- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-20
- Bylos Nr.
- 2-662-330/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00894-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
- Kreditorius
- Z. D.
- Trečiasis asmuo
- E. Č.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1016-260/2018, dalies, kuria patenkintas kreditoriaus Z. D. reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto, trečiasis asmuo - E. Č..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutui iškėlė bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 30 d. nutartimi UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto byloje patvirtino šios bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių neginčijo bankroto administratorė. Įmonės bankroto administratorė nesutiko su kreditoriaus Z. D. finansiniu reikalavimu, todėl jo tvirtinimo klausimas buvo išskirtas į atskirą bylą. Kreditorius Z. D. nurodė, kad atsakovė UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį liko skolinga nuomos mokestį, delspinigius ir įsiskolinimą už dujas bei elektros energiją. Nurodė, kad finansinio reikalavimo dydis tikslintinas, kadangi jam neperduotos nuomotos patalpos, nežinomi apskaitos skaitiklių duomenys. BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administratorė teismui pateikė prieštaravimus dėl kreditoriaus Z. D. finansinio reikalavimo. Bankroto administratorė nurodė, kad finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas, kadangi nenurodyta finansinio reikalavimo suma. Kreditorius Z. D. teismui pateikė atsiliepimą į prieštaravimus. Kreditorius nurodė, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tarp jo ir nuomininkės UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto buvo sudaryta 2014 m. lapkričio 13 d., o 2016 m. gruodžio 31 d. pratęsta iki 2017 m. sausio 31 d. Iškėlus įmonei bankroto bylą, nebuvo galimybių pratęsti nuomos terminą. Atsakovės skola pagal 2017 m. sausio 27 d. duomenis sudaro 1 113,77 Eur. Be to, už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 28 d. iki 2017 m. birželio 30 d. bankroto administratorė kreditoriui skolinga 3 053,26 Eur, kadangi ji neperdavė išnuomotų patalpų, o kreditorius, negalėdamas naudotis patalpomis, patiria nuostolius. Kreditorius prašė UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto byloje patvirtinti 1 113,77 Eur finansinį reikalavimą už patalpų nuomą per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. sausio 27 d., taip pat iš bankroto administratorės priteisti 3 053,26 Eur nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 28 d. iki 2017 m. birželio 30 d. BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto atstovas su kreditoriaus reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad kaip nuomos mokestį įmonė užskaitė nuomos sutarties sudarymo dieną nuomotojui Z. D. sumokėtą užstatą, kad patalpų nuomos sutartį bankroto administratorė nutraukė nuo 2017 m. vasario 28 d., o patalpos buvo perduotos nuomotojui.Trečiasis asmuo E. Č. paaiškino, kad ji pati nuomotas patalpas perdavė nuomotojo dukrai, buvo surašytas patalpų perdavimo aktas, tačiau šio akto su nuomotojo parašu egzempliorius jai nebuvo grąžintas. Trečiasis asmuo sutiko su BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administratorės argumentais.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto byloje patvirtino kreditoriaus Z. D. 1 113,77 Eur finansinį reikalavimą ir iš BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administravimui skirtų lėšų kreditoriaus Z. D. naudai priteisė 1 267,39 Eur nuomos mokestį. Teismo vertinimu, kreditorius pagrįstai reikalavo patvirtinti 1 113,77 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro negautas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 27 d. (t. y. iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo). Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuomos mokestis už tą laikotarpį buvo sumokėtas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad kaip nuomos mokestis už šį laikotarpį buvo įskaitytas nuomos sutarties sudarymo dieną nuomininko sumokėtas užstatas nuomotojui. Pažymėjo, kad su tokiomis aplinkybėmis nesutinka kreditorius, o patalpų nuomos sutartimi šalys susitarė, kad užstatas gali būti užskaitytas kaip nuomos mokestis už paskutiniuosius tris kalendorinius nuomos sutarties galiojimo mėnesius, jai šalys dėl to susitars raštu. Nagrinėjamu atveju duomenų apie tokio susitarimo sudarymą byloje nėra. Įrodymų apie tokį susitarimą šalys nepateikė.Teismas iš esmės sutiko su kreditoriaus reikalavimu dėl dalies nuomos mokesčio priteisimo iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų. Pažymėjo, kad patalpų nuomos sutartimi šalys susitarė, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, nuomininkas įsipareigoja grąžinti patalpas nuomotojui surašant patalpų perdavimo – priėmimo aktą. Teismas nustatė, kad nuomotojas Z. D. 2017 m. vasario 9 d. ir 2017 m. kovo 10 d. pareiškimais kreipėsi į BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administratorę, prašydamas perduoti jam patalpas ta tvarka, kaip šalys numatė sutartyje, tačiau patalpos kreditoriui nebuvo perduotos. Teismas neįrodytais pripažino argumentus, esą patalpos buvo perduotos nuomotojo dukrai. Teismas pažymėjo, kad administratorė privalėjo perduoti patalpas ir pateikti įrodymus, jog patalpos šalių nustatyta tvarka buvo perduotos tinkamai. To nepadarius, iš BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto administravimui skirtinų lėšų priteistina suma, kurią ši įmonė privalėjo mokėti už patalpų nuomą iki patalpų grąžinimo nuomotojui. Teismas padarė išvadą, kad šalims nepasirašius patalpų perdavimo – priėmimo akto, tačiau nuomotojui 2017 m. balandžio 4 d. viešai paskelbus apie galimybę išsinuomoti ginčo palatas, nuomotojas nuo 2017 m. balandžio mėnesio pradžios jomis jau disponavo. Esant tokiai aplinkybei, teismas nuomos mokestį priteisė tik iki 2017 m. balandžio 1 d.
Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė kreditoriaus Z. D. naudai iš UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administravimui skirtų lėšų priteisė 1 267,39 Eur nuomos mokestį, ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus reikalavimo šioje dalyje netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas išsprendė klausimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, tokiu būdu buvo pažeistas dispozityvumo principas ir peržengtos pareikšto reikalavimo ribos. Atsiliepime į prieštaravimus kreditorius prašė nuomos mokestį priteisti iš bankroto administratorės. Teismas, spręsdamas, kad kreditorius tokiu būdu reikalauja nuomos mokestį priteisti iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų, peržengė reikalavimo ribas. Teismas tenkino tokį reikalavimą, dėl kurio kreditorius nebuvo pateikęs procesinio dokumento. Kreditorius bankroto administratorei nepareiškė ieškinio dėl nuomos mokesčio priteisimo. Teismas netinkamai aiškino bankroto administratoriaus pareigą perduoti nuomotojui patalpas. Teismas nevertino aplinkybės, jog nuomos sutarties terminas buvo pasibaigęs, o bankroto administratorė informavo kreditorių, kad nuomos sutartis nebus vykdoma. Iškėlus bankroto bylą, ginčo patalpos nebuvo perduotos bankroto administratorei. Teismas vertino tik kreditoriaus paaiškinimus. Teismas nuomos mokestį priteisė pagal sutartį, kurios terminas buvo pasibaigęs. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria išspręstas kreditoriaus Z. D. reikalavimas dėl nuomos mokesčio, jį priteisiant iš atsakovės UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administravimui skirtų lėšų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Atsakovė BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas (apeliantė) atskiruoju skundu neskundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus 1 113,77 Eur finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog tokiu būdu apeliantė apibrėžė bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl 1 113,77 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo yra už apeliacinio nagrinėjimo ribų (CPK 320 straipsnis), todėl šios procesinio sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės kontrolės metu nebus vertinamas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Z. D. (nuomotojas) ir UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas (nuomininkė) 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomotojas už sutartą nuomos mokestį perdavė nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomininkei patalpos perduotos šalims 2014 m. lapkričio 13 d. pasirašius patalpų perdavimo – priėmimo aktą. Nuomos sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau šalys nuomos terminą pratęsė dar vienam mėnesiui. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutui iškėlė bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 28 d. Įmonės bankroto administratorė nuomotojui Z. D. raštu pranešė, kad nuomos sutartis nebus vykdoma ir nuo 2017 m. vasario 28 d. bus nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrindu išsprendęs nuomos mokesčio įsiskolinimo atlyginimo klausimą, apskųstąja nutartimi įmonės bankroto byloje patvirtino 1 113,77 Eur kreditoriaus Z. D. finansinį reikalavimą, kurį sudaro nuomos mokestis, apskaičiuotas už laikotarpį iki nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo, taip pat kreditoriaus naudai iš įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų priteisė 1 267,39 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro nuomos mokestis, apskaičiuotas už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo iki 2017 m. balandžio 1 d. Kaip minėta, byloje sprendžiama tik dėl 1 267,39 Eur įsiskolinimo, kurį teismas priteisė sumokėti iš įmonės (atsakovės) bankroto administravimui skirtų lėšų. Apeliantė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino bankroto administratoriaus pareigą perduoti nuomotojui patalpas. Apeliantės teigimu, teismas nevertino aplinkybės, jog nuomos sutarties terminas buvo pasibaigęs, o bankroto administratorė informavo kreditorių, kad nuomos sutartis nebus vykdoma. Pažymėjo, kad, iškėlus bankroto bylą, ginčo patalpos nebuvo perduotos bankroto administratorei. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas apskųstą nutartį, vertino tik kreditoriaus paaiškinimus ir įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais. Atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą pirmiausia pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo proceso. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų.Atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės ir konkretūs duomenys, kurie nėra aptarti teismo procesiniame sprendime. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog teismo nutarties motyvuose nėra nurodyti visi argumentai, nepateikta detali jų analizė ir vertinimas, savaime nesuponuoja išvados, jog tam tikri argumentai ar įrodymai formuluojant teismo išvadas liko neįvertinti. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Byloje nustatyta, kad patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Baigiantis šiam laikotarpiui, šalys nuomos terminą pratęsė dar vienam mėnesiui. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi nuomoninkei UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutui iškėlė bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. sausio 28 d. Įmonės bankroto administratorė raštu pranešė patalpų nuomotojui Z. D., kad nuomos sutartis nebus vykdoma, o nuo 2017 m. vasario 28 d. bus nutraukta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog nuomos sutartis buvo nutraukta, todėl teismo procesiniu sprendimu (apskųstąja nutarties dalimi) kreditoriui esą priteistas nuomos mokestis pagal nebegaliojančią (dėl pasibaigusio termino) nuomos sutartį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šios prievolės nesilaikymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui: CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis. Taigi CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtų nuostolių (negautų pajamų) nustatymo metodas – laikoma, kad nuomotojo negautos pajamos yra tokio nuomos mokesčio dydžio, kurį jis būtų gavęs, jeigu nuomos sutartis nebūtų pasibaigusi. Šie nuostoliai laikytini minimaliais nuomotojo nuostoliais, nes CK 6.499 straipsnio 2 dalies prasme nuomotojas turi teisę reikalauti ir kitų nuostolių atlyginimo. Analizuojamu atveju sutarties galiojimo laikotarpis (pasibaigimo momentas) nėra reikšmingas, kadangi nuomos termino pasibaigimas, vėluojant grąžinti išnuomotą daiktą, nepašalino nuomininkės pareigos mokėti nuomotojo nuostolius šalių sutarto nuomos mokesčio pavidalu. Kreditoriaus reikalavimo (apskųstosios nutarties dalyje) prigimtis – atsakovės pareiga atlyginti nuostolius, patirtus laiku negrąžinus patalpų po bankroto bylos jai iškėlimo. Byloje nustatyta, kad nuomos sutartis turėjo galioti iki 2016 m. gruodžio 31 d., tačiau šalys pripažįsta, kad, besibaigiant šiam terminui, nuomos terminas buvo pratęstas dar vienam mėnesiui – iki 2017 m. sausio 31 d. Tačiau dar nepasibaigus šiam terminui, nuomininkei buvo iškelta bankroto byla, o paskirtoji bankroto administratorė, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pranešė, kad nuomos sutartis nebus vykdoma, o nuo 2017 m. vasario 28 d. bus nutraukta. Visgi į bylą nebuvo pateikti objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, jog tiek pasibaigus nuomos sutarties terminui, tiek bankroto administratorės nurodytą dieną nutraukus sutartį (ar pranešus apie ketinimą netęsti jos vykdymo), nuomos objektu buvusios patalpos būtų perduotos nuomotojui. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad nuomotojas kreipėsi į bankroto administratorę reikalaudamas įvykdyti pareigą perduoti patalpas pagal priėmimo – perdavimo aktą, kaip tai numatyta šalių sudarytoje nuomos sutartyje, tačiau bankroto administratorė nuomotojo reikalavimų nevykdė, o teisminio nagrinėjimo metu iš esmės neigė apskritai buvus (egzistavus) tokią jos pareigą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą, pareiga pagal sutarties nuostatas grąžinti nuomotojui patalpas teko vienintelei teisėtai įmonės atstovei – bankroto administratorei. Šios pareigos egzistavimo nepaneigia atskirajame skunde deklaruojamos aplinkybės, kad bankroto administratorei (asmeniškai) po bankroto bylos iškėlimo šios patalpos nebuvo perduotos arba kad tokia pareiga išnyko pasibaigus sutarties terminui. Nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų patalpų (ne) perdavimo aplinkybių, kadangi apeliantės teiginių, esą patalpos buvo perduotos nuomotojo šeimos nariui dar iki bankroto bylos iškėlimo, nepagrindžia objektyvūs duomenys. Tokį faktą nuomotojas neigia, o vien buvusios įmonės vadovės paaiškinimas dėl patalpų perdavimo aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra pakankamas. Kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuomotojas patalpų kontrolę perėmė nuo 2017 m. balandžio mėnesio, kuomet ėmė viešai siūlyti šias patalpas nuomotis. Apeliantei neginčijant fakto, kad nuomos sutartyje numatytas patalpų priėmimo – perdavimo aktas nebuvo pasirašytas, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kreditorius nuomos objekto kontrolę perėmė anksčiau nei iki 2017 m. balandžio mėnesio, teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuomos mokestis skaičiuotinas iki 2017 m. balandžio 1 d. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pasibaigus nuomos sutarties terminui ir bankroto administratorei paskelbus apie sutarties nevykdymą po bankroto bylos iškėlimo, atsakovė išnuomotu turtu, nemokėdama nuomos mokesčio, naudojosi iki 2017 m. balandžio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditoriaus naudai iš bankrutavusios įmonės priteisė nuomos mokestį, apskaičiuotą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki 2017 m. balandžio 1 d. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), ir dėl to kreditorius patiria nuostolių, tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009). Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus veikiančio inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu; bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009). Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai patalpų nuomos mokestį už laikotarpį nuo atsakovės bankroto bylos iškėlimo (nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo) iki 2017 m. balandžio 1 d. priteisė iš atsakovės UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administravimui skirtų lėšų.Atsakovė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu taip pat grindė pozicija, jog teismas išsprendė klausimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, o tokiu būdu buvo pažeistas dispozityvumo principas ir peržengtos pareikšto reikalavimo ribos. Atsakovė akcentavo, jog kreditorius prašė nuomos mokestį priteisti iš bankroto administratorės, todėl nuspręsdamas, kad kreditorius tokiu būdu reikalauja nuomos mokestį priteisti iš bankroto administravimui skirtų lėšų, teismas peržengė reikalavimo ribas. Atsakovės nuomone, tokį reikalavimą kreditorius turėjo pareikšti atskiroje byloje padavus ieškinį. Teisėjų kolegija šių atsakovės atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinusi apskųstos nutarties turinį, procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė, juolab tokių pažeidimų, kurie lemtų atsakovės procesinių teisių pažeidimą, suvaržymą ar neteisingą ginčo išsprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet daro įtaką ir kitų subjektų interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas atliekamas taikant ĮBĮ nuostatas. Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra pasižymi tam tikra specifika – kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir per įstatyme nustatytą terminą pateikia jį teismui tvirtinti, o, jo nuomone, nepagrįstus kreditorių reikalavimus ginčija kreditorių susirinkime ir teisme. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. Administratoriaus ginčijamus finansinius reikalavimus, išnagrinėtus žodinio proceso tvarka, teismas patvirtina vėliau, nustačius, ar kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad kreditorius Z. D., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą atsakovei UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutui, įmonės bankroto administratorei pateikė finansinį reikalavimą, kuriame nors nenurodė konkretaus reikalavimo dydžio, tačiau aiškiai įvardino jo pagrindą (patalpų nuomą). Bankroto administratorė nesutiko su pareikštu finansiniu reikalavimu, ji priskyrė prie ginčijamų ir šio finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė iš esmės spręsti teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog kreditorius atsiliepdamas (atskirsdamas) į bankroto administratorės prieštaravimus, pateikė išsamų finansinio reikalavimo pagrindimą, tuo tikslu išskirdamas finansinį reikalavimą į dvi savarankiškas (įsiskolinimo susidarymo laikotarpio prasme) dalis, nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu būdu pradinis finansinis reikalavimas (jį atitinkamai motyvuojant) transformuotųsi į du atskirus teisminius procesus – vieną, pareikštą bankrutuojančiai įmonei, o kitą – tiesiogiai bankroto administratorei. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepime į bankroto administratorės prieštaravimus kreditorius, atsižvelgdamas į nuomos mokesčio susidarymo laikotarpius (iki bankroto bylos iškėlimo ir po bankroto bylos iškėlimo), pateikė savo nuomonę dėl finansinio reikalavimo (dalių) tenkinimo tvarkos. Kaip minėta, bankroto byloje tvirtinami kreditorių finansiniai reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo, o po bankroto bylos iškėlimo kilę reikalavimai tenkinami iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos eigą, sprendžia, jog apeliantė pernelyg formaliai vertina tik kreditoriaus atsiliepime į administratorės prieštaravimus suformuluotą prašymą dalį įsiskolinimo priteisti iš administratorės. Kreditoriaus pateiktų procesinių dokumentų turinys neleidžia daryti išvados, jog kreditorius, diferencijuodamas finansinį reikalavimą, siekia ne tik finansinio reikalavimo patvirtinimo (patenkinimo), bet ir bankroto administratoriaus asmeninės civilinės atsakomybės. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esą pažeisdamas procesinės teisės normas, išnagrinėjo kreditoriaus nepareikštą reikalavimą.Negalima sutikti su atsakovės argumentu, jog dėl finansinio reikalavimo, atsiradusio po bankroto bylos iškėlimo, turėjo būti pareikštas atskiras ieškinys. Kolegija pažymi, kad ĮBĮ tvirtintas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu, kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas atliekamas tik šioje byloje, nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Kita vertus, nors kreditorius savo finansinį reikalavimą (jo dalis), remdamasis laiko kriterijumi, diferencijavo siekdamas skirtingos finansinio reikalavimo dalių tenkinimo tvarkos, tačiau nurodė tą patį reikalavimo pagrindą (tuos pačius nuomos teisinius santykius). Todėl atskiro (papildomo) teisminio proceso inicijavimas vien tam, kad galima būtų taikyti kitokią finansinio reikalavimo tenkinimo tvarką (tenkinimas iš bankroto administravimui skirtų lėšų), šioje situacijoje nebūtų racionalus ir pagrįstas. Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos apskųstos nutarties dalies teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti pirmosios instancijos teismo nutartis dalį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria patenkintas kreditoriaus Z. D. reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto bankroto administravimui skirtų lėšų, palikti nepakeistą.