Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis E. U. kaltu neprisipažino ir parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Tąkart, išeidamas iš laiptinės, prie durų sutiko šunelio šeimininkę, pasisveikino. Ties vidurine laiptine matė, berūkantį kaimyną Jusį. Kai jis pasuko už namo kampo, gal 5-7 metrai nuo laiptinės, išgirdo lojantį ir pamatė prie atbėgantį šunelį. Nors šeimininkė šunelį kvietė- šaukė jį vardu-B., bet pati nuo durų nežengė. Šuo prie jo pribėgo, lojo, puldinėjo, nors šeimininkė jį ir kvietė, tačiau šunelis bėgo jam iš paskos. Pradžioje, kai šunelis užpuolė, nekreipė dėmesio, tačiau jis įkyriai kabinosi į jo koją: pradėjo gintis spirdamas, siekdamas jį pravyti, bet įspirti nepavyko, o šunelis kokius 20 metrų paskui jį bėgdamas, puldinėjo, terorizavo. Buvo pavasaris, sniegas patižęs, balos, pažliugęs smėlis, tai spirdamas galėjo paslysti, suklupti ir nugriūti, tuomet ir įkasti šunelis galėjo, nes jau į batą kando. Jis buvo su guminiais batais iki pusės blauzdų, o ant jų viršaus buvo užleistos kelnės. Jis tuomet niekur neskubėjo, o šunelis visą laiką jam buvo iš dešinės. Pistoletas, kurį nešioja savigynai, buvo vidinėje striukės kišenėje. Jo namas- kraštinis, toliau laukai, ne sykį matęs su kinietiškais pavadėliais vedžiojamus šunis, kurie atitrūksta ir puola žmones. Dėl to parašė pareiškimą policijai, kurio nagrinėjimas buvo vilkinamas. Žino statistiką, kuri jam kelia nerimą, nes Lietuvoje yra daug nukentėjusių nuo palaidų šunų ir kiekvienais metais jų skaičius vis didėja. Ir jis pats yra nukentėjęs nuo šuns,-kelnes praplėšė, nors tada ir turėjo savigynai ginklą, bet nepanaudojo. Šį kartą jis šovė, nes šunelis puolė kuo toliau tuo agresyviau, pravyti, įspirti nesigavo, šeimininkė nepasirodė, nors nuo durų iki įvykio vietos- apie 35 metrai, o tai reiškia paliko savo šunelį likimo valiai. Kadangi kitomis priemonėmis pravyti šuns nepavyko, todėl išsitraukė pistoletą ir šovė į žemę – ginklą panaudojo kaip kraštutinę priemonę šuneliui pravyti. Nors iššovė į apačią, tačiau galima sakyti, kad šuo „užsirovė“ ant tos kulkos, tyčia jo nušauti nenorėjo. Jis anksčiau tokiu būdu, ypatingai naktį, baidydavo šunis, kai du ar trys jį per rujas puldavo, -šaudavo į žemę ir jie pabėgdavo. Įstatyme nustatyta kada kviesti policiją, kada pasilikti vietoje. Panaudojus ginklą kviesti policiją būtina, jeigu padaryta materialinė žala, sužalotas ar nušautas žmogus. Yra pervažiavęs į gatvę netikėtai išbėgusį šunelį ir kadangi jo automobilio bamperis buvo įdaužtas, padaryta materialinė žala, todėl kvietė policiją. Švenčionėlių mieste ne vieną katiną buvo pervažiavęs, tačiau jei materialinės žalos nebuvo tai ir bei reikalo policijos netrukdydavo. Gyvūnų laikymą daugiabutyje name jis traktuoja kaip žiaurų elgesį su gyvūnais, nes jie ten nėra nei laimingi, nei laisvi. Jis nėra koks nors kenkėjas, jei šuo pribėga, uostinėja ir neloja, nieko nedaro, tačiau kai puola- jis turi ginti savo sveikatą, nes neturi žalingų įpročių, savo sveikata rūpinasi visokeriopai. Dėl to kas įvyko nejaučia apgailestavimo ir neprivalo atsiprašyti nukentėjusiosios, nes, begindamas savo sveikatą, netyčia nušovė šunį ir su gyvūnu nesielgė žiauriai. Nepažeidė ir viešosios tvarkos, nes panaudojus ginklą savigynai, po įspėjamo šūvio, neturi būti ir nebuvo padaryta materialinė žala tretiesiems asmenims. Jis pastebėjo, kad po šio įvykio žmonės surado pavadėlius, antsnukius, sumažėjo šunų šeimininkų vedžiojančių augintinius be pavadėlių.

