Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Sauliui Striaušai, nuteistajam V. D., jo gynėjai-advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiesiems L. Š., L. Š., G. Š., nukentėjusiųjų atstovui-advokatui Vidmantui Raviniui, specialistui V. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 144 str. - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal LR BK 281 str. 6 d. - laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirta galutinė 6 (šešerių) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant atviroje kolonijoje.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 1 d., 3 d. ir 68 str., V. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Civiliniam ieškovui L. Š. iš civilinio atsakovo BTA Insurance Company Se filialo Lietuvoje priteista 2025 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje priimtas civilinio ieškovo L. Š. ieškinio atsisakymas civiliniam atsakovui BTA Insurance Company Se filialui Lietuvoje dėl turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo V. D. priteista neturtinei žalai atlyginti: civiliniams ieškovams L. Š. ir G. Š. - kiekvienam po 100 000 Lt; civiliniams ieškovams L. Š., G. Š. ir P. Š. - kiekvienam po 35000 Lt. ir priimtas civilinių ieškovų atsisakymas nuo ieškinio civiliniam atsakovui BTA Insurance Company Se filialui Lietuvoje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus , t. y. (duomenys neskelbtini), apie 19 val., Šakių rajone, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, būdamas neblaivus, neatsargiai vairuodamas automobilį „Peugeot 407“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p., 133 p., 134 p. ir 136.1 p. reikalavimus. Neblaivus vairuodamas automobilį ir važiuodamas Šakių kryptimi, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti vairuojamą automobilį iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršydamas leistiną toje kelio vietoje 90 km/h greitį bei važiuodamas apie 112 km/h greičiu, artėdamas prie ta pačia kryptimi, dešinės eismo juostos asfaltuotu kelkraščiu važiavusio dviratininko J. Š., nesulėtino važiavimo greičio, neapvažiavo iš kairės pusės dviratininko taip, kad nebūtų sukeltas pavojus eismo dalyviams, dėl ko kliudė dešinio kelkraščio asfaltuota dalimi dviračiu važiavusį J. Š. ir jį sužalojo, kuris dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) mirė.

Be to, V. D. nuteistas ir už tai, kad paliko žmogų be pagalbos, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, t. y. (duomenys neskelbtini) apie 19 val., Šakių rajone, kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, sukėlęs pavojų - eismo įvykį, t. y. neblaivus vairavęs automobilį „Peugeot 407“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei pažeidęs KET 14 p., 133 p., 134 p. ir 136.1 p. reikalavimus, dėl ko įvykus eismo įvykiui buvo sužalotas dviratininkas J. Š., būdamas policininkas bei dirbdamas (duomenys neskelbtini), turėdamas pagal KET 231 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio l dalies 3 punktą pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiu asmeniu – J. Š., kai grėsė pavojus jo gyvybei, eismo įvykio vietoje jam nepagelbėjo, ir, nepranešęs apie eismo įvykį policijai, neiškvietęs greitosios medicinos pagalbos, iš eismo įvykio vietos pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti J. Š. pagalbą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. D. prašo panaikinti nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Skunde nuteistasis nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog jis padarė nusikalstamas veikas numatytas LR BK 281 str. 6 d. ir 144 str. Apelianto nuomone, teismas jo atžvilgiu buvo šališkas ne tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymus tyrė šališkai, nesistengdamas būti objektyvus, visiškai netyrė jį teisinančių įrodymų, o visus bylos nagrinėjimo metu jo pateiktus prašymus atmesdavo.

Anot apelianto, nors teismas ir konstatavo, kad V. D. eismo įvykio metu buvo neblaivus, tačiau jo neblaivumas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu V. D. nurodęs, jog įvykio dieną jokio alkoholio nevartojo. Jo šlapime alkoholis galėjo atsirasti dėl to, kad po įvykio jis gėrė vaistus nuo širdies, kurių sudėtyje buvo spirito. Teismas šios aplinkybės netyrė. Apelianto teigimu, jis nepastebėjo dviratininko, nesuprato, jog jį partrenkė, nes važiuodamas automobiliu autoįvykio metu labai blogai jautėsi-jam skaudėjo širdį, svaigo galva, dėl nepakeliamo širdies skausmo jis prarado sąmone, nes neturėjo galimybių suvokti realybės. Jis norėjo kuo greičiau pasiekti namus, kad galėtų išgerti vaistų. Išgirdęs lyg ir barkštelėjimą, jis išlipo iš automobilio, tačiau nepamatęs nieko įtartino ant kelio, vėl sėdo į automobilį, stengdamasis kuo greičiau nuvažiuoti iki namų. Namuose jis išgėręs vaistus nuo širdies, kurių sudėtyje yra spirito-keletą kartų gėrė širdies lašų, valerijono tinktūros. Jis nelabai orientavosi aplinkoje, dėl didelio skausmo nieko nesuvokė ir tik kitą dieną sužinojo, jog partrenkė dviratininką. Teismas, būdamas šališkas, šios aplinkybės netyrė.

Kad įvykio dieną kaltinamojo sveikatos būklė buvo bloga, patvirtino liudytojai S. V., J. B., V. K..

Apelianto teigimu, jo sveikatos būklė ir šiuo metu yra labai bloga, Kauno akademinėse klinikose jam atlikta širdies operacija, nustatytos sunkios ligos, tačiau teismas atmetė jo prašymą ištirti, ar dėl konstatuotų jam ligų laisvės atėmimo bausmę atlikti nebus per sunku.

Skunde V. D. atkreipia dėmesį, jog teismo metu nukentėjusieji patvirtino, kad J. Š. ant dešinės kojos buvo uždėta langetė, todėl jis šią koją sunkiai valdė. Tačiau teismas netyrė, ar dėl šios traumos nukentėjusysis galėjo važiuoti dviračiu, ar tai nebuvo kliūtis, dėl kurios jis galėjo nesugebėti suvaldyti dviračio įvykio metu, ar nuketėjusysis įvykio metu nepažeidė kelių eismo taisyklių 64 p. Jo teigimu, nekreiptas dėmesys į tai, kad nukentėjęs taip pat pažeidė kelių eismo taisykles.

Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo pažeista jo teisė gintis, kadangi jam nebuvo leista užduoti klausimų išvadą Nr. 11-1504(12) pateikusiam specialistui. Teismas atmetė V. D. prašymą ir į teismo posėdį šio specialisto nekvietė, nors jo išvada yra grindžiama tik prieštaringais liudytojo P. K. parodymais. Specialisto išvadoje yra teigiama, kad įvykio vietoje yra V. D. vairuoto automobilio stabdymo žymės, tačiau šiame automobilyje yra įmontuota stabdymo sistema, todėl jokių žymių likti negalėjo.

Teismas neatkreipė dėmesio, kad liudytojo P. K. parodymai, kuriais grindžiama V. D. kaltė, teisme skiriasi nuo jo pirminių parodymų. Iš pradžių P. K. negalėjo atpažinti ir apibūdinti asmens, kuris įvykio metu vairavo automobilį, taip pat nurodyti automobilio požymių. Tačiau kai po įvykio V. D. buvo parodytas per televiziją, daug jo fotografijų buvo laikraščiuose, P. K. jau nurodė V. D. kaip asmenį, kuris vairavo automobilį įvykio metu, t. y. staiga jį atpažino. P. K. nurodė, kad iki susidūrimo su automobiliu, dviratininkas jokio judesio neatliko. Tačiau tokiu atveju yra būtina nustatyti, ar jis turėjo galimybę matyti dviratininką ir visus jo veiksmus iki susidūrimo, kadangi dviratininką nuo jo turėjo uždengti V. D. vairuojamas automobilis. Apeliantas mano, jog yra būtina atlikti eksperimentą. Be to, P. K. taip pat negalėjo pagrįsti, kodėl jis nurodė, jog V. D. važiavo apie 100 km/h greičiu. P. K. iš esmės patvirtino paties V. D. nurodytas aplinkybes, kad V. D. dėl sveikatos būklės buvo suglebęs, nuleista galva ir dėl to svirduliavo. Liudytojas P. K. manė, kad įvykio metu V. D. buvo neblaivus, tačiau kvapo nuo jo nejautė. Visų šių aplinkybių teismas nevertino ir jų netyrė.

Anot apelianto liudytojų G. D. ir N. S. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo tinkamai įspėtos, kad turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš jį. Be to, jų atžvilgiu buvo daromas psichologinis spaudimas, N. S. apklausos teisme metu gydėsi ir vartojo stiprius vaistus nuo depresijos, todėl jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu laikytini niekiniais.

Skunde teigiama, jog kritiškai turėjo būti vertinti liudytojų S. K., V. L., I. S. parodymai, nes jie negalėjo nurodyti, koks automobilis pavojingai važiavo ir negalėjo atpažinti žmogaus, vairavusio tą automobilį.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas V. K. nurodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, ten buvęs žmogus jam sakė, jog dviratininką partrenkęs automobilis buvo žalias, o jo vairuotojas šviesių plaukų, o liudytoja K. K. nurodė, kad autoįvykio vietoje buvęs žmogus jai nurodė, kad autoįvykį padaręs vairuotojas buvo plikas.

Anot apelianto, teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių skirtingi alkotesterių parodymai buvo Šakių ligoninėje, kadangi liudytojas G. N. patvirtino, jog Šakių ligoninėje pirmą kartą alkotesteriu tikrinant V. D. girtumą, jis rodė 0,00 promilių, o antrą kartą be jokio pagrindo jam liepus tikrinti girtumą, šis jau rodė 0.08 promilės, o teismas net nesiaiškino, kodėl skirtingi buvo alkotesterių parodymai. Liudytoja S. B. patvirtino faktą, kad beveik tuo pat metu buvo palatoje, bet alkoholio kvapo nejautė.

Skunde nurodoma, jog specialisto išvadoje Nr. G 487/12(09) nurodytos išvados neatitinka tikrovės. Šią išvadą davęs ekspertas neturi kompetencijos atlikti toksikologinius tyrimus, specialistas V. V. ją davė net neturėdamas bylos medžiagos. Specialistas nieko negalėjo pasakyti apie tai, kad V. D. buvo pavartojęs vaistų, kurių sudėtyje yra spirito, negalėjo pagrįsti padarytos prielaidos, kokiu būdu buvo nustatyta, jog prieš 16 valandų įvykusio įvykio metu V. D. kraujyje esantis alkoholio kiekis galėjo viršyti 0,4 promiles.

Anot apelianto, teismo išvada, kad po įvykio V. D. slapstėsi, yra nepagrįsta, kadangi dėl sveikatos būklės jis nieko neatsimena. Specialistė S. K. patvirtino, jog dėl sergamų ligų V. D. pusiausvyros sutrikimai ir atminties praradimai yra galimi, kad simptomų nustatymui būtinas detalesnis ištyrimas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Faktą, kad V. D. po įvykio negalėjo matyti nei dviračio, nei nukentėjusiojo, patvirtino liudytojas P. K..

Apelianto nuomone, nukentėjusiųjų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. V. D. ir N. S. atvykus pas nukentėjusiuosius į namus, jos sumokėjo už padarytą žalą ir jokios kalbos apie V. D. girtumą nebuvo.

Skunde taip pat nurodoma, jog V. D. kaltė dėl LR BK 144 str. numatyto nusikaltimo padarymo taip pat neįrodyta, nes po įvykio išlipęs iš automobilio pasižiūrėti, kas atsitiko, V. D. nukentėjusiojo nematė. Todėl įsitikinęs, kad niekam nėra pavojaus, nuvažiavo, juo labiau, kad jis pats tuo metu labai blogai jautėsi. Be to, V. D. matė žmogų, kuris turėjo realią galimybę, jeigu kas būtų atsitikę, iškviesti pagalbą. Apie tai, kad buvo sužalotas žmogus, V. D. sužinojo tik kitą dieną.

