Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1474-657/2016 pagal ieškovo K. L. ieškinį atsakovėms A. B. (D.) ir akcinei bendrovei DNB bankui dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties išsimokėtinai patvirtinimo ir pripažinimo galiojančia, turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo L. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantė AB DNB bankas su atskiruoju skundu pateikė papildomus naujus įrodymus – hipotekos lakšto kopiją, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija (b. l. 48-55), kuriuos prašo prijungti. Apeliantė nurodė, kad jų pateikti pirmosios instancijos teismui neturėjo galimybės, nes nebuvo informuota apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Teismas, įvertinęs tai, kad apie nagrinėjamą ieškovo prašymą taikyti ginčo turto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones apeliantė nebuvo informuota ir, kad įrodymai dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti pateikti anksčiau, nutaria juos priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įrašo viešajame registre dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius Sielos g. 11, Pyplių k., Ringaudų sen., Kauno raj., perleidimo draudimo – taikymo pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o taip pat neįvertino, jog taikytos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą ir iš tikrųjų jomis siekiama užvilkinti ginčo sklypo realizavimą.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Kaip minėta, vienu iš argumentų, pagrindžiančiu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą, apeliantė nurodo netinkamą preliminarų (prima facie) ieškinio pagrįstumo vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šis vertinimas neturi prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Taigi galutinai į klausimą, ar ieškovo materialusis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas K. L. savo ieškininio reikalavimus patvirtinti ir pripažinti galiojančia 2010 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį bei pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, grindė aplinkybėmis, kad jis Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties išsimokėtinai pasirašymo dieną – 2010 m. lapkričio 1 d., sumokėjo dalį kainos, turtą ir nuosavybės teises į jį priėmė ir pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė A. B. (D.) iki 2015 m. lapkričio 1 d. notariškai patvirtins sutartį. Mano, kad dėl šių priežasčių sandoris pripažintinas galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Taip pat teigia, kad turto perdavimo išieškotojui aktas yra negaliojantis, nes Bankui perduotas turtas nepriklausė atsakovei, o buvo jo nuosavybe (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1,7 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėtų būti preliminariai įvertinti pareikšti reikalavimai pagal ieškovo pateiktus įrodymus, pažymi, kad ieškovas su ieškiniu (t.y. proceso stadijoje, kurioje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas) nėra pateikęs įrodymų, jog ginčo turtu, kurio atžvilgiu yra prašoma taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę, sudarant 2010 m. lapkričio 1 d. sutartį atsakovė A. B. (D.) galėjo laisvai disponuoti. Tuo tarpu iš apeliantės pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo turtui minėtos sutarties sudarymo metu buvo įregistruota hipoteka, o laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. liepos 23 d. turtui taikytas areštas – apribota disponavimo teisė (išrašo 7.1., 7.2., 7.3. punktai, b. l. 53-54). Taip pat pažymėtina tai, kad pagal CK 1.74 straipsnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma, o šios formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Įvertinus šias faktines aplinkybes bei paminėtą teisinį reglamentavimą, kyla pakankamai pagrįstos abejonės dėl teisinio pagrindo pripažinti ieškovo ir atsakovės A. B. (D.) sudarytą sandorį galiojančiu ir patvirtinti jį teismo tvarka. Papildomai pažymėtina, kad priešingai nei teigia ieškovas, nėra įrodymų, kad atsakovė vengė įforminti sandorį notariškai, nes pagal byloje pateiktus įrodymus, atsakovė A. B. (D.) sandorio negalėjo patvirtinti notariškai ne dėl vengimo (nuo jos priklausančių aplinkybių), o dėl tos priežasties, kad turtas nuosavybės teise priklausė Bankui. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vienos iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo – neatsižvelgė į tai, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, jog turtu, dėl kurio reiškiamas materialusis ieškinio reikalavimas byloje ir kurio atžvilgiu yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė A. B. (D.) turėjo teisę disponuoti, tai yra galėjo jį perleisti ieškovo nuosavybėn. Kaip jau buvo minėta, nesant bent vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, taikyti šias priemones nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirojo skundo argumentai yra pagrindas panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0792-0356) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. 4400-0900-9303), esančius Sielos g. 11, Pyplių k., Ringaudų sen., Kauno raj., ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo K. L. prašymo ginčo turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir ieškovo K. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Nutarties kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir turto arešto aktų registro tvarkytojui.