Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „TSE SYSTEM“ ieškinį atsakovams A. J. ir D. V. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Prie atsiliepimo į apeliacinius skundus ieškovė pridėjo 2017 m. lapkričio 3 d. bankroto administratorės prašymą „Swedbank“, AB ir 2017 m. lapkričio 20 d. „Swedbank“, AB atsakymą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus ar atsikirtimus į juos.Atsakovai atsikirsdami į ieškovės ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad bankroto administratorė nevykdo jai ĮBĮ pavestų funkcijų ir nerealizuoja jai įstatymu suteikiamų teisių. Kaip matyti iš pridedamų įrodymų, ieškovė siekia pagrįsti, kad ji atliko visus įmanomus veiksmus M. W. identifikaciniams duomenims gauti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto administratorė nepagrindė, kodėl įrodymai teismui teikiami nesavalaikiai, nes bankroto administratorė dėl šių duomenų gavimo į „Swedbank“, AB kreipėsi tik po ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taigi, bankroto administratorės procesinis elgesys proceso pirmosios instancijos teisme metu neatitiko nutarties 12 punkte nurodytų standartų, todėl teisėjų kolegija atsisako pridėti ieškovės pavėluotai teikiamus įrodymus prie bylos medžiagos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, atstovaudamas ieškovės ir jos kreditorių interesus, siekia iš atsakovų prisiteisti bankrutavusiai bendrovei padarytą žalą. Ieškovės reikalavimai grindžiami aplinkybėmis, kad: 1) atsakovas A. J., būdamas BUAB „TSE SYSTEM“ vadovu ir vykdydamas kasininko pareigas, po bankroto bylos iškėlimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės kasos likučio – 52 657 Eur; 2) BUAB „TSE SYSTEM“ vadovai A. J. ir D. V. pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes neišsaugojo debitoriaus M. W. identifikavimo duomenų, nesirūpino šios skolos įmonei atgavimu. Atsakovai, atsikirsdami į ieškovės reikalavimus, laikėsi pozicijos, kad įmonės kasoje tokio pinigų likučio nebuvo, nes 2013 m. liepos 25 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė K. A. 52 131,60 Eur (180 000 Lt) paskolą. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad bankroto administratorius duomenų apie debitorių M. W. turėjo ieškoti iš kitų šaltinių pagal bankroto administratoriui suteiktą kompetenciją, įtvirtintą ĮBĮ 11 ,14 straipsniuose. Atsakovas A. J. taip pat nurodė, kad ne jis sudarė šį sandorį, todėl solidarios atsakomybės taikymas negalimas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei ieškovės ir atsakovų argumentus bei atsikirtimus į juos, sprendė, kad įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog piniginės lėšos nebuvo išmokėtos iš įmonės kasos finansinei operacijai pagal 2013 m. liepos 25 d. paskolos sutartį atlikti. Vadinasi, šias lėšas atsakovas A. J. turėjo perduoti bankroto administratoriui. Pasisakydamas dėl atsakovų pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai dėl M. W. duomenų neišsaugojimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buvę įmonės valdymo organai turi pareigą perduoti administratoriui visus su įmonės turtu susijusius duomenis tam, kad bankroto procedūros vyktų operatyviai ir efektyviai. Be to, būtų nelogiška perkelti bankroto administratoriui skolininko duomenų paieškos pareigą, kai įmonės vadovai šiuos duomenis turėjo žinoti, valdydami įmonę, ir privalėjo juos perduoti administratoriui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad žalos atlyginimo klausimai keliami dviem skirtingais pagrindais, dėl kiekvieno jų pasisako atskirai. Visų pirma, pasisakytina dėl ieškovės reikalavimo iš atsakovo A. J. priteisti 52 657 Eur.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Apeliantai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – K. A. – teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Atsikirsdami į ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovai laikėsi pozicijos, kad ieškovė 2013 m. liepos 25 d. suteikė 52 131,60 Eur paskolą K. A., todėl šių lėšų bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo įmonės kasoje ir jos negalėjo būti perduotos bankroto administratoriui. Nors ieškovės reikalavimas atlyginti žalą yra grindžiamas įstatyminės pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas) pažeidimu ir bankroto administratorius neginčija ieškovės ir K. A. 2013 m. liepos 25 d. sudarytos sutarties, tačiau atsakovams laikantis pozicijos, kad atsakovas A. J. neturi pareigos perduoti 52 131,60 Eur sumos bankroto administratoriui, nes šios lėšos buvo panaudotos vykdant paskolos sutartį su K. A., esminę reikšmę turi tinkamas šio sandorio sudarymo aplinkybių nustatymas ir įvertinimas. Tam, kad tarp šalių paskolos sutartis būtų laikoma sudaryta ir sutartį pasirašiusioms šalims atsirastų tam tikros teisės ir pareigos, turi būti įvykusi esminė sąlyga – pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas (CK 6.870 straipsnis), o sutarties turinys turi patvirtinti tokį faktą egzistuojant. Nagrinėjamu atveju 2013 m. liepos 25 d. paskolos sutarties šalys 1.2 punkte susitarė, kad sutartis yra ir pinigų–priėmimo perdavimo aktas, patvirtinantis, kad paskolos gavėjas gavo 52 131,60 Eur dydžio paskolą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pinigų paskolos gavėjui (ne)perdavimo nustatymo klausimą, rėmėsi 2013 ir 2014 metų bendrovės balansais, 2014 m. vasario 25 d. sąskaitos 272 apyvarta, atskirajame skunde išdėstyta A. J. pozicija dėl galimo bendrovės mokumo, taip pat naujų dokumentų (paskolos sutarties ir kasos išlaidų orderio), kaip juos įvardijo teismas, atsiradimo ir jų perdavimo faktinėmis aplinkybėmis. Teismas kritiškai įvertino 2013 m. liepos 25 d. paskolos sutarties 1.2 ir 1.3 punktuose įtvirtintas sąlygas apie pinigų perdavimo faktą, paskolos sutarties atsiradimo ir perdavimo bankroto administratorei aplinkybes, taip pat atsižvelgė į faktą, jog iki šios paskolos sutarties sudarymo K. A. jau buvo skolingas bendrovei, dėl ko, teismo nuomone, jis nėra finansiškai pajėgus skolą grąžinti, taip pat atsižvelgė į tai, kad kasos išlaidų orderis be pinigų gavėjo parašo buvo perduotas administratorei tik 2015 m. birželio 8 d. Teismas padarė išvadą, jog šie įrodymai nepatvirtina fakto, kad įmonės kasoje buvusi 180 000 Lt suma buvo išmokėta įmonės finansinei operacijai pagal 2013 m. liepos 25 d. paskolos sutartį atlikti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčijamame sprendime teismas neįvertino ir tinkamai nepagrindė kaip vienašaliai BUAB „TSE SYSTEM“ apskaitos dokumentai paneigia šalių sutartyje konstatuotą pinigų perdavimo faktą, t. y. nebuvo atliktas išsamus visų įrodymų įvertinimas, kuriuo būtų pašalinami byloje esančių įrodymų prieštaravimai. Teismas tik remdamasis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis iš esmės pasisakė dėl paskolos dalyko (pinigų) neperdavimo fakto, o toks pinigų (paskolos dalyko) neperdavimas iš esmės reiškia pripažinimą, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013), nors toks reikalavimas (dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir pan.) byloje nebuvo pareikštas.Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis,270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pinigų neperdavimo faktą, netyrė nurodytos paskolos sutarties šalių valios pilna apimtimi, nes į bylos nagrinėjimą paskolos gavėjas apskritai nebuvo įtrauktas. K. A. ranka rašytas 2015 m. gruodžio 22 d. pasiūlymas bankroto administratorei, neišsiaiškinus paskolos sutarties, kurioje užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, sudarymo aplinkybių, savaime nei paneigia, nei patvirtina paskolos dalyko (ne)perdavimo fakto. Paskolos dalyko (pinigų) (ne)perdavimo faktą teismas laikė nustatytu iš esmės remdamasis BUAB „TSE SYSTEM“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Pagal kasacinio teismo praktiką vien tik buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti įrodymai, jei nėra kitų, pirminių, dokumentų arba jei pirminiai įrodymai neprieštarauja buhalterinės apskaitos dokumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 10 punktas). Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose (Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal duomenų apimtį buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti pirminiai (pvz., kasos pajamų ir išlaidų orderiai, grynųjų pinigų kasoje patikrinimo aktas ir pan.) ir suvestiniai (suvestinės, žiniaraščiai, registrai ir pan.). Įmonės finansinė atskaitomybė – įmonės finansinės būklės, veiklos rezultatų, pinigų srautų duomenų ir jų aiškinimo rengimas nustatyta forma (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 6 dalis). Finansinės atskaitomybės tikslas – suteikti informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus, tačiau finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018). Tačiau neaišku, kodėl teismas vienais UAB „TSE SYSTEM“ buhalteriniais dokumentais (balansais, sąskaitos apyvarta), kurie pasirašyti įgalioto asmens L. M. arba apskritai nepasirašyti (sąskaitos 272 apyvarta) vadovavosi, o kitus (patikslintą 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, pasirašytą A. J. ir tos pačios L. M., taip pat kasos išlaidų orderį Nr. 31, pasirašytą tik A. J.), įvertino kaip nepatikimus. Šie prieštaravimai tarp nurodytų BUAB „TSE SYSTEM“ buhalterinės apskaitos dokumentų teismo sprendime nepašalinti. Teisėjų kolegijos nuomone, būtina ištirti visus su galimu paskolos sutarties dalyko (pinigų) (ne)perdavimo K. A. faktu susijusius įrodymus, t. y. nustatyti paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, joje užfiksuoto paskolos dalyko perdavimo fakto (ne)egzistavimą, šių teisinių santykių atspindėjimą įmonės buhalterinėje apskaitoje.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentu, jog, atsižvelgiant į paskolos sutarties realinį pobūdį, konstatavus, kad paskolos sutarties pagrindu pinigai buvo neperduoti, paskolos sutartis laikoma nesudaryta, taigi, byloje nedalyvaujant paskolos pagal šią sutartį gavėjui K. A., buvo nuspręsta dėl šio asmens teisių ir pareigų (paneigta jo pareiga grąžinti paskolą). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas lėmė, jog paskolos sutarties sudarymo aplinkybės nebuvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos, kas galėjo lemti neteisingo ir nepagrįsto procesinio sprendimo byloje priėmimą. Kaip minėta, ieškovės reikalavimai yra reiškiami skirtingais teisiniais pagrindais, todėl šios nutarties 20-24 punktuose nurodyti motyvai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl žalos atlyginimo dėl sandorio su M. W. sudarymo (vykdymo) teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu naikintina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 52 657 Eur žalos atlyginimo neperdavus bankroto administratoriui turto pagal įmonės balansą ir ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinių skundų argumentų dėl šios sprendimo dalies kaip teisiškai nereikšmingų detaliau nepasisako.

Dėl pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 16 612 Eur nuostolių atlyginimą teisėjų kolegija pasisako iš esmės.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovė ir M. W. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu M. W. buvo suteikta 14 000 Eur paskola. Pinigai pagal paskolos sutartį buvo pervesti bankiniu pavedimu, tačiau sutartyje nėra nurodyti jokie M. W. identifikaciniai duomenys, todėl bankroto administratorius neturi galimybės šią skolą išsiieškoti iš debitoriaus. Priskaičiavus palūkanas ir delspinigius, pasak ieškovės, M. W. bendrovei skolingas 16 612 Eur, todėl tai laikytina žala bendrovei, kurią turi atlyginti atsakovai solidariai. Teismas sprendė, kad šis ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir atsakovams taikė solidarią civilinę atsakomybę (žr. nutarties 16 punktą).CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kildinamos iš delikto teisinių santykių, kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju, aktualus yra CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniuose santykiuose yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).Ieškovė teigia, kad atsakovai D. V. ir A. J. nesirūpino paskolos sutarties vykdymu (skolos išreikalavimu), todėl juos sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu ir jiems taikytina solidarioji atsakomybė.Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atsakovams solidarią civilinę deliktinę atsakomybę. 2011 m. lapkričio 15 d. sutartį, kurioje nenurodyti paskolos gavėjo M. W. kontaktiniai duomenys, sudarė atsakovė D. V., o bylos duomenimis atsakovas A. J. neturėjo įtakos šio sandorio sudarymui ir / ar vykdymui. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovui A. J., perėmus BUAB „TSE SYSTEM“ valdymą, šie duomenys apskritai buvo perduoti, todėl bankroto administratoriaus pozicija, jog atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškę neveikimu neišieškant skolos, yra nepagrįsta bei iš esmės prieštaraujanti galiojančiam principui – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas A. J., tokioje situacijoje nesiimdamas veiksmų išieškoti debitorinę skolą iš M. W., neatliko neteisėtų veiksmų civilinės atsakomybės prasme (CK 6.246 straipsnis).Pasisakydama dėl civilinės atsakomybės taikymo D. V., teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pozicija šiuo klausimu nėra aiškiai išdėstyta ir konkreti. Viena vertus, ieškovė teigia, kad ji patyrė žalą, nes sutartyje ir mokėjimo pavedime nebuvo nurodyti paskolos gavėjo identifikaciniai duomenys, kita vertus, ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžia, jog žalą ieškovei sukėlė ne pačios paskolos sutarties sudarymo faktas, tačiau atsakovų veiksmai, pasireiškę nesirūpinimu paskolos sutarties vykdymu (neveikimas išieškant skolą) (žr. atsiliepimo į apeliacinius skundus 8 lapą). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje neįrodė, kad ji yra patyrusi žalą, kuri būtų tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kaip neteisėtais nurodytais atsakovės veiksmais. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 27 punktas; kt.). Ginčo atveju piniginės lėšos paskolos davėjui buvo pervestos mokėjimo pavedimu, o ne perduodant juos grynaisiais pinigais, vadinasi, ieškovei pakako duomenų mokėjimo pavedimui atlikti. Kadangi pinigai skolininkui buvo pervesti mokėjimo pavedimu, todėl bankroto administratorius turi galimybę sužinoti BUAB „TSE SYSTEM“ skolininko duomenis, kreipdamasis į gavėjo banką, ir skolą sutarties pagrindu išsiieškoti iš šio asmens. Tokius duomenis, esant poreikiui, bankroto administratorius gali gauti prašydamas juos išreikalauti teismo (CPK 199 straipsnis). Tai, kad bankroto administratorius neatlieka veiksmų debitoriniam reikalavimui išieškoti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl šios skolos neišieškojimo yra kalta atsakovė D. V. (buvusi bendrovės vadovė), kuri, atstovaudama ieškovę, sudarė tokį sandorį. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje situacijoje nėra įrodyti nei atsakovės D. V. atliktų veiksmų neteisėtumas (paskolos suteikimo faktas), nei žala, neegzistuoja ir priežastinis ryšys.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai bei neįrodytas žalos ieškovei padarymo faktas bei priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovė neįrodė bei nepagrindė, jog buvusi ieškovės vadovė turėtų atsakyti už įmonės debitoriaus prievolių nevykdymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei šioje nutartyje pateiktą teisinį jų vertinimą, nutaria, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo A. J. 52 657 Eur kaip neperduotą ieškovės BUAB „TSE SYSTEM“ turtą grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 16 612 Eur nuostolių priteisimo iš atsakovų A. J. ir D. V. atmestinas kaip nepagrįstas.Kadangi šiuo procesiniu sprendimu ieškovės reikalavimai atsakovei D. V. išsprendžiami iš esmės, tai teisėjų kolegija išsprendžia bylinėjimosi išlaidų šiai atsakovei atlyginimo klausimą. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymai apie patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą teismui nepateikti, todėl jos nepriteisiamos (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinys atsakovui A. J. dėl 52 657 Eur žalos priteisimo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų A. J. ir D. V. solidariai priteista 16 612 Eur nuostolių ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti.