrįsti, neteisingi ir neatitinkantys pateiktų įrodymų.

4) Sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra nurodyti įrodymai, pagrindžiantys 3 369,92 Lt sumos priteisimo ieškovui pagrįstumą. Sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat nėra pasisakyta dėl šios sumos priteisimo, pasisakoma tik dėl skubaus vykdymo.

Atsiliepimas

Ieškovas T. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) 2012 m. spalio 16 d. neegzistavo joks norminis dokumentas ar ieškovo ir atsakovo susitarimas, kuris leistų atsakovui neišmokėti ieškovui priklausančios priemokos, todėl atsakovo elgesys, kai, 2012 m. spalio 16 d. atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas neišmokėjo ieškovui priemokos dalies, buvo neteisėtas.

Atsiliepimas

2) Ieškovas atitiko Kolektyvinės sutarties 113 punkte nustatytas sąlygas ir įgijo teisę gauti priemoką už darbą 2011 metais. Tai patvirtina aplinkybė, kad 2012 metais pats atsakovas išmokėjo ieškovui dalį priemokos už 2011 metus – 350 Lt. Ieškovo sutikimo, kuriuo jis atsisakytų nuo jam priklausančios priemokos už 2011 metus, nėra. Ieškovas neįgaliojo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ veikiančių profesinių sąjungų jam atstovauti sprendžiant priemokos išmokėjimo klausimą, nes ieškovas tuo metu pas atsakovą jau nedirbo, todėl Susitarimas negalėjo panaikinti atsakovo prievolės išmokėti ieškovui neišmokėtą priemokos dalį.

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, kad Kolektyvinės sutarties 113 punkte įtvirtinta nuostata dėl vienkartinės metines priemokos mokėjimo turėjo ieškovui reikšmę sudarant darbo sutartį su atsakovu. Šios priemokos dydis 2011 metais sudarė 2 917,92 Lt, o ieškovui tai yra didelė pinigų suma. Ieškovas, žinodamas, kad priemokos jam nebus mokamos, darbo sutarties su atsakovu nebūtų sudaręs. Ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdys savo prievolę geruoju, ir tik galutinai gavęs informaciją, kad priemoka jam nebus išmokėta, kreipėsi dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą.

4) Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1741-340/2013 konstatuotas aplinkybes. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos bylos dalykas buvo kitas – streiko paskelbimo sustabdymas, o šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Be to, nagrinėjamose bylose nesutapo ir bylos šalys.

Žemesnės instancijos teismas

5) Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išaiškino, kad ieškovo prašoma priteisti neišmokėta priemoka yra darbo užmokestis, o ne individualaus pobūdžio nuo darbdavio valios priklausantis paskatinimas – premija. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės atsakovas neginčija, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo sunkios materialinės padėties teisinės reikšmės ginčui neturi.

6) Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl netinkamo vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neišmokėtą darbo užmokestį, tiksliai apskaičiavo visas ieškovui priklausančias sumas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia jokių savo skaičiavimų ar argumentų dėl netinkamo byloje esančių įrodymų, remdamasis kurias teismas apskaičiavo ieškovui priteistas sumas, vertinimo. Apelianto iškeltas argumentas dėl teismo sprendimo, kuriuo teismas nusprendė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą - 3 369,92 Lt, neatskaičius mokėtinų mokesčių, vykdyti skubiai, neteisėtumo neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo laikydamasis apeliacinio skundo ribų, t.y. pagal apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus.

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl metinės priemokos ieškovui priteisimo apeliantas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus apie atsakovo turtinę padėtį, taip pat nepagrįstai ieškovo atžvilgiu netaikė Susitarimo nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ieškovo reikalaujamą priemoką vertino kaip DK 186 straipsnyje numatytą darbo užmokestį, mokamą už atliktą darbą, o ne kaip motyvacinę premiją, kurios mokėjimas priklauso nuo darbdavio diskrecijos. Apeliantas apeliaciniu skundu nepateikia argumentų, pagrindžiančių šios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėta išvada padaryta tinkamai aiškinant materialinės teisės normas ir nenukrypstant nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Įvertinus ieškovo reikalaujamą išmoką nurodytu būdu, apelianto argumentai, susiję su jo turtine padėtimi (įskaitant šios padėties vertinimą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi), nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl ieškovo teisės į reikalaujamą priemoką, todėl apeliacinės instancijos teismo nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal apelianto įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatas, nesant finansinės galimybės išmokėti visos priemokos iš karto, ji gali būti išmokama dalimis kitais terminais suderinus su darbuotojų profesine sąjunga, tačiau ieškovo atleidimo iš darbo dieną tokio susitarimo nebuvo pasiekta, todėl ieškovas laikytinas turėjusiu teisę į reikalaujamą priemoką jo atleidimo iš darbo dieną pagal tuo metu galiojusios Kolektyvinės sutarties 113 punkto nuostatas. Apelianto nurodyti argumentai, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu priemokos nebuvo mokamos nei vienam įmonės darbuotojui, nesudaro pagrindo tokius apelianto veiksmus laikyti teisėtais ir dėl to ieškovo reikalavimą vertinti kaip nepagrįstą.

