Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-825/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-30
Bylos Nr.: 2A-825/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-04625-2010-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
Atsakovas: A. H., R. P., T. R., D. Š., A. M., A. V.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“

Kategorijos

24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-825/2014Teisminio proceso Nr.2-55-3-04625-2010-5Procesinio sprendimo kategorija:24.1; 44.2.4.1; 126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. H. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-134-464/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ ieškinį atsakovams A. H., T. R., D. Š., A. M., A. V., R. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovų (dalyvių), taip pat faktinio vadovo civilinės atsakomybės įmonei bei kreditoriams.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų 240 453,04 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog iškėlus UAB „Degrita“ bankroto bylą teismo paskirtam bankroto administratoriui įmonės įgalioti asmenys neperdavė jokio turto, kurio vertė 2006 m. balanso duomenimis buvo 2 368 778 Lt. Šio bendrovės turto panaudojimo, realizavimo, perleidimo ar kitokio netekimo pateisinimui nėra jokių patvirtinančių dokumentų. Prašomą priteisti žalą sudaro bendra UAB „Degrita“ kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų suma. Laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2008 m. spalio 26 d., kai teismas iškėlė UAB „Degrita“ bankroto bylą, UAB „Degrita“ teisėtais ar faktiniais vadovais bei akcininkais buvo atsakovai. Surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „Degrita“ vadovai A. H., D. Š., T. R., A. V. tinkamai neatliko savo pareigų 2004 – 2007 m. m., kai blogėjo UAB „Degrita“ finansinė būklė, laiku neinicijuodami bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tiek UAB „Degrita“ vadovai, tiek akcininkai suderintai nevykdė savo pareigų saugoti įmonės turtą, nesąžiningai naudojosi įmonės turtu (netinkamai vykdė jo apskaitą, naudojo savo asmeninėms reikmėms), todėl yra solidariai atsakingi už UAB „Degrita“ kreditoriams padarytus nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovų A. H. ir R. P. solidariai 240 453,04 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2010 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovų T. R., D. Š., A. M. ir A. V. atžvilgiu ieškinį atmetė. Priteisė ieškovui iš atsakovų A. H. ir R. P. po 1 210 Lt iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei po 2 904,50 Lt iš kiekvieno žyminio mokesčio bei po 99,27 Lt pašto išlaidų. Nustatė, kad paskutinis UAB „Degrita“ finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys buvo parengtas už 2006 finansinius metus. Pagal šį UAB „Degrita“ balansą 2006 finansinių metų pabaigoje įmonė turėjo turto už 2 368 778 Lt, iš kurių pinigai sudarė 1 344 864 Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 2 642 953 Lt. Konstatavo, kad UAB „Degrita“ buvo nemoki jau 2006 metų pabaigoje, tačiau į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės vadovai nesikreipė. Nustatė, kad UAB „Degrita“ veiklos oficialiai nevykdė nuo 2007 m. gruodžio 7 d. UAB „Degrita“ 2007 m. liepos-rugsėjo mėn. pardavė degalų bei prekių už 353 268,17 Lt. Iš UAB „Degrita“ kasos aparatų apyvartų žiniaraščių teismas nustatė, kad pinigai iš kasos buvo išimti atsakovo A. H., vykdžiusio kasininko pareigas, tačiau į UAB „Degrita“ banko sąskaitą įnešti nebuvo, taip pat nėra jokių įrodymų, kad jie būtų buvę panaudoti UAB „Degrita“ įsiskolinimams dengti ar įmonės veikloje. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis UAB „Degrita“ bankroto bylos iškėlimo metu nuosavybės teise priklausė dvi transporto priemonės, kurių vidutinė rinkos kaina 2008 m. spalio 28 d. buvo ne mažesnė kaip 37 600 Lt. Kadangi nei šių transporto priemonių buvimo vietos, nei kur buvo panaudotos UAB „Degrita“ lėšos atsakovai nurodyti negalėjo, teismas laikė, kad šis turtas buvo prarastas dėl UAB „Degrita“ vadovų veiksmų, kurie tinkamai nevykdė savo pareigų, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, prarado įmonės turtą, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tokiu būdu pažeidė įmonės bei jos kreditorių interesus. Konstatavo, kad tokiais veiksmais buvo padaryta ieškiniu prašomos priteisti sumos dydžio žala, kuri yra lygi UAB „Degrita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumai. Teismas nenustatė atsakovo A. V. atsakomybės pagrindų, nes jis UAB „Degrita“ vadovu ir akcininku buvo iki 2004 m gruodžio mėn. pabaigos. Vėliau įmonės veikloje nedalyvavo. Nustatė, kad atsakovė D. Š. UAB „Degrita“ vadove buvo itin trumpą laiką (nuo 2007 m. spalio 8 d. iki 2007 m. lapkričio 12 d.), todėl teismas laikė, kad jos neveikimas, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, priežastiniame ryšyje su UAB „Degrita“ patirta žala yra mažareikšmis. Pažymėjo, kad atsakovas A. H. atsakovei D. Š., naujai paskirtai UAB „Degrita“ vadovei, neperdavė tinkamai apskaityto įmonės turto ir lėšų. Teismas, įvertinęs tai, kad pagrindinė žala UAB „Degrita“ kreditoriams atsirado 2007 m., t.y. iki UAB „Degrita“ vadovu paskiriant atsakovą T. R., kad atsakovas T. R. oficialiai pranešė, jog įmonė nevykdo ūkinės veiklos, be to, buvo tik formalus įmonės vadovas, kuris nesprendė esminių įmonės veiklos klausimų (jis tik vykdė faktinio vadovo ir savininko R. P. nurodymus, įmonės lėšomis nedisponavo), laikytina, kad jo neveikimas priežastiniame ryšyje su sukelta žala yra mažareikšmis ir dėl to atsakovo T. R. atžvilgiu ieškinį taip pat atmetė. Teismas nustatė, kad A. M. nuo pat 2004 m. gruodžio 18 d. iki 2008 m. spalio 27 d. neveikė kaip faktinis UAB „Degrita“ dalyvis, jo ir įmonės nesiejo juridinis ryšys, kuris kokybiniu požiūriu paprastai sieja tokius asmenis, t.y. atsakovas A. M. neturėjo realios galimybės daryti įtaką UAB „Degrita“ veiklai (nekontroliavo įmonės veiklos, jam nebuvo teikiamos ataskaitos apie ją, jis neturėjo sprendimų priėmimo laisvės bei galimybės kontroliuoti, kaip yra faktiškai naudojamas įmonės turtas). Teismas sprendė, kad žala UAB „Degrita“ buvo padaryta bendrais atsakovų A. H. ir R. P. veiksmais, t.y. nebuvo laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, neužtikrinta tinkama įmonės turto apskaita bei turto išsaugojimas, įmonės turtas buvo naudojamas asmeninėms reikmėms, todėl pripažintina, kad šie atsakovai yra solidariai atsakingi už padarytą žalą (CK 6.6 str. 2 d.). Konstatavo, kad A. H., eidamas UAB „Degrita“ vadovo pareigas nuo 2004 m. gruodžio 21 d. iki 2007 m. spalio 8 d., neužtikrino tinkamos įmonės turto apsaugos, nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų (pvz., Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. ir 21 str. 1 d. nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas) bei laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nors dar 2006 metais, pasirašydamas finansinės atskaitomybės dokumentus, turėjo suprasti, kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėjo, kad A. H., būdamas apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad būtent jis yra paskirtas įmonės vadovu, privalėjo imtis veiksmų tinkamam įmonės veiklos organizavimui, kad būtų apsaugoti įmonės bei jos kreditorių interesai. Teismas konstatavo, kad atsakovas R. P. visą UAB „Degrita“ veiklos laikotarpį (nuo įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo) veikė kaip jos faktinis vadovas, todėl nepriklausomai nuo to, kad toks jo statusas teisiškai nebuvo įformintas, pripažintina, kad jis turi atsakyti kaip juridinio asmens vadovas bei dalyvis. Atsakovui R. P. buvo sudarytos neribotos sąlygos naudoti įmonės turtą savo asmeninėms reikmėms, ką patvirtino ne tik atsakovai, bet ir liudytojai, tarp kurių buvo ir asmenys, tvarkę įmonės buhalterinę apskaitą. Teismo vertinimu, būtent atsakovo R. P. veiksmai yra tiesiogiai susiję su tuo, jog UAB „Degrita“ tapo nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. R. P. atsakovu į bylą įtrauktas 2012 m. rugsėjo 27 d., paduodant pareiškimą ir patikslintą ieškinį atsižvelgiant į tai, kad kiti atsakovai šį asmenį savo atsiliepimuose įvardijo kaip faktinį UAB „Degrita“ vadovą ir savininką. Teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas, nes teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), o ieškovas apie tokią teisę atsakovui R. P. sužinojo tik iš kitų atsakovų tripliko, paduoto teismui 2011 m. gegužės 19 d. ir vėlesnių jų procesinių dokumentų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas A. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys jo atžvilgiu, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Atsakovas negali būti pripažintas atsakingu už bendrovės turto neišsaugojimą, jei šio turto jis nebuvo priėmęs ir neturi galimybės priimti. Ieškovas nenuginčijo atsakovo atsikirtimų, kad įmonės turtas ir veiklos dokumentai nebuvo perduoti atsakovui. Atsakovas buvo priimtas vadovo pareigoms laikinai ir formaliai. Jis buvo R. P. įgaliotas tik laikinai vykdyti įmonės veiklą, spręsti einamuosius klausimus, dėl ko ir jokių buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto jam perduota nebuvo. Todėl jis negali būti pripažintas atsakingu už bendrovės turto neišsaugojimą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nustatė atsakovo nerūpestingus veiksmus, tačiau tai savaime dar nesąlygoja jo atsakomybės. Byloje nėra konstatuota, kad žala buvo padaryta būtent dėl to, kad atsakovas nepanaikino įmonėje galiojusios tvarkos - įmonei faktiškai vadovavo ir jos turtą faktiškai tvarkė R. P.. Nėra konstatuota, kad atsakovas buvo turėjęs faktinę galimybę kištis į įmonės valdymą ir pakeisti šią R. P. nustatytą tvarką.

Šalies argumentai

3. Ieškovo žalos nustatymo būdas yra klaidingas, nes balanse nurodyti skaičiai, pasak teisme apklaustos buhalterės L. L., neatitiko tikrovės.

4. Įmonės turto sumažėjimas savaime nereiškia, kad įmonei buvo padaryta žala. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad įmonės turtas buvo naudojamas ne komercinei veiklai vykdyti ar kitiems tikslams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo supažindinamas su realia įmonės padėtimi, o dėl to jis negalėjo priimti sprendimus dėl bankroto. Tikrasis įmonės savininkas R. P. tvarkė įmonės reikalus savo nuožiūra ir būtent šis asmuo yra atsakingas už jo veiksmais galimai padarytą žalą. R. P., o ne atsakovas kontroliavo pinigų srautus, pasiimdavo lėšas, spręsdavo kokią jų dalį įnešti į įmonės banko sąskaitą, turėjo pas save prisijungimo prie įmonės sąskaitos kodus. R. P. buvo sukūręs vadovo ir savininko įvaizdį ir faktiškai valdė įmonę.

5. Teismas neįvertino, kad atsakovui R. P. veiksmai neatrodė neteisėti. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad R. P. iš degalinės paimtus pinigus įnešdavo į banko sąskaitą ir tvarkingai apskaitydavo. Apie susidariusius trūkumus jis nežinojo. Pats atsakovas nėra priėmęs rizikingų ar nerūpestingų sprendimų, kurie pažeistų kreditorių interesus.

8. Vertindamas atsakovo elgesį ir jo atitikimą rūpestingo ir atidaus asmens modeliui, teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo asmenines savybes - jis dirbo degalinės operatoriumi, neturi aukštojo išsilavinimo ir įmonės vadovavimui reikalingos gyvenimiškos patirties. R. P. piktavališkai pasinaudojo apelianto pasitikėjimu ir neišmanymu apie reikalavimus įmonės vadovui bei vadovo atsakomybę.

Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo šiuos argumentus.

1. Teismas netinkamai taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Ieškovo vardu bankroto administratorius turėjo teisę pareikšti ieškinius iki 2011 m. lapkričio 26 d. Ieškinys atsakovui pareikštas tik 2012 m. rugsėjo 27 d., nes šią dieną teismui buvo pateiktas visiškai naujas patikslintas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuriuo atsakovais į bylą įtraukti iki tos dienos byloje nedalyvavę A. V. ir atsakovas (R. P.) nurodant naują faktinį ir teisinį ieškinio pagrindą. Teismas iš esmės apsiribojo vien formaliu teiginiu, kad ieškovas apie jo teisės pažeidimą tapo žinoma tik 2011 m. gegužės 19 d. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, turi aiškintis aplinkybes, susijusias ne tik su tuo, kada bankroto administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (šiuo atveju - žalą padariusį asmenį), bet ir aiškinantis, ar administratorius buvo pakankamai aktyvus ir ėmėsi visų priemonių, kad ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas vien tik dėl jo aplaidaus ir neoperatyvaus pareigų vykdymo.

2. Teismas nepilnai ištyrė ir neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus. Ieškovas nepateikė ir teismas nesurinko jokių esminių įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad bylos baigtimi akivaizdžiai suinteresuotų atsakovų ir liudytojų pateikti duomenys apie atsakovą atitinka tikrovę. Teismas, tenkindamas ieškinį atsakovo atžvilgiu, įrodymus dėl R. P. neva tai faktinio vadovavimo UAB „Degrita“ vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, taigi, vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems įrodymams visai neteikė reikšmės. Atsakovas nedalyvavo UAB „Degrita“ steigime, niekada nevadovavo UAB „Degrita“ veiklai, nedirbo šioje bendrovėje jokiose pareigose, neturėjo jos akcijų, o bylos duomenimis nustatyta, kad jis netgi neturėjo jokios priežasties dalyvauti šios bendrovės tiesioginėje ūkinėje komercinėje veikloje.

3. Sprendimas grindžiamas subjektyviais, šališkais ir bylos baigtimi suinteresuotų atsakovų A. H., T. R., D. Š. (buv. Razmienės), A. M., A. V., siekusių išvengti civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo bankrutavusiai UAB „Degrita“ bei buvusių bankrutavusios bendrovės materialiai atsakingų darbuotojų liudytojų A. H., J. B., E. B., J. E., A. S., O. L. subjektyviais parodymais.

4. UAB „Tomega“ išrašytos 42 PVM sąskaitos faktūros bendrovei UAB „Degrita“ laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. už pateiktas suskystintas angliavandenilines dujas, skirtas autotransportui, kurias UAB „Degrita“ vardu pasirašė ne atsakovas, bet UAB „Degrita“ darbuotojai ir atsakingi asmenys, patvirtindami šių prekių gavimą bendrovėje UAB „Degrita“. Teismas šių rašytinių dokumentų net neanalizavo.

5. Atsakovas buvo UAB „Eurovista ir ko“ transporto vadovas, atsakingas už degalų tiekimą į bendrovės UAB „Degrita“ degalinę bei atsiskaitymą. Dėl to jam rūpėjo, kad UAB „Degrita“ laiku ir visiškai atsiskaitytų su UAB „Eurovista ir ko“ už patiektą kurą. Todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad būtent atsiskaitymas už degalus su bendrove UAB „Eurovista ir ko“ buvo priežastimi, dėl kurios UAB „Degrita“ tapo nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. Be to, atsakovas santykiuose su UAB „Degrita“ veikė kaip UAB „Eurovista ir ko“ darbuotojas, todėl, jeigu galima teorine prasme kalbėti apie jo atsakomybę, tai reikėtų kalbėti apie UAB „Eurovista ir ko“ civilinę atsakomybę (CK 6.264 str. 1 d.). Jokių pavedimų UAB „Degrita“ vardu atsakovas neatliko. Jeigu UAB „Eurovista ir ko“ paskolintas lėšas iš bendrovės susigrąžino pažeisdama bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, tokios teisės galėtų būti ginamos pareiškiant jai actio Pauliana ieškinį.

6. Ieškovui nenurodant jokių sąsajų tarp patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atsiradimo ir ieškinyje įvardintų, kaip neteisėtų atsakovų veiksmų/neveikimo, teismui nebuvo jokio pagrindo nuspręsti, kad ieškovas tinkamai įrodė ar pagrindė priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Pateikti įrodymai apie BAUB „Degrita“ kreditorius, skolos jiems atsiradimo laiką bei dydį nepatvirtina fakto, kad visi jie atsirado būtent atsakovo A. H. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 21 d. iki 2007 m. spalio 8 d.

7. Žalos ieškovas neįrodė, o teismas atitinkamai sprendimo šioje dalyje niekaip nemotyvavo. Be to, bendrovės vadovų, kaip ir jos dalyvių, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.). Ieškinys iki bankrutuojančios įmonės pabaigos net negalėjo būti nagrinėjamas, nes neužbaigus bankroto bylos nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovas A. V. atsiliepime nurodė, kad atsakovų R. P. ir A. H. apeliaciniai skundai ir juose išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Mano, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai iš R. P. ir A. H. priteisė žalos atlyginimą ieškovo naudai. Pastebėjo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu byloje dalyvaujantys asmenys, įskaitant ieškovą, prašė dėl galimos R. P. nusikalstamos veikos CPK 300 straipsnio pagrindu informuoti prokurorą, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Todėl prašė priimti pagrįstą procesinį sprendimą dėl prokuroro informavimo.

Atsakovai A. H., T. R. ir D. Š. atsiliepimu prašo atmesti atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimo. Nurodo šiuos argumentus.

1. R. P. slėpė savo vadovavimą įmonei bei aplinkybę apie tai, kad būtent jis yra tikrasis šios įmonės savininkas. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėjo galimybių iš karto po bankroto bylos iškėlimo sužinoti apie tai, kad R. P. yra faktinis įmonės vadovas ir akcininkas.

2. Surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog nuo pat įmonės UAB „Degrita“ veiklos pradžios de facto vadovavo, tvarkė jos turtą bei organizavo jos veiklą atsakovas R. P., kuris įmonėje oficialiai nedirbo. Dėl savo reikšmingo vaidmens įmonės veikloje jis savo teisiniu statusu turi būti prilyginamas įmonės vadovui. R. P. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam pareikšti įtarimai dėl jo veiklos ne tik UAB „Degrita“, bet ir kitose įmonėse, nes jose jis veikė tokiu pačiu principu (per statytinius), švaistė turtą.

UAB „Tomega“ atsiliepimais prašo netenkinti atsakovų apeliacinių skundų, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad byla gali būti išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Nurodo šiuos argumentus.

1. Ieškinys šioje byloje pareikštas laiku, nepraleidus ieškinio senaties termino. Atsakovas R. P. nepateikė įrodymų, jog bankroto administratorius žinojo ar negalėjo nežinoti apie ieškinio R. P. ir kitiems pareiškimą anksčiau nei treji metai iki ieškinio pareiškimo minėtiems asmenims.

2. Tiek rašytiniai, tiek žodiniai įrodymai byloje buvo ištirti remiantis teisės aktuose nustatyta tvarka. Apeliantas R. P. nepateikė jokių įrodymų, kurie bylotų apie kitokią tiesą nei ta, jog jis buvo vienvaldis šeimininkas ir juridinio asmens dalyvis ir bendrovės vadovas. Nesąžiningų veiksmų konstatavimas ir reiškia juridinio asmens vadovo (dalyvio) kaltę.

3. Atsakovui A. H. buvo žinomos aplinkybės, kad UAB „Degrita“ kasoje trūksta pinigų, kad įmonės finansinė padėtis neatitiko fiksuojamos buhalterinėje apskaitoje, taip pat jis ir pats kartais išimdavo pinigus iš įmonės kasos.

4. A. H. pakankamai ilgą laiką ėjo vadovo pareigas, todėl jis bet kada galėjo tiek faktiniam, tiek ir formaliems akcininkui pranešti, jog jis nori atsistatydinti iš bendrovės vadovo pareigų. Nors atsakovas A. H. akcentuoja, kad jis neturi aukštojo išsilavinimo ir įmonės vadovui reikiamos patirties, tačiau jo veiksmai, kai jis mato, žino ir perduoda įmonės turtą - lėšas, bendrovės lėšų valdymo priemones (banko kodų generatorių ir pan.), neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio.

5. Nors atsakovas A. H. įrodinėja, kad jam įmonės turtas nebuvo tinkamai perduotas, tačiau jo atsakomybė kildinama iš pasyvumo ir visiško nesidomėjimo įmonės turtu.

Atsakovas R. P. atsiliepimu prašo netenkinti A. H. apeliacinio skundo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus.

1. A. H. apeliacinis skundas grindžiamas ne objektyviais įrodymais ir konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, bet subjektyviais, šališkais ir bylos baigtimi suinteresuoto asmens, siekiančio išvengti civilinės atsakomybės, teiginiais. A. H. teiginiai apie tai, kad R. P. neva tai juo naudojosi kaip statytiniu, tėra šio asmens kaip teisėto ir faktinio buvusio UAB „Degrita“ vadovo gynybinė pozicija šioje civilinėje byloje.

Atsiliepimas

2. Visi pinigai, kuriuos UAB „Degrita“ mokėjo bendrovei UAB „Eurovista ir ko“ už įsigytą automobilinį kurą, buvo mokami oficialiai į bendrovės UAB „Eurovista ir ko“ sąskaitą banke arba kasą. Šiuos pinigus UAB „Degrita“ vardu bendrovei UAB „Eurovista ir ko“ mokėjo bendrovės vadovai, įskaitant A. H..

3. Apeliantas A. H. yra vyresnio amžiaus asmuo, ilgai dirbęs degalinės operatoriumi, puikiai išmanęs degalinės veiklos subtilybes, pinigų ir kuro apskaitą, ilgą laiką vadovavęs kitai bendrovei, irgi vykdžiusiai degalinės veiklą Vilniaus mieste kitoje vietoje. Todėl jo pateikiami teiginiai apie R. P. piktavališką pasinaudojimą juo, įvertinus šio asmens didelę gyvenimišką ir darbo patirtį, turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

4. Byloje esantis UAB „Degrita“ sąskaitos išrašas patvirtina aplinkybes, kad grynuosius pinigus į šios įmonės sąskaitą įnešdavo apeliantas A. H.. Vadinasi, jis vienintelis, turėdamas teisę disponuoti įmonės pinigais, galėjo šių pinigų ir neįnešti į įmonės sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartimi UAB „Degrita“ iškelta bankroto byla. UAB „Degrita“ bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų ir turto buvę įmonės vadovai bei dalyviai neperdavė. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimu UAB „Degrita“ veikla pripažinta pasibaigusia, patvirtinti nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai bendrai 240 453,04 Lt sumai. UAB „Degrita“ bankroto administratorius atsakovams – BUAB „Degrita“ vadovams ir akcininkams - pareiškė ieškinį dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, pagal kurį visas reikalavimo teises perleido UAB „Tomega“. Ieškiniu buvo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų A. H., T. R., D. Š., A. M., A. V. ir R. P. 240 453,04 Lt turtinės žalos atlyginimo vadovaujantis tuo, jog atsakovai, iki bankroto bylos iškėlimo buvę UAB „Degrita“ vadovais ir akcininkais, t.y. atsakingais asmenimis už bendrovei priklausančių pinigų bei turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, pasisavino minėtas pinigines lėšas bei turtą (neperdavė jų bankroto administratoriui, nepateikė jų teisėto realizavimo ar išleidimo dokumentų), t.y. atliko neteisėtus veiksmus ir savo kalta veika padarė žymią žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams.

Pirmosios instancijos nustatė, kad UAB „Degrita“ buvo nemoki jau 2006 metų pabaigoje, veiklos oficialiai nevykdė nuo 2007 m. gruodžio 7 d., tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovai nesikreipė. Atsakovų R. P. ir A. H. veikime teismas nustatė visas civilinės atsakomybės sąlygas, nes jie tinkamai nevykdė savo pareigų, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, prarado įmonės turtą, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokiais veiksmais padarydami UAB „Degrita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos dydžio žalą. Apeliantai R. P. ir A. H. nesutinka su šiuo teismo sprendimu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas R. P. apeliaciniu skundu prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo neargumentuoja.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė savo poziciją. Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų faktinių aplinkybių ir įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo reikalingumo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti būtinu žodinį bylos nagrinėjimą.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Dėl R. P. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas R. P. tvirtina, kad teismas nepilnai ištyrė ir neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be jokio teisinio pagrindo, remdamasis išimtinai bylos baigtimi suinteresuotų ir šališkų atsakovų bei kitų liudytojų parodymais, apeliantą prilygino faktiniam UAB „Degrita“ vadovui, kai tuo tarpu visas vadovo funkcijas vykdė atsakovas A. H..

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad apeliantas UAB „Degrita“ vykdomoje veikloje veikė kaip faktinis įmonės vadovas ir yra atsakingas už žalą, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.

Kaip matyti iš bylos duomenų, visi byloje apklausti buvę UAB „Degrita“ darbuotojai vieningai nurodė, kad apeliantas įmonėje dirbančių asmenų buvo laikomas įmonės savininku ir vadovu, nes įmonėje jokie sprendimai nebuvo nepriimami be jo valios. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik atsakovų, tačiau ir kitų liudytojų, t.y. buvusių UAB „Degrita“ darbuotojų A. H., J. B., E. B., J. E., A. S., O. L. parodymais. Pažymėtina, kad apeliantas ir nenurodo jokių įtikinamų argumentų, kodėl ne tik atsakovai, iš tikrųjų galintys būti suinteresuoti bylos baigtimi, bet ir kiti asmenys nurodo faktiniu įmonės vadovu ir savininku būtent jį, o ne kokį nors kitą asmenį. Teismas, pripažindamas apeliantą faktiniu įmonės vadovu, rėmėsi ne tik subjektyviu UAB „Degrita“ darbuotojų šio asmens vertinimu įmonėje, tačiau ir realiai jo atliktomis funkcijomis kasdieninėje įmonės veikloje. Teismas nustatė, kad apeliantas kontroliavo darbuotojų priėmimą į darbą, tik su jo sutikimu buvo mokamas jiems atlyginimas, jis imdavo pinigus iš UAB „Degrita“ kasos, pats įnešdavo į įmonės sąskaitą grynuosius pinigus, darydavo kitus pavedimus. Šie parodymai nėra prieštaringi, netgi priešingai, galima būtų labiau teigti, kad vieningi, visiškai atitinkantys bei papildantys vienas kitą. Be to, tokius šių asmenų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, pavyzdžiui, minėtų buvusių UAB „Degrita“ darbuotojų (A. H., J. B., E. B., J. E., A. S., O. L.) parodymus, kad pinigus iš įmonės kasos rytais arba vakarais degalinės operatorius perduodavo apeliantui, kasoje palikdamas tik 100 Lt, netiesiogiai patvirtina pamainos ataskaitos, iš kurių matyti, kad Ramūnui (tikėtina, R. P.) iš įmonės kasos buvo išmokami gryni pinigai bei atlyginimai darbuotojams (t. 3, b. l. 135-137). Nors šiose ataskaitose, kaip apeliantas ir teigia, nėra jo parašo, kad jose nurodomas sumas priėmė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šias pamainos ataskaitas visų kitų byloje esančių duomenų inter alia ir paties apelianto apeliaciniame skunde nurodomą jo rūpinimąsi ir reikalavimą (anot jo, vykdant UAB „Eurovista ir Ko“ darbuotojo pareigas) UAB „Degrita“ atsiskaityti už parduotus degalus kontekste, neturi pagrindo abejoti jose nurodomų duomenų pagrįstumu. Juo labiau, kad ir iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog 2007 m. kovo 7 d. apeliantas į UAB „Degrita“ sąskaitą kaip įmonės darbuotojas įnešė 10 000 Lt (pastebėtina, kad jau vien šis faktas paneigia ir apelianto aiškinimą, kad jis jokių UAB „Degrita“ pinigų neturėjo), kurie tą pačią dieną buvo panaudoti atsiskaitymui už kurą kitai jo kuruojamai įmonei-UAB „Eurovista ir Ko“ (t. 3, b. l. 144). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti šių teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų objektyvumu ir padarytomis išvadomis dėl apelianto vaidmens įmonėje, o apeliacinio skundo argumentai dėl jų neobjektyvumo ir nepakankamumo tokios išvados nešalina. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas tiesiogiai savo veiksmais įtakojo UAB „Degrita“ turto struktūrą, o galimai jį naudojo ir savo asmeninėms reikmėms, nes byloje nėra duomenų, kad, pavyzdžiui, minėtomis pamainų ataskaitose sumomis Ramūnui būtų dengiamos kreditorinių įsipareigojimų vykdymui. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Degrita“ 2007 m. liepos-rugsėjo mėn. pardavė degalų bei prekių už 353 268,17 Lt (t. 1, b. l. 148-166), kurie buvo išimti iš įmonės kasos tuometinio įmonės vadovo A. H.. Įrodymų, kad iš kasos išimti pinigai buvo panaudoti įmonės ir jos kreditorių interesams byloje pateikta nebuvo.

Apelianto teigimu, įrodymų vertinimui bei atitinkamoms išvadoms padaryti reikšminga aplinkybė yra tai, kad jis niekada nevadovavo UAB „Degrita“ veiklai, nedirbo šioje bendrovėje jokiose pareigose, neturėjo jos akcijų, ir netgi neturėjo jokios priežasties dalyvauti šios bendrovės tiesioginėje ūkinėje komercinėje veikloje. Pastebėtina, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo skolinęs savo lėšas bendrovės steigimui. Nors savo darbo teisinių santykių ir atliekamų faktinių funkcijų įmonėje apeliantas nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įforminęs, tai savaime nepaneigia kitų byloje esančių bei pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu padarytų išvadų. Taip pat ši apelianto nurodoma aplinkybė nėra eliminuojanti jo atsakomybę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Todėl aplinkybė, kad sutartis ir kitus dokumentus UAB „Degrita“ vardu sudarinėjo ir pasirašinėjo vadovai ir kiti bendrovėje dirbę materialiai atsakingi asmenys, neeliminuoja apelianto civilinės atsakomybės, nes byloje nustatyta, kad daugelis UAB „Degrita“ vadovų ir net akcininkai buvo labiau formalūs, paklūstantys apeliantui, nei realiai atliekantys jiems įstatymo priskirtas funkcijas. Pažymėtina ir tai, kad, nors apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu, kurį inicijavo BUAB “Degrita” bankroto administratorius, nebuvo nustatyti jokie faktai, leidžiantys konstatuoti apelianto veiksmų neteisėtumą, asmens veiksmų neteisėtumo vertinimas civiline ir baudžiamąja tvarka skiriasi. Todėl aplinkybė, kad pagrindų apelianto baudžiamajai atsakomybei nebuvo, savaime dar nesudaro pagrindo per se spręsti dėl jo veiksmų teisėtumo civiline tvarka.

Išdėstyto pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad de facto pakankamai reikšmingai įmonės veikloje dalyvavo, tvarkė jos turtą apeliantas, kuris nors oficialiai įmonėje nedirbo, nebuvo jos akcininku, tačiau dėl savo reikšmingo vaidmens UAB „Degrita“ veikloje savo statusu prilygintinas įmonės vadovui ir turėtų atlyginti jai savo veiksmais padarytą žalą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad byloje nebuvo įrodytas žalos faktas bei dydis, taip pat ir nenustatytos vadovo atsakomybei reikšmingos aplinkybės. Sutiktina su apeliantu, kad faktas, jog įmonė negali patenkinti kreditorinių reikalavimų savaime nereiškia vadovų (dalyvių) atsakomybės, o juo labiau, visa nepatenkintų kreditorinių reikalavimų apimtimi ir nepriklausomai nuo to, kada jie atsirado. Be to, reikšminga yra ir tai, dėl kokių priežasčių (vadovų, dalyvių tyčios, didelio neatsargumo) kreditoriai patyrė nuostolius. Tačiau bylos aplinkybių įvertinimas neteikia pagrindo kitokiai išvadai nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Kaip matyti iš apeliantų procesinių dokumentų turinio, teismo nustatyta aplinkybė, kad UAB „Degrita“ faktiškai nemoki jau buvo nuo 2006 m. iš esmės nebuvo ginčijama. Pats apeliantas 2013 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje nurodė, kad įmonės skola UAB „Eurovista ir Ko“ 2006-2007 m. m,. buvo didelė, degalų tiekimas įmonei buvo nutrauktas (t. 3, b.l. 77). BUAB „Degrita“ bankroto byla šiai dienai jau yra išnagrinėta. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimu UAB „Degrita“ pripažinta bankrutavusia, jos veikla pasibaigusia, patvirtinti likę nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai bendrai 240 453,04 Lt. sumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi šie įsipareigojimai (inter alia didžiausias įsipareigojimas ieškovui) atsirado būtent 2006 m. pabaigoje- 2007 m., t.y. kai jau BUAB „Degrita“ vadovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu - 2007 metų antroje pusėje, kaip minėta, įmonė buvo gavusi pajamų, viršijančių visą kreditorinių reikalavimų sumą, taigi, vien jų būtų pakakę visiems nepatenkintiems kreditorių reikalavimams padengti, tačiau lėšos buvo išimtos iš kasos ir nėra jokių duomenų, kad jos buvo panaudotos įmonės interesais. Todėl šiuo atveju kreditorių interesų pažeidimo aspektu nėra jokio pagrindo spręsti apie paprasto neatsargumo, pateisinamos verslo rizikos ar verslo nesėkmės dėl pateisinamų priežasčių egzistavimą ir eliminuoti asmenų, sąlygojusių tokią situaciją atsakomybės eliminavimą.

Dėl A. H. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtina, kad jis buvo tik formalus įmonės vadovas, jis realiai įmonės veikloje nedalyvavo, išimtinai vykdė R. P. nurodymus, kurį laikė faktiniu įmonės savininku ir vadovu, jokio įmonės turto perėmęs nebuvo.

Teisėjų kolegija, nepaisant jau aukščiau padarytų išvadų, neturi pagrindo visa apimtimi sutikti su šiais apelianto argumentais. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas UAB „Degrita“ vadovu buvo gan ilgą laiko tarpą, t.y. nuo 2004 m. gruodžio 21 d. iki 2007 m. spalio 8 d. Šiuo laikotarpiu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jis taip pat neformaliai dalyvavo įmonės veikloje, įtakojo įmonės turto santykį bei savo aktyviais veiksmais kartu su faktiniu įmonės vadovu prisidėjo prie BUAB „Degrita“ įmonės turto mažėjimo. Šias išvadas pagrindžia tokie bylos duomenys kaip BUAB „Degrita“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad apeliantas įnešdavo į įmonės banko sąskaitą pinigus (t. 3, b. l. 140-148), taip pat 2007 m. iš įmonės kasos išimdavo pinigus (t. 1, b. l. 148-166) ir, kaip pats nurodo, perdavinėjo juos R. P.. Tuo tarpu duomenų, kad iš kasos šie jo išimti pinigai buvo įnešti į UAB „Degrita“ banko sąskaitą ar panaudoti įmonės ar jos kreditorių interesams, nėra. Taigi, apeliantas nebuvo vien tik nominalus statytinis, tuo tarpu net tuo atveju, jei jo veiksmai tam tikru laipsniu ir buvo ribojami faktinio vadovo valios, nereiškia, kad būdamas vadovu de jure apskritai neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos įmonės veiklai. Argumentus, kad jis dirbo tik degalinės operatoriumi, neturi aukštojo išsilavinimo ir įmonės vadovavimui reikalingos gyvenimiškos patirties, paneigia jo paties teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodytos aplinkybės, kad jis buvo įsteigęs įmonę ir šiek tiek vadovavęs UAB „Hoparas“ (t. 3, b. l. 74). Kaip jis pats nurodė, pinigus iš įmonės kasos perdavinėjo R. P., t.y. faktiškai turėjo galimybę ir tvarkė gautas pinigines lėšas, todėl kaip apdairus ir protingas asmuo turėjo suvokti, kad tokiais veiksmais įmonei ir jos kreditoriams gali būti padaryta žalos. Be to, būdamas UAB „Degrita“ vadovu de jure, esant įmonei nemokiai jau nuo 2006 metų, jis nesiėmė jokių veiksmų, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. H. veiksmus traktavo kaip netinkamą juridinio asmens valdymo organo pareigų vykdymą, neužtikrinant UAB „Degrita“ turto išsaugojimo, tinkamo įmonės veiklos organizavimo, laiku neinicijuojant bankroto bylos įmonei iškėlimo (CK 2.87 str.).

Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau konstatuotos aplinkybės leidžia pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad žala buvo padaryta bendrais apeliantų veiksmais, jos išskirti dalimis nėra galimybės, todėl jų atžvilgiu taikytina solidari atsakomybė (CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d.).

Dėl ieškinio senaties

Apeliantas R. P. tvirtina, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas pareikšti jam ieškinį teisme dėl UAB „Degrita“ padarytos žalos atlyginimo.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Tačiau galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie jį praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje situacijoje turėjo ir galėjo apie tai sužinoti. Aplinkybė, kad nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimui. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, dėl aptariamosios priežasties praleidus ieškinio senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinys atsakovui A. H. buvo pareikštas nepraleidus trejų metų ieškinio senaties termino. Apeliantas R. P. kaip žalą padaręs asmuo ieškovo identifikuotas buvo tik vėliau iš kitų atsakovų šioje byloje pareikštų procesinių dokumentų, kurie savo atsiliepimuose šį asmenį įvardijo kaip faktinį UAB „Degrita“ vadovą ir savininką. Minėta, tokia aplinkybė neturi jokios įtakos ieškinio senaties termino pradžiai. Todėl pareiškus ieškinį R. P. 2012 m. rugsėjo 27 d., t.y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo žalos paaiškėjimo momento, būtų pagrindas spręsti, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams R. P. teisme pareikšti buvo praleistas. Tačiau apskritai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties terminų, be to, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t.y. kad buvo sudėtinga identifikuoti visus asmenis, atsakingus už UAB „Degrita“ valdymą ir veiklą, nes tik 2009 m. spalio mėn. bankroto administratoriui buvo perduoti kai kurie įmonės dokumentai, kurie ir nebuvo pakankami visoms aplinkybėms nustatyti, sudaro pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui R. P. pareikšti atnaujinti, tokiu būdu užtikrinant pažeistų ieškovo teisių realią gynybą.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir aiškino bei taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, kurių apeliacinių skundų argumentai nepaneigia. Todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl CPK 300 straipsnio

Atsiliepime atsakovas A. V. prašė priimti pagrįstą procesinį sprendimą dėl prokuroro informavimo. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu byloje dalyvaujantys asmenys, įskaitant ieškovą, prašė dėl galimos R. P. nusikalstamos veikos CPK 300 straipsnio pagrindu informuoti prokurorą, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

CPK 300 straipsnyje nustatyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str.). Iš A. H. atsiliepimo turinio galima spręsti, kad ikiteisminis tyrimas pagal administratoriaus prašymą buvo (yra) atliekamas. Jame priimtus procesinius sprendimus suinteresuoti asmenys gali apskųsti. Taigi, teisėsaugos institucijos dėl šioje byloje nagrinėtų aplinkybių jau buvo informuotos, todėl papildomai kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo būtinumo teisėjų kolegija neįžvelgia.

Dėl žyminio mokesčio

Apeliantas R. P. už apeliacinį skundą sumokėjo 100 Lt (t. 4, b.l. 20). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi jį iš dalies atleido nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o žyminio mokesčio dalies – 2 855 Lt mokėjimą atidėjo iki sprendimo(nutarties) priėmimo (t. 4, b.l. 44 -45). Apeliantui A. H. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. atidėtas (t. 4, b.l. 73).

Ieškinį šioje byloje buvo pareiškusi bankrutuojanti įmonė. Jei reikalavimas nebūtų perleistas, apeliantams už apeliacinį skundą žyminio mokesčio nebūtų reikėję mokėti (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Tai, kad bankrutuojanti įmonė perleido reikalavimą, neturėtų pabloginti apeliantų padėties, juo labiau, kad ir reikalavimo perėmėjas (ieškovas) žyminio mokesčio nemokėjo. Todėl žyminis mokestis iš apeliantų nepriteistinas, o sumokėtas žyminis mokestis (100 Lt) už R. P. apeliacinį skundą grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Šį mokestį už R. P. mokėjo D. B., todėl šis mokestis grąžintinas jam.

Šalys nepateikė įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Gražinti D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 100 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. rugpjūčio 14 d. eBanku už atsakovo R. P. apeliacinį skundą per Danske Bank.

Teisėjai Artūras DriukasKonstantinas GurinasAlvydas Poškus