Nukentėjusioji G. V. paaiškino, kad praėjusių metų kovo 18 d. kaip įprasta-apie 13 val. išvedė savo kalytę, dar neturinčią metų amžiaus, pasivaikščioti. Išėjo į lauką, iš paskutinio namo (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ir ji, ir kaltinamasis. Paleido ją laukuose palakstyti. Apie 13.40-13.45 val. prisegė pavadėlį ir jau ėjo namo. Prieš įeinant į laiptinę atsegė pavadėlį, nes kalytė judri, labai greitai į ketvirtą aukštą bėga, ji nespėja su ja. Laiptinės tarpduryje sutiko kaltinamąjį, kuris gyvena jos kaimynystėje-už sienos. E. U. ėjo sparčiu žingsniu ir jos kalytė paskui jį nubėgo lodama, bet nepuldama, o šokinėdama. Tada ji pradėjo ją šaukti- B., bet šuniukas greitai nubėgo už namo kampo. Ji pradėjo ją vytis, bet buvo kovo mėnuo, ledas, slidu prie namo, todėl ėjo laikydamasi už sienos- vienas namo kampas, dar kitas ir išgirdo šūvį. Nematė kaip buvo šauta, tik girdėjo lojimą, cypimą, nesuprato kas atsitiko. Kai išėjo iš už kampo-žiūri guli jos šuniukas, dar galvą kilnoja, o E. U. jau ant kalniuko pakilęs, kažkur nuo šuniuko už 20 metrų. Pagalvojo, kad šovė tik su traumuojančiu užtaisu, tačiau kai priėjo arčiau, pamatė, kaip kalytė paskutinį kartą kilstelėjo galvą ir nugaišo. Buvo sukrėsta, pasimetusi, pastovėjo, pritūpė, pažiūrėjo, kad negyva, svirduliuodama nuėjo prie namo ir atsisėdusi ant suoliuko pradėjo verkti. Netrukus pribėgo kaimynas A. J., paklausė kas šovė, kas atsitiko, į ką ji atsakė, jog E. U. nušovė jos šunį. Po to ji paskambino seseriai M. D., pasakė kas atsitiko ir sesuo su vyru greitai atvažiavo. Kai paskambino policijai, tai budintysis pasakė, kad jau žino apie įvykį. Atvažiavo policijos pareigūnai , apžiūrėjo vietą, paprašė nieko nekliudyti ir nuvažiavo link garažų, tai yra į tą pusę, kur nuėjo Učkuronis. Po to atvažiavo veterinaras A. B. ir kai jis už kojyčių apvertė šunelį, ji pamatė šautinę žaizdą. Policininkai kalbėjo, jog nesupranta už ką tokią mažytę kalytę galima nušauti. Kalytė buvo jauna ir tikrai neagresyvi. Ant taburetės pati negalėdavo užšokti, mažylė, ilgaplaukė. Ji visą laiką taip ir vedžiodavo savo šunelį: išvesdavo su pavadėliu, nueidavo toliau į lauką, kur daug kas vedžioja šunis ir ten paleisdavo palakstyti. Paskui prisegdavo pavadėlį ir eidavo namo. Kalytė turėjo pasą, buvo vakcinuota, ją maudydavo, vitaminus jai pirkdavo. Ji gyvena viena, vyras miręs, kad būtų smagiau jai reikalingas toks padariukas. Po šio atsitikimo ir kaimynai pajuto nerimą, sako kur čia matyta, kad dienos metu prie gyvenamojo namo-šitaip. Ji suprastų kaltinamąjį, jei šuo būtų paleistas, be šeimininko, bet gi ji buvo netoliese, tiesiog nespėjo išeiti iš už kampo. Jai padaryta turtinė žala: kalytę pirko Utenos turguje už 200Lt (galvojo perka veislinį, bet apsigavo), 10-11 mėn. ją išlaikė- pirko maistą, vitaminus, vaistus. Pati po įvykio kreipėsi pas gydytoją dėl postresinio sindromo gydėsi, gėrė antidepresantus, negalėjo vairuoti. Materialinės žalos prašo priteisti 1000 Lt ir tiek pat - moralinės. Kaltininkas jos neatsiprašė. Jis yra keistas žmogus, mėgėjas pašaudyti, kaimynai kalbėjo, kad kai jis dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini), tai šaudė katinus , paukščius. Pati girdėjo kelis kartus šaudant iš gretimo balkono.

