Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2014-03-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1-24-309/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-03-04
Bylos Nr.
1-24-309/2014
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-01142-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis
J. V.
Kaltinamasis
D. A., M. K.
Advokatai
Žilvinas Astrauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-24-309/2014Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01142-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.4.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.1.8.3; 1.1.8.7.1; 1.1.8.10.1; 1.1.8.11; 1.2.3.2.5; 1.2.3.2.9; 1.2.4.2.1.9; 1.2.4.8.2; 1.2.14.3.1; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.2; 2.3.1.3; 2.3.4.6.2; 2.3.6.3; 2.3.6.4.2; 2.3.6.4.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo teisėjo Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorei Dianai Voskoboinikovai,nukentėjusiajam J. V.,kaltinamiesiems D. A., M. K.,kaltinamųjų gynėjams advokatams Žilvinui Astrauskui, Lionei Musteikienei,teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

M. K., a. k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 6 klasių išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 2006-06-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį, skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas devyniems mėnesiams;

2) 2006-08-25 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pritaikius BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalis bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, apribojant elgesį 1 metams; 2007-01-05 Šiaulių miesto apylinkės teismui nutartimi panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą pasiųstas atlikti paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę; 2007-06-04 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikus 7 mėnesių 21 dienos laisvės atėmimo bausmės; 2007-07-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pasiųstas atlikti 7 mėnesių 21 dienos laisvės atėmimo bausmės dalį; paleistas 2008-04-03 atlikus bausmę;

3) 2006-12-14 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, skirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas;

4) 2008-10-03 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (5 veikos) laisvės atėmimu 3 metams;

5) 2009-03-24 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis pagal BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis galutinė subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams; paleistas 2012-03-19 atlikus bausmę;

Žemesnės instancijos teismas

6) 2012-12-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

7) 2012-12-20 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams;

8) 2013-01-04 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;

9) 2013-02-18 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį subendrinus bausmių apėmimo būdu nustatyta subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nustatyta subendrinta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, pastaroji bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-13 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-12-20 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013-01-04 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, nustatyta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, teistumai neišnykę.

D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1) 1993-10-26 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnį, 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams, remiantis BK 47¹ straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

Žemesnės instancijos teismas

2) 1994-07-01 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 16 straipsnį, 147 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams, remiantis BK 43 straipsniu, prijungta neatlikta bausmė pagal 1993-10-26 nuosprendį, galutinė bausmė 3 metai laisvės atėmimo;

3) 1997-07-02 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį, 241 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams su 1/2 turto konfiskavimu. Remiantis BK 43 straipsniu dalinai prijungta neatlikta bausmė pagal 1994-07-01 nuosprendį, galutinė bausmė – 2 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo su 1/2 turto konfiskavimu;

4) 2000-09-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 271 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 3 metams su 1/4 turto konfiskavimu;

5) 2001-07-02 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams su 1/2 turto konfiskavimu. Remiantis BK 42 straipsnio 4 dalimi subendrinus su 2000-09-27 nuosprendžiu, galutinė bausmė 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo su 1/2 turto konfiskavimu;

6) 2003-08-14 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 3 mėnesiams;

7) 2003-10-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 mėnesiams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, subendrinus su 2003-08-14 nuosprendžiu, galutinė bausmė 5 mėnesiai laisvės atėmimo;

8) 2004-11-05 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

9) 2005-01-18 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

10) 2005-04-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;

11) 2005-12-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, subendrinta su 2005-04-28 nuosprendžiu, galutinė bausmė 3 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo;

12) 2008-03-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį – areštu 25 paroms;

13) 2008-04-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį – areštu 30 parų, vadovaujantis BK 63 straipsniu paskirta bausmė subendrinta su 2008-03-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 45 paroms;

14) 2008-05-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal 2008-03-12 nuosprendį, pritaikius BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, galutinė bausmė paskirta – 1 metai 8 mėnesiai 15 dienų laisvės atėmimo, 2008-08-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-05-22 nuosprendžiu paskirta 1 metų 8 mėnesių bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2008-04-22 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausme ir paskirta galutinė bausmė – 1 metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal 2008-03-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 8 mėnesiai 15 dienų laisvės atėmimo;

15) 2009-02-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, taikant BK 63 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 4 dalį, 5 dalies 1, 2 punktus, 6 dalį, 9 dalį, galutinė bausmė paskirta 3 metai laisvės atėmimo;

16) 2009-06-09 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, galutinė bausmė paskirta 4 metai laisvės atėmimo;

17) 2012-12-13 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį (2 veikos) ir 178 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams;

18) 2013-02-18 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu skirta subendrinta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-12-13 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį (2 veikos), 178 straipsnio 4 dalį paskirta galutine 1 metų laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai 8 mėnesiai laisvės atėmimo, teistumai neišnykę;

kaltinami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. ir D. A. 2012 m. liepos 12 d., apie 3.00 val., R. S. priklausančiame metaliniame garaže, kuris buvo (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, vieninga tyčia, reikalaudami pinigų, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius: M. K. - tyčia mesdamas stiklainį J. V. į galvos sritį, kartu su D. A. rankomis ir kojomis suduodami nukentėjusiajam, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarė muštinę žaizdą kaktoje, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. V. sveikatą, M. K. - medine lenta suduodamas ne mažiau kaip vieną kartą G. Š. į galvos sritį, kartu su D. A. rankomis ir kojomis suduodami nukentėjusiajam, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, padarė dešinės ausies plėštinę žaizdą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. Š. sveikatą, taip pasikėsino pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiems G. Š. ir J. V. priklausančius pinigus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusieji pinigų neatidavė, o kaltinamieji jų nerado.

M. K. ir D. A. tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami, kad nukentėjusieji G. Š. ir J. V. pasakytų kur yra pinigai padegė garaže esančius daiktus, ir išėjo iš garažo, dėl ko, kilusio gaisro pasekoje J. V. padarė kairio žasto II B, krūtinės, pilvo kairės pusės, apatinių galūnių III laipsnio nudegimus, apimančius 25% kūno paviršiaus, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. V. sveikatą, tokiu būdu iš savanaudiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikė J. V. sveikatą.

Kaltinamasis M. K. teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. liepos mėnesį, naktį, kartu su D. A. nuvažiavo į garažus išgerti alaus. Su savimi turėjo vieną „bambalį“ alaus. Automobilį vairavo D. A.. Buvo blaivūs. Įvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvelę pamatė, kad vieno garažo durys praviros ir dega blanki šviesa. Nuėjus į garažą, pamatė ten buvusius du vyrus, kurių anksčiau nepažinojo, juos matė pirmą kartą, ir pasiūlė išgerti alaus, nes norėjo alų greičiau išgerti. Netrukus D. A. išėjo pašildyti automobilio variklį. Jis pasiliko garaže, išgėrė alaus stiklinę ir ėjo link garažo durų. Pinigų iš nukentėjusiųjų nereikalavo. Nukentėjusysis J. V. „prisikabino“, kad duotų 10 litų nusipirkti „bambalį“ alaus. Atsisakė jam duoti pinigų, J. V. pasakė kažkokį žodį. Tada jis J. V. pastūmė ir J. V. nukrito, ant staliuko, ant kurio degė žvakė. Žvakė pavirto, užsidegė rūbai. G. Š. sudavė vieną smūgį, kad atsikabintų, nes G. Š. puolė jį, kad apgintų J. V.. Sudavė į petį su kumščiu, G. Š. nukrito ant staliuko, kur degė žvakė. Garažo durų neuždarė, kaip buvo taip ir paliko. Išėjęs iš garažo, nuėjo pas D. A. ir, sėdę į automobilį, išvažiavo. Važiuojant D. A. pasakė, kas įvyko garaže. D. A. telefonu iškvietė gaisrininkus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, M. K. (1 t., 103, 110 b. l.), parodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai, jog 2012 m. liepos mėn., tikslesnės datos neatsimena, apie 3 val., jam pasiūlius, kartu su D. A. automobiliu „Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko prie apleistų metalinių garažų, kurie yra (duomenys neskelbtini) miesto laukuose, nes jis žinojo, kad viename apleistame garaže būna benamis G., iš kurio norėjo atimti pinigus, nes tas ankščiau gyrėsi, kad gaus pašalpą. To metalinio garažo durys buvo neužrakintos, jis kartu su D. A. užėjo į vidų, kur pamatė miegantį G. ir dar vieną nepažįstamą vyriškį. Pažadino tuos abu vyriškius ir pasiūlė išgerti alaus, nes turėjo ,,bambalį“ alaus. Tie vyrai išsitraukė vyno butelį ir keturiese gėrė. Girtaujant, pradžioje jis vienas, o vėliau kartu su D. A., pradėjo iš tų vyrų reikalauti pinigų. G. pasakė, kad neturi pinigų. Tada jis ir D. A. rankomis ir kojomis pradėjo daužyti tuos du vyriškius. Jis dar medine lenta G. sudavė per kaklą, šonus, rankas, tačiau nepamena kiek smūgių, gal apie 10 smūgių. G. nukrito be sąmonės. Tam kitam vyriškiui jis lenta sudavė vieną smūgį, tačiau kur pataikė nematė, stikline tam vyriškiui pataikė į kaktą. Tas vyriškis atrodo buvo su sąmone, nes kažką tai kalbėjo. Negavus pinigų, pirmas D. A., o po to ir jis, žiebtuvėliais uždegė popierius ir padegė dvejuose kampuose esančius daiktus, skudurus ir abu išėjo iš to garažo. Tada jis uždarė garažo duris ir užstūmė durų sklendę. Tai padarė, nes pagalvojo, kad garaže uždaryti vyrai išsigąs ir pasakys kur pinigai. Tie vyrai garažo durų nedaužė, nešaukė. Palaukus apie minutę, D. A. atitraukė durų sklendę. Tada iš garažo išvirto tas kitas vyriškis ir nugriuvęs ant žemės pradėjo kosėti. G. liko garaže, kur jau viskas degė atvira ugnimi. Tada jis ir D. A. nuėjo į automobilį, kuris stovėjo prie kitų garažų eilės ir jo nuo to garažo nesimatė. Netrukus išvažiavo link miesto centro pusės ir pamatė nuo (duomenys neskelbtini) miesto rajono atvažiuojančią gaisrinę. G. ir to kito vyriškio nužudyti nenorėjo ir tai padaryti nesitarė su D. A.. Su D. A. tarėsi tuos vyrus apiplėšti. Kai pasakė ,,važiuojam“, D. A. atidarė sklendę, nes buvo arčiau. Jei D. A. nebūtų sklendės atitraukęs, tai būtų padaręs pats. Patikslinus pranešimą apie įtarimą ir apklausus įtariamuoju 2012 m. gruodžio 18 d. kaltę prisipažino iš dalies ir parodė, kad tvirtina savo 2012 m. rugpjūčio 22 d. duotus parodymus, jų nekeičia. Papildo, kad vienas garaže ieškojo pinigų, tačiau jų nerado ir nepagrobė. Garaže esančius daiktus, skudurus padegė tyčia ir D. A. tai padarė tyčia. Jis ir D. A. nepadėjo tiems vyrams, t. y. netempė jų iš ugnies. Nematė ar D. A. pagrobė pinigus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu, pagarsinus M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, M. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai melagingi. Buvo verčiamas duoti tokius parodymus. Smurtą pavartojo prieš nukentėjusiuosius, nes jie prašė pinigų. G. Š. sudavė į krūtinę, nuo smūgio G. Š. nukrito ant staliuko, kur degė žvakė. Žvakė pavirto, užsidegė rūbai.

