Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), vedęs, aukštojo išsilavinimo, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

T. S. pagrobė svetimą turtą, tai yra jis 2020 m. birželio 18 d., apie 10.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė E. O. priklausantį 750,50 Eur vertės televizorių „Samsung“.

Kaltinamasis T. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino ir parodė, kad kaip ir nurodė ikiteisminio tyrimo metu, televizorius yra jo šeimos turtas, nes jį įsigijo, kai gyveno kartu su L. S., santuokos metu. Jis už televizorių iki šiol moka lizingą. Kilus finansiniams sunkumams, jis su žmona galvojo parduoti televizorių, bet niekam jo taip ir nepardavė. Be to, mano, kad parduodant daiktą, reikia pasirašyti pardavimo sutartį, o tokios sutarties su nukentėjusiuoju nepasirašė. Teigia, kad nukentėjusysis televizoriumi nesinaudojo. Jis su žmona gyveno trejus metus, L. S. per visą santuokos ir draugystės laikotarpį dirbo tik tris mėnesius, jis dirbo ir išlaikė šeimą. Televizorius buvo laikomas buto, kuris priklauso nukentėjusiajam E. O., miegamajame. Kai tarp jo ir jo žmonos įvyko konfliktas, jis nusprendė pasiimti daiktus ir išvažiuoti pas savo tėvus. Pasiėmė televizorių, susidėjo daiktus į automobilį ir paskubomis išvažiavo pas tėvus. Prieš metus, konflikto metu L.S. paskambino tėčiui ir jis iškvietė jam policiją, jis visą naktį praleido areštinėje. Iki konflikto kartu su L.S. gyveno kelis mėnesius nukentėjusiojo bute. Dėl banko pavedimo pavadinimu „televizorius“ paaiškino, kad jis dalį laiko dirbo nelegaliai, paduodavo pinigus žmonai, o ši jam pervesdavo į sąskaitą tuos pinigus, 750 eurų pavedimas niekaip nesusijęs su nukentėjusiuoju. Dėl jo šeimos finansinės būklės, tarp jo ir žmonos buvo piniginiai pavedimai įvairiais pavadinimais „maistui“, „vakarėlis“, tačiau nebūtinai reiškė tą paskirtį. Tarp jo ir žmonos buvo susitarimas, kad jis duoda jai grynus pinigus, o ji padarys jam pavedimą, o ar ji įnešdavo jo duotus grynus pinigus, ar jau turėjo pinigų sąskaitoje, nežino. L.S. sąskaitoje būdavo pinigų, jis duodavo grynus, o ji man pasakydavo, kad pervesdavo į jo sąskaitą. Nežino, kiek L.S. sąskaitoje buvo nukentėjusiojo pinigų. Negali pasakyti tiksliai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitas aplinkybes, kaip atsirado pinigai jo sąskaitoje, gal dėl streso. Patvirtina, kad tarp jo ir jo žmonos buvo svarstymas, kuris vyko telefonu, parduoti televizorių, bet tie 750 Eur buvo jo uždirbti nelegaliai. Šiuo metu tarp jo ir žmonos vyksta skyrybų procesas. Šiuo metu televizorius yra pas jį. Mano, kad nukentėjusysis mąsto neadekvačiai, nesupranta, kodėl šis nori pasisavinti jo televizorių. Mano, kad kai jis susituokė su L. S., L.S. tėtis nesinaudojo L.S. sąskaita, ji tapo jo ir L.S. šeimos sąskaita. Jis L.S. pinigų duodavo ir grynais, ir pervesdavo į jos banko sąskaitą. Jo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad visi pinigai buvo uždirbti jo, tai buvo jo šeimos pinigai.

Nukentėjusysis E. O. teisme parodė, jog T. S. jo žentas, (duomenys neskelbtini) gatvėje esantis butas priklauso jam nuosavybės teise. Kaltinamasis su jo dukra jo bute gyveno du kartus. Kai pirmą kartą kaltinamasis buvo išėjęs iš buto, televizoriaus nebuvo pasiėmęs. Jo santykiai su žentu iki konflikto pradžios su dukra buvo sudėtingi. Jis nelabai suprasdavo žentą. Kai atvažiuodamas paskambindavo ir sakydavo, kad užvažiuos ir užveš lauknešėlį bei norės pamatyti anūkę, žentas supyko, nekėlė telefono ragelio ir anūkės neparodė. Apie televizorių žinojo, nes dukra pasigirdavo apie savo šeimos pirkinius. Kai jo dukra su žentu išėjo į gyventi į kitą butą, jis susitarė su jais, kad nupirks tą televizorių, nes jo dukros ir žento šeimos finansinė padėtis buvo sunki. Jis turėjo priėjimą prie dukros banko sąskaitos, kai ji dar buvo studentė ir jai nuolat reikėdavo pinigų. L.S. jo paklausė, gal jam reikia televizoriaus, kuris jau buvo pakabintas ant sienos jo bute. Praėjus dviem savaitėms, T. S. su L.S. susitaikė, ir ji išėjo gyventi pas T.S., televizorius liko jo bute. Tada jis sutiko nupirkti tą televizorių, prašė televizoriaus dokumentų, nes tie dokumentai kažkur pasimetė per kraustymąsi. T.S. pats nustatė 750 Eur sumą už televizorių, jis tuo televizoriumi naudojosi. Jo dukra iki antro konflikto su T.S. vėl grįžo gyventi į jam priklausantį butą, (duomenys neskelbtini) gatvėje, kadangi nesugebėjo ankstesnio būsto. Jokios kalbos apie pinigų dovanojimą nebuvo, pavedimas buvo padarytas tik už televizorių, kurį jis nusipirko iš T. S.. Toje banko sąskaitoje, kuria naudojosi ir jo dukra, buvo jo pinigai. Dėl televizoriaus įsigijimo su T. S. buvo žodinis susitarimas, rašytinės sutarties nepasirašė. Jis 750 Eur pervedė į dukros sąskaitą iš savo brolio sąskaitos, kadangi brolis buvo jam skolingas, tai patvirtina jo pateikti duomenys į bylą. Jo ir dukros sąskaita buvo bendra, ja naudojosi bendrai. Kai pervedė 750 Eur, T. S. su jo dukra gyveno kartu. Įsigijęs televizorių, jis juo naudojosi apie tris mėnesius, o jo to dukra su žentu sugrįžo gyventi į jo butą. Tame jo bute visas turtas yra jo, išskyrus kelis smulkius daiktus.

