Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) R. S. įmonės ir R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Dumbulė“ ieškinį atsakovams R. S. įmonei ir R. S. dėl skolos, pridėtinės vertės mokesčio ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Dumbulė“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų subsidiariai 13 456 Eur skolos, 2 825 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 144 Eur kompensuojamų palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atsakove R. S. įmone 2016 m. gruodžio 1 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 16/12/01 (toliau Pirkimo-pardavimo sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti statų mišką išsikirtimui (medieną), o atsakovo įmonė įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka sumokėti ieškovei sutartą kainą. Atsakovai sutartimi įsipareigojo 20 000 Eur sumokėti prieš pradedant darbus, o likusią 16 500 Eur sumą prieš išsivežant medieną iš tarpinio sandėlio, visa sutarties kaina - 36 500 Eur. Sutartyje šalys susitarė ir nustatė, kad stataus miško parduodamos medienos l m³ kaina yra 30,00 Eur, o parduodamos medienos kiekis m³ nustatomas pagal leidimą kirsti mišką. 2016-11-22 išduotame leidime kirsti mišką nurodytas numatomas iškirsti medienos kiekis - 1215 m³. Būtent pagal leidime kirsti mišką nurodytą medienos kiekį buvo apskaičiuota ir šalių sutarta galutinė kaina. Atsakovai yra sumokėję ieškovei 23 043,18 Eur, likusi neapmokėta 13 456 Eur suma. Ieškovė visus sutartyje numatytus įsipareigojimus prisiėmė ir įvykdė tinkamai ir laiku. Sutartis, sudaryta tarp šalių yra galiojanti, ji nebuvo ginčyta ir nuginčyta, teisėtai sudaryta, todėl privaloma vykdyti abiem šalims. Atsakovai ieškovei turi sumokėti taip pat ir 7665,00 Eur PVM sumą, tačiau 2017-03-13 banko pavedimu sumokėjo tik 4 839,07 Eur ir liko skolingi 2 825,93 Eur. Mediena iš stataus miško yra PVM objektas, todėl PVM mokestis turi būti skaičiuojamas.

2. Atsakovai R. S. įmonė ir R. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė neteisingai aiškina 2016-12-01 Pirkimo-pardavimo sutarties turinį bei esmę, dėl ko ieškovės reikalavimas priteisti skolą, ir kitas išmokas yra nesąžiningas ir neteisėtas. Pagal sutartį ieškovė įsipareigojo parduoti statų mišką išsikirtimui, o atsakovai įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka sumokėti ieškovei sutartą kainą. Be viso to, šalys susitarė, jog parduodamos medienos iš stataus miško 1 m³ kaina yra 30 Eur. Atsakovų nuomone, ieškovė pardavė medieną, o ne dvi miško kirtimo biržes už indeksuotą 36 500 Eur kainą, nes toks Pirkimo-pardavimo sutarties aiškinimas yra aiškiai neteisingas, neatitinka pačios sutarties esmės, jos turinio, ieškovės bei atsakovės R. S. įmonės tikrojo susitarimo ir yra aiškiai nesąžiningas atsakovės R. S. įmonės atžvilgiu, taip pat neatitinka ir minėtos sutarties sąlygų. Pagal tokį ieškovės aiškinimą sutartyje nebuvo prasmės numatyti, kad parduodamos medienos iš stataus miško 1 m³ kaina yra 30 Eur, tačiau būtent dėl tokios medienos kainos buvo susitarta. Numatomas (apytikris) medienos kiekis (1215 m³), įrašytas leidime kirsti mišką, gali ir nesutapti su faktiniu kiekiu, todėl sutartyje ir nustatė kokiu būdu bus suskaičiuota galutinė faktiškai perduodamos atsakovei medienos kaina. Kadangi faktiškai atsakovė priėmė ne 1215 m³, o tik 768,106 m³ medienos, ką nustatė nepriklausomi apvaliosios medienos matuotojai sandėlyje, tai reiškia, jog pardavėjas neįrodė, kad perdavė pirkėjui atitinkamą kiekį medienos ir dėl to neturi teisės reikalauti likusios pinigų sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovų subsidiariai bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.

4. Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai ir pagal tarp šalių sudarytos 2016 m. gruodžio 1 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau sutartis) 2.4 punktą, ieškovė pardavė atsakovei teisę savo priemonėmis ir savo rizika vykdyti miško kirtimo darbus, t. y. atsakovė turėjo pati pasigaminti 1215 m³ medienos. Įvertinęs sutarties turinį, bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybės bei byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad tokio medienos kiekio nepasigamino, todėl visus atsakovų argumentus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu apeliantai (atsakovai) R. S. įmonė ir R. S. prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Dumbulė“ ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutartį, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog faktinis medienos kiekis neturi reikšmės atsakovų ieškovei mokamai sumai pagal sutartį. Teismas didelės dalies įrodymų iš viso neaptarė ir nenagrinėjo, jų negretino bei nelygino. Sutartyje šalys aiškiai įvardijo, kad 1 m³ kaina yra 30 Eur, todėl šalys, susitardamos dėl 1 m³ kainos, suprato, jog numatomas (apytikris) medienos kiekis, įrašytas leidime kirsti mišką gali ir nesutapti su faktiniu kiekiu, nes priešingu atveju nebuvo prasmės tartis dėl 1 m³ medienos kainos, pakako sutartyje įrašyti teismo akcentuojamus 36 500 Eur.

5.2. Biržės, kurias ieškovė nurodė kaip pardavusi pagal sutartį, nėra PVM objektas. PVM objektas yra mediena, o medienos kainą šalys nustatė - 30 Eur už 1 m³. Negali būti pripažįstamu teisėtu lūkesčiu gauti pinigus už faktiškai neperduotą medienos kiekį. Toks aiškinimas nepateisinamas nei galiojančiu teisiniu reguliavimu, nei sąžininga verslo praktika, nei pirkimo pardavimo teisinių santykių esme. Šiuo atveju atsakovė negavo to, ko tikėjosi pagal sutartį.

5.3. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes ne pirkėja (atsakovė) turėjo įrodinėti, kad ieškovė tinkamai įvykdė sutartį, o pardavėja (ieškovė) turėjo įrodyti, jog sutartį ji įvykdė tinkamai ir faktiškai perdavė 1215 m³ medienos. Tuo tarpu ieškovė, užėmė byloje poziciją, kad faktinis medienos kiekis neturi reikšmės pagal sutartį. Nors atsakovė pateikė visą eilę įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog ieškovė faktiškai neperdavė atsakovei medienos tiek, kiek turėjo perduoti pagal sutartį, kas reiškia, kad medienos kiekis, nurodytas leidime kirsti mišką esmingai nesutapo su faktiniu medienos kiekiu, todėl ieškovė neįgijo teisės gauti jos nurodomą pinigų sumą.

5.4. Iš pateiktos byloje kartografinės ir geodezinės medžiagos matyti, kad aktualiuose miškų sklypuose 1996 m. miškas neišretėjęs, o jau 2005 m. miškas išretėjęs pietuose, kas reiškia, jog kirtimai buvo atlikti anksčiau, iki Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kas atitinka liudytojų A. S., A. R. parodymus, kad miškas jau anksčiau buvo kirstas. Be to, nepagrįstai teismas nurodė, jog faktines aplinkybes apie tai, kad miške buvo 1215 m³ medienos, esą patvirtina Valstybinės miškų tarnybos patvirtintas miškotvarkos projektas, kurio pagrindu buvo išduotas leidimas kirsti mišką. Liudytojais apklausti atstovai, ruošę minėtą miškotvarkos projektą, paaiškino, kaip tie duomenys yra gaunami, kad jie nėra tikslūs, kad yra galima paklaida iki 20 %. Taigi, teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles neaptaręs bei neįvertinęs didelės dalies pirmiau išvardintų įrodymų, jų negretindamas bei nelygindamas.

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Dumbulė“ prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

6.1.Atsakovai nepagrįstai teigia, kad neiškirto tiek medienos, kiek nurodyta leidime, todėl nesutinka sumokėti visos sutartos kainos. Prieš sudarant sutartį, atsakovas R. S. kartu su liudytoju A. S., kirtėju A. R. lankėsi miške, jį apžiūrėjo, įvertino, miškas jį tenkino, šalys sutarė dėl 36 500 Eur kainos ir R. S. siūlymu ir raginimu buvo sudaryta sutartis (tai patvirtina 2016-11-28 elektroninis laiškas K. S.), kurios projektą parengė būtent R. S., o kilus ginčui, ginčija savo paties parengtą sutartį.

6.2. Atsakovai nepagrįstai kelia abejones ir ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad teismas neanalizavo, kokias pareigas ieškovė UAB „Dumbulė" turėjo pagal sutartį ir ar tinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, todėl sutartį laikė pagrindiniu šalims taikomu įstatymu, kuriame abi šalys laisva valia nusistatė sau teises ir pareigas, ir atitinkamai sprendime nurodė, kad sutartis yra galiojanti, nebuvo nuginčyta, o pagal CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

6.3. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutartį, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog faktinis medienos kiekis neturi reikšmės kainos dydžiui pagal sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys parduodamos medienos kiekį siejo išimtinai tik su leidime kirsti mišką nurodytu kiekiu (1215 m³) ir tarp šalių nebuvo jokio susitarimo, kad bus skaičiuojamas faktiškai iškirstos medienos kiekis, ir kad atitinkamai bus perskaičiuota kaina. Šios teismo išvados visiškai atitinka tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas. Šiuo atveju, būtent atsakovai netinkamai aiškina sutartį, iškreipdami sutarties sąlygas, taip, kaip jiems naudinga, kad išvengtų skolos mokėjimo ieškovei. Sutarties nuostatos dėl kainos ir kiekio yra aiškios, suprantamos ir nedviprasmiškos. Be to, visos abejonės (jei jų būtų) turi būti aiškinamos ieškovės UAB „Dumbulė" naudai, o ne atsakovės naudai, nes sutarties sąlygas pasiūlė būtent atsakovė (CK 6.193 str. 4 d.).

6.4. Ieškovei sudarant sutartį su R. S., tarpininkavo R. S. draugas, liudytojas byloje A. S., kuris taip pat su R. S. lankėsi miške, elektroniniais laiškais bendravo su K. S., jokių pretenzijų nereiškė, kad miške gali nebūti tiek medienos ir pan., ir net nebuvo tartasi, kad kaina bus tikslinama pagal faktiškai iškirstos medienos kiekį. Tiek R. S., tiek liudytojas A. S. dirba įvairius medienos gamybos, traukimo darbus, yra šios srities specialistai, todėl apžiūrėję mišką iš karto turėjo ir galėjo matyti ir suabejoti, kad miške 1215 m³ medienos gali nebūti, tačiau akivaizdu, kad jokių abejonių nebuvo, iš karto sudarius sutartį buvo pradėti miško kirtimo darbai. Be to, kaip nurodė R. S., tuo metu, kai buvo kertamas ieškovės miškas, aplinkiniuose miškuose vyko medienos vagystės, todėl neatmetama, kad ir iš ieškovės miško galėjo dingti dalis medienos, nes niekas jos nesaugojo ir neprižiūrėjo.

6.5. Pirmosios instancijos teismas, nustatant medienos kiekį iš ieškovės parduoto stataus miško pagrįstai rėmėsi Miškotvarkos projektu ir leidimu kirsti mišką, nes minimi dokumentai patvirtinti ir išduoti valstybinių institucijų, juose nėra prieštaravimų ar neatitikimų. Negalima sutikti su apeliantų teiginiais, kad nepriklausomų medienos matuotojų atlikti apvaliosios medienos matavimai ar matavimai pagal kelmus yra tiksliausi duomenys nustatant medienos kiekį. Priešingai, atliktų matavimų rezultatai ne tik nepaneigė miškotvarkos projekto ir leidimo kirsti mišką teisingumo, bet sukėlė abejones dėl nepriklausomų matuotojų atliktų matavimų teisingumo, tikslumo ir įnešė dar daugiau sumaišties.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliantų (atsakovų) R. S. įmonės ir R. S. apeliacinis skundas atmestinas

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Byloje kilo ginčas dėl Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo ir iš to kilusių pasekmių - likusios dalies skolos mokėjimo.

9. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai esminiais argumentais teigia, jog pirma, sutartyje šalys aiškiai įvardijo, kad 1 m³ kaina yra 30 Eur, todėl šalys, susitardamos dėl 1 m³ kainos, suprato (o ypač ieškovė turėjo tai suprasti), jog numatomas (apytikris) medienos kiekis, įrašytas leidime kirsti mišką gali ir nesutapti su faktiniu kiekiu, nes priešingu atveju nebuvo prasmės tartis dėl 1 kub. m. medienos, būtų pakakę įrašyti tik bendrą sutarties 36 500 Eur kainą. Antra, atsakovų nuomone, būtent pardavėja (ieškovė) turėjo įrodinėti, kad ji tinkamai įvykdė sutartį ir faktiškai perdavė 1215 m³ medienos. Atsakovė pateikė visą eilę įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog ieškovė faktiškai neperdavė atsakovei medienos tiek, kiek turėjo perduoti pagal sutartį, kas reiškia, kad medienos kiekis, nurodytas leidime kirsti mišką esmingai nesutapo su faktiniu medienos kiekiu, todėl ieškovė neįgijo teisės gauti jos nurodomą pinigų sumą. Anot atsakovų, teismas netinkami vertino į bylą pateiktus atsakovų įrodymus, kurie patvirtina, jog tokio medienos kiekio, kuris nurodytas leidime kirsti mišką, faktiškai nebuvo.

Dėl ginčo esmės

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Dumbulė“ su atsakove R. S. įmone 2016 m. gruodžio 1 d. sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti statų mišką išsikirtimui (medieną), o atsakovė įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka sumokėti ieškovei sutartą kainą: 20 000 Eur prieš pradedant darbus, o likusią 16 500 Eur sumą prieš išsivežant medieną iš tarpinio sandėlio, iš viso sutarta kaina - 36 500 Eur (1 t., 6-7 b. l.). Sutartimi šalys taip pat nustatė ir kainos apskaičiavimo tvarką bei parduodamos medienos kiekio nustatymo tvarką. Sutarties 3.1. punktu šalys susitarė, jog parduodamos medienos iš stataus miško kaina už 1 m³ yra 30 Eur, o kiekis apskaičiuojamas pagal 2016 m. lapkričio 22 d. leidime Nr. (duomenys neskelbtini) kirsti mišką nurodytą medienos kiekį – 1215 m³ (sutarties 3.1 p.). 2016 m. gruodžio 2 d., kaip ir numatyta sutartyje, atsakovė ieškovei sumokėjo 20 000 Eur (1 t., 8 b. l.). Likusią 16 500 Eur sumą atsakovė pagal sutartį privalėjo sumokėti ieškovei, prieš išsivežant medieną iš tarpinio sandėlio, tačiau atsakovė nustatytu laiku neatsiskaitė. 2016-12-30 rangovas A. R. darbų priėmimo – perdavimo aktu R. S. įmonės užsakymu atliko ir perdavė užsakovui miško ruošus darbus (785 m³) medienos (1 t., 102 b. l.). 2017 m. sausio 17 d. Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacija sandėlyje adresu (duomenys neskelbtini) nustatė, jog jame yra 768,106 m³ medienos (1 t., 68, 69 b. l.) 2017 m. sausio 26 d., praleidusi atsiskaitymo terminą, atsakovė ieškovei sumokėjo dar 3 043,18 Eur skolos (1 t., 9 b. l.), t. y. viso atsakovė yra sumokėjusi 23 043,18 Eur, liko skolinga 13 456 Eur. Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacija 2017 m. lapkričio 8 d. įvertinusi iškirstų medžių tūrį pagal kelmus nustatė, jog stiebų tūris yra 991,290 m³, likvidinis tūris – 874,139 m³ (1 t. 186-192 b. l.). Atsakovė R. S. įmonė 2017 m. sausio 16 d. pagal sudarytą sutartį (data nenurodyta) su UAB „Šeduvos šilas“ susitarė dėl 758,106 m³ medienos ištraukimo darbų, kuriuos UAB „Šeduvos šilas“ atliko (1 t., 130-132 b. l.). Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad dar yra likusios neišvežtos medienos (2 t., 19-31 b. l.). VŠĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos miškininkystės paslaugų biuro (toliau Konsultavimo tarnybos) vadovo M. N. pateiktame aiškinamajame rašte nurodyta, jog pagal pateiktus nepriklausomų medienos matuotojų skaičiuotus tūrius gauti skirtingi duomenys prieš kirtimą ir po kirtimo. Nėra suskaičiuoti kelmai ir neįvertintas tūris esantys po valksmomis (po medienos ištraukimo keliais). Be to, gauti duomenys rodo, kad biržėje (kertamame plote) buvo pažymėti iškirtimui 29 vnt. eglės, tačiau buvo iškirsta 64 vnt. eglių. Savavališkai iškirsta 35 vnt. eglių, 8 vnt. beržų, 1 vnt. uosio. Daugiau iškirsta net 53 vnt. medžių nei buvo paženklinta, o tūris gaunamas vos 1,36 m³ didesnis (2 t., 33-34 b. l.). Atlikus medienos kiekių palyginimus, sumatuotus nepriklausomų medienos matuotojų sandėlyje ir plyno su atrankiniu kirtimų kelmų matavimo duomenis, gauti labai skirtingi duomenys: sandėlyje eglės medienos rasta 198,73 m³ mažiau, beržo medienos 58,35 m³ mažiau, drebulės medienos visai nerasta. Pabrėžta, kad tokie medienos skirtumai sandėlyje ir miške, įvertinus matavimo paklaidas, nėra galimi (2 t., 34 b. l.).

12. Pažymėtina, jog santykiams, kylantiems iš stataus miško pirkimo (su tikslu išsikirsti ir pasigaminti medieną) yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis) bei bendrosios sutarčių nuostatos (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis). Šioje situacijoje taikomos taip pat ir CK 6.318 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos dėl daiktų ir dokumentų perdavimo vietos ir momento. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma, kai šios dalies 1 punkte nenurodytais atvejais, kai daiktus reikia paimti iš tam tikrų atsargų arba pagaminti ir šalys sutarties sudarymo metu apie tai žinojo, – daiktų pateikimas pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui disponuoti daiktų atsargų buvimo arba gaminimo vietoje.

13. Apeliantė nurodo, jog sutartyje šalys aiškiai įvardijo, kad 1 m³ kaina yra 30 Eur, todėl šalys, susitardamos dėl 1 m³ kainos, suprato (o ypač ieškovė turėjo tai suprasti), jog numatomas (apytikris) medienos kiekis, įrašytas leidime kirsti mišką gali ir nesutapti su faktiniu kiekiu, nes priešingu atveju nebuvo prasmės tartis dėl 1 m³ medienos, būtų pakakę įrašyti tik bendrą sutarties 36 500 Eur kainą.

14. Teisėjų kolegija, vertindama tarp šalių sudarytos sutarties turinį, bylos faktines aplinkybes ir šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po jos, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje ginčo situacijoje yra aktualios būtent CK normos, reglamentuojančios sutarčių teisę. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

15. Pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu, prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), todėl sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika. Taip pat įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Skirtingai aiškinant šalių ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2013; 2016 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

16. Šioje byloje aiškinant ginčytiną sutarties sąlygą yra svarbu nustatyti, dėl kokios prievolės ieškovė ir atsakovai sudarydami sutartį susitarė. Atsakovai teigė, jog sutartyje nurodyta 1 m³ medienos kaina 30 Eur reiškia, kad bus mokama po 30 Eur už kiekvieną gautą faktinį realų medienos kubinį metrą. Nes priešingu atveju, nebuvo prasmės sutartyje numatyta 1 m³ medienos kainos, užteko numatyti tik bendrą sumą – 36 500 Eur. Tuo tarpu ieškovė teigia, kad sutartyje nurodyta 1 m³ medienos kaina yra skaičiuojama pagal leidime kirsti mišką nurodytą medienos kiekį – 1215 m³, suskaičiuojant bendrą sumą – 36 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas tarp šalių 2016 m. gruodžio 1 d. sutarties sąlygas, atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties 3.1. punkte yra numatyta, jog parduodamos medienos iš stataus miško 1 m³ kaina yra 30 eurų, o parduodamas kiekis m³ nustatomas pagal leidimą kirsti mišką. Jokių kitų sąlygų ar išlygų sutartyje nėra numatyta. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, parduodamos medienos kainos apskaičiavimo tvarką šalys susiejo išimtinai tik su leidime kirsti mišką nurodytu medienos kiekiu be jokių alternatyvų, būtent taip, kaip sutarties sąlygas traktuoja ieškovė. Sutarties nuostatos dėl kainos ir kiekio yra aiškios, suprantamos ir nedviprasmiškos. Apeliacinės instancijos teismas, šioje ginčo situacijoje pritaria ieškovės argumentui, kad žinodama tokias ginčo sutarties sąlygas, kaip jas interpretuoja apeliaciniame skunde atsakovai (jog sudarant sutartį, kaina bus nustatoma pagal faktiškai iškirstą medienos kiekį), visų pirma, tokią sąlygą ieškovai galėjo ir turėjo nurodyti sutartyje, kad tai būtų žinoma ir ieškovei UAB „Dumbulė". Antra, tokiu atveju ieškovės atstovas K. S. būtų nuo pat kirtimo darbų pradžios iki pabaigos dalyvavęs kertant mišką, saugojęs iškirstą medieną nuo galimų vagysčių, dalyvavęs iškirstos medienos skaičiavimuose, tačiau ieškovės atstovas K. S. buvo pakviestas matuoti medieną tik po to, kai medieną iškirto (neaišku, ar visą iškirstą medieną atsakovai paliko miške, ar dalį jos jau buvo išvežę iš miško). Bylos duomenys patvirtina ir tai, jog pats atsakovas R. S., vykdant miško kirtimo darbus, miške nesilankė, neprižiūrėjo ir medienos nesaugojo, todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, jog laikytis pozicijos, kad iškirtus medieną, nebuvo tokio realaus medienos kiekio, koks nurodytas leidime kirsti mišką Nr. 029550, atsakovas R. S. neturi jokio pagrindo. Nesant įrašytos tarp šalių sudarytoje sutartyje sąlygos dėl rasto galutinio realaus faktinio medienos kiekio ir tokiu atveju pagal jį nustatomos visos Pirkimo-pardavimo sutarties galutinės kainos, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, atsakovai aiškias, tokias, kokias nurodytos sutarties sąlygas, traktuoja savo naudai. Civilinio kodekso normos numato priešingai, jog neaiškios, neišsamios sutarties sąlygos, yra aiškinamos jas parengusios sutarties šalies nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012; 2016 m. kovo 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-301-469/2016 ir kt.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties sąlygas vienašališkai parengė atsakovai, nederindami jos su ieškove. Taigi, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sutartis yra aiški, nedviprasmiška, nenuginčyta, galiojanti ir vykdytina (CK 6.189 straipsnis), o atsakovai, patys parengę sutartį ir pasiūlę tokias sąlygas, netenka teisės remtis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi.

17. Atsakovai taip pat teigia, jog būtent pardavėja (ieškovė) turėjo įrodinėti, kad ji tinkamai įvykdė sutartį ir faktiškai perdavė 1215 m³ medienos. Nurodo, jog pateikė visą eilę įrodymų, kurių visuma patvirtina, jog ieškovė faktiškai neperdavė atsakovei medienos tiek, kiek turėjo perduoti pagal sutartį, kas reiškia, kad medienos kiekis, nurodytas leidime kirsti mišką esmingai nesutapo su faktiniu medienos kiekiu, todėl ieškovė neįgijo teisės gauti jos nurodomą pinigų sumą. Anot atsakovų, teismas netinkami vertino į bylą pateiktus atsakovų įrodymus, kurie patvirtina, jog tokio medienos kiekio, koks nurodytas leidime kirsti mišką, faktiškai nebuvo.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai, įrodinėdami faktiškai mažesnį nei nurodytą leidime kirsti mišką rastą medienos kiekį 3,4 ha ir 0,8 ha miškų valdose įsigytose iš ieškovės, savo poziciją grindė eile sekančių dokumentų. Kaip antai, 2016-12-30 priėmimo – perdavimo aktu, kuriame nurodytas 785 m³ paruoštos medienos kiekis (1 t., 121 b. l.), 2017 m. sausio 16 d. sutartimi ir PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas 758 m³ ištrauktos medienos kiekis (1 t., 129-132 b. l.), 2017 m. sausio 17 d. raštu, jog sandėlyje rastas 768,106 m³ medienos kiekis (1 t., 68 b. l.), 2017 m. lapkričio 8 d. įvertinimu pagal kelmus, kuriame nurodyta, jog stiebų tūris yra 991,290 m³, likvidinis tūris – 874,139 m³ (1 t. 186-192 b. l.), 1996-2016 metų ortografinių žemėlapių fragmentų kopijomis (2 t., 55-60 b. l.), kurios, atsakovų nuomone, turėtų patvirtinti faktą, kad miškas buvo praretėjęs ir tokio, koks nurodytas medienos kiekis 1215 m³ leidime kirsti mišką, būti negalėjo. Tuo tarpu ieškovė, pateikė į bylą Konsultavimo tarnybos 2018-01-29 aiškinamąjį raštą dėl valksmų užimamo ploto, kuriame nurodyta, kad tokie rasti medienos skirtumai sandėlyje ir miške, kokius pateikė atsakovai, įvertinant matavimo paklaidas, nėra galimi. Taip pat pateikė ir fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog miške yra likusios neišvežtos medienos (2 t., 26-34 b. l.).

19. Įvertinusi byloje atsakovų pateiktus įrodymus, visuose pateiktuose dokumentuose nurodytus skirtingus iškirstos (atsakovų pasigamintos) medienos kiekius (785 m³, 758 m³, 991,290 m³, 874,139 m³), ieškovės pateiktą Konsultavimo tarnybos aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad pagal atsakovų pateiktus nepriklausomų medienos matuotojų matavimus, yra nesuskaičiuoti kelmai ir neįvertintas medienos tūris esantis po medienos ištraukimo keliais, be to, biržėje (kertamame plote) buvo daugiau iškirsta net 53 vnt. medžių nei buvo paženklinta, t. y. savavališkai, o tūris gaunamas vos 1,36 m³ didesnis, teisėjų kolegija pripažįsta, jog tokie įrodymai yra prieštaringi ir vienareikšmiškai nepatvirtina fakto, kad atsakovai pasigamino mažiau medienos, nei buvo nurodyta leidime kirsti mišką. Byloje yra pateiktas miškotvarkos projektas (1 t., 16-29 b. l.), kuris sudarytas vadovaujantis Miškų įstatymu, privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatais ir kitais galiojančiais poįstatyminiais aktais. Leidimas kirsti mišką išduotas remiantis galiojančiu ir nenuginčytu miškotvarkos projektu. Nors atsakovai apeliaciniame skunde ir nurodo, kad paklaida leidime kirsti mišką gali būti iki 20 %, tačiau kaip matyti iš kitų bylos duomenų, ši paklaida gali būti į teigiamą pusę, t. y., jog faktiškai medienos randama visada daugiau, nei nurodyta leidime, todėl apeliacinio teismo nuomone, remiantis įrodymų pakankamumo taisykle, labiau tikėtina, kad toks medienos kiekis, koks buvo nurodytas leidime kirsti mišką (1215 m³) realiai buvo, nei, kad jo nebuvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2014 m. gegužės 23 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016).

20. Kita vertus, atsižvelgiant į teisinį ginčo reglamentavimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nežiūrint į tai, kad atsakovai pateikė eilę dokumentų, neva pagrindžiančių, kad tokio medienos kiekio, koks nurodytas leidime kirsti mišką, faktiškai ji neišsikirto (nepasigamino), ko tikėjosi gauti pagal sutartį, tačiau visgi, šioje ginčo situacijoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą teikė tarp šalių sudarytos sutarties sąlygoms. Svarbu tai, kad abi stataus miško Pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra verslininkai, veikiantys savo rizika. Be to, atsakovai net tik, kad patys pasiūlė tokias sutarties sąlygas, prisiėmė sau riziką vykdyti privataus miško kirtimo darbus (sutarties 2.4 p.), bet ir turėjo galimybę iš anksto prieš sudarant sutartį įsivertinti būsimą medienos kiekį bei prisiimamą riziką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovė neperdavė atsakovams stataus miško medienos pagaminimo vietoje, t. y. miške ir tokio kiekio, koks nurodytas leidime kirsti mišką – 1215 m³. Priešingai, teisėjų kolegija laiko, jog perdavimas toks, koks numatytas sutartyje ir tokio kiekio, koks nurodytas leidime kirsti mišką, įvyko, kai ieškovė pateikė atsakovei miško kirtimams vykdyti reikalingus dokumentus ir atsakovė be jokių kliūčių pradėjo kirtimo darbus (CK 6.318 str. 2 d. 2 p.). Iš to seka, kad atsakovai privalo vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ieškovei - sumokėti likusią skolos dalį ir pridėtinės vertės mokestį, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.205 str.).

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliantų (atsakovų) R. S. įmonės ir R. S. apeliacinį skundą, iš jų subsidiariai priteistinos ieškovės UAB „Dumbulė“ turėtos 800 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

23. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. S. įmonės (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) subsidiariai su apeliantu R. S. 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų UAB „Dumbulė“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.