Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl atsakovės nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

10. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-22321-608/2020, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

12. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2020 m. balandžio 30 d. atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ gavo trečiojo asmens O. Š. prašymą dėl sutuoktinio V. Š. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisija 2020 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. NTS-20/18 pritarti ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Karoliniškių seniūnija sprendimu Nr. A204-680/20(2.4.2.14–SEN) panaikino ieškovo V. Š. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Ieškovas V. Š. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovės nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos 2020 m. gegužės 7 d. protokolinį sprendimą Nr. NTS-20/18. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. prašydamas sustabdyti atsakovės komisijos 2020 m. gegužės 7 d. protokolinio sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėtas pareikštas ieškinys. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą.

13. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes.

14. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja panaikinti atsakovės nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos 2020 m. gegužės 7 d. protokolinį sprendimą Nr. NTS-20/18, o prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė teismo iki sprendimo byloje priėmimo sustabdyti atsakovės nuomos teisinių santykių nagrinėjimo komisijos 2020 m. gegužės 7 d. protokolinio sprendimo Nr. NTS-20/18 galiojimą. Pagal atsakovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktus duomenis atsakovės sprendimas jau įvykdytas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Karoliniškių seniūnija sprendimu Nr. A204-680/20(2.4.2.14–SEN) panaikino ieškovo V. Š. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės dėl to, kad prašomas panaikinti komisijos sprendimas jau yra įvykdytas, dėl to ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ieškovo reiškiamo reikalavimo pobūdžio ir masto. Be to, ieškinio reikalavimas nesusijęs su nepilnamečiais vaikais, dėl to nėra pagrindo spręsti, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių tokio pobūdžio byloje būtų susijęs su nepilnamečių teisėmis ir interesais.

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ieškinys galimai preliminariai pagrįstas (nėra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. egzistuotų pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga), tačiau neegzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi pagal ieškiniu pareikštą reikalavimą toks sprendimas (panaikinti protokolinį sprendimą) pats savaime sukelia teisines pasekmes ir nereikalauja priverstinio jo vykdymo, o tenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčas būtų išspręstas iš esmės, kai faktiškai sprendimas jau įvykdytas. Tik prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Pažymėtina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, o jų paskirtis užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, dėl to teismas turi teisę taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais ir padeda užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės, kurios neužtikrina reikalavimų įvykdymo, negali būti taikomos.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010). Šiuo atveju ieškovas pareiškė ieškinį, kurio prašo panaikinti atsakovės komisijos sprendimą, kuriuo buvo pritarta ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimui. Tokio ieškinio dalyko, kokį suformulavo ieškovas, patenkinimo atveju teismo sprendimas nereikalautų priverstinio vykdymo. Taigi užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai neįmanomas.

17. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo pareikštu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės reikalaujama sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, nors šis sprendimas jau yra įvykdytas. Dėl šių aplinkybių pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokios ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ieškovo reiškiamo reikalavimo pobūdžio ir masto.

18. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad šių laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia prioritetines nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (neužtikrina nepilnamečių vaikų teisių bendrauti su tėvu), nes bute, iš kurio ieškovas ginčo komisijos sprendimo pagrindu išdeklaruotas, gyvena 3 nepilnamečiai vaikai (du ieškovo sūnūs ir įdukra). Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos ieškovo argumentus grindžiant tuo, kad ieškovo pareikštas ieškinio reikalavimas nesusijęs su nepilnamečių vaikų teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams ir papildomai pažymi, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1461-930/2020, kuriame sprendžiamas V. Š. ir O. Š. santuokos nutraukimo, turto padalijimo, nepilnamečio vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos bei išlaikymo priteisimo klausimai. Minėtoje byloje 2020 m. kovo 12 d. nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė dėl laikinos ieškovo V. Š. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. 2020 m. liepos 24 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo V. Š. prašymas dėl 2020 m. kovo 12 d. nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atmestas ieškovo V. Š. prašymas dėl įpareigojimo atsakovę netrukdyti ieškovui naudotis butu (duomenys neskelbtini). Taigi, minėtoje byloje teismo nutartimi nustatyta laikina tėvo (ieškovo V. Š.) ir jo nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka, t. y. užtikrintas tėvo ir jo nepilnamečių vaikų bendravimas iki bylos išnagrinėjimo, o taip pat išspręsti klausimai dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), naudojimosi galimumo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek atskirajame skunde teigia, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia prioritetines vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus.

19. Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis ieškovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto V. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.