- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- e2A-1000-254/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06984-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Galina Blaževič
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- G. J. K., M. K., G. B.
Procesinio dokumento kategorijos: 44.5.2.; 44.5.2.17. 121.21.
2015 m. gegužės 29 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėjos), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės), Galinos Blaževič, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2137-638/2015 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau VSDFV) ieškinį atsakovams G. J. K., M. K. ir G. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų G. B., G. J. K. ir M. K. 12 755,64 Lt žalos atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad 1994-07-19 buvo įregistruota UAB „Magnus dekoratyvinis centras“, kurios vadovais buvo atsakovas G. B. (laikotarpiu nuo 2000-10-03 iki 2003-12-01) ir atsakovas G. J. K. (laikotarpiu nuo 2003-12-01 iki 2005-03-16). Ieškovas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2005-02-22 nutartimi UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ iškėlė bankroto bylą, 2008-04-17 nutartimi bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, 2007-03-26 nutartimi teismas UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ bankroto byloje patvirtino patikslintą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 16 969,00 Lt kreditorinį reikalavimą, tačiau liko nepatenkintas finansinis reikalavimas 12755,64 Lt sumai ir šio nepatenkinto finansinio reikalavimo apimtimi prašė priteisti iš atsakovų žalą. Ieškovas teigė, kad Kauno apygardos teismas 2008-04-17 nutartimi pripažino prejudicinius faktus, kurie sudaro ieškovo reikalavimo pagrindą ir ieškovui jų įrodinėti nereikia, o būtent: 1. UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ 2002-04-15 įsigijo 3 automobilius, kuriuos 2003-10-22 ir 2003-11-07 pardavė už žymiai mažesnę kainą nei pirko; 2. 2002-07-12 akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi įmonė įsigijo akcijų už 800 000 Lt, po šio sandorio tapo nemokia, o bendrovės nuostolis dėl sudaryto sandorio buvo 700 000 Lt. 3. 2004-08-04 UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ ir UAB „Magnus Ventus“ pasirašyta sutartimi šalys susitarė, kad nuomininkas neatlygintinai perleis visas teises ir pareigas pagal 1994-06-23 valstybinės žemės nuomos sutartį, o naujasis nuomininkas šias teises ir pareigas perims. Neįvykdžius įsipareigojimų UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ įsipareigojo sumokėti 40 000 Lt baudą ir teismas nustatė, kad toks susitarimas neatitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kadangi įmonės finansinė padėtis tuo metu jau nebuvo gera. 4. UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ vengė atsiskaityti su kreditoriais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais motyvais:
1. Teismas nelaikė Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartimi nustatytų faktų prejudiciniais, nes nustatė, kad minėtoje civilinėje byloje nedalyvavo atsakovas G. B., o atsakovus G. J. K. ir M. K. buvo nuspręsta tik iškviesti į posėdį dėl tyčinio bankroto nustatymo, todėl, teismo vertinimu, jų dalyvavimas procese buvo nepilnavertiškas. Atsižvelgiant į minėta, teismas sprendė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovams dėl solidaraus žalos atlyginimo, turi įrodinėti ne tik būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau turi įrodinėti ir solidarų žalos atsiradimo (prievolės kilimo) pagrindą. Be to, teismas pažymėjo, kad laikant, jog Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartimi buvo nustatyti prejudiciniai faktai, tai jų turinys nėra pakankamas tiesiogiai nurodyti būtent atsakovų civilinę atsakomybę, jos dydį, nes minėtoje nutartyje nėra konstatuota, kokia suma sumažintas įmonės turtas pardavus automobilius, kas tuo metu buvo vadovybė, kas priėmė sprendimus, nenustatyta kas atsakingas už akcijų pardavimą, taigi, ieškovas visas minėtas aplinkybes privalėjo įrodyti.
2. Teismas nesutiko su ieškovu, kad atsakovų atsakomybė yra solidari. Pažymėta, kad ieškinio pagrindą sudaro trys sandoriai dėl kurių įmonė tapo galimai nemoki, kurie sudaryti skirtingu laiku įmonėje administracijos vadovų pareigas einant skirtingiems asmenims - skirtingiems atsakovams, todėl galima individualizuoti kiekvieno atsakovo veiksmus, kuriuos ieškovas vertina kaip veiksmus nulėmusius žalos atsiradimą.
