- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-50-1076/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18701-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Jolanta Čepukėnienė, Vytautas Zelianka
- Nuteistasis
- M. P., A. K.
- Civilinis ieškovas
- UAB „I”
- Advokatai
- Petras Butkevičius, Albertas Buta, Gintautas Danišauskas
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vytauto Zeliankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo advokato Petro Butkevičiaus ir civilinės ieškovės UAB „I” bei jos atstovo advokato Alberto Butos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4, 5, 6 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta subendrinta laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams bausmė.
Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, uždraudžiant išvykti iš gyvenamosios vietos – šalies ribų ilgiau kaip septynioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas M. P. priklausantis 27 291,73 euro (dvidešimt septynių tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt vieno tūkstančio eurų, 73 centų) vertės turtas.
Iš M. P. priteista UAB „I“ naudai 14 144,95 euro (keturiolika tūkstančių šimtas keturiasdešimt keturi eurai, 95 ct), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai 286,14 euro (du šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai, 14 ct).
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. K. (BK 300 straipsnio 1 dalis), tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 2 d. būdamas UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, iš anksto sutaręs su A. K., žinant, kad pastarasis realiai netaps UAB „L“ akcininku, neperims jokių UAB „L“ dokumentų ir grynųjų pinigų, bei realiai netaps ir neatliks šios įmonės direktoriaus pareigų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku susitarė su A. K., kad šis patvirtins savo parašu UAB „L“ buhalterės, nežinojusios apie jo daromą nusikalstamą veiklą, V. G., kompiuterio pagalba jo prašymu pagamintus dokumentus: 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ Vienintelio akcininko sprendimą, kuriame įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad A. K. atleidžia iš UAB „L“ direktoriaus pareigų M. P. ir paskiria UAB „L“ direktoriumi A. K., 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ įmonės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001, kuriame įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad M. P. perdavė, o A. K. priėmė UAB „L“ likutį kasoje – 54 104,91 euro (penkiasdešimt keturis tūkstančius šimtą keturis eurus, 91 ct), ir 2015 m. liepos 3 d. UAB „L“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, kuriame įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad M. P. perdavė, o A. K. priėmė UAB „L“ dokumentus. Po to M. P. šiuos žinomai netikrus dokumentus tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2015 m. liepos 3 d., biuro patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, pateikė pasirašyti A. K., tuo patvirtindamas žinomai melagingus duomenis apie UAB „L“ dokumentų bei turto – piniginių lėšų – perdavimą A. K., po to A. K. žinomai netikrą 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ Vienintelio akcininko sprendimą 2015 m. liepos 3 d. pateikė VĮ „Registrų centras“, kaip patvirtinimą apie bendrovės akcininko ir vadovo pasikeitimą. Tokiais veiksmais M. P., veikdamas bendrai su A. K., pagamino netikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo.
1.1. M. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 2 d., būdamas UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, užimamų pareigų pagrindu atsakingu už jam patikėtą UAB „L“ turtą – pinigines lėšas, naudotinas atsiskaitytinai įmonės reikmėms, turėdamas vieningą tyčią pasisavinti jam patikėtą didelės vertės UAB „L“ turtą, pasinaudodamas jam suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. iš UAB „L“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Citadele“ banke, su šio banko UAB „L “ išduota mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžio 2–4 lapuose nurodytomis datomis ir išvardytuose bankomatuose, esančiuose Vilniuje ir Klaipėdoje, išgrynino iš viso 36 903,82 euro ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. liepos 2 d. iš UAB „L“ priklausančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Citadele“ banke, šio banko Vilniaus filiale, esančiame Vilniuje, K. Kalinausko g. 13, nuosprendžio 4-ame lape nurodytomis dienomis ir sumomis nuėmė grynaisiais pinigais iš viso 19 300 eurų, po to pateikė pasirašyti A. K. 2015 m. liepos 2 d. įmonės kasos ir dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001, melagingai nurodydamas, kad šiuos pinigus gavo A. K.. Dalį šių pinigų – 14 481 eurą M. P. sumokėjo V. J. už tarpininkavimą, surandant UAB „L“ užsakovus, o likusią jam patikėtų UAB „L priklausančių pinigų dalį – 41 722,82 euro pasisavino, tuo padarydamas UAB „L“ 41 722,82 euro turtinę žalą.
1.2. M. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 2 d. būdamas UAB „L“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingas už UAB „L“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų saugojimą, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio reikalavimus „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, siekdamas sukliudyti nustatyti UAB „L“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų, numatančių, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 2 dalies reikalavimų, numatančių, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, numatančiomis, kad uždarosios akcinės bendrovės vadovas privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: UAB „L“ laikotarpio nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. ūkines operacijas patvirtinančius apskaitos dokumentus, visus buhalterinių sąskaitų suvestinių registrus, tai yra turto, nuosavo kapitalo, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitas, 2014–2016 metų finansinių ataskaitų rinkinius, suvokdamas, kad paslėpus UAB „L“ apskaitos dokumentus, taip bus trukdoma nustatyti UAB „L“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 30 d., nenustatytoje vietoje paslėpė UAB „L“ apskaitos dokumentus, dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „L“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
apeliacinės instancijos teisme
2. Nuteistojo M. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendį M. P. panaikinti ir priimti naują sprendimą.
2.1. Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, apsiribojo paviršutiniška bylos aplinkybių analize ir taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat netinkamai aiškino ir taikė nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Skundžiamas nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tik prokurorės deklaratyviais teiginiais dėl UAB „L“ pardavimo ir vidinių susitarimų, visiškai nenagrinėjant lemiamą reikšmę šios bylos teisingam išsprendimui turinčių aplinkybių, nevertinant kitų byloje surinktų įrodymų bei ignoruojant pagrindinio liudytojo V. J. liudijimų prieštaravimus.
2.2. Pasak apelianto, teismo išvados dėl M. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, yra šališkos, prieštaraujančios suformuotai teismų praktikai ir faktinėms bylos aplinkybėms. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį panaudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „L“ priklausančios piniginės lėšos buvo panaudotos nuteistojo M. P. asmeniniams interesams tenkinti. Teismo išvada, kad M. P. iš esmės pripažino visas šias aplinkybes, o teisminio nagrinėjimo metu, baigus tirti visus kitus įrodymus, teigė nesuvokęs savo kaip direktoriaus pareigų, nežinojęs, kad yra atsakingas už apskaitos organizavimą, už dokumentų išsaugojimą, yra šališka, nes kaltinamasis to nesakė, o priešingai, detaliai paaiškino visus grynųjų piniginių lėšų paskirstymus. Be to, M. P. nurodytas aplinkybes patvirtino kaip liudytojai apklausti bendrovės akcininkas A. Ž. ir tarpininkas V. J..
2.3. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu M. P. nurodė, kad dalį bendrovės pinigų panaudojo išsimokėdamas sau papildomą darbo užmokestį, nes minimalaus dydžio darbo užmokestis jo netenkino, o kitą dalį, t. y. apie 40 000 Eur, sumokėjo V. J., kuris surasdavo UAB „L“ užsakymus. Apklaustas teisme V. J. patvirtino, kad už tarpininkavimo paslaugas iš M. P. grynaisiais gavo apie 40 000 Eur sumą, tačiau, patyręs tiesioginį prokurorės spaudimą, jau nurodė, kad gavo ne 40 000 Eur, bet 40 000 Lt. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad M. P. neprieštaravo V. J. teiginiui, kai šis po prokurorės replikos pasitaisė dėl gautos sumos, taip pat yra šališkas ir klaidinantis, nes, V. J. pasišalinus iš teismo salės, M. P. su gynėju reiškė prašymą kviesti V. J. pakartotinei apklausai. Teismas tokio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus ir tikslinti liudytojo parodymus, tačiau to nedarė, bet tokios teismo nurodytos aplinkybės prieštarauja faktinei situacijai. Šiuo atveju teismas šališkai sprendė, kad nėra pagrindo pakartotinai apklausti liudytoją V. J., kurio parodymais rėmėsi, nustatydamas UAB „L“ padarytos žalos dydį.
2.4. Apeliantas teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai konstatavo, kad M. P. negalėjo nurodyti, kokio dydžio darbo užmokestį jis sau nusistatė ir kokias pinigų sumas, vadinamas darbo užmokesčiu, pasisavino, nes M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kaip buvo paskirstytos iš bendrovės sąskaitos išgrynintos lėšos, t. y. kad viso sumos, išimtos iki 200 Eur buvo skirtos jo darbo užmokesčiui, o visos sumos, viršijančios 200 Eur – perduotos V. J. už tarpininkavimą bendrovei teikiant pervežimų užsakymus. Todėl laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 11 d. iš bendrovės sąskaitos mokėjimo kortelės pagalba savo asmeniniams poreikiams M. P. išgrynino: 2014 m. balandžio 30 d. 290 Lt (83,99 Eur), 2014 m. birželio 13 d. 120 Lt (34,75 Eur), 2014 m. liepos 6 d. 300 Lt (86,89 Eur), 2014 m. rugpjūčio 29 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2014 m. rugpjūčio 30 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2014 m. rugsėjo 4 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2014 m. rugsėjo 21 d. 400 Lt (115,85 Eur), 2014 m. lapkričio 11 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2014 m. lapkričio 15 d. 250 Lt (72,41 Eur), 2014 m. lapkričio 21 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2014 m. gruodžio 12 d. 100 Lt (28,96 Eur), 2014 m. gruodžio 19 d. 500 Lt (144,81 Eur), 2015 m. sausio 9 d. 200 Eur, 2015 m. sausio 22 d. 200 Eur, 2015 m. sausio 24 d. 40 Eur, 2015 m. vasario 21 d. 150 Eur, 2015 m. vasario 27 d. 20 Eur, taip pat laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 27 d. iki liepos 2 d. iš bendrovės sąskaitos banko filiale nuėmė grynaisiais pinigais savo asmeniniams poreikiams 2015 m. balandžio 7 d. 200 Eur. Taigi M. P. kaip darbo užmokestis nuimtos lėšos sudarė 2 101,71 Eur. 2015 m. liepos 2 d. buvo nuimta 11 850 Eur suma, kuri buvo perduota naujajam bendrovės akcininkui A. K. ir tuo pagrindu A. K. buvo duotas pasirašyti bendrovės kasos ir dokumentų perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 15-001. Taigi M. P. savo atlygiui sumokėti išgrynino 2 101,71 Eur sumą, visos kitos jo nuimtos lėšos, išskyrus A. K. perduotas UAB „L“ lėšas, buvo išimtinai skirtos V. J. už tarpininkavimo paslaugas, t. y. 56 203,82 - 11 850,00 - 2 101,71 = 42 252,11 Eur. Šias aplinkybes teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir liudytojai.
2.5. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad liudytojas A. Ž. teigė nieko nežinantis apie atsiskaitymus su V. J., iškraipė šio liudytojo parodymus, nes pastarasis posėdžių metu patvirtino žinojęs apie atsiskaitymus grynaisiais su V. J. už tarpininkavimo paslaugas ir net įvardijo, kad tai galėjo būti apie 40 000 Eur suma. Liudytojas V. J. teisme taip pat patvirtino, kad padėjo M. P. surasti užsakovus užsienyje, o pastarasis už šias paslaugas su juo atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, už kuriuos jam nereikėjo niekur pasirašyti. Pinigai jam buvo mokami tuomet, kai Estijos įmonė „M“ atsikaitydavo už paslaugas su UAB „L“. Kad V. J. teikė tarpininkavimo paslaugas UAB „L“ ir jam už tai buvo mokamas atlygis, pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau, spręsdamas dėl V. J. sumokėtos pinigų sumos, teismas šališkai vadovavosi prieštaringais V. J. parodymais, ignoravo paties liudytojo nurodytą aplinkybę, kad iš M. P. už tarpininkavimą jis gaudavo 12–15 procentų nuo Estijos įmonės „M“ pervestos sumos, kas sudarė apie 40 000 Eur, ir tik vėliau, po prokurorės spaudimo, kai ji paklausė liudytojo, kuri jis padėjo tokią didelę pinigų sumą, V. J. pakeitė parodymus ir nurodė, kad 40 000 suma buvo sumokėta ne eurais, o litais. Be to, E. R. (E. R.), į kurį teismas kreipėsi dėl informacijos apie bendradarbiavimą su V. J. ir UAB „L“ pateikimo, patvirtino, kad jų įmonė pirko iš UAB „L“ transporto paslaugas už 275 518 Eur, o V. J. surado visus partnerius iš Lietuvos dėl transporto. Taigi, remiantis nešališku liudytoju, V. J. tarpininkaujant buvo nupirkta paslaugų už 275 518 Eur sumą, o 15 procentų nuo šios sumos yra 41 328 Eur. Todėl, remiantis byloje surinkta medžiaga ir liudytojų parodymais, galima pagrįstai teigti, kad UAB „L“ priklausantys bei neteisėtu būdu išgryninti pinigai didžiąja dalimi – 42 252,11 Eur + 11 850,00 Eur = 54 102,11 Eur – buvo panaudoti bendrovės interesais, siekiant užtikrinti bendrovei nuolatinius užsakymus, o įrodymų, pagrindžiančių, kad M. P. neteisėtai disponuodamas UAB „L“ piniginėmis lėšomis, turėjo tikslą jas pasisavinti, byloje nėra. Priešingai visos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis paėmė bendrovės pinigus, turėdamas tikslą juos panaudoti būtent bendrovės interesais. Be to, M. P. patvirtino, kad gaudavo neoficialų atlyginimą, kuris per visą laikotarpį sudarė 2 101,71 Eur sumą, ir ši aplinkybė sumažina inkriminuojamo nusikaltimo mastą, likusių lėšų kaltinamasis nepasisavino.
2.6. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje įtvirtintas reikalavimas liudytojų parodymus, turint akivaizdų procesinį suinteresuotumą, vertinti itin kruopščiai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino liudytojų A. Ž. ir V. J. procesinio statuso įtakos jų parodymams. Jie nėra nešališki liudytojai, tai patvirtina teismo nustatytos aplinkybes, kad parodymai skyrėsi, šalys bylos nagrinėjimo metu buvo susipykusios, todėl jų parodymus teismas turėjo analizuoti ir vertinti itin kruopščiai, tačiau to nepadarė. Be to, teismas nuosprendį pagrindė tik selektyviai atrinktų bylos įrodymų dalimi, dalies ištirtų įrodymų šaltinių nepaminėjo, jų nevertino ir dėl jų nepateikė jokių išvadų. Tuo tarpu nuosprendyje nurodyti įrodymai – liudytojų parodymai – M. P. kaltės nepatvirtina. Šiuo atveju M. P. neginčija aplinkybės, kad jis neteisėtai disponavo jam patikėtu turtu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bendrovei dėl to buvo padaryta žala, nes neteisėtu būdu išgryninti pinigai buvo panaudoti UAB „L“ interesams užtikrinti.
2.7. Nuteistojo gynėjas teigia, kad netinkamai nustatęs neva pasisavintą pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir konfiskuotino turto mastą. Teismas konstatavo, kad darydamas nusikalstamas veikas M. P. neteisėtai įgijo 41 722,82 Eur vertės turtą, dalis šio turto išieškotina tenkinant UAB „I“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius, o likusi dalis – 27 291,73 Eur – konfiskuotina kaip nusikalstamos veikos rezultatas BK 72 straipsnio pagrindu. Tačiau M. P. neteisėtai iš UAB „L“ sąskaitos savo atlygiui sumokėti išgrynino 2 101,71 Eur sumą, visos kitos piniginės lėšos buvo panaudotos išimtinai verslo interesais, byloje nėra jokių duomenų, kad M. P. 41 722,82 Eur sumą naudojo asmeniniams poreikiams tenkinti.
2.8. Apeliantas nurodo, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį M. P. taip pat nuteistas nepagrįstai. Prokurorė baigiamojoje kalboje šį nusikaltimą įrodinėjo tuo, kad M. P. vienintelis turėjo bendrovės dokumentus ir juos paslėpė, nors faktiškai jokių UAB „L“ dokumentų M. P. niekada neturėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė V. Š. ir ši tai patvirtino, taip pat nurodė, kad popieriniai dokumentai, kuriuos jai pateikė direktorius, buvo pas ją. Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. Š. patvirtino, kad prieš išeidama iš UAB „L“ ji sutvarkė visus bendrovės dokumentus. Tai įrodo, kad pagal susitarimą visi apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai buvo tvarkomi buhalterės V. Š. ir saugomi buveinės vietoje (duomenys neskelbtini). V. Š. taip pat nepaneigė aplinkybės, kad kaip ir visus buhalterinius dokumentus, ji taip pat ruošė UAB „L“ 2015 m. liepos 2 d. bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001 bei 2015 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktą. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas pažeidžiant teisės aktus, vedant dvigubą buhalteriją, nefiksuojant ūkinių operacijų apskaitos dokumentuose ir pan. Tuo tarpu M. P. tokių veiksmų neatliko. Bendrovės buhalteriją tvarkė buhalterė V. Š., kuri tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad sutvarkė visus bendrovės dokumentus ir paruošė dokumentų priėmimo-perdavimo aktą, o tai patvirtina, kad bendrovės buhalterija iki akcijų pardavimo ir naujojo direktoriaus A. K. paskyrimo buvo tvarkinga.
2.9. Šiuo atveju, apelianto teigimu, M. P. yra iš dalies atsakingas už aplaidų apskaitos tvarkymą, nes dėl nežinojimo nekontroliavo buhalterės V. Š. darbo, pasitikėjo ja (BK 223 straipsnio 1 dalis). Jis pats neturėjo tikslo, galimybės ir žinių tvarkyti bendrovės buhalteriją bei paruošti UAB „L“ 2015 m. liepos 2 d. bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001 bei 2015 m. liepos 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktą. V. Š. patvirtino, kad visi popieriniai dokumentai, kuriuos jai pateikė direktorius, buvo pas ją, taigi ji vienintelė buvo atsakinga už bendrovės dokumentų saugojimą, parengimą ir perdavimą.
2.10. Gynėjas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad M. P. būtų atlikęs bent kokius nors veiksmus, susijusius su netikrų dokumentų pagaminimu. M. P. nesurašė, neatspausdino ir jokiais kitais būdais neprisidėjo prie neva netikrų dokumentų, t. y. 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ vienintelio akcininko sprendimo, 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo akto Nr. 15-001 ir 2015 m. liepos 3 d. UAB „L“ dokumentų priėmimo-perdavimo akto pagaminimo. 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ vienintelio akcininko sprendimas buvo vienasmenis A. K. sprendimas atleisti UAB „L“ direktorių M. P. ir paskirti direktoriumi A. K.. Vienintelio akcininko sprendimas buvo pasirašytas po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, kuriame dalyvavo visi akcininkai. M. P., A. Ž., E. Ž. ir Ž. P. patvirtino, kad pas notarą buvo pasirašyta bendrovės „L“ akcijų pardavimo sutartis, pagal kurią akcijų savininku tapo A. K.. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nėra suklastota ar kitaip teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyta, todėl galiojanti ir patvirtina, kad A. K. įsigijo UAB „L“ akcijas ir yra jų savininkas. A. K. pas notarą visų akcininkų akivaizdoje patvirtino, kad perka akcijas, žinojo, kad taps akcininku ir to siekė, pasirašydamas sutartį bei nuvykdamas į VĮ „Registrų centrą“ įregistruoti pasikeitusius duomenis. Visi liudytojai patvirtino, kad akcijos buvo parduotos ir kad jie visi norėjo parduoti akcijas. Taigi pirkėjas A. K. siekė įsigyti, o pardavėjai siekė parduoti savo turimas akcijas, todėl akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo realus. Be to, UAB „L“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi skyrė buvusiam bendrovės direktoriui A. K. 2 896 Eur baudą už teismo įpareigojimo perduoti dokumentus nevykdymą, kurią jis sumokėjo, t. y. teismo sprendimas ir sprendimo įvykdymas patvirtina faktą, kad A. K. save laiko realiu bendrovės akcininku ir direktoriumi.
2.11. Dar daugiau, tiek vienintelio akcininko sprendimą, tiek bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001 paruošė bendrovės buhalterė V. Š., ji pati teismo posėdžio metu patvirtino, kad visi bendrovės dokumentai buvo pas ją, o tai patvirtina M. P. nurodytą aplinkybę, kad jis, nesuprasdamas apskaitos vedimo principų, buvo susitaręs su V. Š., kad visus bendrovės dokumentus tvarkys buhalterė, t. y. specialistė, kuri buvo priimta į darbą šiom funkcijom atlikti ir jas vykdė. Galiausiai A. K. dirbo bendrovėje tose pačiose biuro patalpose (duomenys neskelbtini), kur turėjo kabinetą buhalterė V. Š.. UAB „L“ buhalterė V. Š. dirbo tame pačiame kabinete, kuriame dirbo ir kitos A. K. įmonės buhalteriją tvarkiusi buhalterė, taigi visi UAB „L“ dokumentai buvo palikti tame pačiame kabinete, juos po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo V. Š. perdavė kitai buhalterei. M. P. neturėjo jokio tikslo juos kažkur pervežti ar kažkam perduoti.
2.12. Apeliantas pažymi, kad M. P. iš dalies sutinka su kaltinimu, kad neperdavė A. K. bendrovės kasoje turėjusių būti visų piniginių lėšų, t. y. 56 203,82 Eur sumos, nes 2 101,71 Eur sumokėjo sau kaip neapskaitytą papildomą atlygį, o 42 252,11 Eur buvo sumokėti V. J. už tarpininkavimą randat naujus pelningus užsakymus. Pasirašant bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001 A. K. buvo perduota 11 850 Eur suma. Šioje apimtyje M. P. pripažįsta suklastojęs minėtą perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001.
2.13. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė aplinkybes, neatitinkančias faktinės situacijos, kurių pagrindu inkriminavo M. P. kaltinimus, kad šis veikė susitaręs su A. K., žinodamas, kad šis realiai netaps bendrovės akcininku, neperims jokių bendrovės dokumentų ir grynųjų pinigų ir kad realiai bendrovės direktoriaus pareigų neatliks. Šiuo atveju teismas ignoravo aplinkybes, kad M. P. su A. K. supažindino A. O. (A. O.), kuris buvo A. Š. draugas, o pastarasis dirbo pas akcininką A. Ž.. M. P. neturėjo nei galimybės, nei suinteresuotumo tartis ir veikti susitaręs, kaip tik jis buvo įsitikinęs, kad realiai parduoda bendrovės akcijas ir verslą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visi liudytojai keitė savo parodymus, tačiau vertindamas šias aplinkybes, visgi laikėsi pozicijos, kad tik kaltinamasis yra suinteresuotas išvengti atsakomybės. Tokios teismo išvados taip pat yra nepagrįstos ir šališkos.
2.14. Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nėra argumentų dėl M. P. pripažinimo kaltu dėl netikrų ir tikrų dokumentų suklastojimo ir panaudojimo bei dėl jo veiksmų kvalifikacijos.
2.15. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, žalos, kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniai). Civilinis ieškovas UAB „I“ žalos dydį kildina iš bankroto procedūros, nurodydamas, kad jis suteikė UAB „L“ pervežimo paslaugas ir negavo už suteiktas paslaugas užmokesčio, o UAB „L“ tapo nemoki dėl kaltinamųjų M. P. ir A. K. veiksmų. Tačiau faktiškai žala civiliniam ieškovui atsirado dėl bendrovės bankroto, kuris, kaip detaliai nurodyta teismo nuosprendyje, kilo dėl pagrindinio bendrovės kliento Estijos įmonės „M “ nemokumo, o ne dėl M. P. sau 2 101,71 Eur dydžio atlygio sumokėjimo ar bendrovės kasos ir dokumentų perdavimo ir priėmimo akto Nr. 15-001 suklastojimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad civilinio ieškovo nurodytas žalos kilimo faktas yra įrodytas ir nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir padarytų neteisėtų veiksmų.
3. Civilinė ieškovė UAB „I” ir jos atstovas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti ir iš M. P. civilinės ieškovės naudai papildomai priteisti 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (14 144,95 Eur), skaičiuojant palūkanas nuo civilinio ieškinio pareiškimo (2019 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos visiško įvykdymo. Apeliantai nurodo, kad:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, priteisęs UAB „I” naudai iš nuteistojo M. P. 14 144,95 Eur padarytai žalai atlyginti, neišsprendė civilinės ieškovės reikalavimo dėl penkių procentų metinių palūkanų už priteistą sumą priteisimo.
3.2. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra skirtos būsimiems, nuo proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-144/2014, 3K-3-235-1075/2018 ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-7-86-303/2018). Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką procesinės palūkanos priteisiamos ne tik bylose, kai piniginė prievolė atsiranda iš sutarties, bet ir bylose, kai žala kyla iš delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018). Civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese yra paremtas nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo idėja. Tokiu ieškiniu siekiama sudaryti galimybę kompensuoti jo dėl nusikalstamos veikos patirtus turtinio pobūdžio praradimus tame pačiame procese, kuriame sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nereikalaujant iš šio asmens pradėti naujų savarankiškų teisinių procesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Taigi, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika, civiliniam ieškovui baudžiamojoje byloje pareiškus civilinį ieškinį ir reikalaujant priteisti vadinamąsias procesines kompensuojamąsias palūkanas, toks reikalavimas taip pat turi būti išspręstas ir, tenkinus pagrindinį civilinio ieškinio reikalavimą, atitinkamai turėtų būti priteisiamos ir procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo (t. y. civilinio ieškinio priėmimo) dienos.