Kaltinamasis D. A. teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. liepos 12 d. M. K. paprašė pavežti iki vienos vietos. Buvo nusipirkę „bambalį“ alaus, M. K. pasakė važiuoti iki garažų, kur išgers alų. Nuvažiavę iki garažų pasistatė automobilį ir pamatė vieną neuždarytą garažą, kuriame degė šviesa. Garažas buvo metalinis. Durys buvo praviros ir jie įėjo į garažą. Garaže degė žvakė, kiek atsimena žvakė buvo užgesusi, bet ją uždegė lig tai G.. Jis buvo kažką uždegęs, ar laikraštį, kad pasišviesti, bet niekas neužsidegė. Garaže pamatė du jam nepažįstamus vyrus, kuriems pasiūlė išgerti alaus. Vienas pasakė, kad patys turi išgerti. Bet vis tiek išgėrė alaus po stiklinę. Nepamena ar M. K. ko nors ieškojo garaže. Jis nuėjo iki automobilio, pašildyti variklio, gal po 10-15 minučių grįžo į garažą, pamatė, kad viskas dega. M. K. stovėjo prie durų. Jis pravėrė duris, jokia sklendė nebuvo užsklęsta. Kai atidarė duris, vienas iš nukentėjusiųjų kaip ir iškrito, kuris nukentėjusysis nepastebėjo, nes buvo tamsu. Matė garaže ir kitą nukentėjusįjį, kuris buvo gyvas, sąmoningas. Nukentėjusieji abu išeidinėjo iš garažo. Jis su M. K. sėdo į automobilį ir išvažiavo, bevažiuojant jis paskambino į gaisrinę. Jis nei vienam iš nukentėjusiųjų nesudavė, pinigų neprašė, pats pinigų turėjo. Savo kaltę iš dalies pripažįsta, nes kartu važiavo. Neturėjo tikslo nukentėjusius nužudyti, ar apiplėšti. Anksčiau nei vieno iš nukentėjusiųjų nepažinojo, matė pirmą kartą. Kad J. V. butų prašęs M. K. pinigų negirdėjo. Jam papasakojo M. K., kad prašė pinigų „bambaliui“ alaus, bet kuris iš tų nukentėjusiųjų nežino. M. K. sakė , kad G. Š. puolė ant jo ir įvyko grumtynės. Sakė, kad gaisras kilo nuo žvakės.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, D. A. (1 t., 114 b. l.) kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2012 m. liepos mėn., tikslesnės datos neatsimena, apie 3 val., M. K. pasiūlius, kartu su juo, savo motinos I. A. automobiliu ,,Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvyko prie apleistų metalinių garažų, kurie yra (duomenys neskelbtini) miesto laukuose, nes M. K. žinojo, kad viename apleistame garaže būna benamiai, pas kuriuos ketino išgerti. Turėjo „bambalį“ alaus. Automobilį pasistatė prie plytinių garažų eilės pabaigos ir abu nuėjo. To metalinio garažo durys buvo neužrakintos, abu užėjo į vidų, kur miegojo du jam nepažįstami vyrai. Kas tuos vyrus pažadino nepamena. Šie užsidegė žvakę. Prisėdo ir keturiese gėrė alų. Girtaujant vienas iš tų vyriškių prasitarė, kad gavo pašalpą. M. K. pradėjo garaže kažko tai ieškoti. Jis tikrino ten esančių drabužių kišenes. Suprato, kad šis ieško pinigų. Po to M. K. pradėjo reikalauti iš tų vyriškių pinigų. Šie pasakė, kad pinigų nebeturi. Tada M. K. metė stiklainį ir pataikė vienam vyriškiui į galvą, stiklainis sudužo, vyriškiui iš kaktos pradėjo bėgti kraujas. M. K. kitam vyriškiui rankomis ir kojomis pradėjo smūgiuoti į įvairias kūno vietas. Dar tam vyriškiui M. K. kažkur tai sudavė lenta. Neįsidėmėjo konkrečiai kiek kartų, su kuo, į kurias vietas M. K. sudavė tiems vyriškiams, nes buvo tik žvakės šviesa. Jam atrodo, kad nuo smūgių tie vyriškiai sąmonės nebuvo praradę. Neatsimena ar irgi reikalavo iš tų vyriškių pinigų, vienam iš jų spyrė į krūtinę, nes šis bandė atsistoti. Po smūgio šis vėl atsigulė. Kito vyriškio nemušė. Po to užgeso žvakė, jis uždegė žiebtuvėlį pasišviesti. Rado laikraštį ir jį uždegė laikydamas rankose, nes norėjo pasišviesti. Nudegė rankas ir numetė tą laikraštį ant grindų. Atsitiktinai užsidegė ten buvę skudurai. M. K. stovėjo garažo gale, nematė ar šis ką nors padegė. Neatsimena ar M. K. sakė ,,padekime“ ar panašiai. Pradėjus rūkti dūmams, jis ir M. K. išėjo iš garažo. Nebandė užgesinti ar išmesti užsidegusius skudurus. M. K. uždarė garažo duris ir užstūmė sklendę. Ką po to sakė M. K. nepamena. Jis iš karto pripuolė ir atitraukęs sklendę atidarė garažo duris. Vienas vyriškis išgriuvo iš garažo ir tada jis ir M. K. nuėjo į automobilį ir išvažiavo. Kas nutiko su kitu vyriškiu nebematė. Su M. K. ketino apiplėšti tuos benamius, tačiau nužudyti nesitarė. Padegė garaže esančius daiktus netyčia. Gailisi dėl savo veiksmų, t. y. dėl to, kad sužalojo vieną vyriškį, dėl neatsargumo padegė garažą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu, pagarsinus D. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, D. A. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, buvo išsigandęs, nes buvo pateiktas kaltinimas už pasikėsinimą nužudyti, ko gyvenime nėra padaręs, buvo šoke. Parodymų patikrinimo vietoje buvo. Parodė kaip atėjo į garažą, kur jis atsisėdo, o kur M. K.. Kai buvo apklausiamas, jau buvo sulaikytas kitoje byloje.

Nukentėjęs J. V. teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. liepos 12 d. nuėjo pas G. Š. į garažą, nes jis ten gyveno. Garažas buvo metalinis. „G.“ jo paprašė parnešti rūkyti ir degtinės buteliuką. Nupirkęs butelį degtinės, grįžo į garažą. Garaže buvo du vyrai. Jie visi tą buteliuką išgėrė, tada tie vaikinai sako „V. duok pinigų“ pasakė, „kad neturiu“, sako „meluoji“. Tada tuos vaikinus matė pirmą kartą ir dabar jų nepažįsta. Kai jis nedavė pinigų, jie davė jam į galvą. Vienas jį sumušė, turbūt garažo savininkas, nes prieš tai kažką kalbėjo su G. Š.. Jis nuvirto, o kai pabudo garaže buvo pilna dūmų. Skaudėjo galvą, nesuprato kur randasi. Pamatęs duryse skylę iki tos skylės prišliaužė, pradėjo kvėpuoti ir atsijungė. Jam buvo suduoti du smūgiai. Vienu iš jų galva buvo praskelta su stikline. Kas jį ištempė iš garažo nežino, durys lyg tai buvo užkabintos, ar užremtos. Kas duris atidarė nežino. Atsigavo ligoninėje. Ar garaže atvira liepsna degė, neprisimena, nors liepsnos nematė. Duris pastūmė neatsidarė, jis neturėjo jėgų, buvo apsinuodijęs dūmais. Tą dieną pinigų turėjo apie 300 litų, buvo pasiėmęs iš banko.

Liudytoju apklaustas nukentėjusysis G. Š., miręs 2013 m. sausio 2 d. (2 t., 29 b. l., 1 t., 70-71, 73 b. l.) parodė, kad 2012 m. liepos 12 d., apie 4 val., kartu su J. V. būnant apleistame garaže, kuris yra (duomenys neskelbtini), atėjo M., kuris reikalaudamas pinigų pradėjo mušti jį ir J.. Gavo kažkokiu daiktu į galvą ir atsijungė. Atsibudęs pamatė, kad dega garažas. M. nebebuvo. Gulintį J. ištempė laukan ir šis atsigavo. Dėl šio įvykio niekam pretenzijų neturi (1 t. 71 b. l.). Papildomai apklaustas, parodė, kad minėtą jaunuolį vardu M. iki padegant garažą pažinojo maždaug apie dvi savaites. Šis pirmąją savaitę gyveno pas jį garaže, tiksliau tik ateidavo permiegoti. Vaikinas buvo jauno amžiaus, sakė susipyko su tėvu ir dabar yra išvarytas iš namų, todėl neturi kur miegoti. Tą vaikiną įsileido, pasitikėjo. Savaitę pabuvęs naktimis M. dingo maždaug savaitei laiko. Grįžęs tą pačią dieną pas jį ir padegė garažą. Tą kartą su J. jau miegojo, buvo apie 3:00 val. nakties, garažo durys buvo praviros, nes buvo karšta. Pajuto per miegus, kad kažin kas įėjo į garažą, iš balso suprato, kad tai M., kuris pasakė „va atnešiau alaus, atėjau su savo tėvu, nes susitaikėme“. Jam atsakė, jog nenori alaus, nes turi savo vyno du butelius ir atsigulė atgal, tačiau M. priėjęs jį pradėjo mušti. Mušdamas klausė „kur pinigai, kur pinigai“. Jis ir J. sakė, kad neturi pinigų. Buvo tą naktį išgėręs vyno pusę butelio, tačiau gal dėl vyno, o gal dėl sumušimo, visko tiksliai atpasakoti nelabai gali. Mano, kad jį mušė garaže buvusiu geležiniu strypu. Gavo į galvą, per sprandą, per kairę koją, tačiau kiek tiksliai kartų nežino. Joną taip pat mušė, kiek kartų ir kur jam kliuvo nematė. Dėl sumušimų buvo praradęs kuriam laikui sąmonę. Dar prieš prarandant sąmonę atsimena, kaip M. sakė „padegam čia viską“. Dar matė kaip M. paėmęs laikraštį jį uždegė ir numetė į kampą, kad visi ten esantys daiktai užsidegtų. Ten buvo pakabinta antklodė, kilimai, čiužiniai, malkos, plastmasiniai kibirai. Kai atsigavo, tai jau degė beveik visas garažo vidus. Garažas buvo uždarytas iš lauko ir užstumta durų sklendė. J. jau buvo be sąmonės, tada jis puolė laukan. Durys neatsidarė, nes laikė sklendė, tuomet jėga pastūmė abi duris ir durų sklendė išsinėrė, tada išvilko J. laukan. M. su minėtu vyru jau nebebuvo. Visą tą laiką kol M. juos mušė ir degino popierius, nematė ką darė tas kitas vyras. Po kurio laiko atvažiavo gaisrininkai, kurie gesino gaisrą.

Kaltinamasis M. K. 2013 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje pagarsinus mirusiojo G. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad G. Š. parodymuose pusė neteisybės. Kad durų sklendės buvo uždarytos, kad litų prašė. Pinigų jo neprašė. Durų nebuvo uždaręs. Laikraščius buvo uždegęs, kad pagąsdintų. Sąmonės G. Š. nebuvo praradęs. Nei vienas nebuvo praradęs sąmonės. Kaip nukentėjusieji išėjo nematė. Kartu su D. A. išėję iš garažo, buvo už kampo. Pamatė kaip vienas vyriškis ištempė kitą iš garažo tada ir išvažiavo. Jie abu buvo sąmoningi. Kodėl J. V. buvo ištemptas nežino, gal nuo girtumo negalėjo paeiti.

Kaltinamasis D. A. 2013 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje pagarsinus mirusiojo G. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis faktiškai garaže nebuvo. Iš pradžių buvo garaže, po to išėjo. Jis nei vieno nemušė, kas ten vyko nematė. Jis viską sužinojo iš M. K., jis jam papasakojo. Kai atėjo į garažą, garažas degė, atidarė duris nukentėjusieji buvo sąmoningi. Pamatė atvažiuojančią gaisrinę, jau kažkas buvo iškvietę. Po to ir greitoji atvažiavo. Kad M. K. būtų smurtą naudojęs nematė, jis pabuvo tris minutes ir išėjo į automobilį. Jis pinigų neprašė, pats turėjo pinigų. Nukentėjusiojo parodymai neteisingi. M. K. paprašė pavežti, jis ir pavežė.

Liudytojas R. Š. teismo posėdyje parodė, kad 2012 m. liepos 12 d. dirbo (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariate, buvo įvykio vietoje. Kai nuvyko atlikti vietos apžiūrą, įvykis jau buvo įvykęs iš ryto, ar vakare. Nukentėjusiųjų nebuvo. Su nekentėjusiaisiais teko bendrauti ligoninėje, bet gerai nepamena. Garažo skląstis buvo paprastas. Skląstis buvo 30-40 cm. pločio su metaliniu žiedeliu. Jeigu skląstis butų neuždarytas iki galo duris daužant galėtų atidaryti. Jeigu skląstis uždarytas iki galo, tai nelabai duris atidarysi. Skląstis gal ir buvo uždarytas, bet ne iki galo tai duris galėjo išstumti. Tokia jo nuomonė.

Liudytojas T. J. teismo posėdyje parodė, kad dirba Kriminalistinių tyrimų biure specialistu. Kai atvyko į įvykio vietą, vartai buvo atidaryti. Žino, kad buvo gaisro specialistas daugiau nieko neprisimena.

Liudytojas A. G. teismo posėdyje parodė, kad dirba tyrėju. 2012 m. jis apklausė nukentėjusįjį G. Š.. Apklausiant nukentėjusįjį stengėsi užrašyti viską išsamiau, kas manė reikalinga tyrimui. Jis G. Š. apklausinėjo blaivų. G. Š. įvykį prisiminė ir kiek prisiminė tiek jam papasakojo. Pirmiausia buvo paaiškinta, kad atėjo įtariamieji ir bandė juos apiplėšti, o po to jau juos bandė sudeginti gyvus, palikdami garaže. Po visų sumušimų juos garaže uždarė, užstūmė skląstį. G. Š. bandė atidaryti duris, jos neatsidarė, tada išsigandęs, duris stūmė pečiu ir tos durys išsižiojo. Vienos durys, kurios nebuvo darinėjamos tų durų skląstis ir išsižiojo. Įtaria, kad G. Š. įvykio metu buvo neblaivus. Durys nuo karščio buvo išsilenkusios ir jų nebegalėjo iki galo uždaryti. Papildomi skląsčiai dažniausia būna garažo viduje, iš lauko pusės jie nereikalingi.

Liudytojas A. B. teismo posėdyje parodė, kad jis apklausė nukentėjusįjį J. V., kuris pasakojo, kad buvo su savo draugu G. Š. garaže kur jie ir gyveno. Naktį į garažą atėjo du vaikinai, jis jų nepažinojo galimai tai G. Š. pažįstami. Pradėjo reikalauti pinigų, sumušė, jis prarado sąmonę, o kai atgavo viskas degė. J. V. duso, galvojo, kad mirs ir atsidūrė lauke, gal jį draugas ištraukė, pabaigos neatsiminė. Buvo įvykio vietoje, garažo durys buvo užrakinamos, buvo metalinis strypas ir perkišamas per žiedus. Garažo durys buvo visiškai susideformavusios, todėl parašė, kad negali atlikti kokio tai tyrimo.

2012-07-12 įvykio vietos apžiūros protokole (su foto lentelėmis) (1 t., 10-15 b. l.) užfiksuota, kad įvykio vieta, t. y. sudegęs garažas (duomenys neskelbtini) už n-tos garažų eilės, (duomenys neskelbtini), garažas metalinis, kurio vidus visiškai išdegęs, durys deformuotos (foto lentelės Nr. 2, 3).

2012-07-12 akte Nr. 50-403 dėl kilusio gaisro (1 t., 25 b. l.) užfiksuota, kad išdegė garažo vidus, jame buvę daiktai, nuo karščio deformavosi garažo sienos ir lubos, nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras kilo nuo atviro ugnies šaltinio.

2012-10-25 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 29, 30 b. l.) nurodyta, kad degėsių pavyzdyje degių skysčių pėdsakų nėra.

2012-11-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), (1. t., 33-34 b. l.) konstatuota, kad J. V. padaryti sužalojimai: kairio žasto II B, krūtinės, pilvo kairės pusės, apatinių galūnių III laipsnio nudegimai, apimantys 25% kūno paviršiaus ir muštinė žaizda kaktoje. Muštinė žaizda kaktoje padaryta vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nudegimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Duomenų apie alkoholio kiekį J. V. kraujyje nėra.

2012-11-08 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 37 b. l.) konstatuota, kad G. Š. nustatyta dešinės ausies plėštinė žaizda, padaryta vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Duomenų apie alkoholio kiekį G. Š. kraujyje nėra.

2012-08-02 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką iš kartotekos protokole, (1 t., 74-75 b. l.) užfiksuota, kad G. Š. atpažino M. K., kuris jį sumušė ir padegė garažą.

2012-08-22 įtariamojo M. K., dalyvaujant gynėjui, parodymų patikrinimo vietoje protokole (su foto lentelėmis) (1 t., 104-108 b. l.) užfiksuota, kad M. K. parodo kaip kartu su D. A. nuvyko prie garažų, norėdami apiplėšti G., kur paliko automobilį, kaip pateko į garažą, kuriame buvo G. ir nepažįstamas asmuo, kuris gulėjo ir kuriam sudavė su lenta ir su stikline pataikė į kaktą, parodė, kur G. rankomis ir kojomis, lenta sudavė apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas, parodė garažo dešinėje pusėje esančią vietą, kur D. A. padegė ten buvusius daiktus, kaip, kilus gaisrui uždarė garažo duris ir užstūmė sklendę.

2012-09-06 įtariamojo D. A., dalyvaujant gynėjui, parodymų patikrinimo vietoje protokole (su foto lentelėmis) (1 t. 115-118 b. l.) užfiksuota, kad D. A. parodo kaip kartu su M. K. atvyksta prie garažų, parodo garažą, į kurį kartu su M. K. nuėjo, vietą garaže kur gulėjo nepažįstamas vyras, kuriam koja spyrė į krūtinę, parodė vietą garaže kur numetė degantį laikraštį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir kaltinamųjų M. K. ir D. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje esančių įrodymų visete. Teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad G. Š. gyveno apleistame metaliniame garaže (duomenys neskelbtini) miesto laukuose. Kurį laiką, vasarą, kartu su juo gyveno ir kaltinamasis M. K.. G. Š. G. K. sakėsi, kad gyvena iš gaunamų pašalpų. M. K. ir D. A. sutaria iš G. Š. atimti jo gautą pašalpą, todėl 2012 m. liepos 12 d., apie 3 val., automobiliu ,,Nissan Sunny“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyksta prie apleistų metalinių garažų, kurie yra (duomenys neskelbtini) miesto laukuose, metaliniame garaže, kuris buvo (duomenys neskelbtini), randa nukentėjusiuosius G. Š. ir J. V.. Reikalauja, kad nukentėjusieji atiduotų pinigus, o nukentėjusiems atsisakius tai padaryti, panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius G. Š. ir J. V.. Byloje nenustatyta, kad M. K. ir D. A. būtų užvaldę J. V. turtą – 500 litų. Kaltinamieji negavę ir neradę pinigų, padega garaže esančius daiktus, sumuštus nukentėjusius palieka garaže. O patys išeina ir uždaro garažo duris. Tai padaro tikėdamiesi, kad išsigandę nukentėjusieji patys pasakys kur yra pinigai ir juos atiduos. Praėjus kiek laiko, mato, kad garaže dega atvira ugnis, o G. Š., atidaręs garažo duris, ištraukia J. V.. Tada kaltinamieji iš įvykio vietos pasitraukia.

BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad plėšimą padarė tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė turtą.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas fiziškai užvaldo svetimą turtą ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią.

BK 22 straipsnyje nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra toks tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje kaltinamieji M. K. ir D. A. atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamieji paaiškino, kad parodymai melagingi, jie buvo verčiami duoti tokius parodymus, buvo šokiruoti dėl pareikštų įtarimų sunkumo.

Teismas, vertindamas įrodymus, atmeta kaltinamųjų M. K. ir D. A. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, nes juos paneigia kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji M. K. ir D. A., dalyvaujant gynėjams, davė panašius parodymus apie nusikalstamų veikų padarymą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebuvo žinomos visos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Nukentėjusieji G. Š. ir J. V. nors ir buvo apklausti iki kaltinamųjų apklausos, tačiau jų parodymai nebuvo tapatūs, jie nenurodė konkrečių vietų kur jie buvo nusikalstamų veikų padarymo metu, tai nebuvo žinoma ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Kaltinamieji M. K. ir D. A., dalyvaujant gynėjams, parodymų patikrinimo metu nurodė vietas kur buvo nukentėjusieji, kaip nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, kuris ir kiek bei kuo sudavė nukentėjusiems smūgius. Be to teismas atkreipia dėmesį, kad kaltinamieji jau buvo suimti kitose bylose, kuriose jų atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, nenurodo kaip jie buvo verčiami duoti parodymus.

Vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus teismas konstatuoja, kad 2012 m. liepos 12 d. kaltinamieji M. K. ir D. A., M. K. pasiūlymu nutaria iš apleistuose garažuose gyvenančių benamių atimti pinigus. M. K. anksčiau viename garaže kurį laiką gyveno su G., kuris turėjo gauti pašalpą. Apie 3 valandą nakties automobiliu nuvyksta prie garažų, automobilį palieka prie garažų, o patys nueina į garažą, kuriame gyvena G.. Garaže randa du miegančius vyrus, kuriuos pažadina ir pasiūlo išgerti alkoholio. Pradeda reikalauti, kad nukentėjusieji atiduotų pinigus, o jiems atsisakius tai padaryti, M. K. meta stiklinę į J. V. ir praskelia kaktą, bei pradeda rankomis ir kojomis bei lenta naudoti smurtą prieš nukentėjusius. Tai patvirtina nukentėjusiojo J. V. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, mirusiojo nukentėjusiojo G. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų M. K. ir D. A. pagarsinti teismo posėdžio metu parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų parodymai parodymų patikrinimo vietoje metu, 2012-11-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje konstatuota, kad J. V. padaryta muštinė žaizda kaktoje, 2012-11-08 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad G. Š. nustatyta dešinės ausies plėštinė žaizda, padaryta vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmeta kaltinamųjų M. K. ir D. A. parodymus, kad jie prie apleistų garažų vyko išgerti alaus. Jie vyksta 3 valandą nakties, automobilį palieka toliau nuo garažo, kuriame gyveno G. Š., o patys eina į konkretų garažą, kaip patys parodo, ten rado miegančius G. ir nepažįstamą vyrą, o tai rodo, kad M. K. anksčiau G. Š. pažinojo, žinojo, kad jis turi gauti pašalpą ir jie turėjo konkretų tikslą – atimti gautą pašalpą. Garaže prieš nukentėjusiuosius naudoja smurtą, reikalaują pinigų, todėl jų veika kvalifikuotina kaip plėšimas, nes prieš nukentėjusiuosius naudodami smurtą atima galimybę jiems priešintis. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad kaltinamieji būtų realiai užvaldę J. V. pinigus. Kaltinamieji tai nuosekliai neigia, nukentėjusysis J. V. nurodo, kad jis nematė ir nejuto, kad kaltinamieji būtų paėmę pinigus. Pinigų jis pasigedo ligoninėje. Garaže buvo sukeltas gaisras, nukentėjusiajam J. V. dėl 25 procentų kūno paviršiaus nudegimų buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, neatmestina galimybė, kad pinigai ir dokumentai galėjo sudegti, todėl kaltinamųjų M. K. ir D. A. veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą. Tokia išvada seka ir iš kaltinamiesiems pateiktų įtarimų, kuriuose nurodoma, kad jie tęsdami nusikalstamą veiką iš savanaudiškų paskatų, t. y. siekdami užvaldyti nukentėjusiųjų turtą pasikėsino juos nužudyti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Konstatuojant, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant, būtina nustatyti tiek objektyviuosius (kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą), tiek subjektyviuosius (tyčią ir susitarimą padaryti nusikalstamą veiką) bendrininkavimo požymius. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012, 2K-295/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Nors kaltinamasis D. A. ir neigia, kad jis turėjo tikslą užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, tačiau byloje nustatyta, kad kartu su M. K. vyko į garažą atimti benamių pašalpą, jis prieš nukentėjusius naudojo smurtą, todėl jo argumentas, kad neieškojo pinigų ir nereikalavo jų atiduoti, neleidžia daryti išvados, jog jis nedalyvavo plėšime.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų M. K. ir D. A. veiksmai buvo kvalifikuojami kaip pasikėsinimas iš savanaudiškų paskatų nužudyti G. Š. ir J. V., bet nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajam G. Š. pavyko atstumti garažo duris ir išvilkti sąmonę praradusį J. V. į lauką.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsako tas, kas nužudė du ar daugiau žmonių.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų.

BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-443/2011). Tokia teismų praktika buvo susiformavusi kvalifikuojant veikas dėl pasikėsinimo nužudyti pagal 1961 m. BK 104, 105 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 4 punktas), tokia praktika yra ir pagal šiuo metu galiojantį 2000 m. BK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 6 punkto 2 ir 3 pastraipos), t. y. laikomasi pozicijos, kad pasikėsinimas įmanomas tik veikiant tiesiogine tyčia, siekiant kito asmens nužudymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-442/2006). Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. O veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-500/2007).

Atskleidžiant kaltininkų tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo.

Kaltinamieji M. K. ir D. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu neigė turėję tyčią nužudyti G. Š. ir J. V.. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis M. K., dalyvaujant gynėjui, parodė, kad negavus pinigų, pirmas D. A., o po to ir jis, žiebtuvėliais uždegė popierius ir padegė garažo dvejuose kampuose esančius daiktus, skudurus ir abu išėjo iš to garažo. Tada jis uždarė garažo duris ir užstūmė durų sklendę. Tai padarė, nes pagalvojo, kad garaže uždaryti vyrai išsigąs ir pasakys kur pinigai. Nukentėjusieji garažo durų nedaužė, nešaukė. Palaukus apie minutę, D. A. atitraukė durų sklendę. Tada iš garažo išvirto nepažįstamas vyriškis ir nugriuvęs ant žemės pradėjo kosėti. G. liko garaže, kur jau viskas degė atvira ugnimi. Jis su D. A. išvažiavo. Savo parodymus kaltinamasis M. K., dalyvaujant gynėjui, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Kaltinamasis M. K. teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusysis J. V. „prisikabino“, kad duotų 10 litų nusipirkti „bambalį“ alaus. Atsisakė jam duoti pinigų, J. V. kažkokį žodį pasakė. Tada jis jį pastūmė ir J. V. nukrito, ant staliuko, ant kurio degė žvakė. Žvakė pavirto užsidegė rūbai. G. Š. sudavė vieną smūgį, kad atsikabintų, nes jis puolė jį, kad apgintų J. V.. Sudavė į petį su kumščiu, G. Š. nukrito ant staliuko, kur degė žvakė. Garažo durų neuždarė, kaip buvo taip ir paliko. Išėjęs iš garažo, nuėjo pas D. A. ir sėdę į automobilį išvažiavo.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. A., dalyvaujant gynėjui, parodė, kad užgesus žvakei, jis uždegė žiebtuvėlį pasišviesti. Rado laikraštį ir jį uždegė, laikydamas rankose, nes norėjo pasišviesti. Nudegė rankas ir numetė laikraštį ant grindų. Atsitiktinai užsidegė ten buvę skudurai. M. K. stovėjo garažo gale, nematė ar šis ką nors padegė. Neatsimena ar M. K. sakė ,,padekime“ ar panašiai. Pradėjus rūkti dūmams, jis ir M. K. išėjo iš garažo. Nebandė užgesinti ar išmesti užsidegusius skudurus. M. K. uždarė garažo duris ir užstūmė sklendę. Ką po to sakė M. K. nepamena. Jis iš karto pripuolė ir atitraukęs sklendę atidarė garažo duris. Vienas vyriškis išgriuvo iš garažo ir tada jis ir M. K. nuėjo į automobilį ir išvažiavo. Savo parodymus kaltinamasis D. A., dalyvaujant gynėjui, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.

