- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-22
- Bylos Nr.
- 2A-1655-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00521-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- UAB ,,Farmlita“
- Atsakovas
- UAB ,,Medisana“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rūtos Burdulienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Medisana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-494/2021 pagal ieškovės UAB ,,Farmlita“ ieškinį atsakovei UAB ,,Medisana“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės UAB „Medisana“ priešieškinį ieškovei UAB „Farmlita“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Farmlita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Medisana“ 11 057,84 Eur skolą už 2019 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį parduotas prekes, 248,13 Eur palūkanas už nesavalaikį atsiskaitymą už 2019 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį nupirktas prekes, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo 11 057,84 Eur skolos nuo ieškinio pateikimo dienos iki skolos pilno apmokėjimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 16 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės iš anksto apmokėtus užsakymus teikti jai gelį „Presto gel“ (Sutarties 2.2. punktas, 3.1. punktas); pagal sutarties 3.3. punktą prekės kaina turėjo būti mokama iš anksto. Šalys, vykdydamos sutartį, nesilaikė reikalavimų, keliamų šalių veiksmų įforminimui: atsakovė neteikdavo ieškovei jokių užsakymų, kuriuose būtų nurodyti prekių poreikis (asortimentas ir kiekiai) ir jų pristatymo laikas; šalys žodžiu, o ne raštu, derindavo prekių poreikį ir prekių kainų bei poreikių pokyčius, taip pat spręsdavo avansinio mokėjimo ir atidėjimų klausimus. 2017 m. liepos 26 d.–2019 m. rugpjūčio 22 d. laikotarpiu, teikiant prekes pagal sutartį, ieškovės PVM sąskaitos–faktūros nebuvo lydimos jokiais atsakovės užsakymais, o atsakovės mokėjimai buvo atliekami, atidedant mokėjimus pagal žodinius susitarimus. Sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 21 d., o prekės buvo parduodamas iki 2019 m. rugsėjo 18 d. Nuo 2019 m. atsakovė pradėjo vėluoti su atsiskaitymais: iki šiol yra neapmokėta 2019 m. rugpjūčio mėn. parduotų prekių dalis 4 046,38 Eur sumai, 2019 m. rugsėjo mėn. – 7 011,46 Eur. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas vėlavimo palūkanos nuo negrąžintų skolų sudaro atitinkamai l07,90 Eur ir 140,23 Eur, viso 248,13 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB ,,Medisana“ prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017 m. gegužės 26 d. taip pat pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei ne tik gelį, bet ir 9 pavadinimų kosmetinius aliejus. Ieškovės ieškinio argumentai neatitinka tikrovės, nes šalys žodžiu niekada nederindavo kainų pokyčių, kurie galėjo būti derinami tik raštu. Abiejų bendrovių darbuotojai dirbo tose pačiose patalpose, priklausančiose atsakovei, o dalis ieškovės darbuotojų dirbo ir pas atsakovę. Savo prekes ieškovė sandėliuodavo atsakovės nuomojamame sandėlyje pagal 2017 m. gegužės 9 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2019 m. vasaros pradžioje atsakovės direktorius V. G. nustatė, kad ieškovės direktorė N. Š. ir vienintelis akcininkas A. F. bei jo sutuoktinė Ž. F., kurie tuo metu dirbo ir UAB „Medisana“, veikė nesąžiningai ir nuostolingai UAB „Medisana“ atžvilgiu, todėl buvo priimtas sprendimas nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutraukti su jais darbo santykius. Pranešus apie sprendimą A. ir Ž. F. bei N. Š., UAB „Farmlita“ vienašališkai, pažeidžiant sutarties ir susitarimo sąlygas, pradėjo nepagrįstai didinti parduodamų prekių kainas. Tai lėmė, kad gelio kaina nuo 1,45 Eur/vnt. buvo nepagrįstai padidinta iki 2,10 Eur/vnt., migdolų aliejaus – nuo 1,76 Eur/vnt. iki 2,20 Eur/vnt., abrikosų kauliukų aliejaus – nuo 1,80 Eur/vnt. iki 2,01 Eur/vnt., avokado aliejaus – nuo 1,60 Eur/vnt. iki 2,20 Eur/vnt., vynuogių kauliukų aliejaus – nuo 1,53 Eur/vnt. iki 2,00 Eur/vnt., sezamų aliejaus – nuo 1,63 Eur/vnt. iki 2,20 Eur/vnt. bei makadamijos riešutų aliejaus – nuo 1,80 Eur/vnt. iki 2 Eur/vnt. (be PVM). Iš viso ieškovė nepagrįstai siekė iš atsakovės gauti 5 390,80 Eur be PVM (6 387,59 Eur su PVM) pajamų. Tokiu būdu atsakovės skola ieškovei yra tik 4 670,25 Eur (11 057,84 - 6,387,59). Įsiskolinimas iki šiol neapmokėtas dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, t. y. siekio neteisėtai praturtėti, savavališkai padidinant prekių kainą. Ieškovė privalo pateikti atsakovei kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą bendrai 6 387,59 Eur sumai, t. y. tai sumai, kuriai nepagrįstai buvo padidintos prekių kainos. Gavus nurodytą kreditinę PVM sąskaitą–faktūrą, atsakovė nedelsiant apmokėtų ne dėl jos kaltės susidariusį 4 670,25 Eur įsiskolinimą (CK 6.158 str., 6.183 str., 6.189 str., 6.200 str., 6.256 str.).
Šalies argumentai
3. Atsakovė UAB „Medisana“ pateikė priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės UAB „Farmlita“ 3 868,04 Eur už nepagrįstai permokėtas sąskaitas pagal padidintas kainas, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad priešieškiniu prašomą priteisti sumą sudaro ieškovės nepagrįstai ir neteisėtai padidinta prekių kaina, kurią atsakovė apmokėjo. Neapmokėtas ir taip pat ginčijamas skolos likutis pagal ieškovės neteisėtai padidintas prekių kainas yra 2 519,51 Eur, t. y. viso 6 387,55 Eur. Šalys pagal sutartį dėl prekių kainų pakeitimo privalėjo tartis ir tokį susitarimą įforminti raštu, tačiau prekių kaina ieškovės buvo padidinta savavališkai ir neinformuojant apie tai atsakovės. Laikytina, kad ieškovė praturtėjo atsakovės sąskaita, todėl nepagrįstai gautas lėšas privalo grąžinti atsakovei (CK 6.242 str.).
4. Ieškovė UAB „Farmlita“ prašė atmesti atsakovės UAB „Medisana“ priešieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys dėl prekių kainų, asortimento tarėsi žodžiu. Tai patvirtina aplinkybės, kad nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. liepos 18 d. atsakovė nepateikdavo užsakymų raštu, o apie prekes sužinodavo jai patogiu metu. Nurodytu laikotarpiu atsakovei prekės buvo parduodamos už didesnę kainą nei buvo nurodyta 2017 m. gegužės 16 d. šalių sutartyje ir 2017 m. gegužės 26 d. sutarties papildyme. Nurodytu laikotarpiu atsakovė priimdavo prekes, jas pajamuodavo ir parduodavo tretiesiems asmenims, sąskaitas įtraukdavo į buhalterinę apskaitą, PVM deklaracijas. Tik 2019 m. vasarą, t. y. pablogėjus ieškovės akcininko ir atsakovės vadovo santykiams, atsakovė pradėjo teikti rašytinius užsakymus. Nors parduodamų prekių kaina ir asortimentas neatitiko šalių sutarties nuostatų, tačiau atsakovei tai netrukdė priimti prekes, jas užpajamuoti ir parduoti tretiesiems asmenims, taip pat įtraukti į buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. Akivaizdu, kad šalys prekių kainas ir asortimentą derindavo ne raštu, o žodžiu. Didžioji dalis atsakovės neapmokėtų sąskaitų buvo išrašyta 2019 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies:
5.1. priteisti iš atsakovės UAB ,,Medisana“ ieškovės UAB „Farmlita“ naudai 11 057,84 Eur skolos, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 11 057,84 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 645,82 Eur bylinėjimosi išlaidų;
5.2. likusioje dalyje ieškinį atmesti;
5.3. priešieškinį atmesti;
5.4. priteisti iš atsakovės UAB ,,Medisana“ valstybei 5,25 Eur pašto išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad šalys 2017 m. gegužės 16 d. sudarė ginčo sutartį raštu, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekę ,,Presto gel“, o atsakovė sumokėti prekės kainą. Sutartis buvo papildyta 2017 m. gegužės 26 d. papildomu susitarimu Nr. 1, kuriame yra išvardintas prekių asortimentas ir kiekvienos prekės kaina, kurias pardavėja turėjo parduoti pirkėjai, o pirkėja už jas sumokėti.