Apelianto nuomone, teismas visiškai be jokio pagrindo priteisė tokius didelius civilinius ieškinius. V. D. įvykdė neatsargų nusikaltimą, jo turtinė padėtis nėra gera, jis neturi jokio pragyvenimo šaltinio, yra silpnos sveikatos, todėl jeigu būtų nustatyta jo kaltė, ieškinys turi būti mažintinas iki 50 000 Lt. Teismas turėjo atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo veiksmus. Be to, apelianto nuomone, teismas be pagrindo nukentėjusiaisiais pripažino brolius ir seserį.

Skunde apeliantas nurodo, jog jo sveikatos būklė yra labai bloga. Po įvykio jam buvo atlikta širdies operacija, nustatytos kitos sunkios ligos. Todėl atlikti laisvės atėmimo bausmę jam būtų per sunku. Tačiau teismas atmetė V. D. prašymą išreikalauti ambulatorines korteles iš gydymo įstaigų, kad būtų galima objektyviai išspręsti klausimą dėl jo sveikatos būklės įvykio metu bei ištirti, ar dėl jam konstatuotų ligų atlikti laisvės atėmimo bausmę jam nebus per sunku. Nors specialistas V. V. parodė, jog V. D. sunkia liga neserga, tačiau jis vertino V. D. būklę teisiamojo posėdžio metu, net nesusipažinęs su V. D. sveikatos istorijomis, jam diagnozuotomis ligomis. Aplinkybės, jog specialistui tyrimui buvo pateiktos V. D. ligos istorijos, nepagrindžia jokia bylos medžiaga. Todėl vadovautis tokiais specialisto parodymais negalima.

Apelianto įsitikinimu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Teismui veiką kvalifikavus pagal LR BK 281 str. 6 d., teismas nepagrįstai skyrė V. D. griežtesnę bausmę, papildomai atsižvelgdamas į tai, jog jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. V. D. nurodo, jog jis yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, jo sveikatos būklė yra labai bloga. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas net netyrė LR BK 76 str. numatytų pagrindų, nors akivaizdu, jog V. D. turėjo būti atleistas nuo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dėl ligos. Teismas neatsižvelgė, kad V. D. serga sunkiomis ligomis, o darydamas išvadą, kad dėl sveikatos būklės V. D. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, išėjo už savo kompetencijos ribų. Apeliantui taip pat neaišku, kodėl jo atžvilgiu negalima taikyti LR BK 75 str. nuostatų. Apelianto įsitikinimu, skiriant bausmę, nebuvo vadovautasi LR BK 54 str. reikalavimais.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nors visi proceso dalyviai prašė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, tačiau teismas vienasmeniškai nusprendė, kad byla turi būti nagrinėjama viešame teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. D. kaltu padarius LR 281 str. 6 d. ir 144 str. numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savotiškai juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apylinkės teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai, o bausmės paskirtos vadovaujantis BPK normomis, reguliuojančiomis bausmių skyrimo pagrindus ir tvarką.

Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 281 str. 6 d. V. D. taikymo

LR BK 281 str. 6 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. LR BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą LR BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių.

Apylinkės teismo nuosprendžiu V. D. pagal LR BK 281 str. 6 d. buvo nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.

Aplinkybė, jog būtent V. D. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo J. Š., kolegija nekelia abejonių, nes tai yra pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ne tik paties jo parodymai teisme, bet ir nuosprendyje aptarti nukentėjusiųjų, liudytojų P. K., K. Š., J. B., V. K., M. M., V. M., A. K., M. Z., S. K., V. L., I. S., V. K., K. K., T. P., E. K., G. N., S. B., S. K. teisme duoti parodymai, G. D.(T.2 b.l. 2-4), N. S.(T.2 b.l. 7-9) tyrimo metu duoti parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, blaivumo teistai bei medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktai, specialistų išvados ir kt. nuosprendyje aptarti įrodymai, kurių tikrumu ir objektyvumu kolegija neturi pagrindo abejoti.

Teisme pripažinęs faktą, jog tai jis mirtinai sužalojo dviračiu važiavusį J. Š., apeliantas nesutinka, jog eismo įvykio metu jis vairavo automobilį neblaivus.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, jog byloje yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina, jog įvykio metu V. D. automobilį vairavo neblaivus.

Iš specialisto išvados Nr. T-A-5121/12(01) (t.1, b.l.36) matyti, jog tyrimui V. D. kraujas buvo paimtas (duomenys neskelbtini) 11 val. 28 min., o šlapimas – (duomenys neskelbtini) 11 val. 22 min. Taigi, net praėjus 16 valandų po įvykio. V. D. šlapime dar buvo rasta 0,25 ‰ (promilės) etilo alkoholio.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu (t.4, b.l.64) Marijampolės PSPC gydytojas psichiatras-narkologas specialistas A. J., cituodamas toksikologijos monografiją ir pateikdamas medicinines žinias, nurodė, jog V. D. šlapime buvo rastas nesuskaldytas alkoholis. Pagal klinikinės toksikologijos teoriją su šlapimu pasišalina 10 procentų nepakitusio alkoholio, kitą dalį skaldo kepenys. Kraujyje alkoholio kiekis sumažėja 0,15-0,2 promiles per valandą, o dalis nepakitusio, nesuskaldyto alkoholio atsiranda šlapime. Jeigu šlapime rasta alkoholio, žmogus turi būti vartojęs alkoholio, su vaistais alkoholis į šlapimą patekti negalėtų, nebent vaistai būtų sušvirkšti su kateteriu.

Specialisto išvadoje Nr. G 487/12(09) konstatuota: „Jei V. D. šlapime, kuris buvo paimtas tyrimui (duomenys neskelbtini) 11 val. 22 min., dėl (duomenys neskelbtini) apie 19 val. įvykusio eismo įvykio, buvo rasta etilo alkoholio (0,25 promilės), tai galima daleisti, jog prieš 16 valandų įvykusio įvykio metu jo kraujyje esantis alkoholio kiekis galėjo viršyti 0,4 promiles“ (t.1, b.l.38).

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu (t.4, b.l.75-76) specialistas V. V. paaiškino, jog alkoholis pirmiausia atsiranda kraujyje, organizmas jį utilizuoja, o ko neutilizuoja - pašalina per šlapimą. Konkretus utilizavimo greitis priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualių organizmo savybių. V. D. kraujyje alkoholio nebuvo surasta, tačiau jo šlapime rasta 0,25 promilės. Anot specialisto, taikant oksidacijos faktorių, per valandą alkoholio kiekis žmogaus organizme sumažėja apie 0,15 promilių. Šlapime utilizuojama iki 10 procentų alkoholio, todėl kraujyje galėjo būti iki dešimt kartų daugiau, t. y. galėjo viršyti 0,4 promiles. Specialistas pažymėjo, jog jeigu žmogus prieš šešias dienas buvo išgėręs 100 g degtinės, alkoholis organizme tiek ilgai neišsilaiko, jis būna utilizuojamas. Vaistuose - valerijono, širdies lašuose, daromuose spirito pagrindo, nėra toks alkoholio kiekis, kad jų panaudojus, šlapime liktų toks jo kiekis, koks buvo nustatytas atlikus V. D. šlapimo tyrimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija specialisto V. V. kompetenciją atlikti toksikologinius tyrimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog specialistas V. V. šioje byloje toksikologijos tyrimų neatliko. Toksikologijos išvadą byloje pateikė specialistė D. Z., tyrusi alkoholio kiekį V. D. kraujyje ir šlapime bei pateikusi išvadą Nr. T-A-5121/12(01) (t.1, b.l.36). Būtent šios išvados pagrindu V. V. ir pateikė savo išvadą Nr. G 487/12(09) (t.1, b.l.38), kurioje įvertino toksikologijos išvados rezultatus. Šias aplinkybes specialistas V. V. išsamiai paaiškino 2012-10-16 įvykusio teismo posėdžio metu (t.4, b.l.75 antra pusė). Nors apeliantas skunde ir nurodo, jog V. V. išvada buvo duota neturint bylos medžiagos, tačiau teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Duomenys byloje patvirtina, jog išvada buvo duota vykdant prokuroro 2012-06-13 užduotį, kurioje buvo detaliai aprašytos tyrimui reikšmingos aplinkybės (t.1, b.l.37). Pačioje išvadoje taip pat nurodyta, kad tyrimo objektas – ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 91-1-00260-12 medžiaga dėl įtariamojo V. D., gim. (duomenys neskelbtini), blaivumo. Kadangi specialistas V. V. prokuroro užduotį įvykdė, teisėjų kolegija sprendžia, jog jam pakako turimų duomenų objektyviai ir išsamiai specialisto išvadai pateikti. Šio specialisto išvadomis apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo abejoti.

Tai, jog V. D. buvo vartojęs alkoholį, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Parodymuose alkotesterio Nr. 18988 užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini) 11 val. 38 min. V. D. buvo nustatytas 0,08 promilių girtumas (t.1, b.l.28). Nors skunde apeliantas nurodo, jog alkotesteriu tikrinant jo girtumą pirmus du kartus tikrinimo rezultatai buvo 0,00 promilių, tačiau tai nepaneigia vėlesnio tikrinimo rezultatų. Alkotesterio patikros sertifikatas Nr. 1069623 (t.1, b.l.31) patvirtina, jog alkotesteris, kuriuo buvo nustatytas V. D. girtumas, buvo tinkamas, todėl nesivadovauti jo duomenimis teismas neturi jokio pagrindo.

Apylinkės teismo nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, jog po autoįvykio V. D. iš automobilio išlipo sunkiai, svirduliavo, iš įvykio vietos pasišalino skubiai. Tai patvirtino liudytojas P. K.. Į namus V. D. sugrįžo tik trumpam, todėl policijos pareigūnai jo namuose nerado. Nors kaltinamasis ir visą laiką teigia, jog jis labai blogai jautėsi, vartojo vaistus, tačiau į jokią gydymo įstaigą jis nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o naktį po įvykio slėpėsi pas savo draugą S. V.. (duomenys neskelbtini) apklausta kaip liudytoja V. D. dukra N. S. patvirtino, jog jos tėvas V. D. buvo neblaivus, išsigandęs, sakė, jog vairuodamas automobilį partrenkė žmogų. N. S. teigimu, tuo metu, kai ji nuvežė tėvą pas S. V., jis jau buvo prablaivėjęs, todėl jos manymu, pilnai suprato įvykio aplinkybes (t.2, b.l.7-9).

(duomenys neskelbtini) apklausta kaip liudytoja V. D. sutuoktinė G. D. parodė, jog jei V. D. ir buvo neblaivus, tai labai nedaug (t.2, b.l.1-4). Nors apeliaciniame skunde V. D. prašo liudytojų G. D. ir N. S. parodymus vertinti kritiškai, tačiau minėtų liudytojų apklausos protokolai patvirtina, jog tiek G. D., tiek N. S. buvo tinkamai išaiškinta LR BPK 82 str. 2 d. nurodyta teisė neduoti parodymų prieš V. D.. Tai jos patvirtino savo parašais liudytojo apklausos protokoluose (t.2, b.l.1, 2-4, 5-6, 7-9). Šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagrįstai pagarsinti teisiamojo posėdžio metu ir teismas visiškai pagrįstai jais vadovavosi. Įvertinęs visas minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra jokių kliūčių remtis minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Nors skunde apeliantas nurodo, jog specialistė S. K. patvirtino, jog dėl sergamų ligų yra galimi V. D. pusiausvyros sutrikimai ir atminties praradimai, tačiau ta pati specialistė 2012-09-26 teisiamojo posėdžio metu parodė, jog tam, kad būtų pusiausvyros sutrikimas, turėtų būti retas pulsas, žemas kraujospūdis, silpna širdies veikla, turėtų būti kardiogeninis šokas. Esant širdies ligoms, žmogus turėtų nejudėti, vairuoti automobilio jis negalėtų (t.4, b.l.64). Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog V. D. automobilį tiek prieš įvykį, tiek ir po jo vairavo pats.