Liudytojas A. J. paaiškino, kad pažįsta kaltinamąjį ir nukentėjusiąją kaip kaimynus, gyvenančius tame pačiame name. Tą kartą išėjo į lauką, laukė draugo ir matė kaip kaimynė G. V., pavedžiojusi šunį, priėjo prie laiptinės durų. Šuo buvo greta jos, be pavadėlio. Kai iš namo išėjo kaltinamasis, šuo pradėjo loti. E. U., pasuko už namo labai greitai, vos nebėgdamas nuėjo ir šuo paskui jį. Kitoje namo pusėje išgirdo šūvį. Kai pamatė nukentėjusiąją ir paklausė kas atsitiko, ji negalėjo net žodžio ištarti. Už namo kampo jis pamatė negyvą šuniuką. Kai atvažiavo draugas, nuvažiavo pažiūrėti kur nuėjo E. U., paskambino policijai ir pranešė, kad kieme nušautas šuo, pasakė kas tai galėjo padaryti, pavardę, kad važiuoja pažiūrėti kur jis nuėjo, kad nepabėgtų. Prie garažų pakalbėjo su E. U., jo paklausė- kam tą mažą šunelį nušovė, o jis tada pradėjo grasinti, sakė, ne tavo reikalas, kad nušaus ir jo šunį, o jei dar šnekės- ir jį patį. Netrukus atvažiavo pareigūnai, atėmė iš jo pistoletą. Vėliau jis dar buvo įvykio vietoje, kai veterinaras A. B. apžiūrinėjo šunį. Akivaizdžiai matėsi, kad šuo nušautas- skylė galvoje, kraujas. Tą dieną turėjo planų su draugu, bet planai buvo sutrikdyti. Nors tuomet šalia žmonių nebuvo, tačiau nenormalu kai šaudo kieme, kur ir vaikų būna. Visi kaimynai nustebę, nes šuniukas mažas, jo burnytė tikrai nekovinio šuns. E. U. buvo su aukštokais darbiniais batais, kurių tas šuo nebūtų perkandęs. Nuo laiptinės iki tos vietos kur buvo nušautas šuo atstumas gal 15-20 metrų. Tada dar buvo sniego nemažai , ledo, bet nešalta. Nors būdavo kaimynė ir paleidžia šunį palakstyti, bet toks šuo jokios grėsmės nekėlė, jis pats jį paglostydavo, o tas nei lodavo, nei ką. Su Učkuroniu konfliktų nebuvo, bet jo motinai kaltinamasis liepė sutvarkyti savo šunį, kad nelotų.

