- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- e2A-81-432/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Visvaldas Kazakiūnas
- Atsakovas
- R. N.
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE Lietuvos filialo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Visvaldas Kazakiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regionoo apylinkės teismo 2019-04-19 sprendimo byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, pareikštą atsakovui R. N. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo kompensaciją- 647,63 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas nurodė, kad 2018-02-13(duomenys neskelbtini), Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas automobilį NISSAN TERRANO v. n. (duomenys neskelbtini) apgadino kelio ženklą, šviesoforą ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės NISSAN TERRANO v. n. (duomenys neskelbtini) vairuotojas ir savininkas R. N.. Transporto priemonės NISSAN TERRANO v. n. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ERGO Insurance SE pagal draudimo sutartį Nr. 02-4538738.
3. Ieškovas, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems asmenims nuostolius, išmokėdamas draudimo išmoką- 647,63 Eur.
4. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką- 647,63 Eur, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.
Šalies argumentai
5. Ieškovas nurodė, kad atsakingam už žalą asmeniui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, kadangi transporto priemonė potencialiai gali sukelti žalą aplinkiniams, transporto priemonės vairuotojas turi būti itin atidus ir rūpestingas. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo elgtis ypač apdairiai ir rūpestingai, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys ir nebūtų sudaryta prielaida žalai atsirasti. Teigė, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą atsako ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CK) 6.270 straipsnio pagrindu. Atsakovas taip pat neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų pareigų, t. y. draudikui laiku ir tinkamai nepranešė apie eismo įvykį ir jo aplinkybes, nepateikė draudikui turimų eismo įvykio ir žalos įrodymų. Atsakovas draudiko neinformavo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl draudikas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, remdamasis tik draudiko surinkta informacija, administravo draudžiamąjį įvykį ir šiuo pagrindu turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją- reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos dalį, t. y. 20 proc.
6. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškinyje nurodytame eismo įvykyje jis nedalyvavo. Policija nustatė, kad eismo įvykį sukėlė nenustatytas asmuo, kuris vairavo atsakovui priklausantį automobilį NISSAN TERRANO, v. n. (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną atsakovas dirbo statybos objekte kartu su iš matymo pažįstamais darbininkais, kurie trumpam pasiskolino iš jo automobilį, tačiau į objektą negrįžo. Vėliau atsakovas sužinojo, kad automobilis pateko į eismo įvykį. Atsakovas nepažinojo ir nepažįsta asmens, kuris naudojosi jo automobiliu, todėl atsakovą policija nubaudė administracine nuobauda už Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio pažeidimą- nepranešimą, kas vairavo jo automobilį. Atsakovas nėra pripažintas kaltu dėl eismo įvykio sukėlimo ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, todėl ieškovo teiginiai, kad jis sukėlė eismo įvykį ir pasišalino yra nepagrįsti. Ieškovas nurodo draudiko teisę reikalauti 20 proc. draudimo išmokos grąžinimo už nepranešimą draudikui apie eismo įvykį, tačiau draudimo taisyklių 60.3 punktas tokią pareigą nustato transporto priemonės valdytojui, o ne savininkui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-19 sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
8. Teismas nurodė, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punktas nustato, kad transporto priemonės valdytojas yra asmuo nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Taigi, pagal draudimo sutartį atsakomybė kyla dviem transporto priemonių valdytojų grupėms– nuosavybės ar kitu teisėtu pagrindu valdančiam transporto priemonę, kuris paprastai būna draudėjas ir asmeniui, tiesiogiai vairuojančiam ar kitu būdu naudojančiam transporto priemonę.
9. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje numatyta draudiko teisė reikalauti iš žalą padariusio asmens grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtas sumas, kai yra šiame straipsnyje nurodytos sąlygos, taip pat ir tais atvejais, kai žalą padaręs asmuo pasišalina iš eismo įvykio vietos. Šiame straipsnyje nurodyti atvejai siejami su tiesiogiai eismo įvykyje dalyvavusio asmens veiksmais. Ieškovas ieškinio argumentaciją sieja su tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmais. Atsakovo dalyvavimas eismo įvykyje paneigtas byloje pateiktais įrodymais, todėl šį ieškinio pagrindą pirmosios instancijos teismas atmetė, kaip nepagrįstą.
10. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad nepaisant aplinkybės, jog atsakovas nėra žalą padaręs asmuo ir nėra kaltas dėl UAB „Maniga“ padarytos žalos, jis yra automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkas, t. y. valdytojas TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punkto ir CK 6.270 straipsnio prasme. Transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis, kadangi dėl savo techninių savybių ne visada gali būti suvaldoma žmogaus ir dėl to sukelti pavojų aplinkiniams, todėl jos valdytojas privalo elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus tretiesiems asmenims ar savo nerūpestingumu nesudarytų sąlygų pavojui atsirasti. Atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, privalėjo užtikrinti, kad šis didesnio pavojaus šaltinis nepatektų į asmenų, galinčių padaryti žalos, valdymą. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinė atsakomybė atsiranda ir nesant jo kaltės dėl žalos, nebent jis įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, paties nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo arba jei jis didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis ir didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo atsako solidariai (CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Atsakovas savo transporto priemonę pats perdavė nepažįstamiems asmenims, neįsitikinęs, kad jie geba saugiai ją naudoti, neįsitikinės, ar jie iš viso turi teisę vairuoti kelių transporto priemones. Tokį atsakovo elgesį pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsargų ir nerūpestingą, todėl užtraukiantį civilinę atsakomybę. Ieškovas, draudimo sutarties pagrindu atlyginęs žalą UAB „Maniga“, įgijo teisę iš solidariai atsakingų asmenų reikalauti žalos atlygimo regreso tvarka (CK 6.280 straipsnis). Kadangi atsakovas nenurodė transporto priemonės valdytojo, padariusio žalą, pažeidusio Kelių eismo taisykles ir pasišalinusio iš eismo įvykio vietos bei atsakingo draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jis atsako kaip solidarus skolininkas CK 6.270 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio ir 6.280 straipsnio pagrindu.
11. TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas per 3 darbo dienas pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui bei pateikti deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie eismo įvykio aplinkybes. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau- taisyklės) 60.3 punkte ir 60.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš transporto priemonės valdytojo grąžinti iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, nesilaikė atsakingo draudiko darbuotojo nurodymų, duotų po eismo įvykio. Įstatymas draudiko teisės reikalauti iš sutartį pažeidusio draudėjo grąžinti draudimo išmoką ar jos dalį dėl informacijos nepateikimo sieja ne su žala draudikui, atsiradusia dėl sutarties pažeidimo, bet su draudėjo pareigų nevykdymu ir toks draudiko reikalavimas kildinamas ne iš žalos teisinių santykių. Todėl atsakovo teiginį, kad pareigą pranešti draudikui apie eismo įvykį turi transporto priemonės valdytojas, o ne savininkas, pirmosios instancijos teismas atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019-04-19 pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują- ieškinį atmesti.
13. Apeliantas nurodo, kad ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį, padarė žalą ir iš eismo įvykio pasišalino, pažeisdamas KET, taip pat tuo, kad atsakovas, sukėlęs eismo įvykį, apie jį nepranešė draudikui. Tai yra vieninteliai ieškovo nurodyti reikalavimo pagrindai, į kuriuos atsakovas teigia atsikirtęs ir tikėjosi, kad byla bus nagrinėjama šiose ribose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pats apribojo ieškinio pagrindą ir dalyką: atsakovo prievolę grąžinti draudimo išmoką ieškovas kildina tik iš aplinkybės, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas nustatydamas solidarią atsakovo ir eismo įvykį sukėlusio asmens atsakomybę.
Atsiliepimas
14. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovui atsakomybė kyla dėl pažeidimo bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nepadarytų žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis), juo labiau, kad valdęs eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę, nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Atsakovas neįrodė valdymo teisės praradimo ir nėra duomenų, jog atsakovas būtų praradęs valdymo teisę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, jis savo atsakomybės prezumpcijos nenuginčijo (CK 6.270 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Policijos atlikto tyrimo medžiagoje dėl minėto eismo įvykio nėra duomenų apie tai, kad eismo įvykis būtų įvykęs dėl kitų priežasčių, o ne paties atsakovo neatsargių veiksmų. Ieškovas kritiškai vertina atsiliepime atsakovo keliamą įvykio aplinkybių versiją, kuria jis bando įrodinėti nesantis atsakingas dėl transporto priemonės perdavimo kitiems asmenims, dėl ko buvo sukeltas eismo įvykis. Vilniaus apskr. VPK 2018 m. kovo 29 d. pažymoje nustatyta, kad 2018 m. vasario 13 d. eismo įvykio metu automobilio NISSAN TERRANO, v. n. (duomenys neskelbtini), teisėtas valdytojas buvo atsakovas R. N.. Tad už eismo įvykio metu kilusias pasekmes atsakingu laikytinas atsakovas R. N., kurio atsakomybė grindžiama bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nebūtų padaryta žala, pažeidimu (CK 6.263 straipsnis)
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1- 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. Apelianto teigimu, teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas, pritaikydamas solidarią atsakovo ir eismo įvykį sukėlusio asmens atsakomybę bei nepagrįstai taikė subrogaciją.
Žemesnės instancijos teismas
17. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo grindė tuo, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atsako už padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas, taip pat pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kaip pasišalinęs iš įvykio vietos ir pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nepranešęs draudėjui per 3 darbo dienas apie draudžiamąjį įvykį. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas teisinius santykius, konstatavo, jog ieškovas visą ieškinio argumentaciją siejo su tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmais, atsakovo dalyvavimas eismo įvykyje paneigtas byloje pateiktais įrodymais, todėl šį ieškinio pagrindą atmetė, kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad atsakovas transporto priemonę pats perdavė nepažįstamiems asmenims, neįsitikinęs, kad jie geba saugiai ja naudotis, neįsitikinės, ar jie iš viso turi teisę vairuoti kelių transporto priemones. Tokį atsakovo elgesį pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neatsargų ir nerūpestingą, nurodė, kad dėl tokio elgesio atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas, atlyginęs žalą UAB „Maniga“, įgijo teisę iš solidariai atsakingų asmenų reikalauti žalos atlygimo regreso tvarka (CK 6.280 straipsnis). Kadangi atsakovas nenurodė transporto priemonės valdytojo, padariusio žalą, pažeidusio Kelių eismo taisykles ir pasišalinusio iš eismo įvykio vietos bei atsakingo draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatas, atsakovas, pirmosios instancijos teismas atsakovą pripažino atsakingu už ieškovo nuostolius kaip solidarų skolininką pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies, 6.279 straipsnio ir 6.280 straipsnio nuostatas. Visiškai patenkinęs ieškinį pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymo pirmosios instancijos teismas nesvarstė.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų– kuo greičiau atkurti teisinę šalių taiką (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas– tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
19. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas– tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama, iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką, kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005). Remiantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad teismui leidžiama savarankiškai pasisakyti dėl ieškinyje nurodyto teisinio ieškinio pagrindo (teisės normų, taikytinų teisiniams santykiams reguliuoti). Nagrinėjamoje byloje ieškinio faktinis pagrindas yra draudžiamasis įvykis, o dalykas- kompensacijos draudikui, sumokėjusiam draudimo išmoką, priteisimas, tad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus ir atsakovo atsakomybę kildinęs iš sutarties ir delikto, neperžengė ieškinio reikalavimo ribų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nepakeitė paties ieškinio dalyko- reikalavimo (kompensacijos priteisimo).
20. CK 6.1015 straipsnis reglamentuoja draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija). Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagal CK 6.1015 straipsnį pagrindu vietoj draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas. Nagrinėjamu atveju ieškovas draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“, išmokėjęs draudimo išmoką žalą patyrusiam asmeniui UAB ‚Maniga“ įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos grąžinimo iš atsakingų už žalą asmenų. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad civilinės atsakomybės draudimo santykiuose subrogacija negalima. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykdymo– draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
21. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju, yra išskyręs dvi situacijas: 1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė; 2) civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, draudėjas yra apdraudęs tik savo civilinę atsakomybę, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005). Pirmuoju atveju CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytas subrogacijos draudimas civilinės atsakomybės draudimo atveju yra taikomas, o antruoju – netaikomas. Taisyklė dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju grindžiama tuo, kad tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį, t. y. draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokioje situacijoje subrogacijos leidimas, t. y. draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis, padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018). Taigi pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju negalima, kai draudėjas ir už žalą atsakingas asmuo yra tas pats asmuo. Bet subrogacijos negalima sutapatinti su regresu, įtvirtintu CK 6.114 straipsnyje, arba draudiko teisėmis reikalauti susigrąžinti išmokas iš žalą padariusių asmenų, kurios yra įtvirtintos specialiuose įstatymuose (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje). Nurodytų teisės aktų nuostatos nelaikytinos subrogacija CK 6.1015 straipsnio prasme. Minėtos specialiųjų įstatymų nuostatos, leidžiančios padaryti išimtis dėl draudiko reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį, kuris yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, yra bendrosios taisyklės išimtys ir neprieštarauja CK 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
22. Atsižvelgiant į teismų praktiką, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas teisinius santykius, neteisingai juos kvalifikavo, nustatydamas solidarią atsakomybę atsakovui ir žalą padariusiam asmeniui, nevertinęs atsakovo atsakomybės TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nėra žalą padaręs asmuo ir nėra kaltas dėl UAB „Maniga“ padarytos žalos, jis yra automobilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, savininkas. Atsakovas savo civilinę atsakomybė buvo apdraudęs ieškovo bendrovėje. Pagal teismų praktiką subrogacija atsakovo atžvilgiu negalima. Nagrinėjamoje situacijos nenustatyta, kad atsakovas pats sukėlė eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos (nėra pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatų), tačiau atsakovas pažeidė šalių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutarties (toliau- draudimo sutartis) 3.2.4.punktą, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir neinformavo ieškovo apie įvykusį draudžiamąjį įvykį, todėl jam kilo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai- prievolė grąžinti draudimo sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant, nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant, nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį (60.3 punktas). Šalys sutartis privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnis 2 dalis). Minėta, kad atsakovas pažeidė šalių sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovo nuostolius sudaro jo UAB „Maniga“ išmokėta draudimo išmoka, kurios atsiradimo pagrindas– įsipareigojimai pagal šalių draudimo sutartį.
23. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes yra pagrįsta ir teisinga priteisti iš atsakovo maksimalią, t. y. 20 procentų, draudiko UAB „Maniga“ išmokėtą sumos dalį. Atsakovas vykdė TPVCAPDĮ reikalavimus: apdraudė jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę įprastine draudimo sutartimi 12 mėn. laikotarpiui. Apdraustą transporto priemonę atsakovas davė kitam asmeniui laikinai valdyti, o įvykus eismo įvykiui, neinformavo draudimo kompanijos. Akivaizdu, kad pažeisdamas pirmiau nurodytus sutartinius įsipareigojimus bei teisinį reglamentavimą, atsakovas prisidėjo prie žalos ieškovui atsiradimo (nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį apsunkino įvykio aplinkybių tyrimą) ir dėl to privalo bent iš dalies ją atlyginti. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko tokius veiksmus, dėl kurių jam turėtų būti taikoma visiška atsakomybė už padarytą žalą. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteikta teise pačiam kvalifikuoti teisinius šalių santykius, neapsiribojant ieškinyje suformuluotu teisiniu pagrindu, neteisingai atsakovo atsakomybę įvertino kaip automobilio savininko nerūpestingą elgesį, nevertindamas draudimo sutarties nuostatų pažeidimo- pranešti apie įvykusį eismo įvykį. Dėl šių aplinkybių ir teisinių argumentų spręstina, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir iš atsakovo priteisti 20 procentų dėl draudžiamojo įvykio metu padarytos žalos išmokėtų išmokų dalį, t. y. 129,53 Eur (647,63 x 20 / 100) (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmesti.
24. Išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikeitė patenkintų ir pareikštų reikalavimų proporcija. Patenkinta 20 proc. pareikštų reikalavimų. Taikant šią proporciją, turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
25. Ieškovas už ieškinį sumokėjo žyminį mokestį- 15 Eur. Ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteista 20 proc. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų- 3 Eur. Atsakovas (apeliantas) už apeliacinį skundą sumokėjo žyminį mokestį- 15 Eur. Kadangi po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ieškinys patenkintas iš dalies, atsakovui iš ieškovo turi būti priteista 70 proc atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų- 12 Eur. Pritaikius priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, atsakovui iš ieškovo galutinai priteistinos bylinėjimosi išlaidos- 9 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo R. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-19 sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, j. a. k. 302912288, iš atsakovo R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) kompensaciją- 129,53 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą- 129,53 Eur nuo 2019-02-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti atsakovui R. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, j. a. k. 302912288, bylinėjimosi išlaidas- 9 Eur.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.