Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. (D. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 24S129802, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 24S132290, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. balandžio 27 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. 2022 m. gegužės 2 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760114780, galiojantis iki 2025 m. gegužės 2 d.

Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena užsieniečio sutuoktinė. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 11 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini), o nuo 2024 m. gegužės 13 d. įdarbintas (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamento klausimyne pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. iki 2011 m. jis dirbo (duomenys neskelbtini) gamybos unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 m. iki 2018 m. – (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė T. B., kuriai leidimas laikinai gyventi išduotas kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojui. Pareiškėjo santuoka su minėtu asmeniu sudaryta 2023 m. gruodžio 26 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ, aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.).

UTPĮ 50 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai.

Sprendimas dėl leidimo panaikinimo priimtas ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, kuriame įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas (pakeičiamas) tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Migracijos departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

Bylos duomenimis, Migracijos departamentas gavo VSD 2024 m. gegužės 14 d. raštą Nr. 18-4472 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad VSD atliko asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą.

Asmuo dirbdamas (duomenys neskelbtini)“, kuri pavaldi (duomenys neskelbtini) architektūros ir statybos ministerijai, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, asmuo gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus aplinkybėms, Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms, – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Atsižvelgiant į tai ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S129802, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas taip pat informavo pareiškėją apie tai, kad 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 24S132290, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 29 d. iki 2026 m. lapkričio 28 d., uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismo vertinimu, 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas laikytinas išvestiniu, nes jis grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo.

Pareiškėjo tvirtinimu, priimant sprendimus, nebuvo atliktas išsamus tyrimas, išvada dėl jo grėsmės valstybės saugumui padaryta, vadovaujantis vien VSD raštu, nevertinant jo šeimyninių socialinių, ekonominių ryšių Lietuvoje, šeimos integracijos į Lietuvos visuomenės gyvenimą, galimų neigiamų pasekmių pareiškėjui. Pažeista teisė į jo šeimyninį gyvenimą. D. B. pasirinko atsitiktinai ir dėl asmeninių poreikių – siekdamas profesinio tobulėjimo bei finansinės naudos, o jokio lojalumo (duomenys neskelbtini) iš jo nebuvo reikalaujama, jis nepalaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimo, iš esmės nutraukęs ryšius su kilmės šalimi.

Pabrėžė, jog jis Migracijos departamente nebuvo išklausytas, nesuteikta galimybė teikti paaiškinimus ir įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamus sprendimus, Migracijos departamentas vertino atsakymus, pateiktus pildant Migracijos departamento klausimyną. Vadovaudamasis VSD raštu, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, kadangi pareiškėjas nuo 2010 iki 2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 iki 2018 m. – (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su faktine aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2010 m. iki 2011 m. bei nuo 2015 m. iki 2018 m. dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėse ir todėl jis yra galimas potencialus verbavimo taikinys (duomenys neskelbtini) režimo jėgos struktūroms.

Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais.

Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog į Lietuvą persikėlė kartu su savo šeima – sutuoktine T. B. ir nepilnamete sutuoktinės dukra Y. Z.. Jo sutuoktinė gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotoja, o podukrai leidimas suteiktas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kaip šeimos nariui. Dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjo santuoka buvo sudaryta, jau gyvenant Lietuvoje, iki tol jie buvo partneriai. Atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas dirbo Lietuvoje veikiančiose įmonėse. Šiuo metu šeima gyvena (duomenys neskelbtini), yra sudaryta buto nuomos sutartis, o podukra lanko (duomenys neskelbtini). Jis kartu su sutuoktine rūpinasi nepilnamete podukra, gyvena (duomenys neskelbtini) ir laiko šunį.

Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).

Teismo nuomone, ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2010 iki 2011 m. dirbo (duomenys neskelbtini) respublikinėje gamybos unitarinėje įmonėje, o nuo 2015 iki 2018 m. – (duomenys neskelbtini) respublikinėje unitarinėje įmonėje. Taip pat nurodė, jog neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į klausimą „Ar pritariate (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai, nurodė, kad nepritaria (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini), tačiau, vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens šie klausimai nebebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste.

Byloje nustatyta, jog skundžiami sprendimai buvo priimti, iš esmės vadovaujantis klausimyne pateiktais pareiškėjo atsakymais ir VSD išvada, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir turimus įrodymus.