3. Teismas pasisakydamas dėl atsakovo G. J. K. atsakomybės konstatavo, kad šiam atsakovui būnant UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ direktoriumi ir sudarius valstybinės žemės nuomos sutartį, kurioje buvo numatyta 40 000 Lt bauda bendrovei įsipareigojimų nevykdymo atveju, reali žala iš minėto susitarimo neatsirado, todėl nesant žalos kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė atsakovui G. J. K. nekyla.
4. Teismas vertindamas atsakovo M. K. galimą atsakomybę nustatė, kad atsakovas buvo bendrovės akcininkas, turėjęs nuo 51 procento iki 8 procentų akcijų ir įmonėje pagal darbo sutartį dirbo prezidentu. Pasak teismo, ieškovas neįrodė, kad M. K. buvo faktinis įmonės vadovas, turėjęs fiduciarines pareigas bendrovei, o šias pareigas pažeisdamas veikė priešingai įmonės interesams, todėl jam negali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios įmonės vadovo atsakomybę. Sprendime pažymėta, kad M. K. atsakomybę ieškovas siejo su įmonės automobilių pardavimu už mažesnę kainą ir aplinkybe, kad vienas iš automobilių buvo parduotas atsakovo M. K. motinai bei su įmonei nuostolingu 2002-07-12 akcijų pirkimo sandoriu. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pateikto 2002-07-08 UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad susirinkime dalyvavę 8 akcininkai vienbalsiai nutarė pirkti UAB „Vespera“ paprastųjų vardinių akcijų už ne daugiau kaip 800 000 Lt, tačiau ieškovas nereikalavo kitų akcininkų atsakomybės ir nepagrindė savo teiginio, kad būtent M. K. nusprendė tokį sandorį sudarinėti. Be to, nurodyta akcijų pardavimo sutartis 2006-12-29 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta ir BUAB „Magnus dekoratyvinis centras“ bankroto administratorius sutiko atgauti 100 000 Lt bei neturėti jokių tolesnių pretenzijų dėl sandorio. Pažymėta, kad dėl minėtos teismo nutarties ar atitinkamai bankroto administratoriaus veiksmų tokią sutartį sudarant niekas neskundė, nors bankroto byloje kreditoriumi dalyvavęs ieškovas VSDFV tokią teisę turėjo. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovo argumentai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, t.y. ieškovas laiko, kad M. K., sudarydamas akcijų pirkimo sandorį veikė kaip įmonės vadovas, o automobilių pardavimo sandorius sudarius tikrajam įmonės vadovui, t.y. G. B., M. K. vis tiek atsako kaip faktinis įmonės vadovas bei pažymi, kad kitų atsakovų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės gali būti vertinami kaip jų atsakomybės perkėlimas nuo savęs M. K.. Daroma išvada, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovo M. K. veiksmai atitiko faktinio įmonės direktoriaus veiksmus.
5. Teismas nenustatė, kad yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui G. B.. Nurodė, kad atsakovo G. B., kuris bendrovės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2000-10-03 iki 2003-12-01, atsakomybę ieškovas siejo su minėtais trijų automobilių pardavimo sandoriais. Nors teismas sutiko, kad tokio turto kaip automobiliai kaina per pusantrų metų gali mažėti, nors mažėjimas dešimt kartų nėra adekvatus, tačiau pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kokia buvo reali parduodamų automobilių būklė pardavimo metu. Pasak teismo, parduodamo turto, ypač tokio kaip transporto priemonės, kainą lemia ne tik jų pagaminimo metai, tačiau ir jų objektyvi techninė būklė, todėl ieškovui nepateikus nei duomenų apie parduotų automobilių būklę, nei duomenų apie realią automobilių kainą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog sandorio ydingumas padarant žalą kyla iš akivaizdžiai per mažos kainos, nes sandorio kainos kriterijų ieškovas nenurodė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartyje nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai. Apelianto teigimu, minėta nutartimi nustatytas prejudicinis faktas, kad UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo ir dėl tyčinių nesąžiningų įmonės vadovų veiksmų įmonė tapo faktiškai nemoki ir nebegalėjo įvykdyti savo prievolių kreditoriams, todėl apelianto įsitikinimu, šių aplinkybių įrodinėti nereikia. Be to, minėtoje civilinėje byloje atsakovai G. J. K. ir M. K. buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis. Apelianto manymu, Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartimi buvo nustatyti ne tik G. J. K., M. K. ir G. B. neteisėti veiksmai, žalos įmonės kreditoriams faktas ir jų priežastinis ryšys, bet taip pat nustatyta ir atsakovo kaltė bei kaltės forma – tyčia, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas ir nepagrįstai iš naujo nustatinėjo atsakovų atsakomybę CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Pasak apelianto, esant įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuotiems atsakovų tyčiniams nesąžiningiems veiksmams ir pagrindinio skolininko nemokumui dėl jų, pirmosios instancijos teismas, konkretaus sandorio įtakos pagrindinio skolininko nemokumui neturėjo analizuoti, nes pats faktas, koks atsakovų sudarytas sandoris, kuris pripažintas atitinkančiu tyčinio bankroto požymius, kokia apimtimi nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą nepaneigia paties fakto dėl jo nemokumo, kas, pasak apelianto, ir turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl bendrovės vadovo subsidiarios atsakomybės taikymo. Pabrėžiama, kad ieškovas reiškė ieškinį ne dėl žalos, padarytos tam tikru sandoriu, atlyginimo, bet dėl žalos, kurią patyrė G. B., M. K., ir G. J. K. UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ privedus tyčia prie bankroto.
