- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-31
- Bylos Nr.
- e2A-1141-590/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32550-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- UAB „ARN group“
- Atsakovas
- R. Š.
- Kategorijos
- 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „ARN group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ARN group“ ieškinį atsakovui R. Š. dėl paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „ARN group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. Š. 200,00 Eur negrąžintą paskolą, 18,60 Eur kredito kainą, 74,40 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, 1,12 Eur delspinigius, 45,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-07-17 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 110986. Ieškovas paskolino atsakovui 200,00 Eur sumą už 33,00 Eur kredito kainą. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovui liko skolingas 339,12 Eur sumą.Atsakovui R. Š. teismo procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 200,00 Eur paskolą, 18,60 Eur kredito mokestį, 12,00 Eur palūkanas po paskolos grąžinimo termino, 1,12 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10,20 Eur bylinėjimosi išlaidas; likusią ieškinio dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nėra grąžinęs suteiktos 200,00 Eur paskolos bei sumokėjęs 18,60 Eur kredito kainos, todėl ieškovo iš atsakovo reikalaujama priteisti 218,60 Eur suma yra pagrįsta ir priteistina (CK 6.38 str., 6.205 str., 6.870 str. 1 d., 6.873 str. 1 d. ir 6.874 str. 1 d.). Taip pat teismas ieškovo už nesumokėtą kredito kainą (18,60 Eur) priskaičiuotus 1,12 Eur delspinigius laikė pagrįstais ir priteistinais iš atsakovo.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Nurodė, jog teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės, nėra lupikiškos. Teismo vertinimu, šiuo atveju palūkanų dydis (113,15 proc.), kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis. Vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2010-11-23 nutartis c. b. Nr. 2A-954-492/2010 ir kt.). Nurodė, jog tarp šalių 2015-07-17 sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1. numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-392/2012). Pabrėžė, jog tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-02-05 sprendimu Nr. 241-26. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti. Nustatyta, kad ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pirmos instancijos teismas sprendė, kad prašomos priteisti 74,40 Eur sutartinės palūkanos (113,15 proc.) yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 0,05 procento už vieną dieną arba iki 18,25 proc. metinių palūkanų (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 12,00 Eur sutartinių palūkanų suma (74,40 Eur x 18,25 proc./113,15 proc.), o likusi ieškovo reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmestina. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 45,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų pirmos instancijos teismo atmestas, nurodžius, jog Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti jokių papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys, pranešimo apie įsiskolinimą ir kitų mokesčių. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai (Vilniaus apygardos teismo 2014-06-18 nutartis c. b. Nr. 2S-1482-577/2014 ir kt.).Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovui iš atsakovo priteisė 10,20 Eur žyminio mokesčio (15,00 Eur x 68 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „ARN group“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimo dalį, kuria sumažinta palūkanų dalis ir priteisti prašomas 74,40 Eur palūkanas, panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas priteisti skolos išieškojimo išlaidas ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 45,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 ir 9.1 punktais šalys numatė, kad kredito palūkanos (t. y. pelno palūkanos už naudojimąsi atsakovui perduotais ieškovo pinigais, kurios, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo ir Sutarties nuostatomis, yra laikomos bendrosios kredito kainos dalimi) yra mokamos iki faktinio kredito grąžinimo. Todėl, suėjus Sutartyje numatytam kredito grąžinimo terminui, tačiau atsakovui jo negrąžinus, už tolimesnį naudojimąsi kredito suma (ar jos dalimi) yra skaičiuojamos ir atsakovas privalo mokėti ieškovui Sutarties Specialiosiose sąlygose nustatyto dydžio (113,15 proc.) metines kredito palūkanas.
