Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-12-22 · Civilinė byla Nr. e2A-2679-1097/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-12-22
Bylos Nr.
e2A-2679-1097/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18871-2022-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Latvelė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Eivora“
Atsakovas
Y. H.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-2679-1097/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18871-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eivora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eivora“ ieškinį atsakovui Y. H. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eivora“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Y. H. (toliau – ir atsakovas) dėl žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš atsakovo 3 564,26 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2020 m. lapkričio 4 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Eivora“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Tinkamam darbo funkcijų vykdymui atsakovui buvo perduotos 10 vnt. kuro kortelių, naudojamų kuro užpylimui reisų metu. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2022 m. balandžio 26 d. dėl atsakovo kaltės – už pravaikštas. Pasibaigus darbo santykiams, atsakovas negrąžino visų jam perduotų kuro kortelių ir, jau nebedirbdamas pas ieškovę, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 11 d., pasinaudodamas kortele Transit Card, užsipylė kuro už 3 564,26 Eur sumą. Už atsakovo neteisėtai pasisavintą kurą ieškovė sumokėjo 2022 m. gegužės 27 d. mokėjimo pavedimu. Atsakovo neteisėtais veiksmais pilantis kurą ieškovei buvo padaryta žala, kurią atsakovas privalo atlyginti.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Y. H. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad kuro kortelės būdavo laikomos transporto priemonėje. Baigęs paskutinę komandiruotę, atsakovas kuro korteles paliko vilkike, nė vienos iš jų nepasisavino. Prieš kiekvieną komandiruotę būdavo pasirašomi įvairūs dokumentai, tačiau jokios kuro kortelės ieškovės būstinėje atsakovui nebuvo perduotos. Kartu su ieškiniu pateiktame kuro kortelių perdavimo-priėmimo akte kuro kortelė Transit Card neminima. Be to, minimame akte nėra kortelių numerių, todėl nėra aišku, kurios konkrečiai kortelės buvo perduotos atsakovui ir ar tarp jų buvo ginčo kortelė. Kortelių perdavimo-priėmimo aktas nebuvo išverstas į rusų kalbą, todėl atsakovas galėjo nesuprasti, po kokiu dokumentu pasirašo. Ginčo laikotarpiu atsakovas buvo Baltarusijos Respublikoje, o kortelė buvo panaudota Rusijos Federacijoje. Atsakovas nėra atsakingas už ieškovės nurodomą jai padarytą žalą ir ieškinio reikalavimai nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 782,13 Eur žalos (nuostolių) atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 1 793,27 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovui iš ieškovės 350 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2020 m. lapkričio 4 d. sudarė darbo sutartį Nr. 547, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovui buvo perduotas naudojimui vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) darbo priemonės, tarp jų – ir Transit Card kuro kortelė Nr. 1050315969. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovui būtų buvusi neperduota Transit Card kuro kortelė. Kortelių priėmimo-perdavimo akte nebuvo pažymėta, kad atsakovui perduodama Transit Card kuro kortelė, ji jam buvo perduota be tai patvirtinančio dokumento. 2022 m. kovo 20 d. atsakovas jam perduotą naudoti vilkiką ir kitas susijusias darbo priemones perdavė kitam vairuotojui A. B.. Perdavimo metu nei ieškovė, nei atsakovas, nei liudytojas A. B. nepatikrino, ar tarp perduodamų darbo priemonių yra Transit Card kuro kortelė Nr. 1050315969, nebuvo surašytas kortelių perdavimo aktas, kortelės nebuvo nufotografuotos. Darbo sutartis buvo nutraukta 2022 m. balandžio 26 d. 2022 m. gegužės 8–11 d. Transit Card kuro kortelė buvo 13 kartų panaudota Rusijos Federacijoje, kur įsipilta kuro už 3 564,26 Eur sumą. Kilo šalių ginčas: ar atsakovas negrąžino Transit Card kuro kortelės ir ar jis, 13 kartų pasinaudodamas minėta kortele Rusijos Federacijoje įsipildamas kuro, padarė ieškovei žalos 3 564,26 Eur sumai.