Gero administravimo principas, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) – įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010 akcentavo, kad Chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas D. F. Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, skubotai, nebuvo surinkta pakankamai duomenų išvadai dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui konstatuoti, nebuvo pasiūlyta ir išaiškinta teisė pareiškėjui kaip silpnesnei pusei pateikti tyrimui visus reikšmingus įrodymus, iš esmės apsiribota tik biografijos faktais dėl jo darbinės veiklos.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktai reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A-556-336/2011). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas.

Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).Teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

Byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas, išskyrus Klausimyno užpildymą, Migracijos departamento nebuvo apklaustas, nebuvo išaiškinta teisė jam papildomus duomenis. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog nagrinėjamu atveju sprendimai priimti formaliu, apsiribojant vien formaliu procedūrų vykdymu.

Nors atsakovas atsiliepime nurodė, jog įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač dėl grėsmės valstybės saugumui, tačiau teismas pažymi, jog sprendimai, susiję su valstybės saugumu, turėtų būti priimami atsižvelgiant į proporcingumo principą, kuris reikalauja, kad valstybės institucijos, vertindamos galimas grėsmes, ne tik atsižvelgtų į bendrus aspektus, bet ir individualiai nagrinėtų kiekvieno asmens situaciją. Poreikis apklausti asmenį, kad būtų išaiškinta jo situacija, yra svarbus, ypač kai sprendimas gali turėti reikšmingų pasekmių asmens gyvenimui.

Be to, teisė būti išklausytam, kaip gero administravimo principo dalis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus ne tik suteikti asmeniui galimybę pateikti informaciją, bet ir aktyviai domėtis visomis su byla susijusiomis aplinkybėmis, rinkti papildomus duomenis ir atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nesilaikė šios pareigos. Teismas tai pripažįsta esminiu pažeidimu.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje skundžiami sprendimai buvo priimti, neatlikus išsamaus individualaus aplinkybių tyrimo ir vertinimo, į sprendimus perkeliant VSD išvadą bei pateikiant bendro pobūdžio argumentus, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų jų proporcingumo principo aspektu dėl jų neigiamų pasekmių pareiškėjui ir jo šeimai, nevertinant šeimos integracijos Lietuvoje, jo ryšių su kilmės šalimi nutraukimo aplinkybių.

Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti, priimti pažeidžiant gero administravimo principo imperatyvus, pagal kuriuos valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, tai sudaro pagrindą skundžiamus sprendimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies pagrindu panaikinti.

Bylą nagrinėjant teisme pareiškėjo buvo pateikti papildomi įrodymai, bei kita ko, ir dėl jo dalyvavimo protestuose prieš oficialią (duomenys neskelbtini) valdžios politiką, ir dėl šeimyninės padėties ir kt., tačiau bylą nagrinėjantis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas).

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjo atstovas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, jog pareiškėjas iš viso patyrė 598,95 Eur bylinėjimosi išlaidų už pasirengimą ir atstovavimą kliento interesams 2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje. Papildomai pareiškėjo atstovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei dokumentus, patvirtinančius minėtų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas Ž. K.. Rekomendacijų 5 punkte nurodyta, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Sąskaita už teisines paslaugas buvo surašyta 2024 m. rugsėjo 20 d. (2024 m. III ketvirtis), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2024 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 161 Eur). Rekomendacijų 8.19 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą taikomas 0,1 koeficientas. Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, jog teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas – iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Iš bylos duomenų matyti, jog 2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdis truko nuo 10.31 val. iki 12.07 val., t. y. apie 1 val. 36 min., tačiau atsižvelgus į Rekomendacijų 9 punkte suformuotą nuostatą, laikoma, jog teismo posėdis truko 2 val. Maksimalus dydis už pasirengimą teismo posėdžiui bei atstovavimą teisme – 345,76 Eur (2 161 Eur x 0,1 (koeficientas) x 2 (valandos) x 80 proc.). Šiuo atveju prašoma priteisti 598,95 Eur suma už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje viršija Rekomendacijose numatytą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 345,76 Eur.

Pareiškėjas už skundo pateikimą teismui taip pat yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtina prie bylos pateiktas 2024 m. birželio 6 d. mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į ABTĮ 34 ir 35 straipsnių, 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, minėtos išlaidos – 22,50 Eur – taip pat gali būti priteistinos pareiškėjui iš atsakovės.

Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti ir maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, taip pat tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, konstatuotina, jog pareiškėjas patyrė 368,26 Eur (345,76 Eur + 22,50 Eur) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. (D. D.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 24S129802.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 24S132290.

Priteisti pareiškėjui D. D. (D. D.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 368,26 Eur (tris šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.