3.3. Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-352-976/2018). UAB „I” civilinį ieškinį į bylą pateikė 2019 m. gegužės 17 d. Ne vėliau kaip 2019 birželio 4 d. pareikštas civilinis ieškinys byloje turėjo būti priimtas, nes 2019 m. birželio 4 d. pranešimu apie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-18701-17 pabaigimą UAB „I” buvo informuota, kad bendrovei suteiktas civilinės ieškovės statusas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, procesinės palūkanos nuo priteistos 14 144,95 Eur sumos žalai atlyginti turėtų būti skaičiuojamos nuo 2019 m. birželio 4 d. iki teismo sprendimo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo advokato Petro Butkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti, M. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, jo nusikalstamus veiksmus iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį M. P. inkriminuoti tik 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001, nes šiame dokumente nurodytas likutis kasoje neatitiko faktiškai perduotų pinigų sumos, civilinius ieškinius atmesti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, civilinės ieškovės UAB „I” ir jos atstovo apeliacinį skundą atmesti. Civilinės ieškovės UAB „I” atstovas prašė jo ir bendrovės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, civilinės ieškovės UAB „I” ir jos atstovo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. P. gynėjo advokato Petro Butkevičiaus ir civilinės ieškovės UAB „I” bei jos atstovo advokato Alberto Butos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl nuteistojo M. P. gynėjo apeliacinio skundo
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog M. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą, UAB „L“ priklausantį turtą; pasitelkęs šios bendrovės buhalterę, nieko nežinojusią apie daromą nusikalstamą veiką, ir veikdamas kartu su A. K. pagamino netikrus dokumentus – 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ vienintelio akcininko sprendimą, 2015 m. liepos 2 d. UAB „L“ kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001, 2015 m. liepos 3 d. UAB „L“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą – ir jais disponavo (laikė ir panaudojo); paslėpė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
6. BK 183 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Subjektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis yra tiesioginė tyčia, pasireiškianti tuo, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas ar yra jo žinioje svetimas turtas, disponuodamas juo, nori paversti jį savo turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-13-693/2013, 2K-314-693/2018, 2K-258-222/2018 ir kt.). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina teismų praktikos nuostata, kad vien kaltininko tvirtinimas, jog bendrovės lėšos ar turtas iš tikrųjų buvo panaudoti bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad bendrovės turtas buvo pasisavintas. Taigi, vien tik kaltininko aiškinimas, neva jis apskritai jokių lėšų nepasisavino, arba deklaratyvūs teiginiai apie tariamai tinkamą lėšų ir turto panaudojimą, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo nepaneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-150-628/2018, 2K-322-1073/2019, 2K-254-895/2020). Pareiga pateikti tokius teiginius pagrindžiančius dokumentus nereiškia, kad įrodinėjimo našta perkeliama kaltinamajam ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012, 2K-352/2014, 2K-150-628/2018, 2K-271-719/2019 ir kt.).
7. Kaip matyti iš byloje užfiksuotų nuteistojo M. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išvardytas pinigų sumas iš UAB „L“ banko sąskaitos, panaudodamas mokėjimo kortelę, o taip pat AB „Citadele“ banko Vilniaus filiale išgrynino ir jomis disponavo būtent nuteistasis M. P., eidamas šios bendrovės direktoriaus, o taip pat kasininko pareigas. Tačiau nuteistasis teigė, kad inkriminuotų UAB „L“ priklausančių išgrynintų piniginių lėšų (41 722,82 Eur) jis nepasisavino, bet panaudojo bendrovės reikmėms. Tokios pozicijos laikosi ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl M. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuotų UAB „L“ priklausančių piniginių lėšų panaudojimo šios bendrovės reikmėms atmeta kaip nepagrįstus.
8. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad proceso metu nuteistojo M. P. parodymai apie byloje nagrinėjamus įvykius buvo labai prieštaringi. Ne kartą apklaustas (kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir kaip įtariamasis) ikiteisminio tyrimo metu M. P. teigė, kad UAB „L“ kartu su kitu akcininku A. Ž. nusprendė parduoti, nes trūko apyvartinių lėšų, o A. Ž. nebenorėjo investuoti į bendrovę. Norą pirkti bendrovę pareiškė A. K., kuris iš kažkur sužinojo apie jų planus parduoti verslą, ir atėjęs pas jį į darbovietę pasiūlė už akcijas 10 000 Lt (2 896 Eur). Aptariant su A. K. bendrovės pardavimo sąlygas, jis (M. P.) paaiškino, kad bendrovė turi skolą UAB „I” (12 828,94 Eur), bet A. K. pasakė, kad pirks bendrovę su visomis esamomis skolomis ir turi planą, kaip viską sutvarkyti. Sutartą dieną pas notarą tarp jo, A. Ž. bei jų abiejų sutuoktinių Ž. P. ir E. Ž., kaip pardavėjų, ir A. K., kaip pirkėjo, buvo pasirašyta akcijų pirkimo pardavimo sutartis. A. K. už akcijas sumokėjo grynais pinigais jam į rankas notarų biuro priimamajame, o jis gautus pinigus iš karto dalimis po 1 448,10 Eur pasidalino su A. Ž.. Visa tai matė jo paties ir A. Ž. sutuoktinės, dalyvavusios akcijų pirkimo pardavimo sandoryje. Kitą dieną buvo pasirašyti bendrovės kasos ir jos dokumentų, taip pat bendrovės dokumentų perdavimo-priėmimo aktai, kuriuos jo (M. P.) prašymu paruošė bendrovės buhalterė V. Š. (buvusi G.), ir 54 104,91 Eur kasos likutis kartu su bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais buvo perduotas A. K.. Kasos likučio perdavimą A. K. į rankas matė buhalterė V. Š.. Taip buvo parduota bendrovė su skola UAB „I”. Ši skola nebuvo sumokėta, nes tuo metu jis neturėjo galimybės. Kas toliau vyko su bendrove, nežino, jos veikla nesidomėjo. Kasos likučio pinigais su UAB „I” nebuvo atsiskaityta, nes A. K. bendrovės pirkimo metu žinodamas apie turimą situaciją, žinojo, kaip viską greitai sutvarkyti. Kai perdavė A. K. kasos likutį ir dokumentus, pastarojo daugiau nematė ir nebendravo, kas parengė 2015 m. liepos 2 d. vienintelio akcininko sprendimą, nežino. Bendrovės pardavime ir su tuo susijusių dokumentų pasirašyme jokie kiti asmenys nedalyvavo, A. K. į jį kreipėsi tiesiogiai, be jokių tarpininkų, A. Š. ir A. O. nepažįsta (t. 4, b. l. 3, 7–8, 20, t. 4, b. l. 31). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu M. P. kitaip aiškino įvykių aplinkybes. Jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus. Faktiškai didžiąją dalį išgrynintų bendrovei priklausančių pinigų jis sumokėjo už tarpininkavimo paslaugas V. J., kuris bendrovei surado nemažai klientų pervežimams, įskaitant stambų estų koncerną „M”. Be to, pagal žodinį susitarimą su kitu akcininku A. Ž. mokėjo sau papildomą neoficialų atlyginimą. Šių grynųjų pinigų apskaitą pagal susitarimą turėjo sutvarkyti A. Ž., tačiau savo pažado neištesėjo. Kilus sunkumams, perimti bendrovę jam pasiūlė asmenys, buvę biure, kuriame dirbo buhalterė V. Š., tuo metu, kai jis užsiminė šiai, kad turi bėdų dėl grynųjų pinigų, kuriuos neoficialiai mokėjo už tarpininkavimą, ir skolų, nežino, ką su bendrove daryti. Bendrovės pirkėją surado A. Š.. Buvo sutarta, kad bendrovę pirks nemokamai, taip pat, kad bus išgrynintas pinigų likutis ir perduotas pirkėjui grynaisiais. Kas bus pirkėjas, A. Š. neįvardijo, tik pasakė, kada atvykti į notarų biurą. Tuomet jis apie sandorį pranešė A. Ž., o buhalterei pasakė paruošti dokumentus, reikalingus pardavimui ir perdavimui. V. Š. viską paruošė ir pateikė pasirašyti jam ir A. K.. Nežinojo, kad pastarasis taps fiktyviu bendrovės akcininku ir direktoriumi. Dokumentų ir kasos A. K. neperdavė, bet pasirašė tokį aktą, nes tie dokumentai turėjo būti pas V. Š. kabinete, kuriame A. K. dirbo kitos įmonės direktoriumi. Jis pats tų dokumentų neturėjo. Išgrynintus likusius pinigus (daugiau kaip 11 000 eurų, vėliau patikslino, kad tai buvo 11 850 eurų, kuriuos jis išgrynino 2015 m. liepos 2 d.), kuriuos turėjo sumokėti bendrovę perkančiam asmeniui, padėjo biure, kuriame dirbo V. Š., ant stalo. Tuo metu A. K. tame biure gal net nebuvo, buvo A. Š. ir V. Š.. Pinigai turėjo būti skirti tam asmeniui, kas perėmė bendrovę. Sprendžiant iš visko, tai buvo A. Š.. Tuo metu, kai biure paliko pinigus, A. K. parašas jau buvo kasos perdavimo-priėmimo akte, kuriame nurodyta, kad perduodami 54 104 eurai, t. y. kasos likutis, kurį buvo suskaičiavusi buhalterė. Su A. Ž. už akcijas atsiskaitė pats, nes buvo pasirašęs vekselį (t. 5, b. l. 195–202, t. 6, b. l. 46–48, 116, 118). Be to, pirmiau aptartų prieštaringų nuteistojo M. P. parodymų apie UAB „L“ priklausiančių piniginių lėšų panaudojimą šios bendrovės reikmėms (išskyrus M. P. teisiamojo posėdžio metu nurodytą aplinkybę apie neoficialius atsiskaitymus su tarpininkavimo paslaugas UAB „L“ suteikusiu V. J., apie kurią teisėjų kolegija pasisakys vėliau), kaip ir apie sprendimo parduoti bendrovės akcijas priežastis, susitarimus su A. Ž. dėl grynųjų pinigų panaudojimo ir pastarojo pažadus sutvarkyti jų apskaitą bei bendrovės apskaitos dokumentų ir kasos likučio perdavimą naujiesiems bendrovės savininkams, kurių nuteistasis konkrečiai net negalėjo įvardyti, tik nurodė, kad galimai tai buvo A. Š., nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o priešingai – juos paneigia.
9. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad tapti realiu UAB „L“ akcininku ar vadovu niekada neplanavo ir jokių pinigų už šios bendrovės akcijas nemokėjo. Akcijų pirkimo pardavimo sutartį pasirašė suvokdamas, kad šis sandoris yra fiktyvus. Kokiomis aplinkybėmis pasirašė kitus kaltinime nurodytus netikrus dokumentus net neprisimena, jokių bendrovės pinigų ar dokumentų niekada negavo (t. 4, b. l. 101–106, 125–128, t. 5, b. l. 139–142, 202, t. 6, b. l. 48, 117). Netikėti šia nuteistojo A. K. parodymų dalimi nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad pastarasis jokios patirties nei logistikos ar kokiame kitame versle, nei probleminių įmonių valdymo srityje neturėjo, o ir pats M. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad A. K. nebuvo tikrasis bendrovės akcijų pirkėjas ir jokie pinigai ar dokumentai jam perduoti nebuvo.
10. Kaip liudytojas apklaustas buvęs UAB „L“ akcininkas A. Ž. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad jo indėlis į bendrovės veiklą apsiribojo įstatiniu kapitalu, o visus reikalus, susijusius su bendrovės veikla, tvarkė M. P., turėjęs žinių logistikos srityje. Jokių susitarimų dėl neoficialaus užmokesčio M. P. ar V. J. tarp jų nebuvo. Apie pusmetį bendrovės veikla buvo sėkminga, tačiau vėliau M. P. pradėjo sakyti, kad neatsiskaito stambus klientas, tačiau suvesti su skolininkais ir bendrai tvarkyti skolos klausimus nenorėjo, be to, kilo įtarimas, kad iš bendrovės dingsta pinigai, vėliau jam ėmė skambinėti vežėjai, kurie ieškojo M. P., nes su jais nebuvo atsiskaitoma. Dėl šių priežasčių atsirado nepasitikėjimas, prasidėjo nesutarimai. Kai kilo konfliktas, bandė tikrinti sąskaitas, bet jam neleido prisijungti. Po to M. P. pasiūlė jam parduoti bendrovės akcijas ir atgauti įstatinį kapitalą, o pats sakė susiras naują partnerį, kuris ištrauks bendrovę iš duobės. Kadangi nebuvo aiškumo, dingo pasitikėjimas, jis sutiko parduoti akcijas. Prieš pasirašant akcijų pirkimo pardavimo sutartį M. P. pervedė į jo sąskaitą apie 2 000 eurų už bendrovės akcijas. Ar A. K. sumokėjo M. P. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą, nežino (t. 3, b. l. 32, 38–39, t. 5, b. l. 181–184, t. 6, b. l. 115). Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojas A. Ž. nėra nešališkas, tačiau jokių aplinkybių, dėl ko pastarasis, šioje byloje būdamas tik liudytoju ir nereikšdamas M. P. jokių turtinių reikalavimų, galėtų būti suinteresuotas pastarąjį apkalbėti, nenurodė. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl vertinti šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus neturi pagrindo. Juolab, kad pirmiau aptarti liudytojo A. Ž. parodymai, kitaip nei M. P., vienu ar kitu aspektu pasitvirtino kitais bylos duomenimis. Taip pavyzdžiui, kaip liudytoja apklausta UAB „L“ buhalterė V. Š. patvirtino, kad A. Ž. į bendrovės veiklą nesikišo, ji pati pastarajam jokios informacijos apie bendrovės veiklą neteikė ir grynųjų pinigų apskaitos su šiuo nederino, apie tokius susitarimus, kad grynųjų pinigų apskaitos problemas turi išspręsti A. Ž. ar kad M. P. bus išmokamas ir neoficialus atlyginimas, nieko nežinojo, bendrovės perdavimui reikalingus dokumentus ruošė išimtinai M. P. prašymu pagal jo pateiktus duomenis (t. 5, b. l. 190–195). Liudytojas V. J. patvirtino, kad dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo ir atlyginimo už jas tarėsi tik su M. P., nedalyvaujant A. Ž. (t. 6, b. l. 25–28). Liudytoja E. Ž. patvirtino, kad nesutarimai tarp akcininkų prasidėjo, nes A. Ž. kilo įtarimų, kad M. P. savinasi bendrovės pinigus (t. 3, b. l. 18–50, t. 5, b. l. 172–175).
11. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas A. Š. (ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo) parodė, kad jam yra žinoma bendra M. P. ir A. Ž. bendrovė „L“, tačiau jokių reikalų su ja neturėjo ir bendrovės akcijų pardavimo procese nedalyvavo. M. P. prašė jo surasti bendrovės akcijų pirkėją, tačiau jis tokio nerado ir jokių pinigų iš M. P. neėmė. Tokio atvejo, kad į biurą (duomenys neskelbtini), kur dirbo jis pats bei V. Š., būtų atnešti UAB „L“ pinigai ir padėti ant stalo, nebuvo (t. 6, b. l. 14–16). Pažymėtina, ir tai, kad nors nuteistasis A. K. teigė, kad prašymą dėl akcijų pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo jam pateikė ne M. P., bet A. O., tačiau ir pastarasis viso proceso nuosekliai teigė niekaip nesusijęs su UAB „L“ akcijų perleidimo procesu ir jokių su tuo susijusių pasiūlymų A. K. neteikęs (t. 3, b. l. 59–60, t. 5, b. l. 170–171).
12. Liudytoja V. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai parodė, kad nuteistojo M. P. prašymu parengė bendrovės perdavimui reikalingus dokumentus, tačiau nematė, kad M. P. kasos likutį ir (ar) bendrovės apskaitos dokumentus būtų perdavęs A. K., A. Š. ar dar kokiems kitiems asmenims, taip pat nematė, kad M. P. pinigus būtų padėjęs biure ant stalo. Be to, ši liudytoja patvirtino, kad prasidėjus bendrovės akcijų pardavimo procesui, ji nusprendė išeiti iš darbo ir dėl to pagal buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo priėmimo aktą šiuos dokumentus, sudėtus į dėžę, perdavė bendrovės direktoriui M. P., kuris jai jokių pretenzijų dėl apskaitos dokumentų nereiškė. Be to, būtent minėto apskaitos dokumentų perdavimo akto pagrindu buvo paruoštas ir apskaitos dokumentų perdavimo A. K. aktas. Taip pat liudytoja V. Š. nurodė, kad nuteistasis M. P. į ją dėl grynųjų pinigų išeikvojimo ar atsiskaitymo su tarpininku įforminimo į ją niekada nesikreipė (t. 3, b. l. 26–27, t. 5, b. l. 190–195, t. 6, b. l. 117–118).
13. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino nuteistojo M. P. parodymai, kad buvo išmokami pinigai atsiskaitymui už neįformintas tarpininkavimo paslaugas UAB „L“ teikusiam V. J.. Pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė ir M. P. inkriminuojamą kaip pasisavintą pinigų sumą sumažino 14 481 euru. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė M. P. už UAB „L” tarpininkavimo paslaugas V. J. sumokėtą sumą. Visų pirma, gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas V. J. patvirtino iš M. P. už tarpininkavimo paslaugas gavęs apie 40 000 eurų sumą, ir tik patyręs tiesioginį prokurorės spaudimą, nurodė, kad gavo ne 40 000 eurų, bet 40 000 litų, prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui ir teisiamojo posėdžio garso įrašui, iš kurių matyti, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas V. J. net kelis kartus nurodė, jog už tarpininkavimo paslaugas M. P. jam sumokėtos sumos dėl praėjusio nemažo laiko tarpo neprisimena, bet tai galėjo būti suma, neviršijanti 50 000 litų, gal apie 35 000–40 000 litų. Pažymėtina ir tai, kad prielaidą, jog liudytojui V. J. už tarpininkavimą M. P. sumokėjo ne apie 40 000 litų, bet apie 40 000 eurų, teisiamojo posėdžio metu išsakė ne V. J., bet nuteistojo M. P. gynėjas, motyvuodamas, kad būtent 40 000 eurų sudarytų 12–15 procentų nuo V. J. surastos užsakovės „M” UAB „L” už suteiktas paslaugas pervestos 286 000 eurų sumos. Tačiau gynėjui išsakius tokią prielaidą, liudytojas V. J. nurodė, kad tuo atveju, jei estų bendrovė už suteiktas paslaugas sumokėjo „L” gynėjo nurodytą sumą, užmokestis jam buvo skaičiuojamas procentais ne nuo apyvartos, bet nuo pelno (t. 6, b. l. 25–28), tuo patvirtindamas, kad tokio dydžio suma, kaip kad nurodė gynėjas, t. y. apie 40 000 eurų, jam negalėjo būti išmokėta. Nors apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. J. jau ėmė teigti, kad M. P. jam sumokėjo būtent apie 40 000 eurų, o ne 40 000 litų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tikrovę atitinka būtent pirmosios instancijos teisme liudytojo V. J. duoti parodymai apie jam išmokėtą sumą ir atlygio skaičiavimą būtent nuo bendrovės „L” pelno, gauto įvykdžius estų bendrovės „M” užsakymą. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad liudytojas A. Ž. pirmosios instancijos teismui nurodė žinojęs apie M. P. bendradarbiavimą su V. J., tačiau, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, nepatvirtino žinojęs apie susitarimus atsiskaityti su V. J. neoficialiai, kaip ir neįvardijo, kad V. J. galėjo būti išmokėta 40 000 eurų suma. Juolab, kad ir pats nuteistasis M. P. teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje nurodė, kad susitarimas su V. J. buvo dėl pelno procentų (t. 5, b. l. 196), ir tik vėliau ėmė teigti, kad procentas buvo skaičiuojamas nuo apyvartos. Buvęs UAB „L” akcininkas liudytojas A. Ž. taip pat nurodė, kad tarpininkavimo mokestis gali būti 5–10 procentų nuo gauto pelno (t. 6, b. l. 116). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „L” buvo naujai įkurta, vos tik veiklą pradėjusi bendrovė, neturėjusi jokio turto, įskaitant transportą. Taigi, akivaizdu, kad tokia bendrovė, užsakymų dėl pervežimų vykdymui nuomodama transportą iš kitų ūkio subjektų, negalėjo sau leisti vien už tarpininkavimą mokėti 10–15 procentų nuo visos užsakymo sumos. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir liudytojo V. J. pirmosios instancijos teisme nurodyta aplinkybė, kad byloje nagrinėjamu laiku dirbdamas stambius projektus vystančioje Skandinavijos įmonėje logistikos vadovu jis gaudavo 5 000–7 000 litų dydžio mėnesinį darbo užmokestį, o tai per metus sudaro du kartus mažesnę sumą, nei kad šis liudytojas apeliacinės instancijos teisme nurodė gavęs už epizodiškai per pusmetį ką tik pradėjusiai veikti bendrovei suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Be to, liudytojas V. J. apeliacinės instancijos teismui negalėjo pateikti jokio logiško savo parodymų pakeitimo paaiškinimo ir nurodė tik tiek, kad pirmosios instancijos teisme negalėjo sakyti, kad jam buvo sumokėta apie 40 000 litų suma. Visgi, kaip jau minėta, būtent tokią sumą liudytojas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė ne vieną kartą ir paneigė galėjęs gauti tokią pačią sumą eurais. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija V. J. parodymus dėl iš M. P. gauto atlygio už tarpininkavimą tarp UAB „L” ir estų bendrovės „M” dydžio, duotus apeliacinės instancijos teisme, vertina kritiškai, kaip siekį palengvinti nuteistojo, su kuriuo liudytoją sieja sena pažintis, teisinę padėtį.
14. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis M. P. ikiteisminio tyrimo metu apie V. J. išmokėtus pinigus iš viso neužsiminė. Nors pastarasis teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu šią aplinkybę nutylėjo, nes buvo šoke, ne iš karto suprato, kad gali pasinaudoti advokato paslaugomis, be to, nenorėjo, kad šie dalykai iškiltų į viešumą, tokie teiginiai nėra įtikinami. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, ikiteisminio tyrimo metu M. P. net tris kartus buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pirmoji M. P. apklausa įvyko 2017 m. lapkričio 8 d., be to, prieš atliekant šį procesinį veiksmą pastarajam buvo išaiškintos jo teisės, įskaitant teisę turėti įgaliotąjį atstovą (t. 4, b. l. 1). Pranešimas apie įtarimą M. P. buvo įteiktas ir įtariamuoju jis apklaustas 2019 m. gegužės 16 d., t. y. praėjus pusantrų metų nuo pirmos jo apklausos (t. 4, b. l. 31). Taigi nuteistasis turėjo pakankamai laiko viską gerai apgalvoti, be to, galėjo pasitarti ne tik su advokatu, bet ir su gerai jam pažįstamu V. J., kuriam, kaip matyti iš bylos, neoficialaus atlygio gavimo fakto patvirtinimas didelių nepatogumų nekėlė. O tai, kad nuteistasis, užuot ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškinęs apie neoficialius mokėjimus bendrovei realias tarpininkavimo paslaugas suteikusiam asmeniui, pateikė melagingą versiją apie 50 000 eurų viršijančios sumos perdavimą A. K. bei tai neva patvirtinantį jo paties iniciatyva pagamintą netikrą dokumentą – 2015 m. liepos 2 d. bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001, tik dar kartą patvirtina, kad V. J. buvo sumokėta ne tokia jau žymi iš bendrovės banko sąskaitos išgrynintų pinigų suma.
Žemesnės instancijos teismas
15. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. P. papildomai nurodė, kad už tarpininkavimo paslaugas UAB „L” naudai grynaisiais pinigais mokėjo ir kitiems asmenims, t. y. D. G. ir K. N., gyvenančiam Čekijos Respublikoje, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Kaip nurodė pats nuteistasis, D. G. atsisakė teisme patvirtinti gavęs kokį nors atlygį iš M. P., o apeliacinės instancijos teismui pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina tik tiek, kad 2014 m. liepos 25 d. M. P. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė 470 eurų sumą K. N. į Čekijos Respublikos banke esančią pastarojo sąskaitą (t. 7, b. l. 21), tačiau niekaip nepatvirtina, kad šie pinigai buvo pervesti už K. N. bendrovei „L” suteiktas paslaugas. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų kokius nors kitus neoficialius mokėjimus už bendrovei suteiktas paslaugas, nuteistasis nenurodė ir nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti, kad M. P. neoficialiai grynaisiais pinigais fiziniams asmenims už bendrovei „L” suteiktas paslaugas sumokėjo didesnę sumą, nei kad nustatė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
16. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog M. P. negalėjo nurodyti, kokio dydžio darbo užmokestį jis sau nusistatė ir kokias pinigų sumas, vadinamas darbo užmokesčiu, pasisavino. Tačiau apeliacinio skundo teiginiai, kad M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai nurodė, kaip buvo paskirstytos iš bendrovės sąskaitos išgrynintos lėšos, taip pat neatitinka bylos duomenų. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu M. P. teigė visą jam inkriminuojamą grynųjų pinigų sumą perdavęs bendrovę realiai įsigijusiam A. K.. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. P. nurodė naujiesiems bendrovės savininkams perdavęs mažesnę sumą, nes likusią dalį pinigų už tarpininkavimo paslaugas išmokėjo V. J., o taip pat išsimokėjo sau neoficialų atlyginimą. Tačiau duodamas parodymus apie pastarąją aplinkybę M. P. vėl gi nebuvo nei konkretus, nei nuoseklus. Iš pradžių jis teismui nurodė, kad neprisimena, kokią atlyginimo dalį ėmė grynaisiais pinigais, po to teigė, kad su A. Ž. buvo sutartas vienodo dydžio atlyginimas, mokamas oficialiai ir neoficialiai, bet tikslaus dydžio neprisimena. Vėliau M. P. teismui nurodė, kad per mėnesį neoficialaus darbo užmokesčio išsimokėdavo 1 000–1 500 eurų, bet po to patikslino, kad painioja valiutas ir kad išsimokėdavo iki 200 eurų per mėnesį, iš viso apie 2 000 eurų. Nuolatinės sumos nebuvo, tai buvo išraše esančios 150–200 eurų išgrynintos sumos, o visos didesnės išgrynintos sumos dažniausiai buvo mokamos V. J.. Be to, kaip matyti iš byloje esančios Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus vyresniosios specialistės pateiktos 2018 m. kovo 30 d. specialisto išvados Nr. 140, atskirais mėnesiais gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojami pinigai, kuriuos, pasak M. P., jis išsimokėdavo kaip neoficialų darbo užmokestį, iš UAB „L” banko sąskaitų buvo išgryninami labai skirtingomis sumomis, kurios neatitinka nuteistojo parodymų apie per mėnesį išsimokamą 150–200 eurų dydžio neoficialų darbo užmokestį – 2014 metų gegužės išgryninta 83,99 Eur (290 Lt), birželį – 34,75 (120) Eur, liepą 86,89 Eur (300 Lt), rugpjūtį – 289,62 Eur (per du kartus), rugsėjį –260,66 Eur (per du kartus), spalio mėnesį tokio dydžio sumos iš viso nebuvo išgrynintos, lapkritį –362,03 Eur, gruodį –173,77 Eur (per du kartus), 2015 metų sausį – 440 eurų (per tris kartus), vasarį – 170 Eur (per du kartus), kovą tokių sumų nebuvo išgryninta, balandį –200 Eur (iš banko sąskaitos), gegužę, birželį, liepą sumų, nesiekiančių 200 Eur, taip pat nebuvo išgryninta (t. 2, b. l. 45–156). Paties nuteistojo M. P., taip pat liudytojų A. Ž. ir V. Š. parodymai patvirtina, kad jokio dokumento, kuriuo būtų įformintas didesnis už darbo sutartyje M. P. numatytą darbo užmokestį, bendrovėje nebuvo, o kaip liudytojas apklaustas buvęs bendrovės akcininkas A. Ž. nurodė, kad dėl neoficialaus papildomo M. P. darbo užmokesčio nebuvo ir žodinių susitarimų. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis M. P. jo nurodomą kaip neoficialų darbo užmokestį išsimokėtą apie 2 000 eurų sumą užvaldė neteisėtai, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, ir tokie veiksmai, kaip ir kitų jam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuotų pinginių lėšų atveju, atitinka patikėto svetimo turto pasisavinimo, o ne aplaidaus apskaitos tvarkymo požymius.
17. Nuteistojo M. P. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2015 m. liepos 2 d. iš UAB „L” banko sąskaitos išgrynintos 11 850 Eur sumos M. P. nepasisavino, bet perdavė naujam bendrovės akcininkui A. K. ir tuo pagrindu A. K. buvo duotas pasirašyti bendrovės kasos ir dokumentų perdavimo ir priėmimo aktas, tačiau pastarieji apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja ne tik nuteistojo A. K. parodymams, kuris, kaip minėta, viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė jokių bendrovės pinigų ir dokumentų iš M. P. negavęs, bet ir paties nuteistojo M. P. parodymams teisiamojo posėdžio metu, kuomet pastarasis paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie pinigų bei dokumentų perdavimą A. K. ir nurodė, kad 2015 m. liepos 2 d. iš bendrovės banko sąskaitos paimtą pinigų likutį, t. y. 11 850 Eur, jis pagal susitarimą su A. Š., kurio iniciatyva ir buvo perimta bendrovė, paliko biure, kuriame dirbo ir tuo metu buvo V. Š. bei pats A. Š., o A. K. ten nebuvo (t. 6, b. l. 118). Tačiau, kaip jau minėta, nuteistojo M. P. nurodytas aplinkybes apie pinigų perdavimą A. Š. V. Š. akivaizdoje pastarieji paneigė, o kitų duomenų, kurie patvirtintų M. P. aiškinimą apie pinigų perdavimą kokiems nors tretiesiems asmenims, susijusiems su bendrovės akcijų įgijimu, byloje taip pat nėra.
18. Esant tokių aplinkybių visumai, konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. P. kaltės pasisavinus jam patikėtą didelės vertės turtą, t. y. UAB „L” priklausančius pinigus (41 722,82 euro), padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių ar prieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą BK 72 straipsnio pagrindu konfiskuotiną M. P. priklausančio turto vertę.
19. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos išvadas dėl M. P. kaltės pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, teigia, kad teismas nuosprendį šioje dalyje pagrindė tik selektyviai atrinktų bylos įrodymų dalimi, dalies ištirtų įrodymų šaltinių nepaminėjo, jų nevertino ir dėl jų nepateikė jokių išvadų, tačiau neįvardija, kokių konkrečiai įrodymų šaltinių, kurie galėtų turėti lemiamos įtakos išvadoms dėl M. P. kaltės pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, teismas nepaminėjo ir neįvertino. Teisėjų kolegijos nuomone, tokių įrodymų šaltinių byloje nėra, todėl paminėtas apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir plačiau dėl jo nepasisakoma. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad M. P. neteisėtas pinigų išgryninimas nėra inkriminuotas, nes pastarasis, kaip bendrovės direktorius, turėjo teisę tokius veiksmus atlikti, o jo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad išgrynintų UAB „L” priklausančių pinigų jis šios bendrovės reikmėms nepanaudojo, bet, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu.
20. Pirmiau aptartos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl M. P. nusikalstamų veiksmų, sudarančių BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, logiškai paaiškina ir kitus byloje surinktų įrodymų pagrindų nustatytus šio nuteistojo nusikalstamus veiksmus, susijusius su visų kaltinime nurodytų netikrų dokumentų pagaminimu ir disponavimu jais bei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas šiais aspektais padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, daug dėmesio skiria teiginių, kad akcijų pirkimo pardavimo sandoris buvo realus, o dokumentai ir kasos likutis, nors ir mažesnis už nurodytą perdavimo priėmimo akte, buvo perduotas naujajam akcininkui ir vadovui A. K., priėmusiam ir vienintelio akcininko sprendimą atleisti M. P. iš direktoriaus pareigų ir naujuoju direktoriumi paskirti save patį, pagrindimui. Tačiau tokie teiginiai prieštarauja jau pirmiau aptartiems byloje surinktiems įrodymams, įskaitant paties M. P. parodymus, pastarajam pripažįstant, kad A. K. nebuvo realus akcijų įgijėjas ir kad pastarajam jokie pinigai ir jokie dokumentai nebuvo perduoti, taigi ir jokių realių sprendimų, susijusių su bendrovės veikla, pastarasis savarankiškai neturėjo galimybės priimti.
21. Nors M. P. teigė, kad jis ir pats jokių bendrovės apskaitos dokumentų niekada neturėjo, todėl negalėjo jų paslėpti, tačiau tokį nuteistojo aiškinimą paneigia jau pirmiau aptarti nuoseklūs UAB „L” buhalterės V. Š. parodymai apie buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą M. P. (o ne kitai buhalterei, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde), kuris jai jokių pretenzijų dėl netvarkingų dokumentų ar jų trūkumo nereiškė. Netikėti šios liudytojos parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, ne kas kitas, o būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nustatymą ir šių dokumentų išsaugojimą. Be to, kaip jau minėta, aplinkybę, kad bendrovę realiai nupirko A. K., teisme paneigė pats nuteistasis M. P., o jo parodymai apie susitarimą dėl bendrovės perleidimo su A. Š. byloje surinktais įrodymais taip pat nepasitvirtino. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra ginčo, kad UAB „L” buhalterinė apskaita buvo tvarkoma ir, tikėtina, tinkamai laikantis teisės aktų reikalavimų. Tačiau šiuo atveju M. P. inkriminuotas ne netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas, bet bendrovės apskaitos dokumentų paslėpimas, o būtent nuteistasis, pasisavinęs bendrovės turtą, vienintelis ir buvo suinteresuotas sukliudyti nustatyti tikrąją bendrovės padėtį, kaip ir pagaminti netikrus dokumentus, patvirtinančius neva įvykusį bendrovės dokumentų bei kasos perdavimą A. K. ir jo paties atleidimą iš direktoriaus pareigų, bei pastarąjį neva įvykusį faktą užregistruoti VĮ „Registrų centre”.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad kaltinime pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuojamus UAB „L” dokumentus (2015 m. liepos 2 d. vienintelio akcininko sprendimą, 2015 m. liepos 2 d. bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 15-001 ir 2015 m. liepos 3 d. bendrovės dokumentų priėmimo perdavimo aktą) nuteistojo M. P. prašymu parengė UAB „L” buhalterė V. Š., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką, o nuteistasis M. P. ir nuteistasis A. K., veikdami pagal išankstinį susitarimą, šiuose dokumentuose įtvirtiną informaciją patvirtino savo parašais, po ko A. K. vienintelio akcininko sprendimą pateikė VĮ „Registrų centrui”. Šiuo atveju jau pirmiau aptarti byloje surinkti įrodymai nekelia abejonių ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ne tik A. K., bet ir M. P. buvo žinoma, kad vienintelio akcininko sprendime įtvirtina informacija, jog A. K. atleidžia iš direktoriaus pareigų M. P. ir paskiria bendrovės direktoriumi save, bendrovės kasos ir jos dokumentų perdavimo ir priėmimo akte įtvirtinti duomenys, kad M. P. perdavė, o A. K. priėmė bendrovės likutį kasoje – 54 104,91 Eur – ir dokumentų priėmimo perdavimo akte įtvirtinti duomenys, kad M. P. perdavė, o A. K. perėmė bendrovės apskaitos dokumentus, neatitinka tikrovės. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti M. P. nusikalstami veiksmai veikiant bendrai su A. K., inicijuojant pirmiau išvardytų dokumentų, kuriuose įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, parengimą ir pasirašymą, laikant šiuos dokumentus, o vienintelio akcininko sprendimą dar ir pateikiant VĮ „Registrų centrui”, atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų – netikrų dokumentų pagaminimo, jų laikymo ir panaudojimo – požymius.
23. Nuteistasis M. P. padarė tris nusikalstamas veikas, kurias baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis), apysunkių (BK 11 straipsnio 4 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) ir sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis, 183 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Bylos duomenimis, M. P. praeityje nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka, turi šeimą, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 67, 71, 73, 74, t. 7, b. l. 24). Nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi šių byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, mažesnės už sankcijose nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežtos.