6. Teismas konstatavo, kad ginčas laikytinas darbo ginču. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad darbdavė patirtus nuostolius kildina iš darbo teisinių santykių, kurių metu atsakovui jo funkcijoms atlikti buvo išduota ginčo kuro kortelė, kurios atsakovui negrąžinus, ieškovė patyrė nuostolių. Ieškovė įrodinėja, kad tuos nuostolius tiesiogiai padarė atsakovas, nes jis pats pylė kurą degalinėse ir atsiskaitė ginčo kuro kortele, kuri jam buvo išduota darbui atlikti. Nors dalis ieškovės įrodinėjamo atsakovo galimai padaryto pažeidimo galimai buvo padaryta jau nutrūkus darbo santykiams, tačiau žala, kaip pasekmė kildinama iš to, kad atsakovas iki darbo santykių nutraukimo momento negrąžino ieškovei kuro kortelės, o tai leidžia daryti išvadą, kad ginčas priskirtinas darbo ginčui. Jei atsakovui darbo funkcijoms atlikti nebūtų buvusi suteikta ginčo kuro kortelė, tai tarp ieškovės ir atsakovo, kaip buvusio darbuotojo toks ginčas nebūtų kilęs. Be to, bendrosios civilinės ir darbo atsakomybės sąlygos yra tokios pačios, todėl byloje visų pirma būtina nustatyti žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę (CK 6.245–6.248 straipsniai).

7. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas, tiesiogiai panaudodamas ginčo kortelę, pylė kurą ir atsiskaitė ginčo kortele. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad, nors atsakovą pateiktose fotonuotraukose ir vaizdo įraše iš bendrų bruožų ir eisenos sakėsi atpažįstantys liudytojai Ž. M. ir V. B., tačiau šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes yra atsakingi už ieškovės veiklą ir rezultatus, todėl jų parodymus atpažįstant atsakovą teismas vertino kritiškai. Teismo vertinimu, objektyvus įrodymas byloje yra teismo ekspertų išvada, kurioje teigiama, kad iš ekspertams pateiktų teismo byloje esančios fotonuotraukos ir vaizdo įrašų (ieškinio priedai) negalima nustatyti, kad juose yra atsakovas. Ekspertų išvada yra kategoriška, nėra jokios tikėtinos išvados, kad teismui pateiktoje fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose gali būti atsakovas. Be to, atsakovas neigia, kad minėtoje fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose yra jis. Teismas, taikęs aplinkybių egzistavimo tikėtinumo taisyklę, įvertinęs byloje esančią fotonuotrauką, atsakovo išvaizdą, matytą teismo posėdžio metu, atliktą ekspertizės išvadą, liudytojų parodymus, negalėjo daryti tikėtinos išvados, kad byloje esančioje fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose yra užfiksuotas atsakovas, nes, teismo vertinimu, stokojama geresnės kokybės fotonuotraukos ir vaizdo įrašų, iš kurių būtų galima pastebėti specialius atsakovo išvaizdos bruožus. Vien tam tikri bendri sutampantys bruožai (nosies nugarėlės padėtis, galiuko forma, ausų kramslio iškilumas, panašumai nustatyti ekspertizės išvadoje) negali būti pagrindu pripažinti ar daryti tikėtiną išvadą, kad byloje esančioje fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose yra užfiksuotas atsakovas. Be to, teismo teigimu, ieškovė pateikė tik vieną fotonuotrauką ir du vaizdo įrašus, nors ginčo kuro kortele buvo pasinaudota 13 kartų, todėl net ir atpažinus atsakovą esant teismui pateiktoje fotonuotraukoje, reiktų nustatyti kurio iš 13 neteisėtų ginčo kortelės atvejų tai yra ir nebūtų pagrindo preziumuoti, kad kitais atvejais ginčo kuro kortele taip pat pasinaudojo atsakovas. Kiti ieškovės argumentai, kad atsakovas gyvena kelių valandų atstumu nuo kuro pylimo vietų, kad jis žinojo kortelės PIN kodą, kad analogiškos asmenų kepurės, nors, teismo vertinimu, ir yra logiški, tačiau yra pernelyg nutolę priežastiniu ryšiu ir negali būti pagrindu teigti, kad byloje esančioje fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose yra užfiksuotas atsakovas. Teismas sprendė, kad, nenustačius, jog atsakovas realiai pats ar jo nurodymu kiti asmenys panaudojo kuro kortelę, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas yra atsakingas už visus ieškovės patirtus nuostolius.

8. Teismas atmetė ieškovės teiginius, kad ginčo kortele negalėjo pasinaudoti jokie kiti asmenys, nes, teismo vertinimu, iš bylos esančių duomenų negalima paneigti, jog ginčo kuro kortele galėjo pasinaudoti tretieji asmenys, kuriems ją ir jos PIN kodą galėjo perduoti iš atsakovo vilkiką priėmęs vairuotojas ar paimti į atsakovo automobilį įlipęs mechanikas (atsakovo paaiškinimai). Ieškovė minėtų atsakovo versijų nepaneigė. Byloje nustatyta, kad ginčo kuro kortelės PIN kodus žinodavo vairuotojai, kuriems kuro kortelės buvo perduodamos, kad kortelių PIN kodai galėjo būti saugomi vairuotojų užrašinėse, todėl ginčo kortelės PIN kodą žinant ne vienam atsakovui ar neužtikrinus, kad jo nepastebėtų kiti asmenys, negalima paneigti atsakovo versijų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atitinkamai buvo sprendžiama ir ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-27165-22, kuris buvo nutrauktas atsakovo atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pastarojo asmens kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas sutiko su ieškovės nuomone, kad ikiteisminiame tyrime ir civilinėje byloje keliami skirtingi reikalavimai aplinkybių įrodytumui užtikrinti, tačiau sprendė, jog iš to, kas pateikta teismui, nėra pagrindo, remiantis tikėtinumo taisykle, daryti išvadą, kad būtent atsakovas tiesiogiai pats pasinaudojo ginčo kuro kortele ar, kad jis tyčia perdavė kortelę ir jos duomenis trečiajam asmeniui, kuris pasinaudojo ginčo kortele.

9. Teismas nurodė, kad nepaisant to, jog neįrodyta, kad nuotraukose ir vaizdo įrašuose užfiksuotas atsakovas, darbuotojo atsakomybė gali kilti ir kitu pagrindu, t. y. tinkamai ir sąžiningai neįvykdžius jam nustatytų darbo pareigų (DK 24, 25 straipsniai). Teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už 50 proc. ieškovės patirtų nuostolių, nes neužtikrino, jog ginčo kuro kortelės perdavimo faktas būtų užfiksuotas priėmimo-perdavimo akte, fotonuotraukose, ir taip sudarė galimybę tretiesiems asmenims pasinaudoti ginčo kortele. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog įmonėje būtų buvusi nustatyta kokia nors vidaus darbo tvarka reglamentuojanti darbo priemonių perdavimą vieno vairuotojo kitam, tačiau iš ieškovės, atsakovo ir liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad egzistavo darbo praktika, kai vienas vairuotojas perduodavo kitam vairuotojui darbo priemones, įskaitant kuro korteles, jie naudodami planšetę sudarydavo kortelių perdavimo aktą, jas fotografuodavo, tam, kad darbo priemonių perdavimo faktas būtų užfiksuotas ir būtų išvengta ginčų. Atsakovas 2022 m. kovo 20 d. turėjo pareigą sudaryti perduodamų kuro ir kitų kortelių perdavimo aktą, fotonuotraukas. Nors ieškovės pakviestų liudytojų parodymais už kuro kotelių perdavimą buvo atsakingas priimantis vairuotojas, tačiau, teismo vertinimu, pareiga perduoti ginčo kuro kortelę taip, kad ar ji perduota ar neperduota nekiltų niekam klausimų, visų pirma buvo ir atsakovui, t. y. atsakovas – būdamas pakankamai sąžiningas, bendradarbiaujantis, nepiktnaudžiaujantis teise, siekdamas nepažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, siekdamas, kad darbdavys patirtų mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų aiškindamasis buvo ar nebuvo perduoda ginčo kuro kortelė, kad darbdaviui priklausančios darbo priemonės būtų naudojamos darbo reikmėms, vengdamas interesų konflikto ir siekdamas bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo, turėjo pareigą užtikrinti, kad ginčo kuro kortelė būtų ne tik perduoda, bet ir užfiksuotas jos perdavimas, tačiau šios savo pareigos neįvykdė.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas elgėsi nepakankamai atsargiai, nesiėmė priemonių užfiksuoti ginčo kuro kortelės perdavimo fakto ir nepateikė tam jokių pateisinamų priežasčių, tačiau, kita vertus, ieškovė viso darbo priemonių perdavimo-priėmimo proceso nebuvo aptarusi vidiniuose teisės aktuose, tiesiogiai nekontroliavo šio proceso, buvo palikusi vien perduodančio ir priimančio vairuotojo atsakomybei. Dėl to teismas sprendė, kad 50 proc. kilusios rizikos prisiėmė pati ieškovė, o 50 proc. rizikos tenka atsakovui. Atsakovo kaltė kilusių pasekmių atžvilgiu yra neatsargi, nes, neįformindamas ginčo kuro kortelės perdavimo fakto, atsakovas, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo kuro kortele gali pasinaudoti tretieji asmenys, tačiau tikėjosi, kad taip neatsitiks. Tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų yra netiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jeigu atsakovas būtų užfiksavęs ginčo kuro kortelės perdavimo faktą kitam vairuotojui, šis būtų turėjęs pareigą tinkamai ją saugoti, suprasdamas, kad jos praradimo atveju dėl padarytų nuostolių atsakomybė teks jam vienam ir priešingai, atsakovui nesiėmus priemonių fiksuoti ginčo kuro kortelės perdavimo fakto, vairuotojas, kuriam ji galėjo/turėjo būti perduota, galėjo net nesuprasti, kad jam yra perduota darbdavio ginčo kuro kortelė, kad reikia saugoti ją ir jos PIN kodą, kad negalima jos perduoti tretiesiems asmenims ir pan.

11. Teismas sprendė, kad atsakovui tinkamai neįvykdžius jam nustatytų pareigų, ieškovė patyrė 3 564,26 Eur nuostolių, tačiau ieškovė taip pat nesiėmė tinkamų priemonių, kad ginčo kuro kortelės perdavimo faktas būtų užfiksuotas, todėl atsakomybė dėl patirtų nuostolių tenka ir ieškovei, t. y. laikytina, kad tinkamai neorganizuodama ir nekontroliuodama ginčo kuro kortelės perdavimo proceso, ieškovė prisiėmė sau riziką, kuri negali būti perkelta vien darbuotojui. Atitinkamai, teismas sprendė, kad atsakovui tenka 50 proc. atsakomybės už ieškovės patirtus nuostolius ir iš jo priteisė 1 782,13 Eur ieškovės patirtiems nuostoliams atlyginti. Teismas nurodė, kad ši suma neviršija trijų atsakovo vidutinių darbo užmokesčių, nes nustatyta, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis buvo 1 273 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Eivora“ prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad būtent atsakovas padarė žalos ieškovei neteisėtai pasinaudodamas kuro kortele. Tokie atsakovo veiksmai turi nusikaltimo požymių ir žala padaryta tyčia, todėl, remiantis DK 154 straipsniu, atsakovas turi pareigą atlyginti visą ieškovės patirtą žalą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Priešingai nei nustatė pirmos instancijos teismas, visuma byloje surinktų įrodymų, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, patvirtina, kad būtent atsakovas padarė žalą ieškovei neteisėtai pasinaudodamas jam perduota kuro kortele. Kuro kortelė atsakovui buvo perduota darbinių funkcijų vykdymui; kortelės perdavimo atsakovui faktą patvirtino ir kitas UAB „Eivora“ darbuotojas S. M. savo rašytiniu paaiškinimu, nurodęs, kad 2021 m. spalio 21 d. jis perdavė pamainą ir transporto priemonę kitam įmonės vairuotojui – atsakovui kartu su visomis kuro kortelėmis, taip pat ir kortelę Transit Card.

12.2. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kurie pagrįstų, kad kuro kortelę jis būtų grąžinęs ieškovei ar kitam jos darbuotojui. Priešingai – kaip matyti iš į bylą pateikto A. B. rašytinio paaiškinimo, 2022 m. kovo 21 d. jis priėmė transporto priemonę iš atsakovo kartu su kuro kortelėmis, išskyrus kortelę Transit Card, į kortelės neperdavimą jis neatkreipė dėmesio, nes pagal numatomą kelionės maršrutą jam nereikėjo važiuoti per Rusiją. Atsakovo versija, kad jis perdavė kuro kortelę A. B., paneigia ir tai, kad jei kortelę būtų perėmęs A. B., tai jis ja ir pasinaudotų, tačiau tuo metu, kai vyko neteisėti kuro užpylimai (2022 m. gegužės 8 - 11 d.), šis asmuo buvo reisuose vakarų Europoje, kur išvyko nedelsiant po vilkiko iš atsakovo perėmimo, o neteisėti pylimai buvo atliekami Rusijos Federacijoje. Tai reiškia, kad jei atsakovas būtų perdavęs kuro kortelę A. B., tai tik jis būtų galėjęs ja pasinaudoti, tačiau A. B. tuo metu buvo vakarų Europoje ir niekaip negalėjo Rusijos Federacijoje vykdyti kuro užpylimus. Joks trečias asmuo vilkiko ir kortelių perdavimo metu nedalyvavo, todėl atmestina versija, jog kortele galėjo pasinaudoti bet koks kitas įmonės vairuotojas.

12.3. Bylos medžiaga patvirtinta, kad, tikėtina, atsakovas pasinaudojo ginčo kortele pildamas kurą Rusijos Federacijoje. Kuro kortele galėjo pasinaudoti tik asmuo, žinantis jos PIN kodą, todėl joks trečiasis asmuo, kuris darbo funkcijų vykdymui nebuvo gavęs kortelės, ja negalėjo pasinaudoti. Tai reiškia, kad atkrenta kortelės vagystės versija, kurią bando kelti atsakovas, teigdamas, jog tuo metu, kai jis buvo bendrovės ofise, matė, kad į vilkiką buvo įlipęs bendrovės mechanikas (apie kuro kortelės vagystę atsakovas niekuomet nebuvo pranešęs, tokia versija atsirado tik jau pradėjus teisinius veiksmus jo atžvilgiu). Kuro kortelės pametimo versiją pats atsakovas paneigė byloje paskutinio vykusio teismo posėdžio metu. Atsakovas pripažįsta, kad neteisėtų kuro užpylimo metu buvo namuose Baltarusijos Respublikoje. Nors dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos nevykdomos jų sieną kertančių asmenų apskaitos negalima gauti informacijos apie šios sienos kirtimo faktus, tačiau neteisėti kuro pylimai buvo atliekami Rusijos Federacijos dalyje (Briansko sritis), besiribojančioje su Baltarusijos Respublikos dalimi, kurioje gyvena atsakovas. Byloje teikdamas 3 rašytinius paaiškinimus, atsakovas pripažino, kad atstumas nuo jo gyvenamosios vietos iki kuro degalinių, kuriose buvo neteisėtai pilamas kuras, buvo nuo 1 val. 11 min. iki 1 val. 34 min. kelio. Nors byloje atliktos ekspertizės akto išvadose ekspertai negalėjo tiksliai nustatyti, ar degalinėje užfiksuotas asmuo yra atsakovas, nes tiriamoje fotonuotraukoje matoma per mažai išorės elementų, tačiau ekspertai nustatė, kad sutampa atsakovo ir fotonuotraukoje iš degalinės matomi (nepridengti) išorės elementai – nosis, lūpos, burna, smakras, ausys (kramslys). Palyginus fotonuotraukoje degalinėje užfiksuotą asmenį ir A. B. fotonuotraukas, matyti, kad tai du skirtingi asmenys. Tai reiškia, kad ne tik atsakovas fiziškai turėjo galimybę nuvykti į Rusijos Federaciją ir neteisėtai pasinaudoti kuro kortele, bet ir tas asmuo, kuris užfiksuotas fotonuotraukoje fiziškai yra labai panašus į atsakovą ir sutampa išorės atvaizdo elementai matomi fotonuotraukoje. Atsakovą nuotraukose atpažino ir nemažai su juo bendravę liudytojai – Ž. M. ir V. B., kuriems nekilo jokių abejonių dėl fotonuotraukoje ir vaizdo įrašuose užfiksuoto asmens. Teismas nepagrįstai šių asmenų liudijimus vertino kritiškai, nes, nors jie ir dirba ieškovės įmonėje, tačiau neturi intereso melagingai liudyti, juolab, kad jų nuomonę dėl nuotraukoje užfiksuoto asmens patvirtina kiti aukščiau nurodyti byloje surinkti įrodymai.