2. Apelianto vertinimu, minėta Kauno apygardos teismo nutartimi konstatuoti faktai taip pat patvirtina aplinkybę, kad M. K. buvo ne tik UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ akcininkas bet ir juridinio asmens valdymo organo narys, faktinis vadovas (prezidentas), kuris netinkamai vykdė savo pareigas. Aplinkybė, kad M. K. juridiškai nebuvo įmonės vadovu, o tik bendrovėje dirbo pagal darbo sutartį, pasak apelianto, nepaneigia jo atsakomybės dėl žalos padarymo, nes jis de facto pakankamai reikšmingai dalyvavo įmonės veikloje, tvarkė jos turtą, todėl dėl savo reikšmingo vaidmens UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ veikloje savo statusu prilygintinas įmonės vadovui ir turėtų atlyginti jai savo veiksmais padarytą žalą. Apeliantas, pasisakydamas dėl skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, kad įmonei nuostolinga akcijų pardavimo sutartis 2006-12-29 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta ir ieškovas šios nutarties neskundė, nurodo, kad nei teismas, nei kiti asmenys neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį. Pasak apelianto, jis savo pažeistas teises nusprendė ginti reikšdamas ieškinį atsakovams, o ta aplinkybė, kad bankroto proceso metu nebuvo nuginčytas sandoris, Kauno apygardos teismo pripažintas nulėmusiu pagrindinio skolininko nemokumą, nėra teisiškai reikšminga.
3. Apeliantas dėl atsakovo G. B. nurodo, kad jo valdymo laikotarpiu buvo sumažintas įmonės turtas, t.y., už ženkliai (dešimt kartų) mažesnę kainą buvo parduoti įmonei priklausę automobiliai, kas, pasak apelianto, turėjo tiesioginės įtakos, kad sumažėjus turtui, įmonė tapo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Akcentuojama, kad G. B., būdamas apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad būtent jis yra paskirtas įmonės vadovu, privalėjo imtis veiksmų tinkamam įmonės veiklos organizavimui, kad būtų apsaugoti įmonės bei jos kreditorių interesai ir neteisėtais bei nesąžiningais veiksmais nebūtų padaryta žala kreditoriams. Tačiau priešingai, G. B., būdamas įmonės vadovu, tyčia sudarė ekonomiškai įmonei nenaudingą sandorį, t.y. pardavė turtą mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai (įmonės akcininko M. K. motinai bei M. K. valdomai ir vadovaujamai įmonei „Magnus ventus“), ir taip siekė išvengti prievolių kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl atsakovo G. J. K. atsakomybės sprendė, kad reali žala iš susitarimo, kuriuo buvo numatyta neatlygintinai perleisti visas teises ir pareigas pagal 1994-06-23 valstybinės žemės nuomos sutartį, nuomininkui UAB „Magnus Ventus“, o neįvykdžius įsipareigojimų UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ įsipareigojo sumokėti 40000,00 Lt baudą, neatsirado, kadangi įmonės tyčiniu bankrotu pripažįstami visi atvejai, kai įmonės valdymo organai sąmoningai sudaro nuostolingus ar ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, jei tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Pabrėžiama, kad G. J. K., būdamas įmonės vadovas, ir žinodamas, kad įmonės finansinė būklė jau nėra gera, sudarė įmonei visiškai ekonomiškai nenaudingą sandorį, o nepraėjus pusei metų UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ buvo iškelta bankroto byla, vadinasi, atsakovo veiksmai sukėlė neigiamus padarinius – įmonės nemokumą.
5. Pabrėžiama, kad žala kreditoriams, t.y. pagrindinio skolininko UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, buvo padaryta bendrais atsakovų veiksmais. Fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas, įstatyminėse teisės normose nustatytų reikalavimų neįgyvendinimas ir tokių veiksmų (neveikimo) neigiami padariniai – įmonės tyčinis bankrotas, nesant objektyvios galimybės išskirti kiekvieno jų konkrečios įtakos tokios situacijos susiformavimui, apelianto įsitikinimu, tenka visiems atsakovams.
Atsiliepimas
Atsakovas M. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:
1. Teigiama, kad bankroto byloje atsakovai G. J. K. ir M. K. nedalyvavo trečiaisiais asmenimis (apklausti kaip liudytojai), o atsakovas G. B. bankroto byloje visai nedalyvavo, todėl Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartyje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais.
2. Atsakovas nesutinka, kad jis buvo faktinis įmonės vadovas. Pažymi, kad bendrovėje pagal darbo sutartį dirbo prezidentu, jos direktoriumi nebuvo, šios bendrovės akcijų apie 1997 m. turėjo 51 %, tačiau vėlesniais laikotarpiais jo turimų įmonės akcijų kiekis svyravo apie 8% -15%. Jo dalyvavimas bendrovės veikloje buvo minimalus, sprendžiamo balso jis neturėjo, nes visi sprendimai buvo priimami valdybos arba akcininkų susirinkimo. Nors atsakovas buvo vienas iš valdybos narių, tačiau, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad M. K. turėjo įtakos valdybos sprendimams ar, kad jo veiksmai atitiko faktinio direktoriaus veiksmus. Dėl nurodomų trijų automobilių sandorių pažymi, kad automobilių pardavimo sandorius sudarė ne atsakovas M. K., o kitas atsakovas - tikrasis įmonės vadovas G. B.. Dėl akcijų pirkimo sutarties pažymi, kad sprendimą pirkti priėmė ne vienas M. K., o būtent 8 akcininkai, dalyvavę neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime ir M. K. buvo tik vienas iš 8 sprendimą priėmusių akcininkų, kuris net neturėjo jokio lemiamo balso, kadangi tuo metu turėjo apie 15 proc. akcijų. Atkreipiamas dėmesys, kad ieškovas nereiškia reikalavimo kitiems akcininkams priėmusiems minėtą sprendimą. Be to, minėta akcijų pardavimo sutartis buvo panaikinta ir ieškovas dėl to pretenzijų nereiškė.
3. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-30 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-825/2014 ir LAT 2013-10-11 nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 427/2013, kadangi minėtose bylose esančios faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės nuo nagrinėjamos bylos.
4. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal Kauno apygardos teismo nutartį, kuria pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, Kauno miesto VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto, tačiau nesurinkus pakankamai įrodymų, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Taigi, atsakovo vertinimu, nebuvo nustatyta, kad būtent atsakovas M. K. sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Atsakovas mano, kad šiuo atveju reiškiant reikalavimą pagal naujai įsigaliojusią teisės normą (ĮBĮ 20 str. 7 d., įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d.), kuri vykstant bankroto procedūrai dar nebuvo įsigaliojusi, o 2013-07-18 teismas sprendimu pripažino UAB “Magnus dekoratyvinis centras” veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto, yra būtina įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti.
Atsakovas G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad samdomu vadovu (direktoriumi) dirbo nuo 2000-10-03 iki 2003-12-01, akcijų bendrovėje neturėjo. Dėl sumažėjusios darbų apimties akcininkų sprendimu buvo nutarta parduoti dalį bendrovės kilnojamojo turto, tame tarpe ir automobilius, kurie buvo įvertinti realia rinkos kaina ir per du kartus - 2003-10-22 ir 2003-11-07 parduoti. Akcentuojama, kad daikto, kaip transporto priemonės, vertė dėl jos eksploatavimo faktiškai mažėja nuo jos įsigijimo momento, o žinant, kad automobiliai buvo nupirkti ir naudojami verslui vystyti, tai jie susidėvėjo dar ir greičiau, nei būtų naudojami vieno asmens. Pažymi, kad akcininkams nusprendus juos parduoti, jis, kaip bendrovės vadovas, buvo atsakingas už tai, jog automobiliai būtų įvertinti realia rinkos verte ir už parduodamus daiktus bendrovė gautų maksimaliai didžiausią sumą. Pažymi, kad kai automobiliai buvo įvertinti, jis informavo akcininkus apie galimas pajamas iš jų pardavimo, akcininkai priimto sprendimo realizuoti turtą nepakeitė ir pavedė jam organizuoti automobilių pardavimo - pirkimo sandorius. Atkreipia dėmesį, kad per trejus jo bendrovei vadovavimo metus atliko ne vieną sandorį, tačiau visuomet veikė sąžiningai, protingai, išimtinai bendrovės interesais, siekdamas jai maksimalios naudos.
Atsakovas G. J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir motyvais, kad 2008-04-17 nutartyje nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai. Atkreipiamas dėmesys, kad galimi prejudiciniai faktai nėra susiję su atsakovo G. J. K. veikla. Automobilių pardavimas, UAB „Vespera“ akcijų pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudaryti ne G. J. K. ir jam nesant direktoriumi. G. J. K. bendrovės direktoriumi buvo paskirtas nuo 2003-12-01. Taigi, jis buvo sudaręs tiktai vieną ieškovo ieškinyje nurodytą sandorį t.y. 2004-08-04 preliminariąją sutartį dėl žemės nuomos teisės perleidimo. Pabrėžiama, kad nei Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartyje, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-17 nutartyje nebuvo liečiamas šios sutarties neteisėtumo ar žalos padarymo bendrovei ar jos kreditoriams klausimas, todėl minėtos sutarties sudarymas negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ nemokumui ar tuo labiau negalėjimui atsiskaityti su kitais kreditoriais, tame tarpe su ieškovu, nes jokios baudos ar netesybos pagal 2004-08-04 preliminarią žemės nuomos sutartį nebuvo mokamos bei jokios kitos prievolės bendrovei iš minėtos preliminarios žemės nuomos sutarties neatsirado. Pažymėtina tai, kad šią aplinkybę patvirtina pats ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ieškovės teisės pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą.
Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M. , bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad ieškinį pareiškė ne dėl žalos, padarytos tam tikru sandoriu, atlyginimo, bet dėl žalos, kurią patyrė G. B., M. K. ir G. J. K. ieškovės skolininkę UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ privedus tyčia prie bankroto, t.y. ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkams ir bendrovės vadovams remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, kuomet likvidavus juridinį asmenį dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, liko nepatenkintas jos finansiniam reikalavimas.
Kauno apygardos teismo 2008-04-17 nutartyje dėl UAB “Magnus dekoratyvinis centras” bankroto pripažinimo tyčiniu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-17 nutartyje, išnagrinėjus bendrovės administratoriaus atskirąjį skundą buvo konstatuota, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Tokia išvada padaryta nustačius, kad sprendimas 2003-10-22 ir 2003-11-07 parduoti 2002-04-15 įsigytus 3 automobilius už žymiai mažesnę kainą nei pirko, buvo finansiškai nepagrįstas (nuostolingas) bendrovės sandoris, pabloginęs jos finansinę padėtį. Apeliacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog viena transporto priemonė buvo parduota UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ atsakovo šioje byloje M. K., save įvardinusio 2003 m. spalio 21 d. kasos pajamų orderyje prezidentu (bankroto bylos t. 3, b.l. 74) motinai, o kitas automobilis - su bendrove glaudžiai susijusiai UAB „Magnus Ventus“, kurios akcininkas bei direktorius buvo M. K., todėl ši aplinkybė patvirtina sąmoningus bendrovės vadovų veiksmus, kuriais buvo veikiama ne įmonės interesais. Taip pat buvo konstatuota, kad 2002-07-12 akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi įmonė įsigijusi akcijų už 800 000 Lt, po šio sandorio tapo nemokia, o bendrovės nuostolis dėl šio sandorio buvo 700 000 Lt, nes jo sudarymo metu akcijų vertė buvo 109 000 Lt, todėl šiuo sandoriu buvo žymiai pabloginta bendrovės finansinė padėtis. Be to nurodyta, kad kitas sandoris - 2004-08-04 UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ ir UAB „Magnus Ventus“ pasirašyta nuomos teisės pagal 1994-06-23 valstybinės žemės nuomos sutartį perleidimo sutartis, kuria buvo siekiama neatlygintinai perleisti žemės nuomos teisę, nustačius nepagrįstai didelę baudą, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, turint omenyje, kad įmonės finansinė padėtis tuo metu nebuvo gera ir teismas, remdamasis 2004 m. bendrovės balansu, jau 2005 m. vasario 22 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2008-07-17 nutartyje, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad bendrovės valdymo organai savo sąmoningais ir sistemingais veiksmais blogino bendrovės finansinę padėtį, prisiimdami papildomus įsipareigojimus bei sudarydami nepalankius bendrovei sandorius, o tai yra pakankamas pagrindas nustatyti tyčinį bankrotą. Būtent šiomis aplinkybėmis ieškovas grindė savo ieškinį ir sprendė, kad šių aplinkybių iš naujo šioje byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 2 d.) ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka.
Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 12 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2013-10-01) buvo įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir teisminei praktikai, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad sandoriai, turintys tyčinio bankroto požymių nenuginčyti, ar nenustatyta konkretaus sandorio įtaka pagrindinio skolininko nemokumui, šiuo atveju nėra reikšmingi, nes įsiteisėjusia 2008-04-17 nutartimi buvo nustatytas faktas, kad atsakovų sudaryti sandoriai, nepriklausomai nuo to kokia apimtimi, nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą. Bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu LR CK 2.87 str. prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustačius, jog juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo ir nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę, neanalizuojant sandorių teisėtumo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).“ Taigi, byloje buvo konstatuoti valdymo organų tyčiniai neteisėti veiksmai, kurie privedė įmonę prie bankroto, kurio procedūrų metu ieškovės 12 755,64 Lt finansinis reikalavimas liko nepatenkintas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo. Įmonių bankroto įstatymas, skundžiamos nutarties priėmimo metu, specialiai nereglamentavo klausimų, susijusių su trečiųjų asmenų statusu bankroto byloje, todėl kreditoriai, nepareiškę savarankiško reikalavimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir į procesą įstoję pareikšdami finansinius reikalavimus, naudojosi trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis (CPK 47 straipsnis). Po atitinkamos nutarties priėmimo tokie kreditoriai įgyja trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, procesinį statusą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-835/2009, 2010 m. liepos 15 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 2-1204/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 2-1255/2010, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1047/2012 ir kt). Kauno apygardos teismo 2005-09-28 nutartimi buvo patvirtintas atsakovo G. K. 2 133,62 Lt finansinis reikalavimas ir šis atsakovas iš kreditorių sąrašo buvo išbrauktas tik priėmus 2013-07-18 sprendimą dėl pripažinimo UAB “Magnus dekoratyvinis centras” veiklą pasibaigusia dėl bankroto, todėl šis atsakovas bankroto byloje turėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų statusą. Kauno apygardos teismui nagrinėjant UAB “Magnus dekoratyvinis centras” bankroto byloje klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, trečiaisiais (suinteresuotais) asmenimis dalyvavo atsakovai G. K. ir M. K.. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Taigi, atsakovai G. K. ir M. K. dalyvavo byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB “Magnus dekoratyvinis centras” bankroto pripažinimo tyčiniu ir nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šių atsakovų dalyvavimas byloje buvo nepilnavertiškas.
Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja privalomumo savybę ir tampa privalomu visiems. Dar viena įsiteisėjusio teismo sprendimo savybė yra jo res judicata galia. CPK 279 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Todėl Kauno apygardos teismo 2008-04-17 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008-07-17 nutartys dėl UAB “Magnus dekoratyvinis centras” bankroto pripažino tyčiniu turi prejudicinę galią ne tik atsakovams G. K. ir M. K., bet ir dalyvavusiam ginčo teisiniuose santykiuose, kurie turėjo tyčinio bankroto požymių (pvz. 2003-10-22 sandoris, kurio metu buvo parduotas už 5 527,35 Lt automobilis RENAULT KANGOO, 2003-04-15 įsigytas už 53 390 Lt ir kt.), įmonės vadovu buvusiam atsakovui G. B..