7. Teismas konstatavo, kad tarp šalių sudaryta sutartis buvo pildoma žodiniu šalių susitarimu. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad jokie žodiniai susitarimai tarp šalių nebuvo galimi vien dėl to, kad pagal sutartį ieškovė dėl didesnės prekių kainos privalėjo atsakovę informuoti prieš 90 dienų, o sutartis galėjo būti keičiama arba pildoma raštišku šalių susitarimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pati nesilaikė sutarties keitimo ir pildymo formos raštu reikalavimo, kadangi užsakymus apie ketinamas įsigyti prekes teikė ne raštu, o žodžiu. Atsakovė neįrodė, kad pagal sutarties nuostatas ji būtų sumokėjusi visą prekių kainą išankstinio mokėjimo tvarka. Atsakovei išrašytose PVM sąskaitose–faktūrose buvo nurodytas terminas iki kada atsakovė privalėjo sumokėti galutinę jai parduotų prekių kainą. Atsakovė neteikė ieškovei pretenzijų, nors ieškovė jai išrašinėdavo PVM sąskaitas–faktūras su padidinta prekių kaina. Teismas padarė išvadą, kad šalys pirkimo–pardavimo sutartį keitė, pildė ne rašytiniu būdu, kaip tai numatyta 2017 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, bet žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybė, kad atsakovė, gavusi ne tik iš ieškovės prekes, bet ir PVM sąskaitas–faktūras su jose nurodytu nupirktu prekės kiekiu bei kaina, patvirtina, kad atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais iš esmės sutiko su kainos, kurią nustatė ieškovė, pakeitimais. Atsakovė pati konkliudentiniais veiksmais nustatė, kaip ir kokia forma bus pateikti prekių užsakymai ir apmokėjimo tvarka, kurių ieškovė neginčijo sutarties vykdymo laikotarpiu, pasibaigus sutarčiai ir ginčą nagrinėjant teisme.
8. Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į šalių elgesį dėl sutarties sąlygos keitimo (nekeitimo), atsakovė dėl savo elgesio prarado teisę remtis tarp šalių sudarytos sutarties nuostatomis dėl sutarties pakeitimo tik raštišku susitarimu. Teismas nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės 11 057,84 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 11 057,84 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas priteisti 248,13 Eur palūkanų už nesavalaikį atsiskaitymą už 2019 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį nupirktas prekes yra nepagrįstas, kadangi pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas ir teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3109-340/2019) 8 % dydžio palūkanos skaičiuotinos nuo bylos iškėlimo teisme (CK 6.37 str., 6.162 str., 6.183 str., 6.192 str., 6.210 str., 6.305 str.; Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2–3 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Medisana“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti naujus įrodymus: UAB „Medisana“ darbo sutarčių su N. Š., A. F. ir Ž. F. nutraukimo kopijos, 2020 m. balandžio 9 d. UAB „Medisana“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė savavališkai, t. y. ne pagal sutarties nuostatas (raštu), turėjo teisę pakeisti prekių kainą. Aplinkybė, kad užsakomų prekių kiekis ar asortimentas ieškovei buvo nurodytas žodžiu, nereiškia, jog ieškovė galėjo nesilaikyti sutarties nuostatų dėl kainos pakeitimo. Šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad ieškovė prekių kainas turėjo teisę keisti, tik įspėjusi atsakovę prieš 90 dienų ir toks sutarties pakeitimas turėjo būti įtvirtintas raštišku šalių susitarimu, nes žodinės išlygos neturi juridinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-360-219/2019). Teismas neatsižvelgė, kad N. Š., A. F. ir Ž. F. dirba pas ieškovę, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo ir pas atsakovę. Atsakovės einamieji klausimai buvo sprendžiami decentralizuotai, kiekvienas darbuotojas turėjo įgalinimus priimti sprendimus savo srityje. Ž. F. ir A. F. kryptingai siekė pereiti dirbti pas ieškovę ir net 2017 m. balandžio 28 d., įsteigus UAB „Farmlita“, neoficialiai ten dirbo, o N. Š. tapo UAB „Farmlita“ vadove. Ž. F. buvo UAB „Medisana“ apskaitininkė, tačiau nuo įsteigimo taip pat tvarkė ieškovės UAB „Farmlita“ buhalterinę apskaitą. Atsakovės direktorius ir akcininkai tiesiogiai nebuvo atsakingi dėl iš ieškovės perkamų prekių užsakymo, sąskaitų–faktūrų įtraukimo į apskaitą, jų apmokėjimo, už šį darbą buvo atsakingi nurodyti darbuotojai, kuriems niekada nebuvo duoti įgaliojimai keisti/sudaryti sutartis atsakovės direktoriaus vardu. Siekiant apsaugoti atsakovę nuo neteisėtų sutarties pakeitimų, šalių sutartyje ir buvo įtvirtinta nuostata dėl rašytinio susitarimo būtinumo. Dėl neteisėtų ieškovės ir buvusių atsakovės darbuotojų veiksmų (neteisėtos konkurencijos) šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1201-910/2021. Akivaizdu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė sutiko su vienašališku ieškovės prekių kainų padidinimu, kadangi tęsė mokėjimus pagal padidintas sąskaitas ir nereiškė jokių pretenzijų. Atsakovė apie darbuotojų neteisėtus veiksmus sužinojo 2019 m. rugpjūčio mėn., todėl nuo šio laikotarpio atsisakė apmokėti ieškovės sąskaitas padidintomis kainomis ir nutraukė darbo sutartis su darbuotojais, kurie dirbo ir pas ieškovę. Atsakovės pardavimo ataskaitos už 2017 m. gegužės 17 d.–2019 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį patvirtina, kad po to, kai ieškovė padidino gelio pardavimo kainą atsakovei, atsakovė savo klientams kainos nepakėlė. Akivaizdu, kad kaina buvo padidinta išimtinai buvusių atsakovės ir šiuo metu esančių ieškovės darbuotojų iniciatyva, siekiant išimtinai naudos tik ieškovei, tačiau teismas į šiais aplinkybes visiškai neatsižvelgė, nors teismui buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys nesąžiningus atsakovės ir ieškovės darbuotojų veiksmus. Vien tai, kad buvę atsakovės darbuotojai, šiuo metu dirbantys pas ieškovę, įtraukė ieškovės sąskaitas su nepagrįstai padidintomis kainomis į atsakovės buhalterinę apskaitą, dalį sąskaitų apmokėjo ir nereiškė jokių pretenzijų, nereiškia, kad atsakovė su tuo sutiko. Ieškovė neįrodė, kad sutarties nuostatos buvo pakeistos abiejų šalių valia žodžiu, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, o priešieškinis patenkintas. Prašomi prijungti nauji įrodymai (darbo sutarčių nutraukimai ir visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas dėl buvusio atsakovės vadovo atleidimo) patvirtina, kad atsakovės darbuotojai netinkamai atliko savo darbo funkcijas, piktnaudžiavo jiems suteiktomis teisėmis ir veikė nuostolingai atsakovės atžvilgiu (CK 1.71 str., 6.156 str., 6.183 str., 6.189 str., 6.192 str.; CPK 176 str., 185 str.).
Atsiliepimas
11. Ieškovė UAB „Farmlita“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, nes jame nurodytos aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos. Apeliantė nutylėjo, kad žodine tvarka buvo plečiamas prekių asortimentas, nesudarant papildomų sutarties susitarimų dėl naujų prekių tiekimo. Per visą sutarties laikotarpį ieškovė tiekė atsakovei ir kitas prekes, kurios nebuvo numatytos sutartyje, o tai tik patvirtina, kad šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais keitė rašytinės sutarties turinį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
13. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė UAB „Medisana“ darbo sutarčių su N. Š., A. F. ir Ž. F. nutraukimo kopijas, 2020 m. balandžio 9 d. UAB „Medisana“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą. Atsakovė įrodinėja, kad nauji įrodymai papildomai patvirtina, jog atsakovės darbuotojai veikė ieškovės interesais ir naudai, o paaiškėjus jų neteisėtai veiklai – jie buvo atleisti iš darbo UAB „Medisana“.
14. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis yra, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str. 1 d.). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant bylą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dalis apeliantės pateiktų įrodymų (darbo sutartys) buvo pateikti su atsiliepimu į ieškinį, todėl pakartotinai šių įrodymų nėra pagrindo priimti. Kitame apeliantės įrodyme nenurodytos naujos aplinkybės, kurios neegzistavo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, kadangi UAB „Medisana“ vadovas atleistas 2020 m. balandžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, t. y. apeliantės sprendimas dėl darbo sutarčių nutraukimo su įmonės vadovu buvo priimtas ženkliai anksčiau nei ši byla buvo išnagrinėta iš esmės ir priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Pagal CPK 179 str. 3 d. teismas turi pareigą atsižvelgti į kasacinio teismo plėtojamą teismų praktiką, todėl nėra pagrindo priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus, nes dalis jų buvo priimti pirmosios instancijos teisme, o likęs naujas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos pagal apelianto apeliacinį skundą išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 314 str.), nes darbo sutartys su nutraukimo žymomis jau yra byloje (1 t., b.l.34–36, 37–40, 41–43), o 2020 m. balandžio 9 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme.
17. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės atsakovei parduotas prekes. Pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė neatsiskaitė už parduotas prekes, o atsakovė skolos nepripažino ir pareiškė priešieškinį dėl nepagrįstai gautos sumos iš ieškovės priteisimo. Atsakovės teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu už tarp šalių sudarytos prekių pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą atsakingi atsakovės darbuotojai faktiškai dirbo ir pas ieškovę, veikė nesąžiningai, tiekė prekes ne pagal tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, t. y. sutarties pakeitimai dėl prekių kainos ir asortimento buvo sudaryti žodžiu, nors tokie pakeitimai galėjo būti sudaryti tik rašytine forma. Pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl skolos priteisimo iš esmės tenkino visiškai (netenkino dalyje tik dėl palūkanų už vėlavimą atsiskaityti), o priešieškinį atmetė, konstatavęs, kad šalys pirkimo–pardavimo sutartį keitė ir pildė ne rašytiniu būdu, bet žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Atsakovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tarp šalių sudarytos prekių–pardavimo sutarties pakeitimai ir papildymai galėjo būti sudaryti tik rašytiniu būdu, todėl žodiniai ir konkliudentiniai sutarties pakeitimai bei papildymai buvo atlikti neteisėtai ir nesąžiningai.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.156 str. 1 d. šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.) ir sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.). CK 6.38 str. 1 d. nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). CK 6.256 str. 1 d. taip pat įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.).
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.156 str. 5 d. jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021). Vadinasi, kai įstatymas nenustato konkrečios sutarties formos, sutartis gali būti sudaryta žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d., 6.192 str. 1 d.).
20. Šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį, tačiau pagal CK 6.192 str. 4 d. pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.), o kitais atvejais – kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (CK 1.93 str. 2 d.).
21. Pagal CK 6.183 str. 1 d. rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 str. 2 d. viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmenys ne tik gali sutartis sudaryti, bet ir savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016). Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti, kad: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-219/2020,). Remiantis CK 6.183 str. 2 d., sutarties šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. 3K-3-234-823/2020).
23. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2017 m. gegužės 16 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekę (gelį „Presto gel“), o atsakovė – sumokėti prekės kainą (1,45 Eur). Šalys sutarė, kad ieškovė turi teisę keisti prekės kainą, raštu įspėjusi apie tai atsakovę prieš 90 dienų iki naujos kainos įsigaliojimo dienos (sutarties 3.1 p.), taip pat, kad sutartis gali būti keičiama arba papildoma tik raštišku šalių susitarimu, patvirtintų šalių parašais ir antspaudais. Žodinės išlygos neturi juridinės galios. Visi šalių susitarimų papildomai įforminti ir pasirašyti priedai yra neatskiriama šios sutarties dalis (6.1 p., 6.3 p.). Pirkimo–pardavimo sutartis buvo papildyta 2017 m. gegužės 26 d. papildomu susitarimu, jame nurodant papildomų prekių asortimentą (migdolų, abrikosų kauliukų, avokado kauliukų, vynuogių kauliukų, persikų kauliukų, kosmetinės ricinos, sezamų, kviečių želmenų, makadamijų riešutų aliejų) ir kainą (atitinkamai 1,76 Eur, 1,80 Eur, 1,60 Eur, 1,53 Eur, 1,70 Eur, 1,21 Eur, 1,63 Eur, 2,35 Eur, 1,80 Eur). 2017 m. gruodžio 1 d.–2019 m. liepos 18 d. laikotarpio prekių suvestinėje nurodyta, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu pardavė atsakovei gelį ir įvairius alėjus pagal tokias kainas: gelis – 1,50–2,10 Eur, migdolų aliejaus – 1,96–2,20 Eur, abrikosų kauliukų aliejaus – 2,01 Eur, avokado kauliukų aliejaus – 1,83–2,20 Eur, vynuogių kauliukų aliejaus – 2 Eur, sezamų aliejaus – 1,83–2,20 Eur, makadamijų riešutų aliejaus – 2 Eur. 2019 m. liepos 18 d.–2019 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu prekės atsakovei buvo parduodamos pagal atsakovės iš anksto pateiktus užsakymus. 2018 m. spalio mėn.–2019 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu atsakovė neapmokėjo ieškovei gautų prekių už bendrą 11 057,84 Eur sumą. Atsakovės 2017 m. gegužės 1 d.–2020 m. rugsėjo 21 d. apmokėtų PVM sąskaitų–faktūrų suvestinėje nurodyta, kad nurodytu laikotarpiu atsakovė sumokėjo ieškovei 261 051,79 Eur sumą, permokėdama 3 868,04 Eur sumą už sutartyje ir jos papildomame susitarime nurodytas prekes.
26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys dėl tarp šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir jos papildomo susitarimo pakeitimo susitarė konkliudentiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2017 m. gruodžio 1 d.–2019 m. liepos 18 d. laikotarpio prekių suvestinė aiškiai patvirtina, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu pardavė atsakovei gelį ir įvarius alėjus, kurių kaina, nors ir neženkliai, bet neatitiko 2017 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje ir 2017 m. gegužės 26 d. papildomame susitarime nurodytų prekių kainų, taip pat prekes, kurių asortimentas nebuvo nurodytas nei sutartyje, nei jos papildomame susitarime (pvz., kita įvairi kosmetika, maisto papildai ir pan.). Prekės buvo užsakomos ne pagal sutarties 2.2 p., 3.3 p. nuostatas, numatančias, kad prekės turėjo perduotos per sutartą laikotarpį, nurodytą ir patvirtintą atsakovės prekių užsakyme, kuris turėjo būti apmokamas iš anksto. Tik 2019 m. liepos 18 d.–2019 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu, t. y. įskaitant laikotarpį po sutarties nutraukimo 2019 m. rugpjūčio 22 d., prekės atsakovei buvo parduodamos pagal atsakovės iš anksto pateiktus užsakymus, tačiau kainos ir asortimentas neatitiko šalių sutarties ir papildomo susitarimo nuostatų dėl kainų ir asortimento, o kai kuriuose užsakymuose (2019 m. rugpjūčio 22 d., 30 d., rugsėjo 6 d., 17 d.) atsakovė pati nurodė kitą (didesnę) gelio kainą nei buvo nurodyta sutartyje. Akivaizdu, kad šalys savo elgesiu pakeitė sutarties ir papildomo susitarimu sąlygas, kadangi ilgą laiką prekės atsakovei buvo tiekiamos ne pagal išankstinius užsakymus ir apmokėjimą, o prekių kainos ir asortimentas taip pat neatitiko rašytinės sutarties ir papildomos susitarimo sąlygų.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartyje ir jos papildomame susitarime nurodytų gelio ir įvairių aliejų pardavimo pagal PVM sąskaitas–faktūras suvestinės patvirtina, kad aliejų kainos padidėjo dar nuo 2017 m. gruodžio 1 d., o gelio – nuo 2018 m. kovo 28 d., t. y. ženkliai anksčiau nei tarp šalių kilo ginčai dėl atsiskaitymo už prekes (įsiskolinimas susidarė nuo 2018 m. spalio mėn., įmonės vadovas neatitikimus pastebėjo 2019 m. vasarą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ilgalaikį šalių bendradarbiavimą, neatitinkantį rašytinės sutarties ir jos papildomo susitarimo nuostatų dėl prekių kainos, asortimento, užsakymo tvarkos, rašytinės sutarties keitimo formos nesilaikymas, nelaikytinas tarp šalių sudarytos sutarties ir jos papildomo susitarimo pažeidimu, suteikiančių atsakovei teisę neatsiskaityti su ieškove už faktiškai gautas prekes.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė tinkamai apmokėdavo ieškovės PVM sąskaitas–faktūras daugiau nei metus (nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. spalio mėn.), jokių pretenzijų nereiškė, pati sutarties nuostatų dėl rašytinių užsakymų pateikimo nesilaikė, todėl laikytina, kad atsakovė sutiko su ieškovės nustatytomis didesnėmis prekių kainomis, užsakymų pateikimo tvarka. Vien didelio kiekio PVM sąskaitų–faktūrų, kuriose nurodyta prekių kaina, mažiausiai 261 051,79 Eur sumai (neįskaitant kitų prekių, nenumatytų sutartyje ir jos papildomame susitarime) išrašymas ir apmokėjimas gali būti laikomas tinkamu ieškovės informavimu ir atsakovės patvirtinimu apie sutarties ir papildomo susitarimo nuostatų dėl prekių kainos ir užsakymų tvarkos pakeitimo.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė ilgą laiką sutiko su konkliudentiniais veiksmais pakeistomis sutarties ir papildomo susitarimo sąlygomis, prieštaravimų nereiškė, apmokėjo didelę dalį sąskaitų ir nesutiko tik su nežymia deklaruojama 3 868,04 Eur permoka ir įsiskolinimu 11 057,84 Eur sumai (iš kurios 4 670,25 Eur atsakovė atsiliepime į ieškinį iš esmės neginčijo), neginčijo kitų, sutartyje ir papildomame susitarime sulygtų prekių, įsigijimo, todėl šios aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į abiejų šalių darbuotojų sąsajas ir jų atsakovės darbuotojų nesąžiningą veikimą ieškovės interesais. Apeliantės nurodyti darbuotojai buvo atleisti iš darbo nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. (1 t., b.l.34–36, 37–40, 41–43). Apeliantės įsiskolinimas ieškovei atsirado dar nuo 2018 m. spalio mėn. ir pilna apimtimi nebuvo apmokėtas iki šiol, nors apeliantė atsiliepime į ieškinį neginčijo savo pareigos sumokėti 4 670,25 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš apeliantės argumentų visiškai nėra aišku, kaip apeliantės darbuotojų veikimas ieškovės interesais prisidėjo prie apeliantės įsiskolinimo ieškovei atsiradimo, juolab, apeliantė neginčijo prekių įsigijimo pagrįstumo už didesnę nei 260 000 Eur sumą, neįskaitant sutartyje ir papildomame susitarime nenurodytų kitų prekių įsigijimo, o ginčijo tik bendrą 10 255,63 Eur permoką. Atsižvelgiant į šalių bendradarbiavimo laikotarpį, sumokėtą ir neginčijamą sumą pagal sutartį ir papildomą susitarimą, net nevertinant sutartyje ir papildomame susitarime nenumatytų prekių įsigijimo, kurio apeliantė neginčijo, taip pat pačios apeliantės veiksmų, nesilaikant sutarties ir papildomos susitarimo nuostatų dėl užsakymų pateikimo būdo, apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus dėl šalių darbuotojų sąsajų vertina, kaip deklaratyvius, todėl juos atmeta. Apeliantė yra uždaroji akcinė bendrovė, turinti valdymo organus, organizacinę struktūrą, yra verslo subjektas, veikiantis savo rizika, jai taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl nerūpestingumas, vykdant ūkinę–komercinę veiklą, tvarkant įmonės dokumentus ir prižiūrint darbuotojų atliekamą darbą, neatitinka sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standarto ir negali pateisinti įmonės įsipareigojimų savo kontrahentams nevykdymo. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1201-910/2021 pagal UAB „Medisana“ ieškinį dėl neteisėtų UAB „Farmlita“ ir buvusių UAB „Medisana“ darbuotojų veiksmų (neteisėtos konkurencijos), savaime nereiškia, jog už atsakovės įsiskolinimą ar permoką yra atsakingi kiti asmenys. Nurodyta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla dėl neteisėtų UAB „Farmlita“ ir buvusių UAB „Medisana“ darbuotojų veiksmų (neteisėtos konkurencijos) šiuo metu yra neišnagrinėta, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos atsižvelgti į neišnagrinėtoje byloje nagrinėjamas aplinkybes (CPK 182 str.).
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog apeliantė įsigytas prekes perpardavinėdavo už iki ieškovės kainų padidinimo buvusią kainą, nėra susijusi su šios bylos nagrinėjimo dalyku dėl skolos priteisimo ir permokos grąžinimo, todėl neturi įtakos apeliantės pareigai grąžinti skolą už įsigytas prekes. Apeliantė yra verslo teisinių santykių subjektas, kuriam yra taikomi griežtesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai, todėl, ilgą laiką vykdydama tarp šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir jos papildomą susitarimą bei konkliudentiniais veiksmais atliktus sutarties pakeitimus dėl prekių kainos, asortimento, užsakymų pateikimo tvarkos ir būdo, neturi teisės gintis nuo prievolės sumokėti skolą ar reikalauti grąžinti permoką, nes tai neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Atsakovė ilgą laiką ir didelei sumai apmokėdavo ieškovės sąskaitas su padidintomis prekių kainomis, pati nesilaikė užsakymų pateikimo tvarkos, užsakinėjo šalių rašytiniuose sandoriuose nenumatytas kitas prekes ir už jas atsiskaitydavo, pretenzijas dėl mažareikšmės sumos bendros užsakymų apimties atžvilgiu pareiškė tik praėjus daugiau nei pusę metų nuo vėlavimo atsiskaityti pradžios, todėl apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės yra susiję su buvusių darbuotojų veiksmais, yra nesuderinami su atsakovės, kaip verslo teisinių santykių subjektui taikomais griežtesniais standartais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ilgalaikis sąskaitų apmokėjimas didelei sumai, sąskaitų netikrinimas, užsakymų pateikimo tvarkos nesilaikymas, naujų, rašytiniais sandoriais nesulygtų prekių užsakymas ir apmokėjimas, pretenzijų nereiškimas, paneigia apeliantės argumentus dėl tarp šalių sudarytos sutarties ir papildomos susitarimo pakeitimo konkliudentiniais veiksmais neteisėtumo. Net jei atsakovės įsiskolinimas ar jos deklaruojama permoka atsirado dėl atsakovės darbuotojų veiksmų, tai atsižvelgiant į ilgą šalių bendradarbiavimo laikotarpį, apmokėtų sąskaitų dydį ir mažareikšmį skolos ar permokos likutį, pačios atsakovės veiksmus, nesilaikant tarp šalių sudarytos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties ir papildomo susitarimo nuostatų, toks atsakovės elgesys laikytinas nerūpestingu ir neatidžiu bei negali pateisinti prievolės nevykdymo (CK 1.137 str. 2 d., 6.38 str.).
31. Pagal CK 6.237 str. 1 d. asmuo, kuris įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 3 d.). Konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-372/2011). Vadinasi, nepagrįsto praturėjimo sąlyga yra praturtėjimo ar turto gavimo būdas, t. y. turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad ieškovė iš atsakovės pinigines lėšas už prekes gavo neteisėtai. Priešingai, byloje įrodyta, jog būtent atsakovė yra skolinga ieškovei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio dėl permokos už prekes priteisimo.
32. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 1.5 str., 1.137 str.; 6.38 str., 6.156 str., 6.189 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.242 str., 6.256 str., 6.183 str., 6.192 str.; CPK 2 str., 7 str. 178 str., 185 str.).
33. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė neįgijo pareigos atlyginti ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys jų dydį (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.