Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Veros Gortovanovos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis: A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą; A. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams; A. B. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 132 straipsnio 1 dalies, 135 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteista neturtinė žala nukentėjusiajai I. T. padidinta iki 80 000 Lt; iš A. B. paskirta išieškoti 1 000 Lt I. T. advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti; kita nuosprendžio dalis nekeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus T. T. sveikatos sutrikdymo) – trims mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteista nukentėjusiajai I. T. 10 198 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 3 200 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus T. K. sveikatos sutrikdymo) nutraukta, nesant nukentėjusiojo skundo pradėti procesą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo A. B. gynėja kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo aiškinimo ir taikymo bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį. Kasatorė nurodo, kad A. B. veikos kvalifikacija pagal BK 284 straipsnio 1 dalį grindžiama nepatvirtintomis prielaidomis, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir įrodymams. Gynėjos teigimu, tarp pažįstamų A. B., T. T. ir T. K. kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, smūgis T. T. buvo suduotas dėl asmeninių paskatų, jokių kitų asmenų nebuvo, todėl nebuvo ir įžūliu elgesiu demonstruojama nepagarba aplinkiniams. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl viešosios vietos aiškinimo yra netinkami. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad jos ginamasis tapačius veiksmus atliko ir prieš T. T., ir prieš T. K., tačiau veiksmai prieš pastarąjį buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir A. B. dėl šio kaltinimo baudžiamosios bylos dalis nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Teismai nustatė, kad įvykio vakarą prie parduotuvės „Lakaja“ vyko nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio muštynės. Tokių muštynių metu abi pusės vadovavosi puolamaisiais interesais ir smurtą naudojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Konflikto metu A. B. muštynių nenutraukė, po nukentėjusiojo suduotų smūgių buvo aktyvus ir kumščiuodamas į galvą ir į kaklą stengėsi sužaloti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atkreipdamas dėmesį į sužalojimų vietą (smogta į galvą ir į kaklą), smūgių kiekį ir sužalojimų padarymo būdą (2 smūgiai kumščiu, nuo vieno iš jų nukentėjusysis nukrito), galvos ir kaklo sumušimo aplinkybes (nubrozdijimai skruoste, kraujosrūvos lūpoje, sprande, slankstelinės arterijos plyšimas), nustatė, kad nuteistasis suprato savo pavojingų veiksmų pobūdį, nenorėjo atimti T. T. gyvybės, bet suduodamas kelis stiprius smūgius į gyvybiškai pavojingą kūno vietą numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Nors nuteistasis nebuvo suinteresuotas T. T. mirtimi, tačiau muštynių metu nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, A. B. pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė yra reali. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas smūgiuodamas rankomis ir kojomis į pavojingas gyvybei žmogaus kūno vietas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos Nr. 2K-299-2003, 2K-629/2004, 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K–469/2007 2K-281-2008, 2K-109/2009).

Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai apsvarstė A. B. padarytos veikos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamą nuteistojo kaltės formą, neteisingai atskleidė jos turinį, ir tai lėmė neteisingą veikos kvalifikavimą pagal neatsargaus ir tyčinio nusikaltimų sutaptį. Šis teismas išdėstė išsamius motyvus, kodėl nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į visas A. B. panaudotų smurtinių veiksmų aplinkybes ir jais sukeltus padarinius, konstatuotina, kad nuteistojo kaltė pasireiškė tyčia, nes jis suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė ne tik nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, bet ir jo gyvybės atėmimo galimybę ir tokiems padariniams buvo abejingas. Tokia nuteistojo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje sudėtį, todėl jo veika kvalifikuota teisingai.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kolegija atmeta kasatorės teiginius, kad A. B. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė bylos duomenis, kuriais remdamasis padarė priešingą išvadą negu pirmosios instancijos teismas, jog asmeninio konflikto tarp A. B. ir T. T. Senos Pašaminės kultūros centro antrame aukšte nekilo, ir A. B., elgdamasis įžūliai, be priežasties viešoje vietoje sudavė vieną kartą kumščiu sėdinčiam T. T. į veidą, nežymiai sutrikdydamas šio sveikatą ir visuomenės rimtį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tokia teismo išvada padaryta remiantis prielaidomis, tačiau nėra motyvų, kodėl teismas negalėjo remtis liudytojų T. K., A. B., V. L. ir A. V. parodymais, o liudytojos D. B. parodymus įvertino neteisingai. Skunde taip pat nenurodyta, kokias konkrečias BPK esančias įrodymų vertinimo taisykles apeliacinės instancijos teismas pažeidė. Pats įrodymų vertinimas, įrodymų pakankamumas teismo išvadoms pagrįsti yra fakto, o ne teisės klausimas, o kasacine tvarka apeliacinės instancijos nuosprendis gali būti tikrinamas tik teisės aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Į kasaciniame skunde esamus prieštaravimus, jog apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl BK 284 straipsnio sudėtyje numatytos viešosios vietos aiškinimo yra netinkami, atsakytina, kad šiuo klausimu padarytos apeliacinio teismo išvados atitinka teismų praktiką. Viešąja vieta teismų praktikoje pripažįstama tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, Nr. 2K-122/2008). Net ir tada, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-126/2006).

Į kasatorės argumentus, kad jos ginamasis tapačius veiksmus atliko ir prieš T. T., ir prieš T. K., tačiau veiksmai prieš pastarąjį buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atsakytina, kad pirmosios instancijos nutrauktoji bylos dalis apeliacine ir kasacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl nėra galimybių kvestionuoti šios veikos kvalifikavimo teisingumą.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 1 punkto, ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

Nuteistojo gynėja skunde nurodo, kad A. B. paskirtoji bausmė yra neteisinga, jo veikos atsitiktinio pobūdžio, o apeliacinės instancijos teismas objektyviai neįvertino nuteistojo asmenybės ir jo elgesio po padaryto nusikaltimo bei aktyvios atgailos: atsiprašymo, turtinės žalos atlyginimo ir sutikimo atlyginti neturtinę žalą. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad nepagrįstai buvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir neįvertinta, kad nuteistasis iškvietė greitąją medicinos pagalbą.

Kolegija pastebi, kad dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte esančios sunkinančios atsakomybę aplinkybės, kuri buvo nustatyta apygardos teismo nuosprendžiu, nuteistasis apeliacine tvarka nesiskundė. Todėl ši skundo dalis negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacine tvarka galima apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme ( BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad žemesnieji teismai nustatė, jog byloje yra duomenų, kad A. B. mėgino padėti T. T. – nuteistasis paskambino į policiją ir paprašė sujungti su greitąja medicinos pagalba bei ją iškvietė. Tačiau šiuos duomenis teismai paliko be jokio teisinio įvertinimo. Skambinimas telefonu ir greitosios pagalbos iškvietimas, sumušto T. T. patraukimas nuo gatvės ant žolės akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistasis tuoj po smurtinių veiksmų panaudojimo, matydamas sunkią nukentėjusiojo būklę, bandė išvengti sunkesnių padarinių. Šie faktai sudaro aplinkybę, kuri BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir tokią aplinkybę teisėjų kolegija nustato.

Dėl kitų skundo argumentų apie bausmės teisingumą atsakytina, kad vien bausmės dydžio klausimas, svarstymas, ar ji yra per griežta, ar per švelni, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pagal BPK 376 straipsnio nuostatas kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, gali sušvelninti bausmę, jei neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Tokie baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo atvejai, apeliacinės instancijos teismui nuteistajam A. B. nustatant bausmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį šiuo atveju yra kolegijos konstatuojami. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. B. skiriamos bausmės už kiekvieną veiką atskirai atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), yra neteisinga.

Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas, skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir už šį nusikaltimą nustatydamas vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę, tokios bausmės rūšies skyrimo nemotyvavo ir neatsižvelgė, kad A. B. pirmą kartą teisiamas už nesunkų nusikaltimą, todėl jam taikytina BK 55 straipsnyje esanti bausmių skyrimo taisyklė. Nesilaikant šio straipsnio reikalavimų, nemotyvuojant laisvės atėmimo bausmės paskyrimo pagrįstumo buvo pažeisti baudžiamojo įstatymo reikalavimai. Tai, kad už nesunkų nusikaltimą paskirta bausmė su kita bausme, paskirta už labai sunkų nusikaltimą, subendrinama apėmimo būdu, nėra aplinkybė, leidžianti nesilaikyti BK 55 straipsnyje esamų reikalavimų.

Antra, pagal teismų praktiką, apibendrintą Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos, skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos išvadose, teismai, skirdami bausmę, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turi įvertinti nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes: nužudymo padarymo būdą (smurto naudojimo intensyvumą ir jo pobūdį, panaudotus įrankius ir priemones), tyčios rūšį, poelgio motyvus ir kt. Į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. T. nužudymas buvo padarytas kaltininkui veikiant netiesiogine tyčia, nusikaltimo motyvas buvo asmeninio tarpusavio konflikto metu kilęs nuteistojo pyktis, smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį nebuvo intensyvūs, jie padaryti tarpusavio muštynėse nenaudojant specialių žalojimo įrankių. Šiose muštynėse aktyvus buvo ir nukentėjusysis. Šios aplinkybės rodo mažesnį nužudymo pavojingumo laipsnį. Nužudymo pavojingumo laipsnio reikšmė nustatant skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį negali būti visiškai neįvertinta ar sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms aplinkybėms.

Trečia, pagrįstai skunde nurodyta, kad vertinant nuteistojo asmenybę nebuvo atsižvelgta į tai, kad nužudymas buvo padarytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir į nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo, t. y neįvertinta, kad per metus, kol vyko bylos tyrimas ir bylos negarinėjimas teisme, jokių duomenų apie kokias nors kitas A. B. padarytas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus nebuvo gauta.

Taigi darytina bendra išvada, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini konstatavus netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Švelnesnės bausmės ir nauja subendrinta bausmė A. B. nustatoma, kolegijai vadovaujantis BK 41, 54, 55, 61 straipsniuose esančiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmių skyrimo motyvus, bei nustatant antrąją A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti, kad A. B. atsakomybę už BK 129 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą lengvina tai, kad jis sužalotam T. T. iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir taip bandė išvengti sunkesnių padarinių.

A. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki aštuonerių metų laisvės atėmimo.

A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti penkiasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. B. paskirti aštuonerius metus laisvės atėmimo.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.