- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-819-1187/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01600-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė–Sakalauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ukmergės šiluma“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. P. (toliau – atsakovas, apeliantas) 788,41 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovas už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. nėra sumokėjęs ieškovei už tiektą šilumos energiją 788,41 Eur. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-113 „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo Ukmergės rajone“ ieškovei pavesta nuo 2010 m. gegužės 31 d. vykdyti šilumos ir karšto vandens tiekimą Ukmergės mieste, Šventupės gyvenvietėje ir Dukstynos kaimo vartotojams bei perimti UAB „Miesto energija“ valdomą turtą, susijusį su šilumos ir karšto vandens tiekimo veikla Šventupės gyvenvietėje. Nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. ieškovė pradėjo tiekti šilumos energiją ir karštą vandenį butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Su atsakovu sutartis dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo nėra sudaryta. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovui priklausantis butas yra prijungtas prie centrinio šildymo katilinės ir butui yra teikiama šiluma bei vonios kambario gyvatuko šildymas, todėl laikytina, kad sutartis su atsakovu yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos laikantis standartinių sąlygų. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 „Dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo patvirtinimo“ 7 punktas (toliau – Aprašas) numato, kad sutartį parengia ir buitiniam šilumos vartotojui pateikia šilumos tiekėjas. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai), kartu atkreipiant dėmesį ir į galiojančią teisę, eliminuojančią konkliudentinius veiksmus šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudaryme – Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 19 straipsnio 1 dalį, nustatančią rašytinę standartinių sąlygų formą. Ieškovė tiekė šilumos energiją vartotojui prieš jo poreikius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimu ieškovės ieškinys tenkintas ir ieškovei iš atsakovo priteista 788,41 Eur skola, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (788,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 29 Eur žyminis mokestis. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Tokiu atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
4.2. Nagrinėjamu atveju laikytina, jog šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko – atsakovo, nuo ginčo buto įsigijimo dienos. Tokia sutartis galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų. Nors atsakovas rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su ieškove nesudarė, tačiau tai neteikia pagrindo atleisti jį nuo prievolės atsiskaityti už suteiktą šilumos energiją ir tokios išvados niekaip nepaneigia atsakovo teismo posėdžio metu akcentuota aplinkybė, kad tarp bylos šalių nėra sudarytas Taisyklių 23 punkte minimas Šilumos perdavimo tinklų, šildymo ir karšto vandens sistemos nuosavybės, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros ribų, šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo vietos ir tiekimo–vartojimo ribos nustatymo aktas (Taisyklių 3 priedas).
4.3. Atsakovas nepateikė įrodymų ir neginčijo, kad jam buvo suteikta šilumos energija, už kurią ieškovė priskaičiavo skolą. Taip pat byloje nėra duomenų apie atsakovui priklausančio buto atjungimą nuo centralizuotų šilumos energijos tiekimo tinklų teisės aktų nustatyta tvarka, nors, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė raštu informavo atsakovą apie atsijungimo nuo centralizuoto šildymo tvarką.
4.4. Iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, laikytina, jog tarp šalių yra susiklostę sutartiniai šilumos energijos tiekimo–vartojimo teisiniai santykiai, šalių valią gauti ir tiekti energiją įgyvendinant konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas privalėjo savo sutartines prievoles vykdyti tinkamai ir laiku apmokėti už patiektą šilumos energiją bei karštą vandenį.
4.5. Byloje nesant duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove už tiektą šilumos energiją, ieškovės reikalavimas laikytinas pagrįstu, todėl tenkinamas, priteisiant ieškovei iš atsakovo 788,41 Eur skolą už suvartotą šilumos energiją bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliantas (atsakovas) V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
5.1. Pagal ŠŪĮ 19 straipsnio 1 dalį, šilumos pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos laikantis standartinių sąlygų. Šiuo atveju tokia sutartis nebuvo sudaryta.
5.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas įrodymais, kad ieškovė parengė ir pateikė atsakovui šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip tai numato Aprašo 7 punktas.
5.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas įrodymais, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, kaip tai numato CK 6.162 straipsnio 1 dalis).
5.4. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 10 dienos įsakymu NR. 1 - 297 patvirtintų „Šilumos tiekimo vartojimo taisyklių“ 23 punkte numatyta, kad neatskiriama šilumos pirkimo–pardavimo ir šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis yra šalių Šilumos perdavimo tinklų, šildymo ir karšto vandens sistemos nuosavybės, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros ribų, šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo vietos ir tiekimo–vartojimo ribos nustatymo aktas. Tačiau pirmosios instancijos sprendime nepagrįsta, kad toks aktas buvo.
5.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas įrodymais, kad pagal ginčo šalių nesudarytą ir nepasirašytą šilumos pirkimo – pardavimo sutartį abonentas yra atsakovas. Ieškinį ieškovė teikė dėl skolos priteisimo, todėl teismo sprendimo dalis dėl atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų tvarkymo galimai prieštarauja ieškinio dalykui.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB „Ukmergės šiluma“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
6.1. Atsakovas nėra atsijungęs nuo daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), centralizuotos šildymo sistemos ir jo butui yra tiekiama šilumos energija, todėl jis privalo už ją atsiskaityti.
6.2. Atsakovas pats nesutinka pasirašyti sutarties, todėl jam nepasirašius sutarties įstatymų nustatyta tvarka, ji lieka galioti konkliudentiniais pagrindais. Atsakovas už jo butui suteiktas šildymo paslaugas privalo savo sutartines prievoles vykdyti tinkamai ir laiku apmokėti už patiektą šilumos energiją. Kadangi atsakovas nėra atsiskaitęs su ieškove už suteiktas šilumos paslaugas, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškinį dėl skolos priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteista 788,41 Eur skola už suvartotą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė, būdama šilumos ir karšto vandens tiekėja Ukmergėje, laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d., tiekė šilumą ir karštą vandenį butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas) kadangi minėtas butas prijungtas prie centralizuotų šildymo sistemų ir komunalinio vandentiekio (b. l. 5 – 6). Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui (b. l. 6). Per laikotarpį nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. už atsakovui tiektą šilumos energiją ieškovė paskaičiavo, kad atsakovo skola sudaro 788,41 Eur (b. l. 5).
11. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kadangi ieškovė į atsakovui nuosavybės teise priklausantį Butą tiekia šilumos energiją, todėl sprendė, kad atsakovas turi prievolę atsiskaityti su ieškove už jos tiekiamą šilumą ir karštą vandenį Butui. Apeliantas apeliaciniu skundu neginčija skolos dydžio ir jos susidarymo laikotarpio, tačiau iš esmės tvirtina, kad jis neturi prievolės mokėti už šilumos energiją, kadangi tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.
12. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.383 straipsnio 3 dalį, energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, kuriai taikomos CK 6.161 straipsnyje įtvirtintos viešųjų sutarčių nuostatos.
13. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo – pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas.
14. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 1 punktą, šilumos tiekimo ir vartojimo Taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Taisyklės privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams bei kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems asmenims (Taisyklių 2 punktas). Taisyklių 19.1 punkte nustatyta, kad tarp šilumos tiekėjo su pastato savininku – šilumos vartotoju – sudaroma neterminuota šilumos pirkimo – pardavimo sutartis. Pagal Taisyklių 26 punktą šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal teisės akte (Taisyklių 1 priedo 15 punktas) nurodytas standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas. Standartinės sąlygos šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartims galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų (Taisyklių 27 punktas).
15. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-684/2020).
16. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog atsakovo nuosavybė į butą, kuriam ieškovė tiekia šilumos paslaugas, įregistruota 2017 m. liepos 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu Nr. 3412. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju laikytina, jog šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko – atsakovo, nuo ginčo buto įsigijimo dienos. Tokia sutartis galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų.
17. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto pozicijai, jog tik esant rašytinei sutarčiai atsakovas turėtų pareigą mokėti už tiekiamą šilumos energiją. Atitinkamą susitarimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai šalių veiksmai, vienai šaliai teikiant paslaugas, o kitai šaliai priimant jų vykdymą. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas šildomas naudojant centrinį šildymą iš centralizuotų sistemų. Nors atsakovas vengia sudaryti rašytinę šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį su ieškove, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti jį nuo prievolės atsiskaityti už suteiktą ir naudojamą šilumos energiją. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė įrodymų ir neginčijo, kad jam buvo suteikta šilumos energija, už kurią priskaičiuota ieškovės prašoma priteisti skola. Duomenų apie atsakovui priklausančio buto atjungimą nuo centralizuotų šilumos energijos tiekimo tinklų teisės aktų nustatyta tvarka, byloje nėra. Taigi, Bute esančių šilumos įrenginių prijungimas prie šilumos tiekimo tinklų laikytinas konkliudentiniu veiksmu, išreiškiančiu valią sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį pagal standartines sąlygas (CK 1.71 straipsnio 1, 2 dalys). Kitaip tariant, atsakovui įsigijus gyvenamąją patalpą, kurioje esantys šildymo prietaisai prijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ir toliau iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, laikytina, jog tarp šalių yra susiklostę sutartiniai šilumos energijos tiekimo – vartojimo teisiniai santykiai, šalių valią gauti ir tiekti energiją įgyvendinant konkliudentiniais veiksmais.
18. CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
19. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas turi pareigą sumokėti už jam teiktą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2023 m. balandžio 13 d. Net ir nesant sudarytos rašytinės šilumos tiekimo sutarties, buto savininkas laikytinas atsakingu už butui tiekiamą šilumą ir privalo už ją atsiskaityti, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su rašytinės sutarties tarp ginčo šalių nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti.
20. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka remontuojant pastatą.
21. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime (CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina apeliantas, šioje byloje kilus ginčui dėl atsakovo pareigos mokėti už ieškovės tiekiamą šilumos energiją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, neperžengdamas ieškinio ribų, pažymėjo, kad apeliantas į bylą nepateikė jokių duomenų apie jam priklausančio buto atjungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, nors ieškovė raštu informavo atsakovą apie atsijungimo nuo centralizuoto šildymo tvarką (b. l. 26).
23. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui tenka pareiga mokėti už ieškovės tiekiamą šilumos energiją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 788,41 Eur skolą.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose, kuriose priimti įsiteisėję procesiniai sprendimai (žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-911-619/2021; 2020 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-924-565/2020; 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-336-1012/2022; 2023 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1339-861/2023), tačiau apeliantas ir toliau nepagrįstai nesutinka vykdyti savo prievolės.
Dėl procesinės bylos baigties
25. Apibendrinus aukščiau išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius, todėl priėmė pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kuris nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021).
27. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
28. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
atmesti apelianto (atsakovo) V. P. apeliacinį skundą.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.