Įvertinusi visas šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundo argumentai, kad V. D. neblaivumą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, atmestini kaip nepagrįsti. Skundo argumentas, jog liudytoja S. B. V. D. palatoje alkoholio kvapo nepajuto, yra tik subjektyvus liudytojos jutimais pagrįstas vertinimas, kuris negali paneigti objektyvių tyrimo rezultatų bei specialistų duotų išvadų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė V. D. prašymą liudytoju apklausti kartu su G. N. palatoje buvusį M. S., kadangi V. D. neblaivumas palatoje jau buvo nustatytas ir užfiksuotas alkotesterio parodymuose, o šio prašomo asmens parodymai jokios papildomos informacijos teismui negali suteikti ir lemiamos įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų S. V., J. B. ir V. K. parodymais, nes J. B. ir V. K. yra V. D. draugai, todėl natūralu, jog yra suinteresuoti padėti V. D., be to, jų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Liudytojo S. V. parodymai patvirtina, jog V. D. pas jį atvyko įvykio dieną po vidurnakčio, tai yra praėjus tam tikram laiko tarpui ir, V. D. dukters N. S. teigimu, V. D. tuo metu jau buvo prablaivėjęs. Todėl akivaizdu, jog patvirtinti tai, kad V. D. įvykio metu buvo blaivus, S. V. negali.

Apeliaciniame skunde minimi liudytojų V. K., K. K. ir E. K. parodymai apie įvykį sukėlusio automobilio ir jo vairuotojo požymius jokios įtakos sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, neturi, kadangi, šioje byloje nėra ginčo dėl to, kas ir kokį automobilį vairavo. Pats nuteistasis neginčija aplinkybės, jog automobilį, kuriuo buvo partrenktas ir mirtinai sužalotas J. Š., vairavo jis pats.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas išvadoje Nr. 11-1504(12) (t.2, b.l.104-111) patvirtino, jog automobilio „Peugeot 407“ vairuotojas V. D. važiavo keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo Kauno link Šakių. (duomenys neskelbtini) automobilis „Peugeot 407“ trenkė į priekyje ta pačia kryptimi kelio važiuojamosios dalies dešine puse arčiau kelkraščio asfaltuotos dalies važiavusį dviratininką J. Š.. Susidūrimo metu automobilio „Peugeot 407“ ir dviračio išilginės simetrijos ašys buvo lygiagrečios viena kitai arba artimos lygiagrečioms. Automobilis „Peugeot 407“ priekinės dalies dešine puse, apie 15 cm atstumu nuo automobilio dešiniojo šono, turėjo sąlytį su dviračio galiniu ratu, galine pavara, atraminėmis šakėmis kairėje pusėje, atramine kojele. Po sąlyčio dviratininkas J. Š. krito ant priekinio dešinės pusės sparno, trenkėsi į priekinį dešinį statramstį, priekinį stiklą, stogą ir nuo automobilio „Peugeot 407“ buvo nublokštas į priekį ir dešinę. Po sąlyčio galinis ratas buvo atidalintas nuo dviračio ir kartu su dviračiu automobilio buvo bloškiami taip pat į priekį ir į dešinę. Po susidūrimo automobilio vairuotojas V. D. keitė judėjimo kryptį į kairę, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, vėl keitė važiavimo kryptį į dešinę ir, važiuodamas 112 km/val. greičiu, ties kelio viduriu intensyviai stabdė. Intensyviai stabdomas automobilis judėjo link dešiniojo kelkraščio mažu smailiu 4 laipsnių kampu. Ties asfaltuotos dalies dešiniu kraštu automobilis „Peugeot 407“, tikėtina, pilnai sustabdytas, o po to vairuotojas V. D. intensyviai greitėjo kryptimi link Šakių ir grįžo ant asfaltuotos kelio dalies. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, jog buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Peugeot 407“ vairuotojo V. D. veiksmai, - važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo Kauno link Šakių ir artėdamas prie priekyje ta pačia kryptimi lėčiau važiavusio dviratininko J. Š., nemažino greičio ir saugiai neapvažiavo dviratininko, dėl to įvyko eismo įvykis, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindine sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.