Nustačius byloje, jog UAB “Magnus dekoratyvinis centras” tyčinį bankrotą lėmė tai, kad bendrovės valdymo organai savo sąmoningais ir sistemingais veiksmais blogino bendrovės finansinę padėtį, prisiimdami papildomus įsipareigojimus ir savo tyčiniais veiksmais privedė ją prie bankoroto, kurio procedūrų metu nebuvo patenkintas ieškovės 12 755,64 Lt finansinis reikalavimas, turi būti įvertinta, kokias pareigas pažeidė kiekvienas iš atsakovų – valdymo organo pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 str.) ar akcininkų pareigas elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 str. 3 d.), o įmonės dalyvių veiksmus būtina vertintini ne vien formaliai, bet spręsti, ar akcininkai faktiškai neatliko bendrovės valdymo organui priskirtų funkcijų. Byloje nustatyta, kad atsakovas G. B. likviduotos dėl bankroto UAB “Magnus dekoratyvinis centras” (nuo 1994-07-19 iki 1995-04-07 – UAB “Mokomasis dekoratyvinis centras) vadovu buvo nuo 2003-12-01 iki 2003-12-01, o G.J. K. – nuo 2003-12-01 iki 2005-03-16. Atsakovas G.J. K., o taip pat atsakovas M. K. buvo bendrovės akcininkai, o pastarasis laikotarpiu nuo 2002-05-10 iki 2003-12-01 buvo darbo santykiuose su bendrove. Kaip jau paminėta pirmiau, M. K. UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ prezidentu save nurodė 2003 m. spalio 21 d. kasos pajamų orderyje (bankroto bylos t. 3, b.l. 74). 2003-11-18 valdybos protokolas (bankroto bylos 1 t., b.l. 70) patvirtina, kad jis buvo ne tik prezidentas, bet ir valdybos narys. Byloje taip pat yra UAB “Magnus dekoratyvinis centras” antspaudu patvirtintas akcininkų susirinkimo protokolas (bankroto bylos 1 t., b.l. 161), kuriuo M. K. ne tik išrinktas 4 metams valdybos nariu, bet jam suteikti įgaliojimai statant prekybos centrą bendrovės vardu pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus bei atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Taip pat bankroto byloje yra kasos operacijų suvestinė (3 t., b.l. 75) iš kurios galima spręsti, kad M. K. tvarkė įmonės turtą tiek gaudamas pajamas, tiek atliekant mokėjimus (išlaidas); antstoliui uždedant įmonės turtui areštą, prisiėmė areštuoto turto saugotojo pareigas (3 t. , b.l. 11-17); 2006-02-21 kreditorių susirinkimo metu buvo konstatuota, kad tie patys asmenys (pvz. M. K.) įvairiu metu pasirašinėjo turto perleidimo sutartis, atstovaudami ir UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ ir UAB „Magnus ventus“ (bankroto bylos 2 t., b.l. 25-27). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2012-02-22 Kauno apygardos teismo nutarime, priimtame ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-00603-09 nurodyta, kad atsakovas G. B., apklaustas liudytojas parodė, kad faktiškai įmonę valdė akcininkas prezidentas M. K. (1 t., b.l. 97), tokį pat faktą nurodė ir liudytoju apklaustas atsakovas G.J. K. (1 t., b.l. 97). Byloje nėra ginčo, kad atsakovai G. B. ir G.J. K. buvo bendrovės vadovai. Remiantis prejudiciniais faktais konstatuotini jų tyčiniai veiksmai valdant bendrovę, kuri buvo privesta prie bankroto, todėl fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui, o įmonei tapus nemokiai ir kreditorei (ieškovei), pažeidimas lemia jų atsakomybę pagal CK 2.87 str. 7 d. Atsakovo G. B. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad transporto priemones parduoti nusprendė akcininkai, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl jo atsakomybės, kuomet pagal Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas akcininkų susirinkimo pritarimas sandoriams neatleidžia vadovo nuo civilinės atsakomybės už neteisėtais verslo sprendimais padarytą žalą, nes pagal įstatymo normą, jei bendrovės įstatai numato, kad valdyba, o jos nesudarius, vadovas, turi gauti akcininkų susirinkimo pritarimą sandoriui dėl disponavimo turtu, įkeitimo sandoriui, ar kitų asmenų prievolių laidavimo, tokio pritarimo gavimas nenaikina valdymo organo atsakomybės. Ši įstatymo nuostata pakartoja teismų praktikos įtvirtintą taisyklę, kad akcininkas nėra fiduciariniame santykyje su bendrove ir nevykdo valdymo funkcijos, nebūdamas vadovu (arba de facto vadovu), jis neprivalo atsižvelgti į visų interesų grupių interesus, ši pareiga priskirta vadovui ir nedeleguotina, todėl vadovas yra atsakomybės subjektas, jei žala bendrovei padaryta neteisėtais valdymo organo veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
M. K. nebuvo įregistruotas įmonės vadovu. Apeliantė nurodo, kad šis atsakovas de facto pakankamai reikšmingai dalyvavo įmonės veikloje, tvarkė jos turtą, todėl dėl savo reikšmingo vaidmens UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ veikloje savo statusu prilygintinas įmonės vadovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtų įrodymų visumą, taip pat kitų atsakovų parodymus, daro labiau tikėtiną išvadą, kad M. K., faktiškai atliko įmonės vadovo funkcijas (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šie atsakovai, nurodė apie faktinį bendrovės vadovą M. K. tik siekdami perkelti atsakomybę nuo savęs, apeliacinės instancijos teismo neįtikino, kadangi ieškovės ieškinys pareikštas atsakovams tik po dviejų metų. Be to, šių atsakovų parodymai dėl faktinio vadovo, negalėjo reikšmingai įtakoti ikiteisminio tyrimo baigties, kuomet jame buvo tiriami ir išvados daromos taip pat ir pagal bendrovės buhalterinės apskaitos ir kitus rašytinius duomenis apie įmonės sandorius ir veiklą. Byloje yra UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ įstatai ir nors juose nėra įvardinta prezidento, kaip valdymo organo kompetencija, tačiau sutiktina su ieškove, kad M. K. de facto gana reikšmingai dalyvavo įmonės veikloje, tvarkė jos turtą, todėl dėl vaidmens UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ veikloje savo statusu jis prilygintinas įmonės vadovui. Pažymėtina, kad to negalima pasakyti apie kitus bendrovės akcininkus, į kurių veiksmus nurodo M. K.. Šiam atsakovui būnant darbo santykiuose su bendrove, buvo sudarytas finansiškai nepagrįstas (nuostolingas) vienos transporto priemonės pardavimo sandoris su jo motina, o kitos transporto priemonės - su pirkėja UAB „Magnus Ventus“, kurios akcininku ir direktoriumi buvo pats M. K., būdamas kartu ir pardavėjos akcininkas. Be to, tyčinio bankroto požymiai nustatyti ir sudarant 2004-08-04 UAB „Magnus dekoratyvinis centras“ ir UAB „Magnus Ventus“ sandorį, todėl šį atsakovą vertinant kaip bendrovės akcininką, jo elgesys buvo nesąžiningas bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu (CK 6.67 str.), nes dėl šių sandorių buvo sumažintas bendrovės turtas ir ji neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl net ir nepripažinus jo bendrovės faktiniu vadovu, yra visi teisiniai pagrindai šiam atsakovui taikyti civilinę atsakomybę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Pagal teismų praktiką, solidarioji atsakomybė delikto atveju taikoma tada, kai asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių, bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, bet iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-7-59/2008). Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliante, kad byloje buvo įrodytos visos civilinės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246-6.249 str.), kuomet prejudiciniais faktais įrodyti atsakovų tyčiniai neteisėti veiksmai privedant UAB “Magnus dekoratyvinis centras” prie bankroto, kurio metu liko nepatenkintas ieškovės 12 755,64 Lt finansinis reikalavimas, kurios dydis nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi, patvirtinus ieškovės finansinį reikalavimą. Taip pat sutiktina su apeliante, kad atsakovų bendri veiksmai dėl šių padarinių, ir bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, pasireiškę fiduciarinių pareigų bendrovei ir kreditoriams pažeidimu ir nesąžiningumu, suponuoja solidariąją atsakomybę už ieškovei padarytą žalą (CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus, netinkamai taikė pirmiau aptartas teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškovo ieškinys tenkinamas visiškai ir iš atsakovų solidariai priteisiama 3 694,29 Eur (12 755,64 Lt) žalos atlyginimo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 3 dalimi, iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteisiamas žyminis mokestis nuo kurio ieškovė yra atleista (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 80 str. 7 d., 83 Eur : 3).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovų G. J. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (juridinio asmens kodas 188677437) 3 694,29 Eur (12 755,64 Lt) žalos atlyginimo ir valstybei po 27 Eur (93,23 Lt) iš kiekvieno atsakovo žyminio mokesčio, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank”, AB, kodas 73000, įmonės kodas 5660.