Liudytojas A. K. paaiškino, kad dirba įgaliotiniu Švenčionėlių m. ir dažnai mato kaip nukentėjusiąją, taip ir kaltinamąjį. Gavus iš budinčiojo iškvietimą, kad (duomenys neskelbtini) namo nušautas šuo, atvyko į įvykio vietą, kur pasitiko G. V. ir parodė nušautą šuniuką. Nukentėjusioji paaiškino, kad šuniuką nušovė kaimynas E. U., kuris nuėjo netoli esančių garažų. Pareigūnai privažiavo prie garažų, pabendravo su kaltinamuoju, paprašė atiduoti ginklą ir jis atidavė. Kartu su juo nuvyko į įvykio vietą, formino dokumentus, ieškojo gilzės, bet nerado, kažkur į sniegą matyt nukrito arba įstrigo į žemę, nes šauta buvo iš labai arti. E. U. pripažino, kad nušovė šunį. Jis reiškė nepasitikėjimą šunimis, sako nervina, laksto, dergia, ir nesvarbu, kad mažas, vis tiek gali įkasti. Jokio gailesčio jo akyse nebuvo. Su nukentėjusiąja irgi kalbėjo, ji sakė, kad pasivaikščiojus ėjo namo, šunį atlaisvino, prasilenkė su kaimynu E. U., šaukė šuniuką, išgirdo šūvį ir rado jį negyvą. Kaltinamasis buvo su auliniais batais, kelnės sukištos į batus. Šunelis -nedidelis, nuo žemės 30-40 cm, gal mažesnis, snukutis pailgas, ne kovinis. Toks šuniukas negalėtų sukelti pavojaus ir šaunamo ginklo panaudojimas tokiu atveju neadekvatus. Kaltinamasis dažnai turėdavo nusiskundimų: tai kažkas rūko laiptinėje, tai dar kas. Apžiūrėjęs gaišeną pamatė, kad 9 mm kulka kiaurai perėjo šunelį. Prie garažų jis nuvažiavo su tyrėju Žižiu, ( liudytojas Jusis parodė kur kaltinamojo garažas), ten sutiko E. U., kuris buvo blaivus. Jis (liudytojas) žino ginklų laikymo taisykles, nes yra atsargos karininkas, medžiotojas, puikiai supranta, kas yra rikošetas. Reali grėsmė nuo rikošeto- mirtina. Pasisekė, kad kulka įsmigo į žemę, nors ir įšalas. Už namo, kur atvira vieta, kulka galėjo nulėkti bet kur.

Liudytojas A. B. paaiškino, kad ištyręs šuns gaišeną stuburo srityje rado plačią šautinę žaizdą- kulkos praėjimas buvo nuo Atlanto slankstelio iki akiduobės. Žaizda įeina ties krūtine, ties slanksteliais, dabar neatsimenu ties kuriuo slanksteliu, skrodimo išvadoje surašyta. Šauta iš viršaus į nugarą ir pataikyta tarp menčių. Jo nuomone, kadangi šauta iš arti, kulka nespėjo įgauti greičio ir suamortizavo nuo keterinės stuburo slankstelių ataugos ir buvo išmesta, nes žaizda buvo labai plati, ir kulka rikošetuodama galėjo praeiti per galvą- įėjimas ties kaklo pirmu slanksteliu. Darydamas skrodimą kulkos nerado, nes taip pat išdraskyta ir išėjimo žaizda. Kadangi kulka praėjo per akiduobę buvo išdraskyta, išvarvėjusi viena akis. Esant tokiam sužalojimui šuo pakankamai greit turėjo nugaišti, nes pagrindinė mirties priežastis - aortos plyšimas. Nuo kulkos smūgio sutrupintas visas slankstelis, skeveldros perplėšė aortą, o aortai plyšus gyvenama daugiausiai - 5-7 minutes. Nukraujavus prarandama sąmonė, prasideda klinikinė mirtis (traukuliai) ir trunka nuo 5 minučių iki 10 minučių. Šuniukas po šūvio išgyventi neturėjo jokių galimybių. Šuns skrodimo akte nurodė, kad yra mišrūnas ir to užtenka, neprivalo aiškinti kas su kuo sukergta. Šuo -mažas, baltas, svėrė apie keletą kilogramų, na gal - 5kg, bet pavojaus niekam negalėjo kelti. Nors kiekvienas šuo turi dantis ir gali įkasti, juk ir žmonės vienas kitam gali įkąsti. Tas šuo buvo paskiepytas, nes nukentėjusioji yra jo nuolatinė klientė. Dėl skiepų yra rašomas aktas ir išduodamas šeimininkui pasas arba pažymėjimas su gyvūno duomenimis ir skiepijimo data, vakcina. Šuo galėjo vytis žmogų dėl to, kad norėjo pažaisti, nes jie kaip ir visi gyvūnai nori bendravimo. Jei šuo puola, patartina sustoti, apmirti ir jis tikrai nepuls. Gyvūnai pirmiausia bėga nuo konflikto, bet jei mes lendame į konfliktą, tai jį ir gauname. Po šūvio gyvūnas aišku kankinosi, kadangi skausmas po šūvio ir skausmas esant nukraujavimui tai -skausminis šokas. Šuo kankinosi, gal apie 5-7 minutes kol nukraujavo, 5-10 minučių agonijos.

