Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-09-15 iki 2018-02-15

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje privalo tikrinti, ar nėra procesinės prielaidos, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme yra negalimas, t. y. teismas privalo tikrinti, ar teisme nėra išnagrinėtas ginčas, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1194/2014).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1983-815/2018 (teismo proceso Nr. 3-61-3-00615-2018-6), 2018-04-05 sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2017-09-15 iki 2018-02-15 patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 260 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-09-15 iki 2018-02-15, atlyginimo, pareiškėjo nurodomos kalinimo sąlygos buvo analogiškos pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje nurodytoms aplinkybėms.

Nustačius nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-1983-815/2018 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjama administracinė byla Nr. I-658-281/2019 dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2017-09-15 iki 2018-02-15 nutrauktina.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018-02-16 iki 2018-08-10

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų plotas per mažas, be to, dar užstatytas papildomais baldais.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 kaip ir iki 2015-10-31 galiojusi HN 76:2010 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018-02-16 iki 2018-08-10 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų nepažeista (b. l. 7–8). Todėl nustatyti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerose įrengtų baldų, kurie papildomai mažina gyvenamąjį plotą, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, išskyrus kameras Nr. 264 ir 372, sanitarinis mazgas nuo kameros uždengtas užuolaida (b. l. 11). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu visą kalinimo ginčo laikotarpi nuo 2018-02-16 iki 2018-08-08, iš viso 168 paras. Tačiau pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerų sienos, lubos, grindys atsilupusios, ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės jų nuvalyti ar dezinfekuoti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkte įtvirtinta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais, t. y. nedetalizavo kokios kameros, kuriuose pareiškėjas buvo apgyvendintas, higienos normų reikalavimų neatitiko. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrintos toliau nurodytos kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas: Nr. 309, 328, 344 (b. l. 20–21, 25–26, 46–47). Šiose tikrintose kamerose higienos normų pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymi, kad kameroje Nr. 322 2017-12-14 patikrinimo akte buvo nustatytas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas, t. y. sanitariniame mazge ant sienos buvo vizualiai matomų pelėsio požymių, tačiau grįžtamosios visuomenės sveikatos centro saugos kontrolės metu (2018-02-12–2018-02-13) nustatyta, kad šie pažeidimai pašalinti (b. l. 50–51). Pirma, pastebėtina, kad kameroje Nr. 322 2017-12-14 nustatytas pažeidimas nepatenka į ginčo laikotarpį, antra, pareiškėjas į kamerą Nr. 322 buvo perkeltas 2018-06-05 ir laikomas iki 2018-06-06, taigi tuo metu, kai kamera Nr. 322 jau atitiko HN 134:2015 39 punkte nustatytus reikalavimus. Be to, teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, todėl remontas šioje įstaigoje atliekamas pagal iš biudžeto gaunamas lėšas. Iš pateiktos rašytinės medžiagos matyti, kad kamerų būklė yra nuolat tikrinama, o nustačius pažeidimus, jie taisomi, kameros remontuojamos. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl sienų nelygumų ir pelėsio atmestini kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018-07-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 168 paras. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 168 paras, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Nutraukti administracinę bylą Nr. I-658-281/2019 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017-09-15 iki 2018-02-15.

Likusioje dalyje pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.