12.4. Priešingai nei nurodė, teismas, jei būtų nustatyta, kad bent vieną kartą po atleidimo iš darbo neteisėtai kurą pylė atsakovas, tai reikštų, kad jis kuro kortele po darbo santykių pasibaigimo ir toliau disponavo, t. y. tik nuo jo priklausė, ar tokia kortele bus neteisėtai pasinaudojama ar ne. Todėl teisiškai būtų nereikšminga aplinkybė, ar kitais atvejais kuro kortele naudojosi atsakovas ar kiti asmenys, kuriems jis tokią kortelę galimai būtų perdavęs.

12.5. Kaip patvirtina byloje esanti ieškovės pažyma, ieškovė neturi vilkikų su Rusijos Federacijos valstybiniais numeriais. Vaizdo medžiagoje, gautoje iš degalinių, užfiksuota, kad kuras buvo pilamas į vilkikus su rusiškais numeriais. Tai reiškia, kad ieškovės interesais kuras taip pat nebuvo pilamas byloje aptariamais kuro pylimais.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Y. H. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas tiesiogiai panaudodamas kuro kortelę pylė kurą ir atsiskaitė ginčo kortele. Kaip ir nurodė teismas, aplinkybė, kad atsakovas negrąžino arba neužtikrino, jog ieškovei būtų perduota ginčo kuro kortelė, yra svarbi, tačiau, nenustačius, kad atsakovas realiai pats ar jo nurodymu kiti asmenys panaudojo kuro kortelę, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas atsakingas už visus ieškovės patirtus nuostolius. Teismas pagrįstai sprendė, kad dėl susiklosčiusios darbo priemonių priėmimo-perdavimo tvarkos (jos neįtvirtinimo vidaus teisės aktuose), 50 proc. rizikos prisiėmė ieškovė, o 50 proc. tenka atsakovui. Teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o sprendimą priėmė remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

16. Pateiktu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3 564,26 Eur žalos atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad prie situacijos prisidėjo abi šalys: atsakovas – neužtikrindamas tinkamo ginčo kortelės perdavimo ir šio veiksmo užfiksavimo, ieškovė – nekontroliuodama kortelės perdavimo proceso, todėl atsakomybę turėtų prisiimti lygiomis dalimis. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti priteisiant ieškovei iš atsakovo visą prašomą žalos atlyginimą. Ieškovės teigimu, bylos duomenys patvirtina, jog žalą padarė atsakovas, todėl pastarasis ir turėtų visą ją atlyginti. Taigi, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, o esminis apeliaciniame skunde keliamas klausimas – dėl įrodymų vertinimo teisme (ne)tinkamumo.

17. Tai, ar faktinė aplinkybė byloje įrodyta, teismas nustato įvertindamas byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, įrodinėjančiai aplinkybes, kuriomis ši grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais; vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad kitokia asmens nuomonė dėl tam tikrų įrodymų įvertinimo nereiškia, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė šį procesą reglamentuojančias teisės normas.

18. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėja, kad atsakovas, jau pasibaigus darbo santykiams su ieškove, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 11 d., pasinaudodamas ieškovės kuro kortele, įsipylė kuro už 3 564,26 Eur sumą, taip padarydamas ieškovei žalos. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovui buvo perduota ginčo kuro kortelė, tačiau po paskutinio reiso nebuvo fiksuota, jog atsakovas būtų perdavęs kuro kortelę kitam vairuotojui ar palikęs kortelę transporto priemonėje, taip pat nustatyta, kad kuro kortelė 13 kartų, laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 8 d. iki 2022 m. gegužės 11 d. buvo panaudota Rusijos Federacijoje, įsipilant kuro už 3 564,26 Eur. Ieškovė, įrodinėdama, kad kurą, pasinaudodamas ginčo kortele, įsipylė atsakovas, rėmėsi pateiktomis nuotraukomis ir vaizdo medžiaga iš degalinės. Tačiau 2023 m. birželio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1068 (23), 11K-121 (23) nurodyta, kad nustatyti, ar pateiktose fotonuotraukose iš degalinės užfiksuotas asmuo yra atsakovas, negalima. Liudytojai Ž. M. ir V. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad, jų nuomone, fotonuotraukose yra užfiksuotas atsakovas. Be to, bylos medžiaga patvirtina ieškovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir nėra ginčo dėl to, kad transporto priemonę atsakovas perdavė A. B., kuris, perėmęs transporto priemonę, išvyko į reisą vakarų Europoje ir neteisėtų kuro pylimų metu buvo ne Rusijos Federacijoje, o nurodytuose reisuose vakarų Europoje. Šiame kontekste įvertinus taip pat ir atsakovo buvimo vietą ginčo pylimų metų – Baltarusijos Respublikoje, nuo 1 val. 11 min. iki 1 val. 34 min. kelio atstumu nuo degalinių, kuriose įvyko pylimai, taip pat aplinkybes, susijusias su PIN kodo žinojimu, pritartina ieškovės apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad, vadovaujantis civiliniame procese vertinant įrodymus taikytinu tikėtinumo principu, yra duomenų, kurie leistų pripažinti tikėtina, jog kurą nurodytuose neteisėtuose pylimuose pylė atsakovas.

19. Vis dėlto, ši tikėtina aplinkybė ir ją patvirtinantys duomenys turėtų būti vertinami bendrame visos bylos medžiagos kontekste.

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertizės metu nebuvo nustatyta, jog pagrindiniai įrodymai, kuriais remiasi ieškovė reikalavimą reikšdama atsakovui – vaizdo įrašai ir nuotraukos – patvirtintų, jog kurą pylėsi atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, netinkamai atlikdamas savo darbo funkcijas, neužtikrino, jog ginčo kuro kortelės perdavimo faktas būtų tinkamai užfiksuotas. Šios išvados atsakovas neginčijo. Su tokiu atsakovo veiksmų vertinimu, kaip sudariusių prielaidas žalai atsirasti neteisėtai disponuojant kortele, apeliacinės instancijos teismas sutinka. Taip pat atkreipdamas dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, jog, liudytojų parodymais, už kuro kortelių perdavimą pagal susiklosčiusią praktiką buvo atsakingas priimantis vairuotojas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai visą atsakomybę dėl ginčo kortelės perdavimo tinkamo neįforminimo ir nefiksavimo perkėlė tik atsakovui, nesvarstydamas po jo transporto priemonę ir kitas korteles perėmusio darbuotojo veiksmų galimos įtakos susidariusiai situacijai ir pasekmėms. Nagrinėjamu atveju, kai išvada dėl atsakovo dalyvavimo pilantis kurą yra tikėtina, pažymėtina, kad neatmesta galimybė, jog perėmus iš atsakovo transporto priemonę ir korteles, ginčo kortelė galėjo būti perleista ir naudojama nenustatytų asmenų. Skirtingai nei nurodo ieškovė, vien aplinkybė, kad iš atsakovo transporto priemonę perėmęs darbuotojas, turėdamas praktikoje susiklosčiusią pareigą fiksuoti kortelių perėmimą, to nepadarė ir nurodė to nesureikšminęs, nes vyko į reisą vakarų Europoje, nepaneigia galimybės, jog kortelė galėjo patekti tretiesiems asmenims, kurie ją ir panaudojo Rusijos Federacijoje. Dėl to aplinkybės ir paaiškinimai, susiję su tuo, jog ginčo kortelė buvo panaudota Rusijos Federacijoje, o po atsakovo transporto priemonę perėmęs darbuotojas išvyko į reisą vakarų Europoje, savaime nepatvirtina, jog ginčo kortelę panaudojo atsakovas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje fiksuotos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti dėl atsakovo sąmoningo ir kryptingo veikimo naudojantis ginčo kuro kortele. Kaip nurodė ieškovė ir patvirtinta bylos medžiaga, kuras ginčo pylimuose buvo piltas ne į asmeninę transporto priemonę, o į vilkikus su rusiškais numeriais. Tai sudaro papildomas prielaidas abejoti tyčia / kalte naudojantis kuro kortele darbuotojo asmeniniais interesais.

21. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė tokia situacija. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prielaidas ir sąlygas tokiai situacijai atsirasti lėmė ir ieškovės, kaip darbdavės, veiksmai / neveikimas. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro 2023 m. vasario 17 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-27165-22 nustatyta ir byloje neginčijama, kad įmonėje nebuvo reglamentuota kuro kortelių perdavimo tvarka, vairuotojai jas perduodavo vieni kitiems turėdami galimybę nepildyti dokumentų. Yra duomenų, kad kortelės buvo laikomos vilkike, taigi – jos galėjo būti pasiekiamos ne tik vilkikų vairuotojams. Ieškovė šių aplinkybių ir buvusios praktikos perduodant korteles tarp darbuotojų nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Įvertinus nurodytas aplinkybes apie galimai vilkike užrašytus ir kortelių kodus, manytina, jog nebuvo užtikrintas saugus ir pakankamai apibrėžtas disponavimas kortelėmis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, nesant nustatytos ir reglamentuotos kuro kortelių perdavimo tvarkos, su kuria darbuotojai būtų supažindinti pasirašytinai ir įpareigojami jos laikytis, taip pat, atitinkamai, nereikalaujant iš darbuotojų tinkamai užpildytų dokumentų ar kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima fiksuoti kuro kortelių perdavimą vieno darbuotojo kitam, ieškovė, kaip profesionalus verslo subjektas, darbdavė, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, dėl ko laikytina, kad dėl susidariusios situacijos, kai nėra aiškus kortelės valdytojas ir pylęsis degalus asmuo, yra atsakinga ir ieškovė (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Taip pat nagrinėjamu atveju papildomai keltinas klausimas dėl nurodytų klausimų nesureglamentavimo iš darbdavės pusės ir iš to kilusios pasekmės, kad ginčo kortelė nebuvo laiku užblokuota, kas taip pat sudarė palankias sąlygas nagrinėjamai situacijai kilti.

22. Pagal bendrąją kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklę – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Nukentėjusiojo (kreditoriaus) kaltė gali pasireikšti tiek tyčiniais, tiek nerūpestingais veiksmais, o nuo kreditoriaus kaltės laipsnio priklauso nuostolių sumažinimo dydis konkrečioje byloje. Tais atvejais, kai kreditorius tyčia sukelia žalą sąlygojusį įvykį, jo reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas arba žalos atlyginimas reikšmingai sumažintas (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Jei nukentėjęs asmuo (kreditorius) buvo nerūpestingas, atlygintini nuostoliai mažintini proporcingai žalos dydžiui (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).

23. DK 151 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą. Šiuo atveju, kaip minėta, aplinkybė, jog ginčo kortele naudojosi ir kurą pylėsi atsakovas, grindžiama tikėtinumu, taip pat konstatuota, jog atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir neužtikrino tinkamo ginčo kortelės perdavimo, tuo pažeisdamas savo darbo pareigas. Pagal DK 152 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo, ir žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo. Pagal DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nustatant atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiama ir į faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.

24. Įvertinus nurodytas aplinkybes, dėl kurių susidarė ginčo situacija, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas yra atsakingi už kilusią žalą, atitinkamai, po 50 proc. Apibendrinant nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, o apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

25. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

27. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, pateikė išlaidų realumą patvirtinančius dokumentus (DOK-43427).

28. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių. Atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, atsakovui iš ieškovės priteistina 200 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma apeliaciniame procese už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

29. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eivora“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Y. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eivora“ (j. a. k. 123444677) 200 Eur (dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Latvelė