Esminis apelianto argumentas susijęs su tuo, kad ieškovas neturi teisės į priemoką pagal 2012 m. gruodžio 7 d. Susitarimą, kuris, apelianto vertinimu, yra privalomas ir ieškovui. Su tokiu apelianto vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apeliantas pagrįstai pažymi, kad kolektyvinė sutartis yra norminis dokumentas. Kartu tai yra susitarimas, sudarytas tarp darbdavio, ir įmonės darbuotojų kolektyvo, atstovaujamo profesinių sąjungų (DK 59 straipsnis). Kaip ir kiekvienas susitarimas, kolektyvinė sutartis yra privaloma ją sudariusioms šalims – darbdaviui, ir bendrovės darbuotojams. Kolektyvinės sutarties pakeitimai yra privalomi nuo jų įsigaliojimo dienos, tačiau kaip ir kolektyvinė sutartis, tokie pakeitimai saisto tik kolektyvinės sutarties šalis – darbuotojų kolektyvą ir darbdavį, nes tik šie subjektai yra atstovaujami derinant kolektyvinės sutarties pakeitimus. Apelianto nurodytas Susitarimas įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos, ir nuo tos dienos yra privalomas visiems apelianto darbuotojams. Ieškovas, kaip nustatyta byloje esančiais įrodymais, darbo santykius su apeliantu nutraukė 2012 m. spalio 17 d., t.y. Susitarimo įsigaliojimo metu jis nebebuvo apelianto darbuotoju, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šio Susitarimo nuostatos yra jam privalomos. Ieškovas visiškai pagrįstai nurodo, kad Susitarimą sudariusios profesinės sąjungos šio Susitarimo sudarymo metu negalėjo atstovauti ieškovo (DK 19 straipsnis) ir apriboti jo iki Susitarimo pasirašymo įgytas teises. Pažymėtina, kad Susitarimu nekonstatuojama, kad darbuotojai neturi teisės į priemoką už 2011 metus, priešingai, susitariama dėl tokios priemokos išmokėjimo terminų, atsižvelgiant į Kolektyvinės sutarties 113 punkto reikalavimus. Toks susitarimas, kaip jau minėta, saisto apelianto darbuotojus, kurie buvo darbo santykiuose su apeliantu Susitarimo įsigaliojimo dieną, tačiau jo galiojimas negali būti išplečiamas asmenims, jau nutraukusiems darbo santykius su apeliantu, ir todėl nebesantiems darbo teisinių santykių subjektais, kurių teisės ir pareigos gali būti nustatomos ar keičiamos kolektyvinių derybų būdu, nepriklausomai nuo to, ar apie tokių asmenų teises yra pasisakoma Susitarime. Dėl ieškovo teisių ir pareigų spręstina pagal Kolektyvinės sutarties nuostatas, galiojusias jo atleidimo iš darbo metu. Aplinkybės, kad ieškovas atitiko jo atleidimo metu galiojusios Kolektyvinės sutarties 113 punkto reikalavimus, apeliantas neginčija. Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino ieškovo teisę į priemoką už 2011 metus ir pagrįstai atitinkamą sumą priteisė iš atsakovo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ginčijamu pirmosios instancijos sprendimu nemotyvuotas 3 369,92 Lt sumos priteisimas iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, jo rezoliucinės dalies nuostatos aiškinamos ne atsietai viena nuo kitos, o kartu, taip pat atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytus argumentus. Iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad juo ieškovui iš atsakovo priteista 1 875,11 Lt darbo užmokesčio, 224,01 Lt delspinigių, 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos, viso 2 599,12 Lt, taip pat po 161,24 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodytų sumų apskaičiavimas ir pagrindimas aiškiai išdėstytas sprendimo motyvuojamoje dalyje, o nurodymas jas priteisti - sprendimo rezoliucinės dalies trečiojoje ir ketvirtojoje pastraipose. Argumentų, kad šios sumos pirmosios instancijos teismo būtų apskaičiuotos neteisingai, apeliantas nenurodo.

Vadovaujantis DK 302 straipsniu, teismas nurodo skubiai vykdyti sprendimą ar nutartį dėl darbo užmokesčio priteisimo, kai sprendime nustatyta darbuotojo darbo užmokesčio dalis neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Toks nurodymas įtraukiamas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Apelianto nurodoma ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies nuostata susijusi su skubiu sprendimo vykdymu, t.y. ja nurodyta skubiai vykdyti sprendimo dalį, neviršijančią vidutinio vieno mėnesio ieškovo darbo užmokesčio, kuris, pagal teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pateiktą skaičiavimą, sudaro 3 369,92 Lt. Būtent tokia suma teismo nurodyta skliausteliuose, paaiškinant vidutinio mėnesio darbo užmokesčio terminą konkrečiu atveju. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ginčijamu sprendimu iš jo ieškovui nėra priteista 3 369,92 Lt suma, todėl tokio dydžio sumos priteisimas teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje ir neturėjo būti pagrįstas. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad 3 369,92 Lt suma yra ne ieškovui iš atsakovo priteista suma, o ribos, kuriose teismo sprendimas turi būti vykdomas skubiai (b.l. 155), ką apeliaciniame skunde nurodo ir pats apeliantas.

Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė