Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams G. Č. ir A. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl laidavimo prievolės (ne)pasibaigimo.Ieškovė AB DNB bankas (pradinė ieškovė AB DNB lizingas) pareiškė ieškinį atsakovams G. Č. ir A. Č., prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 343 586,99 Eur skolą, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp AB DNB lizingas ir A. Č. ir partnerių KŪB 2007 m. birželio 1 d. ir 2007 m. liepos 27 d. sudarytos trys lizingo sutartys, kurių įvykdymo užtikrinimui tarp AB DNB lizingas ir laiduotojų G. Č. bei A. Č. 2007 m. birželio 1 d. ir 2007 m. liepos 27 d. sudarytos šešios laidavimo sutartys, kuriomis atsakovai kaip laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu lizingo gavėjas UAB „AGV Transport“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles ieškovei. Lizingo gavėjas lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos. Atsižvelgiant į tai, kad po lizingo sutarčių nutraukimo tik dalis lizingo objektų buvo grąžinti ieškovei, todėl pagal 2015 m. liepos 27 d. pažymą lizingo gavėjo skola iš viso sudaro 343 586,99 Eur, kuri priteistina iš atsakovų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 277 118,10 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 547 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinio netenkino. Teismas pripažino, kad atsakovai kaip laiduotojai yra atsakingi už lizingo gavėjo įsiskolinimą ieškovei. Atsakovė neginčijo skolos dydžio, tačiau prašė pripažinti jos atsakomybę ieškovei pagal laidavimo sutartis pasibaigusia, nes Latvijos Respublikos Ogrės rajono teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarimu baigtas A. Č. bankroto procesas ir ji pripažinta bankrutavusiu fiziniu asmeniu. Atsakovės teigimu, byloje reiškiamas įsiskolinimas jau buvo bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo metu, todėl yra pagrindas pripažinti jos skolą ieškovei pasibaigusia. Teismas nustatė, kad atsakovė pareiškime dėl nemokumo proceso inicijavimo Ogrės rajono teismui nurodė kreditorius, tarp jų ir ieškovę su 172 792,44 Eur kreditoriniu reikalavimu pagal Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-173-267/2015, tačiau nenurodė, jog kreditoriumi yra AB DNB lizingas ir dėl 343 586,99 Eur reikalavimo arba kitokio dydžio reikalavimo pagal nutrauktas 2007 m. birželio 1 d. ir 2007 m. liepos 27 d. lizingo sutartis.Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 4 straipsnio 1 dalies e) punkte nurodyta, kad bankroto bylą iškėlusios valstybės teisė numato bankroto bylų pasekmes esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių. Šiuo atveju atsakovės pareiga buvo pateikti Latvijos Respublikos teisės normas, numatančias bankroto bylų pasekmes esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių. Atsakovė nepateikė Latvijos Respublikos teisės normos, kuria būtų draudžiama reikalauti iš bankrutavusio asmens atlyginti skolą, kuri nebuvo nagrinėjama fizinio asmens bankroto byloje, nors teisė į skolos išieškojimą jau buvo atsiradusi bankroto bylos nagrinėjimo metu. Todėl teismas sprendė, kad kreditoriui, kuris nepareiškė kreditorinio reikalavimo fizinio asmens bankroto byloje, skolininko prievolė nėra panaikinta, kreditorius turi pagrindą reikšti reikalavimą dėl skolos priteisimo pagal neįvykdytą sutartį, jei skolininko atsakomybė pagal tokią sutartį nebuvo nagrinėjama fizinio asmens bankroto byloje.Atsakovės teigimu, ieškovė buvo tinkamai informuota apie atsakovės bankroto procesą, todėl ieškovei nebuvo kliūčių pareikšti kreditorinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Tačiau iš Ogrės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo kopijos matyti, kad jame yra AB DNB banko Panevėžio verslo regiono skyriaus antspaudas ir įrašas, jog dokumentas gautas 2014 m. rugsėjo 15 d. bei darbuotojo parašas. Todėl teismas sprendė, kad teismo sprendimo kopija buvo įteikta ne lizingo davėjui AB DNB lizingas, t. y. ne laidavimo sutartį pasirašiusiam su atsakove juridiniam asmeniui, bet kitam juridiniam asmeniui, o kreditoriui nebuvo pranešta apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą ir jam netaikomos pasekmės, kurias sukelia bankroto bylos iškėlimas fiziniam asmeniui kitoje valstybėje. Tai, kad Latvijos teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, nereiškia, kad kreditorius, kuriam nėra pranešta apie bankroto bylos iškėlimą, turi pareigą pareikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje.Teismas atmetė reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų 54 255,90 Eur baudą ir 12 213,09 Eur delspinigių, priteisė ieškovei iš atsakovų 277 118,10 Eur skolą solidariai, procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį apeliantės atžvilgiu atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti iš ieškovės duomenis, kokiame padalinyje 2014 m. rugsėjo 15 d. dirbo Ž. J.; prijunti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus papildomus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nenurodė, kokiomis teisės normomis bei teismų praktika remdamasis padarė išvadą, kad ieškovė, apeliantės bankroto byloje nepareiškusi reikalavimų, gali juos reikšti po to, kai buvo užbaigta bankroto procedūra. Teismas netyrė ir nesiaiškino, ar ieškovė buvo pakankamai atidi, rūpestinga, kad laiku ir tinkamai apgintų savo galimai pažeistas teises. Teismas nesiaiškino, ar ieškovė turėjo ir galėjo sužinoti apie apeliantės fizinio asmens bankroto procedūrą, ar ėmėsi kokių nors priemonių, kad išsireikalautų ieškovei priklausančias sumas.Ieškovė prašomų priteisti sumų nemėgino atgauti iš skolininko UAB „AGV Transport“, nepareiškė kreditorinio reikalavimo UAB „AGV Transport“ bankroto byloje. Tuo tarpu kitą iš tų pačių sutarčių tik dėl kitų transporto priemonių atsiradusį 172 761,22 Eur reikalavimą ieškovė UAB „AGV Transport“ bankroto byloje pareiškė. Ieškovė iki ieškinio pareiškimo byloje nesikreipė į apeliantę su prašymu sumokėti byloje prašomas priteisti sumas. Iš Latvijos nemokumo įstatymo 73 straipsnio matyti, kad kreditorius privalo pats aktyviai domėtis savo skolininkais, jų teisiniu statusu ir laiku imtis visų būtinų priemonių, kad apgintų savo pažeistas teises. Kreditorius, laiku nepareiškęs kreditorinių reikalavimų, kai apie skolininko bankroto procedūrą buvo viešai paskelbta nemokumo registre, praranda kreditoriaus statusą to skolininko atžvilgiu ir visas teises reikšti jam reikalavimus. Nors apeliantė pagal taikytinus teisės aktus neturėjo pareigos papildomai informuoti kreditorių apie jos atžvilgiu pradėtą nemokumo procedūrą (Latvijos nemokumo įstatymo 12 str., 73 str., 142 str.), tačiau ji papildomai ir tinkamai apie tai informavo ieškovę, jai įteikdama sprendimo, kuriuo apeliantei iškelta bankroto byla, kopiją. Apeliantė pažymi, kad AB DNB bankas ir AB DNB lizingas padaliniai iki 2015 metų įvykdytos reorganizacijos, kurios metu buvo panaikintas UAB DNB lizingas kaip juridinis asmuo, buvo įsikūrę tame pačiame pastate, ant pastato, kuriame veikė AB DNB bankas bei AB DNB lizingas buvo vienas užrašas „DNB“. Apeliantė, atvykusi į padalinį, kuriame ir buvo pasirašytos laidavimo sutartys, paprašė pakviesti atsakingą asmenį, galintį priimti teismo sprendimą dėl bankroto bylos. Teismo sprendimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo priėmė Ž. J. ir uždėjo spaudą. Ieškovė turėjo visas galimybes tinkamai apginti savo teises, pareikšti kreditorinį reikalavimą, tačiau to nepadarė.Apeliantė informavo ieškovę tik dėl to, kad jos atžvilgiu buvo priimtas 2010 m. gruodžio 13 d. teismo sprendimas. Tuo tarpu dėl šioje byloje reiškiamų reikalavimų ieškovė iki ieškinio padavimo pretenzijų nereiškė, nors žinojo, kad jau daugelį metų UAB „AGV Transport“ neatsiskaito, yra bankrutavusi. Dėl byloje reiškiamų reikalavimų apeliantė net neturėjo informuoti ieškovės, nes nežinojo ir neturėjo žinoti, kad ieškovė ketina reikšti reikalavimus jos atžvilgiu.Apeliantė prašo byla nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes dalis šiai bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių buvo neištirtos arba netinkamai ištirtos, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Byla sudėtinga, kompleksinė, susijusi su įvairialypiais teisiniais santykiais (kreditavimas, laidavimas, fizinio asmens bankrotas, užsienio teisės taikymas), todėl yra būtina, kiek įmanoma tiksliau atskleisti bylos esmę bei išklausyti šalių paaiškinimus. Apeliantė prašo priimti su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su sprendimu: aktualius Latvijos nemokumo įstatymo straipsnius bei įrodymus, patvirtinančius tinkamą pranešimą ieškovei apie apeliantei Latvijos teisme keliamą fizinio asmens bankroto bylą. Naujai teikiami įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant šalių ginčą.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti galioti; netenkinti prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei prijungti su naujus papildomus įrodymus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Pagrįsta teismo išvada, jog apeliantės prievolė ieškovei nėra pasibaigusi. Ši išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį (civilinė byla Nr. 3K-3-197-611/2015), kurioje pažymėta, kad tuo atveju, kada pareiškėjui Lietuvos teismuose nebuvo iškelta šalutinė nemokumo byla, taikytinos pagrindinės Latvijoje iškeltos nemokumo bylos teisinės pasekmės, kurios, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas (3 str. 1 d., 4 str. 1 d., 16, 17, 25 str.), nustatytinos pagal Latvijos teisę, pagal kurią konkretaus kreditoriaus bei jo finansinio reikalavimo neįtraukimas į nemokumo bylą negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nors Latvijos kompetentingo teismo sprendimas pradėti skolininkui nemokumo procesą ir sprendimas užbaigti fizinio asmens įsipareigojimų panaikinimo procedūrą bei nemokumo procesą yra automatiškai pripažįstami ir vykdomi Lietuvoje, tačiau jie nesukėlė teisinių pasekmių skolininko prievolės kreditoriui vykdymui ir jos nepanaikino.Teisiškai nereikšmingi bei nepagrįsti apeliantės argumentai dėl neva ieškovės nebuvimo pakankamai atidžia ir rūpestinga. Tai, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant išsireikalauti iš atsakovų įsiskolinimą, patvirtina 2013 m. sausio 30 d. AB DNB lizingas civilinis ieškinys, kuriuo reikalauta atlyginti dėl įtariamojo G. Č. nusikalstamos veikos patirtą 1 148 529,88 Lt (332 637,25 Eur) turtinę žalą, 2013 m. sausio 31 d. Šiaulių apskrities VPK NTB ENTS priimtas nutarimas AB DNB lizingas pripažinti civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje dėl didelės vertės turto iššvaistymo dėl neatsargumo. Baudžiamąją bylą nutraukus, AB DNB lizingas ieškinys paliktas nenagrinėtu. Net ir ieškovės neatidumas (su kuo ieškovė nesutinka) negali turėti įtakos apeliantės įsipareigojimų dydžiui ar jų vykdymui. AB DNB lizingas nebuvo informuotas apie apeliantės atžvilgiu Latvijos Respublikoje iškeltą fizinio asmens bankroto bylą. Iš apeliantės pateiktų AB „Lietuvos pašto“ korespondencijos siuntimo kopijų matyti, kad nė vienas iš laiškų nebuvo siunčiamas AB DNB lizingas. Iš pateikto Latvijos Respublikos Ogrės rajono teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo kopijos matyti, kad jis įteiktas ne AB DNB lizingas, o kitam juridiniam asmeniui - AB DNB bankas. Tai, kad gerokai vėliau atlikta reorganizacija, perduodant dalį UAB DNB lizingas teisių ir pareigų AB DNB bankas, nepaneigia fakto, kad ginčo laikotarpiu egzistavo du savarankiški juridiniai asmenys, kurie neturėjo pareigos keistis informacija apie savo klientus. Todėl AB DNB lizingas neturėjo galimybių pareikšti kreditorinį reikalavimą apeliantės bankroto byloje.Laidavimo sutartyje įtvirtinta šalių komunikavimo tvarka: visi šalių pranešimai teikiami registruotu laišku ar per kurjerį žemiau nurodytais adresais arba kitu adresu, kurį viena sutarties šalis yra pranešusi kitai šaliai (Laidavimo sutarties 7.2 p.). Nagrinėjamu atveju pranešimai turėjo būti teikiami AB DNB lizingas adresu Žalgirio g. 92, Vilnius, kas nebuvo atlikta. Apeliantės argumentai nepagrindžia išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliantės prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo netenkintinas, nes priešingu atveju reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas ginčą nagrinėtų iš naujo. Byloje nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliantė anksčiau negalėjo pateikti su skundu teikiamų įrodymų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantė nenurodo, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija.Byloje nustatyta, kad apeliantė yra laiduotoja pagal ieškovės (lizingo davėjo AB DNB lizingas teisių perėmėjos) ir UAB „AGV Transport“ (lizingo gavėjas) 2007 m. sudarytas lizingo sutartis. 2008 m. pabaigoje lizingo sutartys buvo nutrauktos, Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu iš lizingo gavėjo ir laiduotojų (atsakovų) solidariai priteisė 172‘792,44 Eur. Ieškovės teigimu, minėtu sprendimu iš lizingo gavėjo bei laiduotojų buvo priteista tik dalis skolos, dėl likusios skolos dalies pareikštas nagrinėjamas ieškinys laiduotojams. Iš šalių dėstomų argumentų matyti, kad byloje kilo ginčas (tik) dėl to, ar laiduotojos (apeliantės) prievolė pagal laidavimo sutartis yra (ne)pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantei tokia prievolė tebeegzistuoja, ir ieškinį iš esmės tenkino. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.Apeliacinis skundas tenkintinas. Ieškovė lizingo gavėjo UAB „AGV Transport“ (pagrindinio skolininko) bankroto byloje kreditorinį reikalavimą pareiškė tik dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu priteistos sumos. Nagrinėjamas ieškinys pareikštas 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. jau po to, kai UAB „AGV Transport“ bankroto byla buvo pabaigta (Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimas) ir bendrovė 2015 m. liepos 10 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, išregistravus pagrindinį skolininką, pasibaigia ir pagrindinė prievolė, ir laidavimas (CK 6.76 str. 2 d.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tačiau apeliantė šioje byloje ieškinio nepagrįstumą įrodinėja kitomis aplinkybėmis - kad jos laidavimas yra pasibaigęs dėl to, jog Latvijos Respublikos Ogrės rajono teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu jai buvo pradėta ir 2015 m. dar iki nagrinėjamo ieškinio pateikimo baigta (fizinio asmens) nemokumo (bankroto) byla. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl jame nurodytų argumentų, kuriais ginčijamos skundžiamo sprendimo išvados, pagrįstumo (CPK 320 str.). Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė iš esmės dviem argumentų grupėmis: 1) apeliantė nenurodė Latvijos Respublikos teisės normos, kuria būtų draudžiama reikalauti iš bankrutavusio asmens atlyginti skolą, kuri nebuvo nagrinėjama fizinio asmens bankroto byloje, todėl kreditoriui, kuris nepareiškė kreditorinio reikalavimo fizinio asmens bankroto byloje, skolininko prievolė nėra panaikinta; 2) kreditoriui nebuvo pranešta apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą, todėl jam netaikomos pasekmės, kurias sukelia bankroto bylos iškėlimas fiziniam asmeniui kitoje valstybėje. Apeliantė nurodo savo argumentus, kurių pagrindu nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Teisėjų kolegija juos pripažįsta iš esmės pagrįstais. Nėra ginčo dėl to, kad apeliantei Latvijos Respublikoje iškeltoje nemokumo byloje nebuvo sprendžiama dėl apeliantės nagrinėjamos prievolės, lizingo davėjas AB DNB lizingas kaip kreditorius ir jo reikalavimas toje byloje nebuvo įtraukti skolų likvidavimo planą, nors apeliantė savo pareiškime dėl nemokumo bylos iškėlimo buvo nurodžiusi lizingo davėją savo kreditoriumi dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu priteistos sumos. Pagal Latvijos Respublikos teisę panaikinamos tos prievolės, kurios buvo įtrauktos į skolų likvidavimo planą ir įvykdyti šiame plane numatyti veiksmai, be to, skolininkas nėra atleidžiamas nuo likusių ir skolų likvidavimo plane nurodytų prievolių, jei jis neįvykdė šiame plane nurodytų veiksmų (Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą ir remiasi būtent šiomis Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo normomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015 pateiktais išaiškinimais.Pastarojoje kasacinio teismo nutartyje, analizuojant Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo nuostatas, padaryta išvada, kad faktas, jog konkretus kreditorius bei jo finansinis reikalavimas neįtrauktas į nemokumo (bankroto) bylą, negali būti pagrindas atleisti skolininką nuo atitinkamos skolos, taip pat nurodyta, kad procesiniai sprendimai nemokumo byloje, nors skolininkas ir nurodė savo pareiškime kreditorių bei prievolę jam, tačiau šie nebuvo įtraukti (neturi reikšmės dėl kieno kaltės) į skolininko atleidimo nuo skolų planą, nesukelia teisinių pasekmių skolininko prievolės kreditoriui vykdymui ir jos nepanaikina. Todėl, įvertinus paminėtus išaiškinimus, ir nagrinėjamu atveju galima būtų daryti ieškovės bei pirmosios instancijos teismo nurodomą išvadą, jog apeliantės laidavimo prievolė nėra pasibaigusi/panaikinta dėl apeliantės nemokumo bylos jau vien dėl to, kad lizingo davėjas nebuvo įtrauktas į skolų likvidavimo planą bankroto byloje. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, remtis tik vien paminėtais išaiškinimais negalima, nes aptariamos kasacinio teismo ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra visai tapačios ir ne vien tik paminėtų išaiškinimų pagrindu procesinis sprendimas toje byloje buvo priimtas. Visų pirma, byloje Nr. 3K-3-197-611/2015 išaiškinimai tos bylos faktinių aplinkybių kontekste buvo teikiami vertinant aspektą, kad nesąžiningiems skolininkams nebūtų galimybės įgyti didesnės apsaugos nei sąžiningiems skolininkams. Teisėjų kolegijos nuomone, tas pats principas taikytinas ir kreditorių atžvilgiu. Kitaip tariant, neturėtų būti toleruojama ir tokia situacija, kuri galėtų suteikti galimybę elgtis nesąžiningai net ir žinančiam apie bankroto bylos iškėlimą (apie tai – sprendime žemiau) kreditoriui, t.y. nesinaudoti teise reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, nes joje galės gauti, tikėtina, tik dalinį reikalavimo patenkinimą, o po bankroto bylos pabaigos pareikšti savarankišką reikalavimą atskiroje byloje ir tokiu būdu ateityje gauti reikalavimo patenkinimą visa apimtimi (ar bent jau didesne dalimi nei bankroto byloje). Priešingu atveju toks kreditorius kitų kreditorių atžvilgiu, paneigiant jų lygiateisiškumo principą esant iškeltai bankroto bylai, atsirastų geresnėje padėtyje, o tokia padėtis taip pat (kaip ir nesąžiningo skolininko atveju) paneigtų nemokumo, kaip kolektyvinio proceso, esmę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Akivaizdu, kad bankroto procedūros turi vykti taip, kad iš jų nepagrįstos naudos neturėtų nei sąmoningai nesąžiningai ar dėl savo kaltės aplaidžiai besielgiantys kreditoriai, nei nesąžiningi skolininkai. Antra, aptariamoje kasacinio teismo byloje buvo analizuojamos ne tik sprendimo 17 punkte nurodytos aplinkybės bei pateikti sprendimo 18 punkte nurodyti išaiškinimai, tačiau kartu joje buvo konstatuota, jog skolininkas nepateikė duomenų, jog apie jam Latvijos Respublikoje iškeltą nemokumo bylą kreditorius buvo informuotas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę ginčo išsprendimui turi būtent ši aplinkybė. Reglamento Nr.1346/2000 40 straipsnio 1 dalis nustato pareigą administratoriui arba teismui informuoti žinomus kreditorius, kurių registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje. Byloje iš tikrųjų nėra duomenų, kad šie informavimo pareigą kreditoriams turintys subjektai ją nagrinėjamu atveju būtų realizavę lizingo davėjo atžvilgiu. Tačiau akivaizdu, kad lemiamą reikšmę sprendžiant dėl kreditoriaus informuotumo apie nemokumo (bankroto) bylos iškėlimą turi ne tiek aplinkybė, kas ir kaip informuoja, o aplinkybė, ar kreditorius buvo laiku informuotas apie tokios bylos iškėlimą. Tas pat pasakytina ir dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyto teiginio, kad pagal laidavimo sutarčių 7.2 punktą šalių tarpusavio pranešimai pateikiami registruotu laišku ar per kurjerį žemiau (sutartyje – teismo past.) nurodytais adresais (Žalgirio 92, Vilnius – teismo past.), o apeliantė tokios tvarkos nesilaikė.Apeliantė įrodinėja, kad ji pati, nors informavimo pareigos ir neturėjo, informavo kreditorius apie inicijuotą nemokumo bylą Latvijos Respublikoje, o lizingo davėjui asmeniškai įteikė Latvijos Respublikos Ogrės rajono teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo paskelbtas apeliantės nemokumo procesas, kopiją. Teismas konstatavo, jog sprendimo kopija buvo įteikta ne lizingo davėjo Šiaulių atstovybėje, kurioje buvo pasirašyta lizingo sutartis, o kitam juridiniam asmeniui (netgi - teismo past.) kitoje vietoje. Tokią išvadą teismas padarė iš esmės remdamasis vien tuo, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. ant minėto sprendimo kopijos Ž. J. uždėjo antspaudą „DNB bankas Panevėžio verslo regionas“. Apeliantė pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaip minėta, teigė priešingai, t.y. kad Latvijos Respublikos teismo sprendimo kopija buvo įteikta būtent Šiauliuose tame pačiame pastate, kur buvo pasirašytos tiek lizingo, tiek laidavimo sutartys. Šiame kontekste pastebėtina, jog tai, kad pastarosios sutartys buvo sudarytos būtent Šiauliuose, patvirtina jose nurodyta sudarymo vieta. Teisėjų kolegija negali sutikti su paminėta teismo išvada. Visų pirma, apskritai protingo ir apdairaus asmens elgesio logikos prasme sunku būtų paaiškinti apeliantės intenciją teikti Latvijos teismo sprendimo kopiją juridiniam asmeniui (AB DNB bankas), kuris tame sprendime net nėra minimas, ir dar kitame mieste. Ir pati ieškovė (AB DNB bankas) iš esmės neneigia, kad Latvijos teismo sprendimo kopija jai buvo Šiauliuose įteikta, neigia tik įteikimą tuomet dar veikusiam lizingo davėjui. Antra, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė sąžiningai siekė informuoti apie jai iškeltą nemokumo bylą visus savo kreditorius, - kiti kreditoriai buvo apeliantės informuoti registruotais laiškais (1 t., b.l. 153). Dėl to, o taip pat dėl to, kad Latvijos teismo sprendime DNB bankas nebuvo nurodytas ir šiam teismo sprendimas nebuvo aktualus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog asmenišku teismo sprendimo kopijos įteikimu apeliantė siekė informuoti būtent dar veikusį lizingo davėją (AB DNB lizingas), o ne AB DNB bankas, kuriam jokių prievolių apskritai neturėjo. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad abu pastarieji juridiniai asmenys (lizingo davėjas per savo atstovybę) veikė tame pačiame pastate Dvaro 96, Šiauliuose, kuriame ir buvo sudarytos lizingo bei laidavimo sutartys. Jame iš atvykusios apeliantės teismo sprendimo kopiją priėmė Ž. J., kuri, kaip šiuo metu matyti iš pateiktos darbo sutarties, dirbo AB DNB bankas struktūriniame padalinyje - Panevėžio verslo regiono Šiaulių verslo klientų grupėje asistente. Minėta, kad apeliantei įteikinėti teismo sprendimo kopiją AB DNB bankas nebuvo jokio reikalo. Kita vertus, tai pasakytina ir apie sprendimo kopijos priėmimą – priimti ją asmeniui (jo atstovui), kurio sprendimas niekaip neliečia, taip pat nebuvo jokios prasmės. Paminėtų faktinių aplinkybių bei motyvų kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, galima spręsti, kad, pirma, apeliantė, atvykusi į pastatą, kuriame buvo sudarytos sutartys ir kuriame (tebe)veikė lizingo davėjo atstovybė, turėjo pagrindą sąžiningai tikėti ir protingai manyti, kad Ž. J. turi įgaliojimus veikti lizingo davėjo interesais (numanomas atstovavimas), antra, labiau tikėtina, jog priimant sprendimo kopiją ir faktiškai buvo taip veikiama. Kaip minėta, apeliantė nemokumo byloje buvo nurodžiusi AB DNB lizingas kaip savo kreditorių pagal Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą.Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog lizingo davėjas buvo informuotas apie apeliantei iškeltą nemokumo bylą, todėl turėjo teisę reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Ta aplinkybė, kad apeliantė nenurodė nagrinėjamos skolos dalies pagal laidavimo sutartis, konstatavus, jog lizingo davėjas buvo nemokumo byloje nurodytas kreditoriumi vien jau pagal Šiaulių apygardos teismo sprendimą ir jam buvo žinomas nemokumo bylos iškėlimo faktas, esminės reikšmės vertinant kreditoriaus elgesį neturi. Šiame kontekste pastebėtina, kad nors apeliantė pagal laidavimo sutartis yra bendraskolė su pagrindiniu skolininku, tačiau pagal laidavimo sutarčių 4.1 punktą jos prievolės vykdymo pareiga atsiranda ir apie tai tampa žinoma ne tik pagrindiniam skolininkui tinkamai nevykdant prievolių pagal lizingo sutartį, bet ir lizingo davėjui išsiuntus laiduotojui rašytinį pranešimą, kuriame nurodyta lizingo gavėjo įsiskolinimo suma, kurią privalo padengti laiduotojas. Taigi, apeliantei, lizingo davėjui neteikus jokio pranešimo, faktiškai ir nebuvo žinoma, ar ji (tebe)turi prievolę dėl kitos skolos dalies ir ar būtent jai, esant dar ir kitam laiduotojui, kilo pareiga prievolę įvykdyti, o juo labiau – kokioje apimtyje. Pagal Latvijos Respublikos nemokumo įstatymo 73 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai pateikiami administratoriui per vieną mėnesį nuo dienos, kai Nemokumo registre padaromas įrašas apie skolininko nemokumo proceso paskelbimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, praleidus vieno mėnesio terminą, kreditoriui išlieka teisė pareikšti reikalavimą per terminą, kuris neviršija šešių mėnesių nuo dienos, kai Nemokumo registre padaromas įrašas apie skolininko proceso paskelbimą, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kai šio įstatymo nustatyta tvarka sudaromas kreditorių reikalavimų tenkinimo planas. Taip pat įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus šiam terminui, kreditorius praranda kreditoriaus statusą ir teisę reikšti skolininkui savo reikalavimus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje pasekmės pripažįstamos kitoje valstybėje narėje, todėl šiuo aspektu išsamiau teisėjų kolegija nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai kreditorius, būdamas skolininko informuotas apie nemokumo bylos iškėlimą, nesinaudojo (juo labiau, be svarbių priežasčių) teise pareikšti toje byloje kreditorinį reikalavimą, apeliantės prievolės pagal laidavimo sutartis reikalavimų, pareikštų po nemokumo bylos pabaigos, apimtyje laikytinos pasibaigusiomis ir apeliantės atsikirtimų į ieškinį motyvų pagrindu. Todėl skundžiamas sprendimas iš dalies naikinamas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.) Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminio mokesčio, nuo 2 647 Eur žyminio mokesčio dalies Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi buvo atleista. Tenkinus apeliacinį skundą, šios sumos priteistinos atitinkamai apeliantei ir valstybei (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovės A. Č. atžvilgiu iš dalies tenkintas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovės A. Č. atžvilgiu atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės DNB bankas 300 Eur žyminio mokesčio atsakovei A. Č. ir 2 647 Eur žyminio mokesčio, 16,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Panaikinti atsakovės A. Č. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones (Turto arešto akto identifikavimo kodas 2015038249).

Sprendimo kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.