8.2.Sutarties pagrindu mokėtinų kredito palūkanų norma (113,15 proc.) neviršija Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos maksimalios bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (200 proc.), todėl atitinka ginčo šalių sutartiniams santykiams taikytinus imperatyvius įstatymo reikalavimus, ir atsakovo atžvilgiu nėra laikytina per didele ar nesąžininga. Teikiamų kreditų sutarčių sąlygos negali būti vertintinos kaip ekonomiškai stipresnės šalies (ieškovo, kurio verslo sritis – smulkiųjų kreditų teikimas) siekis pasinaudoti pranašumu prieš ekonomiškai silpnesnę šalį (atsakovą, kuris susiklosčius tam tikroms sąlygoms turi skolintis) dėl šių priežasčių. Ieškovas, kaip ir kiti smulkiųjų kreditų teikėjai, nuo 2011-04-01 yra kontroliuojamas Lietuvos banko. Ieškovo veiklą reglamentuoja nuo 2011-04-01 įsigaliojęs Vartojimo kredito įstatymas bei Lietuvos banko inicijuojami šio įstatymo pakeitimai, kurie tik griežtina smulkiųjų vartojimo kreditų išdavimą. Ieškovas standartines sutarčių bei sutarčių priedų sąlygas parengė pagal 2011-04-01 Vartojimo Kreditų įstatymą, nuo 2012-01-01 įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Vartojimo kreditų įstatymo pakeitimo įstatymą ir nuo 2013 m. liepos įsigaliojusį Lietuvos banko valdybos nutarimą „Dėl vartojimo kreditų gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų patvirtinimo“ (2013-03-19, Nr. 0362). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsakovas ieškinio pateikimo dieną vėlavo 171 dieną, ieškovas palūkanas skaičiavo tik už 120 dienų laikotarpį, t . y . kur kas mažiau nei reglamentuoja CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas. Atsižvelgiant į minėtus argumentus ieškovas mano, kad tiek taikydamas žymiai mažesnę nei maksimali leistina sutarties sudarymo metu galiojusi palūkanų norma už tolesnį naudojimąsi kreditu, tiek skaičiuodamas trumpesnį laikotarpį palūkanas, padarė žymių nuolaidų atsakovui ir nesinaudojo savo, kaip stipresnės sutarties šalies galimybėmis. Ieškovas mano, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų normų laikymasis neturėtų būti traktuojamas kaip siekis pasipelnyti. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovas, sudarydamas sutartį susipažino su sutarties sąlygomis ir jį tenkino sutartyje taikomos kredito palūkanos. Atsakovas nei skolos dydžio, nei palūkanų normos neginčijo ir tada, kai ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis).
8.3.Vadovaujantis LR CK 6.256 straipsnio 2 dalimi, asmuo, nevykdęs ar netinkamai vykdęs savo sutartinę prievolę privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius. Be tiesioginių nuostolių, negautų pajamų, į nuostolius yra įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003). Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos. Esant nustatytoms aplinkybėms, jog atsakovas vengė grąžinti ieškovui skolą, ieškovas buvo priverstas kreiptis į skolų išieškojimo įmonę UAB „ASTART“ dėl šios pagalbos išieškant skolą iš atsakovo. Skola nebuvo išieškota iš atsakovo, todėl UAB „ASTART“ už skolos išieškojimo vykdymo išlaidas pateikė sąskaitą ieškovui. Remiantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir Vartojimo kredito sutartimi Nr. 110986 ieškovas patirtas ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas prašo priteisti iš atsakovo.
Atsakovas R. Š. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo prašomas priteisti 74,40 Eur (113,15 proc.) sutartines palūkanas nepagrįstai sumažino iki 12 Eur (18,25 proc.). Negalima sutikti su apeliantu, kad spręsdamas palūkanų sumažinimo klausimą teismas galėjo vertinti ir atsižvelgti tik į sutarties sudarymo metu egzistavusias aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis (2012-10-25 netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ir apeliantas to neginčija, kad Tarp šalių 2015-07-17 sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1. numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-392/2012). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies imperatyviais reikalavimais, sprendė, kad ieškovo prašomos priteisti palūkanos, kurios savo esme yra netesybos, negali viršyti įstatyme nustatytų 0,05 procento netesybų už kiekvieną pradelstą dieną. Apeliantas nepateikė argumentų kurie paneigtų minėtų išvadų teisėtumą bei nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas patyrė didesnius nei minimalius nuostolius, todėl nėra pagrindo keisti sprendimą dėl palūkanų sumažinimo.Nepagrįsti ir ieškovo argumentai dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, kurias sudaro 45 Eur priteisimo. Iš UAB „ARN group“ į bylą pateiktų įstatų matyti, kad prie pagrindinių bendrovės veiklos rūšių yra priskiriama ir teisinė veikla. Tačiau 2015-03-01 UAB „ARN group“ yra sudariusi sutartį dėl skolų išieškojimo paslaugų, pagal kurią ikiteisminio skolos išieškojimo paslaugas perka iš UAB „A-START“. Pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato, kad į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Įvertinus tai, kad teisinė veikla yra įprastinė bendrovės veikla, spręstina, kad ieškovė pasitelkusi savo darbuotojus galėjo atlikti reikiamus skolos išieškojimo ne teismo tvarka veiksmus ir dėl to nepatirti nuostolių. Ieškovė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą pasitelkti trečiuosius asmenis skolos išieškojimo ne teismo tvarka veiksmams atlikti, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skolos išieškojimo ne teismo tvarka išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio ieškinio reikalavimo.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.