Liudytojas J. Ž. paaiškino, kad dirba Švenčionių RPK Prevencijos poskyrio tyrėju ir tuo metu su kolega A. K. pagal iškvietimą nuvyko prie namo (duomenys neskelbtini), kur rado baltos spalvos, nedidelį nušautą šunelį. Nukentėjusioji jam paaiškino, kad grįžtant namo pavedžiojus šunį, prasilenkė su kaimynu E. U. , kuris užėjo už namo kampo ir ji išgirdo garsą panašų į šūvį. Nubėgusi už namo, pamatė negyvą šunelį ir kaimyną einantį link garažų masyvo. Policininkai nuvažiavę prie garažų, rado E. U., kuris pasakė, jog nušovė šunį dėl to, kad jis galėjo jam įkąsti. Paėmė iš jo pistoletą. Vėliau privažiavo Jusys ir dar kažkas ir kaltino E. U., nušovus šunį. Kulkos įvykio vietoje nerado, nors visi ieškojo. E. U. buvo su ilgaauliais batais. Jusys sakė, kad E. U. jam kelis kartus grasino nušauti ir jo šunį. Nukentėjusiajai buvo surašytas protokolas pagal LR ATPK 110 str. 1 d. ir jai paskirta 10 Lt bauda. Šunį ir įvykio vietą nufotografavo. Šuo buvo be veislės, taip nurodyta jo pase. Toks šuo įkasti į kelį ar į blauzdą pagal ūgį gal ir galėtų, tačiau tik pasišokėdamas. Kulka galėjo rikošetu galėjo pataikyti bet kam. Kur nuskris kulka, priklauso nuo šovimo kampo. Ji galėjo atsimušti į akmenį ir atšokti, galėjo į žemę sulysti, tačiau galėjo ir rikošetuoti. Šaudymas viešoje vietoje yra pažeidimas, išskyrus įstatymo numatytus atveju, kai kyla grėsmė gyvybei. Jei atbėga šuo didumo su lyg auliniais batais, užtenka treptelti koja ir toks šuo nubėgs: policininkai net ne su tokiais šunimis susidūrę netraukia ginklų. Šiuo atveju tikrai nebuvo būtino reikalingumo panaudoti ginklą.

Kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų be aukščiau išdėstytų nukentėjusiosios, liudytojų, o ir paties E. U. parodymų, įrodo ir kiti byloje esantys įrodymai:

2013-03-18 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini). (b. I. 34-38).

2013-09-16 nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kaip G. V. nusikaltimo vietoje parodo kur nubėgo jos šunelis, kaip pasuko už namo kampo, kur ji išgirdo šūvį ir kurioje vietoje rado nušautą šunelį (b.l.45-52).

2013-07-25 daiktų, dokumentų pateikimo protokole pažymėta, kad G. V. pateikė naminio gyvūno pasą ( b.l.53).