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad M. P. paskirtos bausmės bendrinamos BK 64 straipsnio pagrindu, tačiau vadovavosi šio straipsnio 1, 4, 5 ir 6 dalimis ir taikė bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus. BK 64 straipsnis numato bausmės skyrimą, kai nauja nusikalstama veika padaroma neatlikus paskirtos bausmės, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta, be to, BK 64 straipsnis nenumato bausmių apėmimo būdo ir neturi 6 dalies. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas M. P. už atskiras nusikalstamas paskirtas bausmes, faktiškai vadovavosi BK 63 straipsnio nuostatomis, o pateikdamas nuorodą ne į šį, o į BK 64 straipsnį, padarė rašymo apsirikimą, kurį teisėjų kolegija ištaiso.
25. Teismas, subendrindamas M. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pagrįstai dalį paskirtų bausmių subendrino bausmių apėmimo būdu, nes M. P. padarytos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tačiau nurodęs, kad bendrinant M. P. paskirtas bausmes taikytinas ir dalinis bausmių sudėjimas, faktiškai prie griežtesnės laisvės atėmimo trejiems metams bausmės (paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį), apėmusios švelnesnę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (paskirtą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį), pridėjo visą M. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju dalinis bausmių sudėjimo būdas taikytas pagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl M. P. neteisingai paskirtos galutinės subendrintos bausmės, šią bausmę atitinkamai švelninant, t. y. prie griežtesnės laisvės atėmimo trejiems metams bausmės, apėmusios švelnesnę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, pridedant dalį M. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo taikant BK 75 straipsnio nuostatas nustatytas paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir paskirti įpareigojimai paliekami nepakeisti.
26. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti nuteistojo motinos J. P., taip pat nuteistojo pusbrolio K. P. prašymai atleisti M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 7, b. l. 45–55). BK 40 straipsnis reglamentuoja, kad nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Kaip jau minėta, M. P. padarė tris nusikalstamas veikas, viena iš kurių priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl teisėjų kolegija pateiktų prašymų ir klausimo dėl M. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesvarsto.
27. Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad civilinė ieškovė UAB „I“ turtinę žalą patyrė ne dėl M. P. nusikalstamų veiksmų, bet dėl UAB „L“ bankroto, kurį lėmė ne nuteistojo M. P. veiksmai, bet estų bendrovės „M“ nemokumas. Bylos duomenimis, UAB „I“ pagal laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. spalio 17 d. pasirašytas krovinio pervežimo užsakymus-sutartis suteikė M. P. vadovaujamai bendrovei „L“ paslaugų iš viso už 12 828,94 Eur. Suteikusi paslaugas pagal pasirašytas krovinio pervežimo užsakymus-sutartis, UAB „I“ bendrovei „L“ išrašė PVM sąskaitas faktūras, numatančias 30 dienų apmokėjimo terminą. Pirmasis atsiskaitymo terminas už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas suėjo dar 2014 m. spalio 25 d., o paskutinis – 2014 m. lapkričio 15 d. Nepaisant to, o taip pat nevienkartinių UAB „I“ vadovo J. B. M. P. išsakytų prašymų įvykdyti įsipareigojimus, UAB „L“ už paslaugas su civiline ieškove pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras neatsiskaitė. Nors nuteistasis M. P. teigė, kad atsiskaityti su UAB „I“ jis neturėjo galimybės, tačiau, kaip matyti iš jau minėtos specialisto išvados, per laikotarpį nuo 2014 m. spalio 25 d., kuomet suėjo atsiskaitymo už suteiktas paslaugas su UAB „I“ terminas pagal pirmąją PVM sąskaitą faktūrą, iki 2015 m. liepos 2 d., kuomet M. P. iš vadovaujamos bendrovės banko sąskaitos išgrynino pinigų likutį, įplaukos į UAB „L“ banko sąskaitą iš bendrovės „M“, kurios užsakymų vykdymui ir buvo perkamos UAB „I“ paslaugos, sudarė daugiau kaip 150 000 eurų, o tai daugiau kaip dešimt kartų viršija UAB „L“ įsiskolinimą civilinei ieškovei. Iš šios specialisto išvados taip pat matyti, kad banko sąskaitose esančiais UAB „L“ pinigais, kuriais kaip bendrovės vadovas disponavo tik M. P., buvo daromi mokėjimo pervedimai kitiems verslo partneriams, taip pat atliekamos kitos būtinos mokėjimo operacijos. Tačiau, kaip jau minėta, dalį bendrovės banko sąskaitoje buvusių pinigų (41 722,82 Eur) per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 2 d. M. P. išgrynino ir pasisavino. Būtent dėl šių M. P. nusikalstamų veiksmų UAB „L“ galiausiai neteko viso savo turto, o tuo pačiu ir galimybės atsiskaityti už suteiktas paslaugas su UAB „I“, kas ir nulėmė bendrovės bankrotą, nes jokiems kitiems asmenims realiai ji perleista nebuvo ir jokios veiklos po 2015 m. liepos 2 d. nebevykdė. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateikta civilinių bylų medžiaga patvirtina, jog civilinė ieškovė UAB „I“ ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdama apginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, tačiau UAB „L“ dėl M. P. nusikalstamų veiksmų likus be jokio turto, to padaryti nepavyko (t. 1, b. l. 122– 126, 150, 151–153). Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis M. P. yra atsakingas už UAB „I“ žalą, patirtą negavus atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė iš nuteistojo M. P. veiksmais UAB „I“ padarytos turtinės žalos dydį – 14 144,95 Eur. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „I“ bendrovei „L“ suteiktų paslaugų, už kurias nebuvo atsiskaityta, vertė sudaro 12 828,94 Eur, o likusią UAB „I“ civiliniame ieškinyje nurodytą sumą (1 316,01 Eur) sudaro proceso išlaidos ir metinės palūkanos, kurios civilinei ieškovei buvo priteistos (bet neišieškotos) iš UAB „L“ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimu už akių, priimtu išnagrinėjus civilinės ieškovės ieškinį UAB „L“ dėl skolos (12 828,94 Eur), metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. 1, b. l. 121–126). Taigi minėta 1 316,01 Eur suma nėra susijusi su šioje byloje nagrinėjama ir M. P. inkriminuota nusikalstama veika, todėl priteista nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir civilinio ieškinio išsprendimo dalyje (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas), iš M. P. UAB „I“ naudai priteista suma turtinei žalai atlyginti mažinama iki 12 828,94 Eur. Atitinkamai 1 316,01 Eur suma, kuria sumažinta iš M. P. priteista turtinė žala, padidinamas BK 72 straipsnio pagrindu konfiskuotinas nuteistajam priklausiantis turtas. Tuo nuteistojo teisinė padėtis nėra pabloginama, nes šią sumą nuteistasis įgijo neteisėtai.
Dėl civilinės ieškovės UAB „I“ ir jos atstovo apeliacinio skundo
28. Kaip matyti iš byloje esančio UAB „I“ civilinio ieškinio, šiame procesiniame dokumente, be kita ko, buvo suformuluotas reikalavimas iš pripažintų kaltais asmenų priteisti penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo civilinio ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisęs iš nuteistojo M. P. turtinės žalos atlyginimą, dėl šio civilinės ieškovės reikalavimo nepasisakė ir jo niekaip neišsprendė.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2019 m. birželio 6 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019 teismams išaiškino, kad teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą.
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš nuteistojo M. P. civilinės ieškovės UAB „I“ naudai turi būti priteistos procesinės palūkanos, nustatytos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, už šiuo teisėjų kolegijos nuosprendžiu priteistą turtinės žalos sumą.
31. Pirmiau paminėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija teismams taip pat išaiškino, kad, atsižvelgiant į tam tikrus ypatumus, CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią procesinės palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme, negali būti taikoma išsprendžiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Todėl šiuo atveju procesinės palūkanos skaičiuotinos ne nuo civilinio ieškinio pareiškimo, kaip kad prašoma apeliaciniame skunde, bet nuo šio teisėjų kolegijos nuosprendžio paskelbimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendį M. P. atžvilgiu pakeisti.
Ištaisyti rašymo apsirikimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir nurodyti, kad M. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 dalimis.
M. P. paskirtą galutinę subendrintą bausmę sumažinti iki 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, uždraudžiant išvykti iš gyvenamosios vietos – šalies ribų ilgiau kaip septynioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
BK 72 straipsnio pagrindu konfiskuoti M. P. priklausantį 28 607,74 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių šešių šimtų septynių eurų, 74 centų) vertės turtą.
Iš M. P. UAB „I“ naudai priteistą sumą turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 12 828,94 Eur (dvylikos tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt aštuonių eurų, 94 centų).
Papildomai iš M. P. UAB „I“ naudai priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 12 828,94 Eur (dvylikos tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt aštuonių eurų, 94 centų), skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.