Šią išvadą teisme ekspertas pilnai patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodęs, jog jis tyrimo metu vadovavosi objektyviais duomenimis, kurie buvo jam pateikti tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde V. D. teigia, jog eismo įvykio metu ant J. Š. kojos uždėta langetė galėjo būti priežastimi, dėl ko J. Š. įvykio metu galėjo nesugebėti suvaldyti dviračio. Be to, apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai netyrė, kad nuketėjusysis įvykio metu nepažeidė kelių eismo taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, nes jie pagrįsti ne ikiteisminio tyrimo metu surinkatsi ir teisme ištirtais įrodymais, o niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Tiesiogiai įvykį matęs liudytojas P. K. patvirtino, jog dviratininkas važiavo kelkraščiu, šalia punktyrinės ištisinės linijos, tvarkingai, nesimėtė. Specialisto išvadoje Nr. 11-1504(12) taip pat nurodyta, jog tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad dviratininko veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t.2, b.l.104-110). Be to, specialisto išvadoje tiesiogiai įvardinta, jog būtent V. D. veiksmai – greičio nesumažinimas, dviratininko neapvažiavimas, ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. D. prašė iškviesti į teismo posėdį specialisto išvadą Nr. 11-1504(12) davusį ekspertą, kadangi norėjo jam užduoti klausimų apie susidūrimo vietą, pasiteirauti apie stabdymo pėdsakus, daiktus ir pan. (t.4, b.l.76). Teisėjų kolegijos vertinimu, atmesdamas V. D. prašymą dėl specialisto iškvietimo, teismas V. D. teisės gintis nepažeidė. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistajam buvo suteikta teisė užduoti klausimus specialstui, tačiau jis ta teise nepasinaudojo. Apie tai, kurioje vietoje įvyko susidūrimas, nurodyta išvados tiriamojoje dalyje, užfiksuota nuotraukose bei įvykio schemose, taip pat suformuluota pateiktos specialisto išvados trečiame punkte. Išvadoje išsamiai atsakyta į specialistui suformuluotus klausimus.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog liudytojo P. K. parodymai byloje buvo nenuoseklūs. Bylos medžiaga patvirtina, jog šio liudytojo teisme duoti parodymai (t.4, b.l.12-13) sutapo su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t.2, b.l.15-16, 17, 18-22, 23-24). Tai, jog (duomenys neskelbtini) asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu P. K. neatpažino V. D., jokios įtakos sprendžiant V. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą šioje byloje neturi, kadangi duomenys byloje vienareikšmiškai patvirtina, jog įvykį sukėlė būtent V. D.. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas P. K. važiavo nuo Šakių link Lukšių, t. y. priešinga kryptimi, nei dviratininkas ir V. D.. P. K. patvirtino, jog dviratininką matė dar iki įvykio. Anot jo, dviratininkas važiavo tvarkingai, tolygiai, gražiai. Tuo metu nuo Lukšių atvažiuojanti V. D. vairuojama automašiną tiesiai priešais jį trenkėsi į dviratininką. Liudytojas nurodė, jog smūgis buvo iš kelkraščio į dviratininką. Iš P. K. parodymų matyti, jog jis nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1504(12) nurodyta, jog liudytojo P. K. nurodyta dviratininko J. Š. važiavimo vieta kelio pločio atžvilgiu prieš eismo įvykį neprieštarauja nustatytai eismo įvykio vietai kelio pločio atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog šis liudytojas matė dviratininką ir jo veiksmus iki susidūrimo. P. K. parodymus, jog V. D. vairuojamo automobilio greitis galėjo būti apie 100 km/h patvirtina specialisto išvada Nr. 11-1504(12), kurioje nurodoma, jog automobilio „Peugeot 407“ greitis prieš pat stabdymą buvo apie 112 km/h. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog liudytojas P. K. nejautė nuo V. D. alkoholio kvapo, yra visiškai natūralu, kadangi V. D. po įvykio arti prie P. K. priėjęs nebuvo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog liudytojų S. K., V. L., I. S. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Bylos medžiaga patvirtina, jog visi šie liudytojai parodė, kad jų matytas automobilis, pagal apibūdinimą panašus į V. D. vairuotą automobilį, kelyje, kuriame įvyko įvykis, važiavo pavojingai. Liudytojas S. K. net įvardijo ir tą patį automobilio, kurį vairavo V. D., modelį– Peugeot (t.4, b.l.17, antra pusė). Liudytojai S. K. ir I. S. patvirtino, jog automobilį vairavo vyresnio amžiaus vyriškis. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašydamas kritiškai vertinti minėtų liudytojų parodymus, V. D. iš dalies pats sau prieštarauja, kadangi pats prisipažino vairavęs automobilį, tačiau jį vairuodamas, labai blogai jautėsi-dėl nepakeliamo širdies skausmo nesuvokė realybės, manė, jog prarado sąmonę.

Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 144 str. V. D. taikymo

LR BK 144 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. D. sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas dviratininkas J. Š., V. D. nukentėjusiajam nepagelbėjo, apie eismo įvykį policijai nepranešė, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, nors, būdamas policininkas bei dirbdamas (duomenys neskelbtini), pagal KET 231 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio l dalies 3 punktą turėjo pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiuoju – J. Š., kai grėsė pavojus jo gyvybei.

Apeliaciniame skunde V. D. teigia, jog po įvykio išlipęs iš automobilio pasižiūrėti, kas atsitiko, jis nukentėjusiojo nematė, todėl įsitikinęs, kad niekam nėra pavojaus, nuvažiavo. Be to, apelianto teigimu, faktą, kad jis negalėjo matyti nei dviračio, nei nukentėjusiojo, patvirtino liudytojas P. K., teisme nurodęs, jog nuo kelio nesimatė nei dviračio, nei dviratininko.

Tisėjų kolegija su tokia apelianto iškelta versija nesutinka, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas (t.1, b.l.6-10) patvirtina, jog nors dviratis ir dviratininkas gulėjo kelkraštyje, tačiau ant kelio važiuojamosios dalies gulėjo automobilio ir dviračio detalės, stiklo šukės, mobilaus ryšio telefonas, vyriškas batas. Liudytojo P. K. teigimu, nors V. D. iš savo stovėjimo vietos objektyviai galėjo nematyti dviratininko kūno ir dviračio, tačiau ant kelio buvo kiti po eismo įvykio likę objektai. P. K. įsitikinimu, V. D. matė, jog buvo suskilęs priekinis jo automobilio stiklas, suprato, jog partrenkė žmogų. P. K. teigimu, dar iki eismo įvykio V. D. turėjo matyti ir matė dviratininką, nes matomumas įvykio vietoje buvo geras, o V. D. nebuvo jokių kliūčių laiku pastebėti dviratininką (t.2, b.l.20). Duomenys byloje taip pat patvirtina, jog V. D. vairuotas automobilis nuo stipraus smūgio buvo akivaizdžiai apgadintas. 2012-05-27 transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolas patvirtina, jog buvo nustatyti tokie automobilio sugadinimai: įlenktas ir suskilęs priekinis bamperis, priekinio bamperio dešinės pusės apdailos juosta, dešinys priekinis halogenas, priekinis dešinys sparnas, priekinis kapotas, statramstis ties priekiniu dešiniu sparnu, priekinis stiklas, stogas ties statramsčiais dešinėje pusėje dviejose vietose, galinės dešinės pusės durys viršuje (t.1, b.l.39-40). Todėl nėra jokio pagrindo vertinti, jog V. D. nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjo žmogus ir kuriam būtina suteikti pagalbą. Nors V. D. teigia, jog nesuvokė įvykio aplinkybių dėl labai blogos savo savijautos, tačiau duomenys byloje ir net jo paties parodymai, šiuos jo teiginius paneigia. Iš bylos medžiagos matyti, jog po įvykusio eismo įvykio V. D. sugebėjo toliau vairuoti mašiną, sugrįžti į namus ir pagalbos į medikus dėl blogos savijautos nesikreipė. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog V. D. įvykio vietoje matė žmogų, kuris turėjo realią galimybę, iškviesti pagalbą, V. D. atsakomybės pagal LR BK 144 str. nepašalina, kadangi pareiga pasirūpinti nukentėjusiuoju teko būtent jam, kaip policijos pareigūnui ir eismo įvykio kaltininkui.

Dėl V. D. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (LR BK 41 str. 2 d.). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal LR BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir LR BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1 d. ir 2 d.).

Nagrinėjamu atveju prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. D. bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus (LR BK 41 str. ar 54 str.) ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismui veiką kvalifikavus pagal LR BK 281 str. 6 d., teismas nepagrįstai skyrė V. D. griežtesnę bausmę, papildomai atsižvelgdamas į tai, jog jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog V. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino V. D. apsvaigimą nuo alkoholio tik LR BK 144 str. numatytos veikos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog ši aplinkybė turėjo įtakos LR BK 144 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi akivaizdu, jog jei V. D. būtų buvęs blaivus, gal būt nebūtų sukėlęs eismo įvykio, o juo labiau pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, siekiant nuslėpti savo neblaivumą.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į V. D. padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą (V. D. padarė neatsargų ir nesunkų tyčinį nusikaltimus), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas pagrįstai ypatingai atsižvelgė į V. D. padarytos nusikalstamos veikos sunkias pasekmes – jauno žmogaus žūtį. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog V. D. neatsargų nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles: vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus važiavimo greičio bei nevykdė kitų kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimų, dėl ko kilusio įvykio metu žuvo vaikas. Todėl jo veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo, yra labai pavojinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę, apylinkės teismas pagrįstai įvertino ir tai, jog V. D., pats sukėlęs pavojingą žmogaus gyvybei būklę, vėlesniais savo tyčiniais veiksmais nesiėmė jokių priemonių, kad sumažintų galimas nusikalstamos veikos pasekmes, o sąmoningai pasišalino ir įvykio vietos. Be to, labai svarbi aplinkybė yra ir ta, jog V. D. nusikalto būdamas policijos pareigūnu. Tokiems asmenims taikomi griežtesni elgesio standartai tiek pagal tarnybinius, tiek ir pagal etikos reikalavimus, todėl jo veika dar pavojingesnė, nes sukėlė žalą ne tik nukentėjusiesiems, bet policijos tarnybai, ją diskredituodamas. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, o duodamas parodymus, buvo nenuoširdus, tokiu būdu trukdydamas nustatyti tiesą byloje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. D. pagal LR BK 281 str. 6 d. nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 9 mėnesiams, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams. Pagal LR BK 144 str. V. D. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Įvertinusi visas minėtas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. D. paskirtos bausmės, nors ir viršija LR BK 144 str. ir 281 str. 6 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkį, nėra aiškiai per griežtos,.

Dėl LR BK 75 straipsnio taikymo

Kaltininkui paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, net ir nustatęs visas formaliai būtinas LR BK 75 str. taikymo sąlygas, nėra įpareigotas taikyti bausmės vykdymo atidėjimo.

LR BK 75 str. nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant, teismas gali atidėti paskirtos bausmės už padarytas neatsargias nusikalstamas veikas vykdymą: asmuo turi būti nuteisiamas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus; teismas turi nuspręsti, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiklosčiusią teismų praktiką teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi išnagrinėti aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe. Neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie šių taisyklių pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu KET nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios taisyklių pažeidimų padarymo pasekmės.

Pagal teismų praktiką atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti tiek atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės vykdymo atidėjimą, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad bausmės paskirtis tokiais atvejais bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-433/2011; 2K-271/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 straipsniai) apžvalgos išvadų 8.3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 18 punktas).

Apeliaciniame skunde V. D. nurodo, jog jam nėra aišku, kodėl jo atžvilgiu negalima taikyti LR BK 75 str. nuostatų, reglamentuojančių bausmės vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas aiškiai nurodė, kodėl bausmės vykdymo atidėjimas V. D. atžvilgiu negali būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nors V. D. anksčiau neteistas, tačiau atsižvelgiant į jo padarytą veiką ir jos pasekmes, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, LR BK 41 str. bausmės paskirtis bus pasiekta tik jam realiai atliekant paskirtas bausmes pataisos įstaigoje. Apylinkės teismas taip pat nurodė, jog bausmės vykdymo atidėjimas V. D. negali būti skiriamas ir dėl jam paskirtos bausmės dydžio. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis bei atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog LR BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju V. D. už jo padarytas veikas apylinkės teismo pagrįstai buvo nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 9 mėnesiams, todėl ir V. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis suponuoja LR BK 75 str. taikymo jam negalimumą.

Dėl LR BK 76 straipsnio taikymo

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog jo sveikatos būklė yra labai bloga ir jam bus per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, todėl jis turėtų būti atleistas nuo bausmės dėl ligos pagal LR BK 76 str. V. D. nurodo, jog po įvykio jam buvo atlikta širdies operacija, nustatytos kitos sunkios ligos, tačiau teismas LR BK 76 str. taikymo pagrindų netyrė ir V. D. prašymą išreikalauti ambulatorines korteles iš gydymo įstaigų atmetė. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.

LR BK 76 str. 1 d. nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578. Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas V. V. paaiškino, jog pagal sąrašą V. D. sunkių ligų nediagnozuota. Tokių ligų, dėl kurių V. D. negalėtų atlikti bausmės, nėra. Nors apeliaciniame skunde V. D. prašo specialisto parodymais nesivadovauti, kadangi, anot V. D., tokias išvadas specialistas pateikė nesusipažinęs su V. D. ligos istorijomis, tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Iš specialisto teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, matyti, jog jam buvo pristatyta 2012-06-11, 2012-07-10, 2012-07-16 iš Šakių ligoninės gauta V. D. asmens sveikatos istorija, ligos istorija, Marijampolės ligoninės ligos istorija, taip pat medicininiai dokumentai iš Kauno klinikų (t.4, b.l.75). Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog V. V. V. D. sveikatos būklę vertino tik teisiamojo posėdžio metu. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog specialistas V. V. apie V. D. sveikatos būklę turėjo objektyvius medicininius gydymo įstaigų duomenis, kurių pagrindu galėjo teikti ir objektyvius paaiškinimus apie V. D. sveikatos būklę, jo galimybę atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai V. D. ligų (išeminės širdies ligos ir kitų) nelaikė pagrindu atleisti jį nuo bausmės atlikimo dėl ligos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, jos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Be to, spręsdamas LR BK 76 str. taikymo klausimą, teismas atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinė byla Nr. 2K-438/2008). Iš bylos duomenų matyti, jog V. D. širdies veiklos sutrikimai konstatuoti ir buvo gydomi jau 2005 m., t. y. gerokai iki nusikalstamos veikos padarymo. 2012-05-31 nustačius sveikatos pablogėjimą, buvo atlikta operacija - angioplastika ir stentavimas. Po operacijos V. D. būklė pagerėjo, jokių komplikacijų nenustatyta, pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo metu sveikatos pablogėjimo nėra, jaučiasi normaliai, laisvės atėmimo vietos ligoninėje, būdamas suimtas nuo 2012 m. gegužės mėn. pabaigos, nesigydė. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai netaikė V. D. LR KB 76 str. nuostatų, o padarydamas išvadą, jog dėl sveikatos būklės atlikti laisvės atėmimo bausmę V. D. gali, už savo kompetencijos ribų neišėjo.

Dėl priteistų civilinių ieškinių dydžio

Pirmosios instancijos teismas civiliniams ieškovams L. Š. ir G. Š. (žuvusio J. Š. tėvams) iš V. D. priteisė po 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o civiliniams ieškovams L. Š., G. Š. ir P. Š. (žuvusio J. Š. broliams ir seseriai) iš V. D. priteisė po 35000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

V. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas visiškai be pagrindo priteisė tokius didelius civilinius ieškinius, be pagrindo nukentėjusiaisiais pripažino brolius ir seserį, neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo veiksmus. Skunde apeliantas pažymi, jog jis įvykdė neatsargų nusikaltimą, jo turtinė padėtis nėra gera, jis neturi jokio pragyvenimo šaltinio, yra silpnos sveikatos, todėl jeigu būtų nustatyta jo kaltė, ieškinys turi būti mažintinas iki 50 000 Lt. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi LR CK 6.250 str. 2 d. nustatytais reikšmingais kriterijais bei atsižvelgė į reikšmingas šios bylos aplinkybes: 1) į sukeltas neatitaisomas pasekmes – sūnaus ir brolio – netikėtą mirtį, į tai, jog ši pasekmė skaudi ir mirusiojo artimiesiems neįkainojama; 2) į nuteistojo neteisėtus veiksmus - transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam bei šiurkščius KET pažeidimus; 3) į tai, jog sukėlęs savo veiksmais pavojų kito asmens gyvybei, pats būdamas policijos pareigūnu, nuteistasis net nesistengė suteikti pagalbos; 4) į nuteistojo turtinę padėtį; 5) į tai, jog žuvusysis buvo nepilnametis ir civiliniai ieškovai nebuvo nuo jo materialiai priklausomi.

Nors V. D. teigia, jog teismas visiškai be pagrindo priteisė tokius didelius civilinius ieškinius, tačiau teisėjų kolegija nustatė, jog apylinkės teismo priteistos sumos atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose, ką savo nuosprendyje pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, jog neturtinė žala žuvusio J. Š. broliams ir seseriai priteista nepagrįstai. Bylos medžiaga patvirtina, jog dėl staigios ir netikėta brolio žūtis, jie patyrė didžiulį stresą, kuris net turėjo neigiamos įtakos L. Š. ruošiantis ir laikant baigiamuosius egzaminus (t.1, b.l.125). Dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus taip pat patyrė ir patiria mažamečiai G. Š. bei P. Š., netekę vyresniojo brolio, su kuriuo jų santykiai buvo laba šilti ir draugiški, nes vyresnysis brolis buvo jiems sektinu pavyzdžiu ir autoritetu.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog mažinti apylinkės teismo civiliniams ieškovams priteistą neturtinę žalą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl teismo posėdžio viešumo

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teisme pagrįstai šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyko viešame teismo posėdyje. LR BPK 9 straipsnio, įtvirtinančio bylų nagrinėjimo teisme viešumo principą, 1 dalis nustato, jog bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams. LR BPK 9 str. 3 d. numato, jog be LR BPK 9 str. 1 d. nurodytų atvejų, leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas. Kadangi šioje byloje tirtos veikos susijusios su eismo įvykiu ir į LR BPK 9 str. 1 d. ir 3 d. reglamentuojamų išimčių sąrašą, kuomet byla turi būti nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, nepatenka, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai atmetė V. D. gynėjos prašymą bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog visi proceso dalyviai prašė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Bylą uždarame teismo posėdyje prašė nagrinėti tik V. D. gynėja, o kiti proceso dalyviai su tokiu prašymu tik sutiko ar jam neprieštaravo (t.4, b.l.12).

Dėl teismo šališkumo

Apeliaciniame skunde V. D. teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo atžvilgiu buvo šališkas: įrodymus tyrė neobjektyviai, visiškai netyrė V. D. teisinančių įrodymų, visus bylos nagrinėjimo metu jo pateiktus prašymus atmesdavo. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu V. D. teismo šališkumo vertinimu nesutinka.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, LR BPK 44 str. 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškintas teismo nešališkumo principas subjektyviąja ir objektyviąja prasmėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-402/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik tada, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog jeigu nuteistajam ar jo gynėjai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bylą nagrinėjusios teisėjos elgesys sukėlė abejonių jos nešališkumu, nuteistasis ar jo gynėja turėjo teisę pasinaudoti LR BPK 57–59 straipsniuose numatyta procesine galimybe ir pareikšti nušalinimą. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog toks nušalinimas pareikštas nebuvo. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė objektyviai, bylos nagrinėjimo metu tam tikrus nuteistojo pareikštus prašymus atmesdavo motyvuotai ir pagrįstai. Todėl vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė V. D. nepalankų - apkaltinamąjį nuosprendį, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.