Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Jūratės Semėnienės ir nuteistojo P. V.-M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendžio, kuriuo P. V.-M.:

- pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o klausimas dėl galimo administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnyje, perduotas spręsti prokurorei.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, P. V.-M. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendžiu paskirta bausme jas sudedant, pridedant visą neatliktos bausmės dalį, kuri turi būti skaičiuojama nuo lygtinio paleidimo 2020-09-25 iki neatliktos laisvės atėmimo bausmės termino pabaigos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nėra ginčijamas P. V.-M. pripažinimas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir už šią nusikalstamą veiką paskirta bausmė, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakoma. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu P. V.-M. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o nuteistasis ginčija jam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, nurodo, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jam buvo taikytas lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigos, kurio metu konstatuota, kad asmuo gali būti toliau taikomas būdamas neizoliuotas nuo visuomenės.

9. Įvertinus prokurorės apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai ištyrė byloje esančius duomenis ir nepagrįstai P. V.-M. išteisino pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog jis matant nukentėjusiajai J. T. atvirai pagrobė jai priklausantį turtą – mobilųjį telefoną, todėl prokurorės skundas turi būti tenkinamas ir šioje dalyje P. V.-M. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu nuteistojo skunde išdėstomi teiginiai dėl lygtinio paleidimo tolimesnio taikymo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, kadangi P. V.-M. neatlikęs paskirtos bausmės padarė naujas nusikalstamas veikas, dėl ko bausmės turi būti bendrinamos.

Dėl P. V.-M. veiksmų kvalifikavimo

11. Iš bylos aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad nurodytas mobilus telefonas iš J. T. namų buvo paimtas, to neginčija ir pats P. V.-M., šią aplinkybę pripažino ir apylinkės teismas, tačiau tuo pačiu konstatavo, jog pradiniai asmens veiksmai nebuvo nukreipti į siekį pasisavinti nukentėjusiosios turtą. Apylinkės teismo vertinimu, P. V.-M. paėmė telefoną konflikto metu vedamas pavydo jausmų, tam, kad nukentėjusioji nesusirašinėtų su kitais asmenimis, tai buvo tam tikra neigiamos emocinės būsenos išraiškos forma, tikslas pasisavinti turtą atsirado tik vėliau, todėl asmens veika negali būti vertinama kaip atvira vagystė.

12. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti. Teisiškai vertinant, ar buvo padaryta vagystė, reikia nustatyti tiek objektyviąsias aplinkybes, tiek subjektyviąsias, t. y. tyčinę kaltės formą. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

13. Remiantis BK 178 straipsnio 2 dalimi, kvalifikuota vagyste laikomas atviras turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira, kai turto savininkas ar turto valdytojas ar pašaliniai asmenys mato kaltininko nusikalstamus veiksmus ir kaltininkas suvokia, kad tie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį. Tuo atveju, kai kiti asmenys mato kaltininko daromus veiksmus, tačiau nesuvokia nusikalstamo jų pobūdžio ir kaltininkas tai supranta, t. y. galvoja, kad veikia slaptai, arba, kai asmenys mato ir suvokia kaltininko nusikalstamus veiksmus, tačiau kaltininkas to nemato ir galvoja, kad veikia slaptai, vagystė laikoma slapta. Taigi veikos kvalifikavimui kaip atvirajai vagystei svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, kad jis veikia atvirai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai. Veika kvalifikuojama kaip slaptoji vagystė esant apibrėžtai tyčiai turtą grobti slaptai. Jei kaltininko tyčia dėl grobimo būdo yra neapibrėžta (kaltininkui priimtinas bet koks grobimo būdas – slaptas, atviras ir net susijęs su smurto panaudojimu) ar alternatyvi (kaltininkui priimtinas nesmurtinis grobimo būdas – slapta ar atvira vagystė), priklausomai nuo bylos aplinkybių, veika gali būti vertinama kaip slaptoji ar atviroji vagystė arba plėšimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-415/2008, 2K-189/2009, 2K-245-696/2015).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi aplinkybes, susijusias su J. T. turto paėmimu, konstatuoja, jog nukentėjusiosios elgesys matant P. V.-M. veiksmus su jos turtu ir tolimesni P. V.-M. veiksmai su paimtu telefonu, patvirtina, kad asmens tyčia pasisavinti svetimą turtą buvo susiformavusi nuo pat pradžių ir turtas buvo pagrobtas atvirai. Teisiamajame posėdyje P. V.–M. parodė, kad paėmė nuo stalo J. T. telefoną, vėl įsiplieskė konfliktas, kad jo išvengti, jam teko pasišalinti, telefoną išsinešė su savimi, nukentėjusioji sėdėjo šalia ir matė, sakė: „grąžink telefoną, nieko nerasi, palik jį ramybėje“, tačiau jis nenorėjo atiduoti, nuvažiavo pas pažįstamą, tuo momentu jį apimdavo paranoja, todėl galvojo, kad saugiau bus palikti telefoną pas jį, kad nesugadintų, neparduotų, telefonas liko pas pažįstamą, pasakė saugoti, laikyti, kadangi pažįstamo telefonas buvo sugedęs, pasiūlė pasinaudoti. Atsakydamas į teisėjo klausimus P. V.-M. pripažino, kad paėmė J. T. telefoną ir perdavė kitam asmeniui, jo manymu, tai yra vagystė, būtų grąžinęs nukentėjusiajai telefoną, bet nespėjo, nes jam nenorėjo jo grąžinti M. K., sakė jam, kad telefonas vogtas, bet šis pakeitė gyvenamąją vietą. Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas M. K., kuriam P. V.-M. perdavė J. T. telefoną, taip pat nurodė, kad P. V.-M. pavogė telefoną „Sony Experia“ ir pardavė jam. Jis ieškojo naujo telefono, P. V.-M. paskambino jam ir paklausė, ar vis dar ieško, pasakė, kad turi telefoną, atvežė, parodė, telefonas jam tiko, todėl nupirko už 80 Eur. Atvykusi pas jį į svečius nukentėjusioji J. T. pamatė telefoną ir pasakė, kad kai ji pykosi su P. V.-M., šis paėmė telefoną. Ikiteisminio tyrimo metu 2019-12-05 liudytojas M. K. davė iš esmės analogiškus parodymus, kad 2019 m. birželio mėnesį, tiksliai datos neprisiminė, anksti ryte, pas jį į namus atvažiavo pažįstamas P. V.-M. ir pasiūlė jam nusipirkti mobiliojo ryšio telefoną „Sony“, juodos spalvos, žinojo, kad jis anksčiau sudaužė savo mobilų telefoną, todėl jam pasiūlė kitą, jis sutiko ir nupirko tą telefoną už 80 Eur (t. 1, b. l. 76). Liudytojas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, jog būtų turėjęs bent kokį pagrindą apkalbėti nuteistąjį, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šio asmens parodymų patikimumu.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad P. V.-M. siekė parduoti telefoną M. K. gana aktyviais veiksmais, net ir esant tam tikram M. K. prieštaravimui. Teisiamajame posėdyje P. V.–M. parodė, kad jo pažįstamas nelabai norėjo imti telefoną, bet jis pasakė saugoti, laikyti ir jei kažkas nutiktų sakyti, kad nusipirko telefoną pas narkomaną, nieko už telefoną negavo, bet prašė, kad būtų pasakyta, jog neva telefoną pirko. Teisiamajame posėdyje liudytojas M. K. taip pat nurodė, kad P. V.-M. paskambino jam, paklausė, ar vis dar ieško telefono, atvežė parodyti, tikino, kad dėl telefono problemų nebus. Ikiteisminio tyrimo metu 2019-12-05 liudytojas M. K. nurodė, kad P. V.-M. jam pasakė, kad telefonas tikrai nėra vogtas ir nebus jokių problemų. (t. 1, b. l. 76). Taigi, nors P. V.-M. teigimu, jis nesiekė pasisavinti nukentėjusiosios turtą, tik paėmė iš pavydo, planavo grąžinti, vėlesni veiksmai, kai jis šį telefoną nukentėjusiajai nebegrąžino ir nedelsiant perdavė liudytojui M. K. paneigia šiuos jo teiginius ir, kolegijos nuomone, parodo, jog jis siekė pasisavinti turtą.

16. Tai, kad P. V.-M. veiksmai kvalifikuotini kaip atvira vagystė patvirtina ir nukentėjusiosios elgesys įvykio metu ir po įvykio. Teisiamajame posėdyje P. V.-M. parodė, kad nukentėjusioji sėdėjo šalia ir matė, kaip jis paėmė telefoną, sakė: „grąžink telefoną, nieko nerasi, palik jį ramybėje“, po įvykio dar bendravo su nukentėjusiąja įvairiais būdais, J. T. prašė grąžinti telefoną. Ikiteisminio tyrimo metu 2019-07-01 apklaustas P. V.-M. nurodė, kad 2019-06-30 nukentėjusioji jam paskambino iš kito, naujo telefono numerio ir paprašė ateiti padėti su vaiku (t. 1, b. l. 124­). Iš J. T. 2019-06-27 pareiškimo apie įvykį matyti, kad, nukentėjusiosios teigimu, 2019-06-24, apie 22.00 val., P. V.-M. pagrobė ant stalo gulėjusį jos mobiliojo ryšio telefoną „Sony Experia L1 G3311“, IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 1), iš BIRT žiūryklės duomenų taip pat matyti, kad 2019-06-27 J. T. pranešė, kad P. V.-M. pavogė jos mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 16). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2019-06-27, 14:51 val., nukentėjusioji J. T. parodė, kad 2019-06-24 tarp jos ir P. V.-M. kilo žodinis konfliktas, kurio metu jis griebė jos mobiliojo ryšio telefoną, gulėjusį jos miegamajame kambaryje, kur ir vyko minėtas konfliktas, bei su juo išbėgo iš buto (t. 1, b. l. 24). Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad M. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė mobiliojo ryšio telefoną „Sony Xperia“ (t. 1, b. l. 80–81).

17. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu P. V.-M. siekė suklaidinti ikiteisminio tyrimo įstaigas įvardindamas kitą mobiliojo ryšio telefoną, kurį neva paėmė iš J. T., ir jį pateikdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2019-07-01 apklaustas P. V.-M. nurodė paėmęs telefoną „Sony Experia“, rožinės spalvos (tuo tarpu byloje nustatyta, kad iš J. T. buvo paimtas juodas „Sony Experia“), pažymėjo, kad mobiliojo ryšio telefono nespėjo grąžinti, todėl savanoriškai atidavė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 124­). Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad P. V.-M. 2019-07-01 pateikė mobiliojo ryšio telefonus „Sony Experia L1 G3311“, rožinės spalvos, ir Huawei IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 114). Tai, kad šie telefonai priklauso nukentėjusiajai, tačiau tarp jų nėra telefono, dėl kurio yra nagrinėjama ši baudžiamoji byla patvirtino ir J. T.. Papildomai apklausta 2019-12-10 nukentėjusioji J. T. parodė, kad įvykio dieną, kai P. V.-M. jos atžvilgiu panaudojo smurtą, jis taip pat pagrobė jos mobiliojo ryšio telefoną „Sony Experia“, juodos spalvos, taip pat buvo pasiėmęs ir kitus du jos telefonus, vienas „Sony Experia“, rožinės spalvos, ir „Huawei“ be galinio dangtelio, tie telefonai neveikiantys (t. 1, b. l. 37–38). Iš byloje esančio pakvitavimo matyti, kad J. T. patvirtino gavusi jai priklausančius telefonus „Sony Xperia“ (duomenys neskelbtini) ir „Huawei“ (duomenys neskelbtini) be galinio dangtelio (t. 1, b. l. 41). Tokie bylos duomenys rodo, kad asmuo neturėjo tikslo grąžinti pasisavintą turtą – juodą telefoną „Sony Experia“.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad nors, P. V.-M. teigimu, jis siekė tik laikinai paimti telefoną, o paskui jį grąžinti, tokie teiginiai laikytini tik asmens gynybine versija, kadangi prieštarauja kitiems bylos duomenims. Ikiteisminio tyrimo metu 2019-07-01 apklaustas P. V.-M. nurodė, kad 2019-06-30 nukentėjusioji jam paskambino iš kito, naujo telefono numerio ir paprašė ateiti padėti su vaiku, apie 22.30 val. jį sulaikė policijos pareigūnai, telefono nespėjo grąžinti (t. 1, b. l. 124­), tuo tarpu iš 2019-08-30 Vilniaus m. 5 PK vyr. tyrėjos L.Vasilevskajos tarnybinio pranešimo matyti, kad atlikus mobiliojo ryšio telefono IMEI kontrolę nustatyta, kad 2019-06-30 nuo 01.00 val. iki 2019-07-04 2.16 val. telefono aparatu naudojosi abonentas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2019-07-04 02.31 val. iki 06.27 val. telefono aparatu naudojosi abonentas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 49). Ikiteisminio tyrimo metu 2019-12-05 liudytojas M. K. patvirtino, kad pastoviai naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), 2019 m. birželio mėnesį, tiksliai datos neprisiminė, anksti ryte, pas jį į namus atvažiavo pažįstamas P. V.-M., iš jo nusipirko telefoną, pradėjo naudotis, maždaug po savaitės P. V.-M. jam pasakė, kad tas telefonas yra jo sugyventinės J. T. (t. 1, b. l. 76). Atsižvelgiant į šiuos duomenis darytina išvada, kad dar iki P. V.-M. sulaikymo, J. T. priklausantis telefonas buvo perduotas M. K. ir jis siekio grąžinti turtą J. T. neturėjo.

19. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad P. V.-M. atvirai matant J. T. pagrobė jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Sony Experia L1 G3311“ ir pabėgo, t.y. jis tokiu būdu atvirai pagrobė J. T. turtą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Dėl skiriamos bausmės

20. Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 6 metų.

21. Skirdamas bausmę P. V.–M. teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas baigtas apysunkis nusikaltimas nuosavybei), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš P. V.-M. charakteristikos matyti, kad jis ne kartą teistas, įskaitant analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas nuosavybei (t. 1, b. l. 97–102), baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra (t. 1, b. l. 90–96), jam ne kartą taikytos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau vėl nusikalto. Iš to galima spręsti, kad P. V.-M. savo elgesio kritiškai nevertina, išvadų nedaro, nesiekia gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslai P. V.-M. gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, nustatant jos dydį mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis – 6 mėnesius laisvės atėmimo.

22. Skundžiamu nuosprendžiu P. V.-M. pripažintas kaltu ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl ko jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl, remiantis BK 63 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirtos bausmės už kelias nusikalstamas veikas (pagal BK 140 str. 1 d. ir BK 178 str. 2 d.) subendrinamos ir paskiriama galutinė subendrinta bausmė.

23. Sprendžiant dėl bausmių bendrinimo būdo yra vertinamas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas. Kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, taikomas bausmių apėmimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, K-9/2010, 2K-474/2010, 2K-70/2011). P. V.-M. padarytos nusikalstamos veikos priklauso gretimoms kategorijoms, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – nesunkus nusikaltimas, BK 178 straipsnio 2 dalyje – apysunkis nusikaltimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos, už kurias paskirta subendrinta bausmė, labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, atsižvelgiant į tai bausmės bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu.

24. Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Konkrečioje situacijoje pridėtina dalis nustatytina atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatytas minėtuose nuosprendžiuose. Bendrinant P. V.-M. bausmes prie griežtesnės 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedama švelnesnės bausmės minimali galima dalis – 3 mėnesiai laisvės atėmimo ir skirtina galutinė bausmė 9 mėnesiai laisvės atėmimo.

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendžiu P. V.-M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-13 nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir P. V.-M. pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2020-09-23 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nuteistojo P. V.-M. lygtinio paleidimo iš Marijampolės pataisos namų“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio 3 dalimi“, jis lygtinai paleistas taikant intensyvią priežiūrą. Iš šių duomenų matyti, kad iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendžio priėmimo P. V.-M. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo paskirta bausmė pinai nėra atlikta.

26. Šioje byloje P. V.-M. pripažįstamas kaltu už veikas padarytas 2019 m. birželio mėn., o BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, bausmės gali būti bendrinamos visiško arba dalinio sudėjimo būdu. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu ir šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotas nusikalstamas veikas P. V.-M. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo asmens didesnį pavojingumą ir polinkį nusikalsti, veikos yra tapačios (tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendžiu, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendžiu asmuo pripažintas kaltu dėl smurtiniais veiksmais sukelto sveikatos sutrikdymo prieš tą patį asmenį – J. T.), todėl, teismas minėtas bausmes subendrina jas visiškai sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, pridedant visą neatliktos bausmės dalį pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendį.

27. Remiantis BK 75 straipsnio 8 dalimi, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, taigi kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar konkretaus asmens atžvilgiu gali būti atidedama bausmė paskiriant pareigas, kurių visuma turės poveikį kaltininkui ir ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

28. Pažymėtina, jog pagal du nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija BK 75 straipsnyje numatytos sankcijos ribos, kuriai esant gali būti atidedamas bausmės vykdymas, tačiau Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis P. V.-M. yra teistas dešimt kartų, baustas administracine tvarka, pakartotinai daro smurtinius nusikaltimus prieš savo sugyventinę. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neleidžia daryti išvadą, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals, o atidėjus bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, t. y. kad P. V.-M. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, tačiau kaltinamasis nesugebėjo laikytis jam nustatytų reikalavimų, vėl nusikalto padarydamas net dvi nusikalstamas veikas, o bausmės vykdymas buvo panaikintas. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatidedamas.

Dėl civilinio ieškinio

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Teismų praktikoje sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011). Jeigu nukentėjusiajam yra atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, visiško nuostolių atlyginimo principas yra pažeidžiamas, kartu pažeidžiami ir žalą padariusio asmens interesai, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją.

30. Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji J. T. pareiškė civilinį ieškinį dėl 150 Eur žalos (t. 1, b. l. 39). Konstatavus, jog P. V.-M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ginčo, kad turto pagrobimu J. T. buvo sukelta žala, nėra. Atsižvelgiant į tai, nurodyto dydžio suma priteistina iš nuteistojo.

Dėl lygtinio paleidimo panaikinimo

31. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2020-09-23 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nuteistojo P. V.-M. lygtinio paleidimo iš Marijampolės pataisos namų“, vadovaujantis BVK 157 straipsnio 3 dalimi“, P. V.-M. lygtinai paleistas taikant intensyvią priežiūrą.

33. Kaip ir minėta anksčiau, remiantis BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką bausmes subendrina. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad šiuo metu dirba, nevartoja jokių svaiginančių medžiagų, nedaro naujų nusikaltimų, nekonfliktuoja su savo sugyventine, rūpinasi mažamete dukra, šios aplinkybės negali būti laikomos pagrindu asmeniui toliau taikyti lygtinį paleidimą, kadangi BK 64 straipsnyje numatytas reguliavimas yra imperatyvus, t. y. neatliktų bausmių, paskirtų atskiras nuosprendžiais vykdymas, jų nebendrinant tarpusavyje, yra negalimas.

34. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo klaidingai konstatuotas P. V.-M. nusikalstamų veiksmų laikas – 2019-06-27, tuo tarpu, bylos duomenimis, nusikalstamos veikos buvo padarytos 2019-06-24, tai patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato veiklos skyriaus nutarimas dėl duomenų patikslinimo, kuriuo nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad anksčiau nurodytos nusikalstamos veikos buvo padarytos ne 2019-06-27, o 2019-06-24, todėl visuose ikiteisminio medžiagos dokumentuose, kur įvykio data nurodyta 2019-06-27, laikyti įvykio datą 2019-06-24 (t. 1, b. l. 15).

35. Taip pat pažymėtina, kad nors P. V.-M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau skiriant bausmę konstatuota, kad „padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai ir vienas baigtas apysunkis nusikaltimas nuosavybei, kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi“. Pažymėtina, jog teismo nuosprendžio 8 lapo 3 pastraipoje nurodyti žodžiai „ir vienas baigtas apysunkis nusikaltimas nuosavybei“ neatitiko teismo nustatytų aplinkybių, tačiau išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme pripažintina, jog P. V.-M. veiksmais yra padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai ir vienas baigtas apysunkis nusikaltimas nuosavybei.

36. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas taip pat padarė apsirašymo klaidą, susijusią su P. V.-M. skiriamu bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dydžiu, motyvacinėje dalyje nurodydamas, kad skiriama 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bendrinant paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme nurodydamas, kad „šiuo nuosprendžiu paskirta 5 (penkių) metų laisvės atėmimo bausmė“, ir nors šis apsirašymas yra ištaisytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-30 nutartimi, apeliacinės instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 178 str. 2 d. skiriant bausmę bei naujai bendrinant bausmes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-30 nutartis, kaip neatsiejama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendžio dalis – naikintina.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad 2019-06-27 įstatymu Nr. XIII-2263, įsigaliojusiu 2020-07-01, panaikinta BK 50 straipsnio 3 dalis, todėl paskyrus subendrintą bausmę, kitaip nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bausmės atlikimo vieta teismo nuosprendžiu nebenustatoma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo P. V.-M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendį dalyje, pagal kurią P. V.-M. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. V.-M. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Remiantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams.

Remiantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019-06-30 22.54 val. iki 2019-07-02 14.00 val. (dvi paras).

Remiantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendžiu paskirtą bausmę ir šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinti visiškai jas sudedant, t. y. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti visą neatliktos bausmės dalį pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-28 nuosprendį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Tenkinti J. T. civilinį ieškinį ir priteisti 150 Eur turtinės žalos.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-29 nuosprendžio aprašomąją dalį taip:

„P. V.-M. 2019-06-24, apie 22:00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, konflikto metu su buvusia sugyventine J. T., koja spyrė pastarajai į kairę koją, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiais veiksmais P. V.-M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje“.

„P. V.-M. 2019-06-24, apie 22:00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, nuo stalo paėmė J. T. 150 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „Sony Experia L1 G3311“, kurio jai negrąžindamas išsinešė, taip pagrobė šį svetimą turtą. Šiais veiksmais P. V.-M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-30 nutartį.