Kaltinamasis D. A. teismo posėdyje parodė, kad kai nuėjo iki automobilio pašildyti variklio, gal po 10-15 minučių grįžo į garažą, pamatė, kad viskas dega. M. K. stovėjo prie durų. Jis pravėrė duris, jokia sklendė nebuvo užsklęsta. Kai atidarė duris, vienas iš nukentėjusiųjų kaip ir iškrito, kuris nukentėjusysis nepastebėjo, nes buvo tamsu. Matė garaže ir kitą nukentėjusįjį, kuris buvo gyvas, sąmoningas. Nukentėjusieji abu išeidinėjo iš garažo. Jis su M. K. sėdo į automobilį ir išvažiavo.

Nukentėjusysis J. V. teismo posėdyje parodė, kad kai jis nedavė kaltinamiesiems pinigų, jie panaudojo prieš jį smurtą. Jis nuvirto, o kai pabudo garaže buvo pilna dūmų. Skaudėjo galvą, nesuprato kur randasi. Pamatęs duryse skylę iki tos skylės prišliaužė, pradėjo kvėpuoti ir prarado sąmonę. Kas jį ištempė iš garažo nežino, durys lyg tai buvo užkabintos, ar užremtos. Kas duris atidarė nežino. Atsigavo ligoninėje. Ar garaže atvira liepsna degė, neprisimena, nors liepsnos nematė.

Nukentėjusysis G. Š., miręs 2013 m. sausio 2 d. (2 t., 29 b. l.) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kaltinamieji reikalavo pinigų, o jų negavę panaudojo smurtą. Dėl sumušimų buvo praradęs kuriam laikui sąmonę. Dar prieš prarandant sąmonę atsimena, kaip M. sakė „padegam čia viską“. Dar matė kaip M. paėmęs laikraštį jį uždegė ir numetė į kampą, kad visi ten esantys daiktai užsidegtų. Ten buvo pakabinta antklodė, kilimai, čiužiniai, malkos, plastmasiniai kibirai. Kai atsigavo, tai jau degė beveik visas garažo vidus. Garažas buvo uždarytas iš lauko ir užstumta durų sklendė. J. jau buvo be sąmonės, tada jis puolė laukan. Durys neatsidarė, nes laikė sklendė, tuomet jėga pastūmė abi duris ir durų sklendė išsinėrė, tada išvilko J. laukan.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje kaltinamieji M. K. ir D. A. atsisakė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamieji paaiškino, kad parodymai melagingi, jie buvo verčiami duoti tokius parodymus, buvo šokiruoti dėl pareikštų įtarimų.

Teismas, vertindamas įrodymus, atmeta kaltinamųjų M. K. ir D. A. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, kad nukentėjusieji patys reikalavo iš jų pinigų, puolė juos, o gaisras garaže kilo žvakėms nukritus ant garaže esančių daiktų, nes juos paneigia kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai.

Šios bylos atveju, aiškinantis kaltinamųjų M. K. ir J. V. elgesio priežastis, pažymėtina, kad kaltinamieji į garažą atvyko tikslu atimti iš ten gyvenančio G. Š. pinigus. Garaže randa G. Š. ir J. V., reikalauja atiduoti pinigus, o jų negavę panaudoja smurtą, ieško pinigų, tačiau neranda. Neradę pinigų ir norėdami nukentėjusiuosius pagąsdint, kad jie patys pasakytų kur yra pinigai, tyčia uždega garaže esančius daiktus, o patys išeina iš garažo ir laukia. D. A. atitraukia garažo durų sklendę ir kaltinamieji pamato iš garažo išeinantį G. Š. ir tada išvažiuoja. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad M. K. ir D. A. būtų turėję sumanymą ar ketinimų nužudyti nukentėjusiuosius. Kaltinamųjų tikslas buvo atimti pinigus.

Vien tik garaže esančių daiktų uždegimas ir garaže esančių nukentėjusiųjų palikimas, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad kaltinamieji turėjo tikslą nužudyti nukentėjusiuosius. Priešingai, turėdami tokį tikslą, jį galėjo įvykdyti. Tuo metu buvo tamsus paros metas, vieta nuošali, aplinkui nebuvo kitų žmonių, todėl kaltinamieji galėjo užremti metalinio garažo duris ir taip užkirsti kelią nukentėjusiems išeiti iš garažo. Nukentėjusieji G. Š. ir J. V. nenurodė, kad kaltinamieji M. K. ir D. A. tiesiogiai būtų grasinę juos nužudyti. Nepaneigta kaltinamųjų M. K. ir D. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad D. A. atitraukė garažo durų sklendę, ir pamatę išėjusius iš garažo nukentėjusiuosius, išvažiavo.

Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-442/2006, 2K-500/2007) laikomasi nuostatos, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant kaltininko apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių (šovė ir nepataikė ir pan.), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą.

Nesant būtinojo nusikaltimo sudėties požymio (tiesioginės apibrėžtos tyčios), M. K. ir D. A. baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą nužudyti du ir daugiau žmonių ir iš savanaudiškų paskatų, negalima, t. y. jų nusikalstama veika negali būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktus.

Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, 2K-109/2009, 2K-260/2009). Jeigu nustatoma, kad asmuo veikė tiesiogine neapibrėžta arba netiesiogine tyčia ir dėl jo veikimo jokių padarinių nekilo, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti.

Byloje yra nustatyta, kad kaltinamieji M. K. ir D. A. siekdami išgąsdinti nukentėjusiuosius G. Š. ir J. V., kad jie pasakytų kur yra pinigai, kuriuos siekė neteisėtai užvaldyti, uždegė garaže esančius daiktus ir gaisre paliko nukentėjusiuosius. Įvykio metu nukentėjusiajam J. V. padaryti sužalojimai: kairio žasto II B, krūtinės, pilvo kairės pusės, apatinių galūnių III laipsnio nudegimai, apimantys 25% kūno paviršiaus. Nudegimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Duomenų apie alkoholio kiekį J. V. kraujyje nėra.

Teismas konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog kaltinamieji M. K. ir D. A., siekdami užvaldyti turtą, sumuštus nukentėjusiuosius M. Š. ir J. V., palikdami degančiame garaže, suprato savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiųjų sveikatai, o kadangi įvykio metu nukentėjusiajam J. V. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jų veiksmai kvalifikuotini pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Įvykio metu nukentėjusiajam G. Š. nustatyta dešinės ausies plėštinė žaizda, padaryta vieno ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, o tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

BK 140 straipsnio 3 dalyje (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) nurodyta, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Pagal BPK 167 straipsnio 3 dalį jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. Š. pareiškė, kad jam jokia žala nepadaryta, pareiškimą atsisako rašyti, todėl iš kaltinimo šalintina aplinkybė dėl G. Š. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009). Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Teismų praktika taip pat patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-424/2012, 2K-62/2014).