Liudytoja L. S. teisme parodė, kad šiuo metu prasidėjęs skyrybų procesas, ji su vyru mažai bendrauja. 2020-06-18 gyveno savo tėčio E. O. bute su T. S.. Televizorių įsigijo kartu santuokos metu išsimokėtinai iš „Telia“. T. S. iš savo sąskaitos padarė įnašą, televizorių pakabino tėčio bute, kuriame tuo metu gyveno, ant sienos. Kai ji su kaltinamuoju susipyko, išsikraustė pas tėvus, o T.S. pas savo tėvus, televizorius liko jos tėčio bute. Susitaikę, kartu su T. S. išsikraustė į namą, kuriame pagyveno apie mėnesį. Tuo metu televizorius buvo likęs tėčio bute. Kai gyveno name, televizoriaus jai su T.S. nereikėjo, tada T. S. ir paprašė jos, kad ji pasiūlytų savo tėvams nupirkti tą televizorių. Tada ji parašė tėvams žinutę, tėvai atvažiavo į namą, visi kartu sėdėjo, kalbėjosi ir tada tėvai sutiko nupirkti televizorių. T. S. pasižiūrėjo kainas internete ir nurodė televizoriaus kainą - 750 Eur. Tada ji iš savo sąskaitos, kurioje buvo tėčio pinigai (tėvai ją išlaikė nuo 18 metų), pervedė minėtą sumą. Tėvai išvažiavo, ji su T.S. pagyveno tame name dar kelis mėnesius, ji pastojo. Tada su T.S. susipyko, jis liko vienas gyventi name, atskirai pagyveno tris mėnesius, tada T.S. pasiūlė susitaikyti. Kartu sugrįžo gyventi į jos tėčio butą, kuriame buvo jos tėčio nupirktas televizorius. Kai gimė antroji dukra, praėjo apie 18 dienų, apsibarė su T.S.. T.S. papusryčiavęs jos paklausė, kur dėžė nuo televizoriaus, nuėjo į rūsį, parsinešė televizoriaus dėžę ir pasiėmęs atsuktuvą atsukinėjo nuo sienos televizorių. Ji tuomet puolė skambinti tėčiui, kad T.S. pasiima televizorių, įjungė garsiakalbį. Tėtis T.S. paklausė, kodėl jis taip elgiasi. T.S. skubiai įkišo televizorių į dėžę, pasiėmė elektrinį paspirtuką, viską susidėjo į mašiną ir skubiai išvažiavo, tada atvažiavo policija. Tiek su T.S., tiek su jo tėvais buvo kalbėta dėl televizoriaus. T.S. mama bandė su T.S. kalbėtis dėl televizoriaus. Draugai jai siuntė telefono ekrano nuotraukas, patvirtinančias, kad T.S. pardavinėjo televizorių, paspirtuką, mašiną. Santuokos nutraukimo pareiškime į dalintino turto sąrašą televizorius nėra įrašytas. Jeigu tėtis neįrodys, kad tai yra jo daiktas, tada prašys dalinti, nes tai turtas įgytas santuokos metu. Ji T. S. banko sąskaita nesinaudojo, T.S. iš savo sąskaitos išlaikydavo šeimą, kai ji nedirbo, ją remdavo tėtis. Kai į T.S. sąskaitą pervedė 750 Eur, jis šių pinigų „Telia“ nepervedė, nežino, kur T.S. išleido tuos pinigus. Iš jos su tėčiu bendros sąskaitos T.S. buvo padaryti nedidelių sumų pavedimai iki 50 Eur. Ji banko kortelės, susietos su ta bendra jos ir tėčio sąskaita, neturėjo. Negali pasakyti, kiek T.S. uždirbdavo nelegaliai. Tačiau taip, kad T.S. duotų grynų pinigų, kuriuos prašytų įdėti į jos su tėčiu bendrą sąskaitą, nebuvo. Televizorių įsigijo su T.S., o paskui pardavė tėčiui E. O.. Televizorius yra tėčio nuosavybė.

Iš prekės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinio matyti, jog T. S. iš AB „Telia Lietuva“ įsigijo daiktą – televizorių „SAMSUNG QE55Q6FN“ (t. 1, b.l. 84). Iš AB „Telia Lietuva“ rašto matyti, kad T. S. sutartį dėl televizoriaus „Samsung“ QE55Q6FN įsigijimo išsimokėtinai 24 mėnesiams sudarė 2019-02-28. Pilna įrangos vertė yra 996 Eur su PVM, klientui pardavimo metu buvo pritaikyta nuolaida 48 Eur su PVM, galutinė pardavimo kaina 948 Eur su PVM. Kas mėnesį klientas už minėtą įrangą pagal sutartį turi mokėti po 39,50 Eur su PVM (t. 1, b.l. 87).

Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad L. S. pateikė susirašinėjimo su sutuoktiniu T. S. per „mesenger“ programą kopiją, iš kurio nustatyta, kad susirašinėjimas vyko 2019-09-11. T.S. rašo: „davai pakalbink mama teti kad nupirktu telika. Mes prisidėsim prie mašinos arba elektrinio paspirtuko. Nu blemm babkes mokam dbr po 50 eur į ora“ (t. 1, b.l. 75-78).

Iš AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo nustatyta, kad 2019-10-04 L. S. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į T. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 750,5 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „televizorius“ (t. 1, b.l. 46, 70).

Iš AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo nustatyta, kad 2019-11-26 L. S. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į E. O. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė pinigus, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Tėčiui grąžinami likusieji pinigai, kurie buvo naudojami L. S. pragyvenimui (mokslo metu naudojomės mano sąskaita kartu)“ (t. 1,b.l. 48).

Iš kaltinamojo T. S. pateikto banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke „Swedbank“ AB išrašo už laikotarpį nuo 2017-02-01 iki 2020-02-24, matyti, jog T. S. į L. S. (ankstesnė pavardė – (duomenys neskelbtini)) sąskaitą pervesdavo įvairias pinigų sumas, nuo 20 eurų iki 200 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas pavedimo pavadinimus: „Papildymas“, „Sąskaitos papildymas“, „Už lapkritį ir pramogom“, „Teipai“, „Komunaliniai“, „Alioalio“, o į T. S. sąskaitą iš L. S. sąskaitos minėtu laikotarpiu buvo padaryti tokie pavedimai: 2019-04-05 pavedimas 228 eurų sumai, kurio paskirtis „papildymas“, 2019-04-18 pavedimas 50 eurų sumai, kurio paskirtis „papildymas, produktam“, 2019-06-21 pavedimas 50 eurų sumai, kurio paskirtis „Vyrui“, 2019-07-11 pavedimas 80 eurų sumai, kurio paskirtis „Vyrui“, 2019-07-20 pavedimas 20 eurų sumai, kurio paskirtis „Dažam“ ir 2019-10-04 pavedimas 750,50 eurų sumai, kurio paskirtis „Televizorius“.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai. Nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą.

Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai. Pagrobti galima tik svetimą turtą – daiktus, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2006, 2K-65/2011). Koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine ir koks asmenine sutuoktinių nuosavybe, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88, 3.89 straipsniuose. Bendroji taisyklė, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

Nors kaltinamasis T. S. faktinių aplinkybių, jog 2020 m. birželio 18 d., apie 10.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsivežė televizorių „Samsung“, neneigė, tačiau tvirtino, jog minėtas daiktas priklauso jam, o ne nukentėjusiajam, nes dėl daikto pardavimo jis jokios rašytinės sutarties nesudarė, todėl savo kaltės dėl šio daikto pagrobimo nepripažino. Teismas kaltinamojo parodymus vertina kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, o jo kaltę pagrobus svetimą turtą patvirtina byloje surinktų ir teisinio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma.

Bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamasis T. S. santuokos su L. S. metu, 2019-02-28 iš AB „Telia Lietuva“ įsigijo daiktą – televizorių „Samsung“. Kaltinamasis T. S. neneigė, jog minėtas daiktas buvo laikomas L. S. tėčiui, t.y. kaltinamojo uošviui E. O. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Kaltinamojo T. S. teiginius, jog minėtas daiktas priklauso jam, nes šio niekam nepardavė, paneigia nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys nukentėjusiojo E. O. ir liudytojos L. S. parodymai, taip pat byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Tiek nukentėjusysis E. O., tiek liudytoja L. S. teisme patvirtino, jog kai T. S. ir L. S. šeima persikraustė gyventi į kitą būstą, minėtas televizorius liko E. O. nuosavybės teise priklausančiame bute, kuriame kurį laiką gyveno T. S. ir L. S. šeima. Kaltinamasis T. S. paprašė L. S. pasiūlyti minėtą televizorių įsigyti šios tėvams. Šių aplinkybių kaltinamasis T. S. teisme taip pat neneigė. Tiek nukentėjusysis E. O., tiek liudytoja L. S. teisme nuosekliai tvirtino, jog nukentėjusysis E. O. su tokiu kaltinamojo pasiūlymu sutiko ir susitarė, kad nupirks iš jo televizorių. Kaltinamojo T. S. ketinimą parduoti televizorių sutuoktinės L. S. tėvams patvirtina ir byloje esantis 2019-09-11 susirašinėjimas tarp T. S. ir L. S. programoje “Messenger”, iš kurio matyti, kad kaltinamasis sutuoktinei rašė, kad ši pakalbintų tėvus pirkti televizorių (t. 1, b.l. 78).

Aplinkybę, jog nukentėjusysis E. O. išreiškė ketinimą sudaryti televizoriaus pirkimo – pardavimo sandorį ir įsigijo minėtą daiktą iš kaltinamojo T. S., patvirtina byloje esantis 2019-10-04 AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad L. S. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į T. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 750,50 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „televizorius“. Nukentėjusysis E. O. teisme paaiškino, kad su dukra L. S. naudojosi ta pačia banko sąskaita, kadangi kai L. S. buvo studentė, tokiu būdu jos išlaikymui E. O. skirdavo pinigų ir sąskaitoje buvo laikomi jo pinigai, skirti ir dukros pragyvenimui. Iš byloje esančių mokėjimo nurodymų, susitarimo dėl pinigų paskolos matyti, jog į šią banko sąskaitą nukentėjusiojo E. O. artimieji jam grąžindavo skolą, bei to iš šios sąskaitos buvo mokami komunaliniai patarnavimai (t. 1, b.l. 44-51). Be šių duomenų ir nukentėjusiojo paaiškinimų, aplinkybę, jog banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi bendrai su tėvu, teisme patvirtino ir liudytoja L. S.. Be nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų šią aplinkybę taip pat patvirtina ir mokėjimo pavedimo kopija, iš kurios matyti, kad 2019-11-26 L. S., darydama pavedimą tėvui E. O., mokėjimo paskirtyje nurodo, kad “mokslo metu naudojomės mano sąskaita kartu” (t. 1, b.l. 48).

Kaltinamasis T. S. teigė, kad 2019-10-04 AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo paskirtis „televizorius“, nepatvirtina, jog minėta suma jam pervesta už televizorių ir tai buvo jo anksčiau L. S. perduoti grynieji pinigai, kuriuos jis gavo dirbdamas nelegaliai ir jo žmona tokiu būdu įnešė minėtus pinigus į savo sąskaitą ir pervedė į jo sąskaitą. Kaltinamasis T. S. aiškino, kad žmona jam pervesdavo ne kartą įvairias sumas, o mokėjimo paskirtis nesutapo su tikrąja pavedimo paskirtimi. Tačiau tokius kaltinamojo teiginius paneigia jo paties pateiktas banke AB “Swedbank” esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas, iš kurio matyti, jog L. S. T. S. laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2020-02-24 padarė tik šešis mokėjimo pavedimus: 2019-04-05 pavedimą 228 eurų sumai, kurio paskirtis „papildymas“, 2019-04-18 pavedimą 50 eurų sumai, kurio paskirtis „papildymas, produktam“, 2019-06-21 pavedimą 50 eurų sumai, kurio paskirtis „Vyrui“, 2019-07-11 pavedimą 80 eurų sumai, kurio paskirtis „Vyrui“, 2019-07-20 pavedimą 20 eurų sumai, kurio paskirtis „Dažam“ ir 2019-10-04 pavedimą 750,50 eurų sumai, kurio paskirtis „Televizorius“. Taigi santuokos laikotarpiu L. S. pavedimai į T. S. sąskaitą buvo nedidelės pinigų sumos ir tik 2019-10-04 pavedimas, kurio paskirtis „televizorius“ buvo didesnė pinigų suma, todėl kaltinamojo teiginiais, kad tokiu būdu jo žmona jam pervesdavo galimai nelegaliai gautas pajamas, teismas netiki. Aplinkybę, jog 2019-10-04 mokėjimo nurodymo 750,50 EUR sumai paskirtis sutampa su nurodytąja, t.y. jog minėti pinigai buvo E. O. pinigai pervesti į kaltinamojo sąskaitą tokiu būdu atsiskaitant už įsigytą televizorių, be nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patvirtina ir tai, kad minėtas mokėjimo nurodymas, kurio paskirtis „televizorius“, buvo padarytas nepraėjus nė mėnesiui po T. S. ir jo žmonos L. S. susirašinėjimo „Messenger“ programoje dėl televizoriaus pardavimo L. S. tėvams. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis E. O. apie pavogtą televizorių policijai pranešė iš karto po to, kai šį daiktą T. S. išsinešė iš jo buto. Pareiškimą policijoje nukentėjusysis pateikė 2020-06-19, apie 00.04 val. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad nukentėjusysis su televizoriumi susijusių aplinkybių neišsigalvoja, nes nuo įvykio iki pranešimo policijai parašymo praėjo trumpas laiko tarpas (t. 1, b.l. 15-18).

Nors kaltinamasis T. S. teigė, kad nesudarė rašytinės sutarties dėl televizoriaus pardavimo ir mano, jog tokia sutartis buvo būtina, tačiau tokius kaltinamojo argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paprasta rašytine forma turi būti sudaromi tokie fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Kadangi kaltinamojo T. S. parduodamo daikto – televizoriaus - vertė neviršijo minėtos sumos, rašytinė sandorio forma dėl minėto daikto pardavimo nebuvo būtina.

Nors tarp kaltinamojo T. S. ir jo sutuoktinės L. S. šiuo metu vyksta santuokos nutraukimo procesas, tačiau netikėti nukentėjusiojo E. O. ir liudytojos L. S. parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jų parodymai yra nuoseklūs, logiški ir sutampantys tarpusavyje, be to, minėtus parodymus pagrindžia ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai.

Aptartų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamasis T. S. pasisavino svetimą nukentėjusiajam E. O. priklausantį turtą – televizorių „Samsung“. Kaltinamasis T. S. aiškiai išreiškė ir įgyvendino savo valią minėtą daiktą perleisti kitam asmeniui – nukentėjusiajam E. O., o 2020-06-18 pasiimdamas televizorių iš nukentėjusiajam priklausančio buto, kuriame šis kaltinamajam T. S. su šeima leido gyventi, suvokė, kad televizorius jam nebepriklauso, kadangi šį daiktą jis dar 2019-10-04 pardavė už 750,50 Eur nukentėjusiajam E. O.. Minėtas televizorius nuo jo įsigijimo dienos buvo laikomas nukentėjusiojo E. O. bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Teismas konstatuoja, jog T. S. 2020 m. birželio 18 d., apie 10.00 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė E. O. priklausantį 750,50 Eur vertės televizorių „Samsung“. T. S. veiksmai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymius, jo veika kvalifikuota tinkamai.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis T. S. teisiamas pirmą kartą, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, byloje jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinamasis šiuo metu nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, žalos nukentėjusiajam neatlygino ir pagrobto daikto negrąžino. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai kaltinamajam bus pasiekti paskyrus sankcijoje numatytą ir prokurorės pasiūlytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jos dydį parenkant mažesnį už šios bausmės vidurkį ir įpareigojant kaltinamąjį bausmės laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nukentėjusysis E. O. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamojo T. S. priteisti 750,50 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti (t. 1, b.l. 61, 62-63). Nors kaltinamasis T. S. su ieškiniu nesutiko, tačiau ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas pripažino, kad kaltinamasis T. S. pagrobė nukentėjusiam priklausantį daiktą – televizorių „Samsung“. Minėtą televizorių nukentėjusysis E. O. iš kaltinamojo įsigijo už 750,50 Eur. Šią aplinkybę patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiojo E. O. ir L. S. parodymai, tiek byloje esantis AB „Swedbank“ 2019-10-04 mokėjimo nurodymas (t. 1, b.l. 46, 70). Teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina ieškinio pagrįstumą, todėl šis tenkinamas nurodyto dydžio sumą nukentėjusiajam priteisiant iš kaltinamojo.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – naikintina pradėjus vykdyti bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301 -308, straipsniais,

nusprendžia:

T. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Išaiškinti kaltinamajam, kad jam paskirto laisvės apribojimo laikotarpiu, jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip jis vykdomas.

Nukentėjusiojo E. O. ieškinį tenkinti visiškai ir jo naudai iš T. S. priteisti 750,50 EUR (septynis šimtus penkiasdešimt eurų, 50 ct) patirtai turtinei žalai atlyginti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.