Nors kaltinamasis D. A. ir teigia, kad jis garaže esančius daiktus padegė netyčia, tačiau byloje nustatyta, kad jis kartu su M. K. vyko į garažą atimti benamių pašalpą, jis prieš nukentėjusius naudojo smurtą, padegė garaže esančius daiktus, specialisto išvadoje konstatuota, kad J. V. kraujyje alkoholio nerasta, o tai rodo, kad panaudojus prieš jį smurtą, jis negalėjo savimi pasirūpinti, užgesinti gaisrą, o D. A. jam pagalbos nesuteikė, paliko degančiame garaže, todėl jo argumentas, kad neieškojo pinigų, ir nereikalavo juos atiduoti, neleidžia daryti išvados, jog jis nedalyvavo J. V. padarant sunkų sveikatos sutrikdymą.

Bausmės skyrimas kaltinamiesiems M. K. ir D. A.

Kaltinamųjų M. K. ir D. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Skirdamas bausmę kaltinamajam M. K., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis įvykdė dvi nusikalstamas veikas – vieną sunkų nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas), į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, amžių, jo įvykdytų nusikalstamų veikų paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, jog kaltinamasis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka.

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo padarytas konkrečias nusikalstamas veikas ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jo tyčią nusikalsti, laiko, kad jam skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų. Todėl, skirdamas bausmę kaltinamajam M. K., teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikalstamos veikos nėra baigtos, padarytos tyčia, jo iniciatyva, jis atliko jose pagrindinį vaidmenį. Be to, bausmė kaltinamajam skiriama atsižvelgiant ir į tai, kad jis buvo teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstamos veikos padarytos esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, sistemingai daro nusikalstamas veikas, kas rodo, jog jo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, bei faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei straipsnio, numatančio griežčiausią bausmę, sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Kaltinamajam M. K. kardomoji priemonė šioje byloje nepaskirta, jis nebuvo laikinai sulaikytas. M. K. kardomoji priemonė suėmimas paskirta byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nagrinėjimas baigtas ir M. K. atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi buvo nusikalstamos veikos buvo padarytos vieninga tyčia, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl bendrinant paskirtas bausmes taikytinos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto nuostatos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinama su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant, nes naujos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamojoje byloje, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės.

Skirdamas bausmę kaltinamajam D. A., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis įvykdė dvi nusikalstamas veikas – vieną sunkų nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas), į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, amžių, jo įvykdytų nusikalstamų veikų paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į tai, jog kaltinamasis anksčiau teistas.

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamojo asmenybę, jo padarytas konkrečias nusikalstamas veikas ir neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jo tyčią nusikalsti, laiko, kad jam skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų. Todėl, skirdamas bausmę kaltinamajam D. A., teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikalstamos veikos nėra baigtos, padarytos tyčia, tačiau jis nebuvo nusikalstamų veikų padarymo iniciatorius. Be to, bausmė kaltinamajam skiriama atsižvelgiant ir į tai, kad jis buvo teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstamos veikos padarytos esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, bei faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė, artimesnė straipsnio, numatančio griežčiausią bausmę, sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Kaltinamajam D. A. kardomoji priemonė šioje byloje nepaskirta, jis nebuvo laikinai sulaikytas. D. A. kardomoji priemonė suėmimas paskirta byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nagrinėjimas baigtas ir D. A. atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Kadangi nusikalstamos veikos buvo padarytos vieninga tyčia, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, todėl bendrinant paskirtas bausmes taikytinos BK 63 straipsnio1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto nuostatos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinama su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant, nes naujos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki nuosprendžio priėmimo nagrinėjamojoje byloje, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės.

Dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio

Iš (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos rašto (1 t., 85-94 b. l.) matyti, kad už G. Š. ir J. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei, (duomenys neskelbtini) klinikoms sumokėta 13 507,65 Lt, šias išlaidas apmokėjo (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa.

Su kaltinamųjų M. K. ir D. A. nusikalstamų veikų padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies l punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 straipsnio l punkte, 31 straipsnio l punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio l dalies 8 punktas numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamųjų M. K. ir D. A. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 13 507,65 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už G. Š. ir J. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vadinasi, iš kaltinamųjų solidariai Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos G. Š. ir J. V. suteiktos gydymo išlaidos.

Dėl išdėstytų priežasčių Valstybinės teritorinės ligonių kasos pareikštas ieškinys 13507,65 Lt civilinis ieškinys už nukentėjusiųjų G. Š. ir J. V. (1 t., 89-90 b. l.) tenkintinas visiškai, nes kaltinamieji M. K. ir D. A. padarė tyčinius nusikaltimus, ir atsiradusi žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su jų padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusysis J. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos pateikė 10500 Lt civilinį ieškinį (1 t., 68, 69 b. l.).

Pagal BPK 109 straipsnio ir 111 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (BPK 112 straipsnis), tačiau teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Netikslus ieškinio pareiškimo turinio suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas nagrinėjant bylą apsunkina civilinio ieškinio išsprendimo klausimą. Teismas, kaip ginčus sprendžianti institucija, gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, kai į jį besikreipiantis asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą.

Nukentėjusysis J. V. apie padarytą turtinę ir neturtinę žalą parodė, apklausiamas liudytoju (1 t., 68 b. l.), po to buvo pripažintas civiliniu ieškovu (1 t., 69 b. l.), tačiau civilinio ieškinio nepareiškė, teismo posėdyje apklausiant nukentėjusiuoju parodė, kad ieškinio šioje byloje nereiškia, todėl teismas laiko, kad civilinis ieškinys nepaduotas ir dėl jo nepasisako. Tačiau tai neužkerta kelio dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo J. V. kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti :

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu degėsių pavyzdžiai prie specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) supakuoti pakete prijungti prie bylos ir perduoti teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-01142-12 medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

Proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 299 straipsniais, 303 straipsniu, 307, 308 straipsniais,

nusprendžia:

M. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę M. K. skirti – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 6 metams 6 mėnesiams bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti dalį anksčiau paskirtos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę M. K. skirti – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti atliktos bausmės laiką pagal 2013 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2014 m. kovo 4 d.

D. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nuteisti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę D. A. skirti – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 2 metams 8 mėnesiams bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti dalį anksčiau paskirtos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę D. A. paskirti – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti atliktos bausmės laiką pagal 2013 m. vasario 18 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2014 m. kovo 4 d.

Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl žalos Privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už G. Š. ir J. V. suteiktas gydymo paslaugas tenkinti visiškai ir solidariai iš M. K. ir D. A. priteisti 13 507,65 Lt (trylikos tūkstančių penki šimtai septynių litų 65 centų) žalos atlyginimą Valstybinės ligonių kasos naudai.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu degėsių pavyzdžius prie specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) supakuotus pakete, prijungtus prie bylos ir perduotus teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-01142-12 medžiaga, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendį per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems M. K. ir D. A. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė