- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-24
- Bylos Nr.
- AN2-432-806/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01061-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- D. A.
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Darius Karvelis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. A. atstovo advokato Dariaus Karvelio (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarimo, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. A., būdamas UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Bendrovė) vadovu nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. kovo 16 d. (iki bankroto bylos iškėlimo), žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį bei kad jo vadovaujama bendrovė yra nemoki (bendrovė nemoki buvo jau nuo 2018 m. sausio 1 d.), kaip bendrovės vadovas, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo ir nevykdydamas šios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2020 m. sausio 1 d., 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, pažeidė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, Institucija) teises, nepateikdamas teismui pareiškimo dėl UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo, todėl VMI 2021 m. vasario 4 d. su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A.“. Taip D. A. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
2. Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną D. A. atžvilgiu nutraukti.
3. Skunde nurodoma, kad šioje byloje turėjo būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaip įmonės vadovas yra kaltas dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pažeidimo. Šiuo atveju (nesant prokuroro instituto kaip baudžiamajame procese) asmens kaltę turėjo pagrįsti teismas, pagal pareiškėjo pateiktą pareiškimą. Tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo (ne tik pareiškėjas, teismas) turi turėti tokias pačias galimybes pateikti įrodymus dėl reikšmingų aplinkybių byloje, tam, kad įrodyti savo kaltės nebuvimą, kitu atveju būtų pažeisti nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, teisingo proceso, proporcingumo principai, teismas negali susidaryti išankstinės nuomonės apie asmens kaltę, įrodymų reikšmę.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teigiama, kad teismas, iš esmės nenurodydamas motyvų (pagrindinis motyvas buvo tai, kad procesas negali tęstis be galo), atmetė D. A. 2021-08-18 prašymą į teismo posėdį kviesti ir dėl reikšmingų bylai aplinkybių apklausti liudytojus. Teismui pateiktame prašyme buvo nurodyta, kad liudytojos J. T. ir D. B. gali paliudyti apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vykdomą veiklą įmonėje (ar jos nevykdymą), faktinius įmonės vadovus. Pagal D. A. paaiškinimus (taip pat galimų liudytojų parodymus) jis tebuvo formalus UAB „A.“ vadovas, o faktiniai vadovai buvo kiti asmenys – buvusios vadovės I. B. brolis Ž. A. ir asmuo A. S. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. A. buvo paprašytas tik laikinai atstovauti įmonę baudžiamajame procese, kuriame dalyvavo bendrovė, todėl nieko apie įmonės veiklą nežinojo ir vadovo funkcijų neatliko.
5. Nurodoma, jog UAB „A.“ buvusi savininkė ir vadovė I. B. teismo posėdyje nurodė, kad ji nieko apie bendrovę ir jos veiklą nežinojusi, tik kalbėjusi su broliu dėl vadovo pakeitimo – D. A. vietoj jos paskyrimo. Taip pat ji nurodė, kad įmonė priklausė D. A. Toks liudijimas yra prieštaringas, visų pirma, dėl to, kad I. B., pati būdama įmonės vadove ir savininke, dėl kito asmens – D. A. paskyrimo vadovu tarėsi ne su juo (kaip turėtų būti, jei jis būtų faktinis įmonės savininkas), bet su savo broliu Ž. A. Kita vertus, jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes ji liudijo apie galimai savo giminaičio padarytus teisės pažeidimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nutarime jais rėmėsi.
6. Atkreipiamas dėmesys, kad viena iš nurodomų teismo aplinkybių yra ta, kad bendrovė po D. A. paskyrimo bendrovės vadovu (2017-09-17) veiklos nevykdė. Tai nurodė teismo posėdyje apklausta buvusi UAB „A.“ buhalterė B. G. Tačiau pagal byloje esančias PVM deklaracijas už 2017 ir 2018 metus įmonei susidarė mokestiniai įsiskolinimai, taigi byloje esantys įrodymai prieštaravo vieni kitiems, tačiau pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino. Pastebima, kad VMI, kuri yra pareiškėjas šioje byloje, turėtų turėti duomenis, pagal kokius sandorius susidarė PVM nepriemokos, taigi galėtų pateikti informaciją ir kokios buvo sandorio šalys ir kurie asmenys pasirašė sutartis. Taip pat VMI galėtų pateikti informaciją, kuris asmuo pateikė PVM deklaracijas už 2017 ir 2018 metus. Tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir jo advokatui tokios informacijos VMI nesuteikia (ANK 640 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
7. Teigiama, kad nesuteikus galimybės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui apklausti savo liudytojus teismo posėdyje, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, kuri garantuojama Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos deklaracijos 6 straipsnyje, Administracinių nusižengimų kodekse. Pažymima, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką administracinės sankcijos pagal savo pobūdį ir sunkumą prilyginamos baudžiamajai atsakomybei, todėl administraciniame procese taip pat nuosekliai turi būti taikomi teisės į gynybą, rungtyniškumo ir kiti teisingo bylos nagrinėjimo principai. Kita vertus, teismui nenustačius visų reikšmingų aplinkybių byloje, teismas negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo byloje.
8. Pastebima, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teismo nurodytų faktų, kad jis buvo UAB „A.“ vadovas, todėl yra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas, neneigė, o jo nevisiškai nuoseklių paaiškinimų davimas teismo posėdyje yra susijęs su pakankamai dideliu laikotarpiu nuo įvykusių faktų ir teismo posėdžio. Tačiau tai savame nepatvirtina jo kaltės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymima, kad pagal teismų praktiką yra pripažįstami de jure ir faktinis juridinio asmens vadovai, atitinkamai nustatant ir jų atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad faktiškai UAB „A.“ vadovavo akcininkės brolis Ž. A. ir asmuo A. S. Teismas, netenkindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymo dėl liudytojų į posėdį kvietimo, užkirto kelią nustatyti, ar D. A. buvo faktinis įmonės vadovas, ar tik de jure vadovas, tuo pačiu negalėjo objektyviai ir pagrįstai apsispręsti dėl jo kaltės įvykdžius administracinį nusižengimą. Pastebima, kad visi teismo išaiškinimai – ratio decidendi ir obiter dictum turi reikšmės traukiamo atsakomybėn asmens teisėms ir interesams galimuose vėlesniuose teisiniuose procesuose.
9. Pastebima, jog teismas, nustatydamas, kad bendrovė buvo nemoki jau 2018 metais, remiasi nauja 2020 metų teismų praktika. Pažymima, kad konstatuojant įmonės nemokumą pagal tuo metu galiojusį Įmonių bankroto įstatymą, reikėjo, kad įmonė ne tik nevykdytų įsipareigojimų, bet ir kad jos įsipareigojimai viršytų pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl teismas, neturėdamas finansinės atskaitomybės dokumentų ar kitų įrodymų, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad bendrovė buvo nemoki nuo 2018 metų.
10. Nurodoma, jog teismas, kita vertus, niekaip nepagrindė, jog D. A. žinojo apie bendrovės skolas, kad Valstybinė mokesčių inspekcija apie jas informavo. Pažymima, kad pats teismas konstatavo, jog nuo D. A. paskyrimo bendrovės vadovu, bendrovė nevykdė jokios veiklos, taigi visiškai galima situacija, kai bendrovės vadovas nežino apie neveikiančios įmonės skolas, ypač tuo atveju, jei ne jis faktiškai vadovauja bendrovei. Teismo buvo prašoma išsiaiškinti, dėl kokių bendrovės sudarytų sandorių atsirado 2017, 2018 metų PVM nepriemoka, kas pateikė mokestines deklaracijas, kas sandorius sudarė. Teismas nesiaiškino šių aplinkybių, nors tuo atveju, jei tokie sandoriai buvo sudaryti bendrovės vadovui nežinant, tai ne tik galėtų šalinti jo kaltę dėl pažeidimo šioje byloje, bet būtų svarstytina ir baudžiamosios atsakomybės asmenims, sudariusiems tokius sandorius, taikymo galimybė (BK 300 straipsnis).
11. Pažymima, kad byloje esantys įrodymai: traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai, liudytojų parodymai (liudytoja B. G. parodė, kad po D. A. paskyrimo vadovu, bendrovė veiklos nevykdė), deklaracijos (jose nėra įrašyta D. A. pavardė) nepatvirtina ir netgi paneigia, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo žinojo apie susidariusias bendrovės mokestines skolas, o pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, kad ji kokiu nors būdu nuo 2017 iki 2021 metų informavo bendrovės vadovą apie susidariusias mokestines skolas, nors pačios duomenų bazėje yra D. A. telefono numeris ir elektroninis paštas. Kita vertus, ištyrus visus galimus įrodymus byloje (išklausius administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, liudytojus, išnagrinėjus deklaracijų pateikimo aplinkybes), galėtų būti paneigtas ir D. A. galėjimas žinoti apie juridinio asmens nemokumą ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
12. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas skundžiamame nutarime nenurodė, kokia kaltės forma buvo padarytas nusižengimas, nes nebuvo ištyręs visų reikšmingų bylai aplinkybių: ar D. A. faktiškai vadovavo įmonei, ar jis sudarė sandorius, dėl kurių susidarė PVM nepriemoka, dėl kurių buvo iškelta bankroto byla, ar jis turėjo ir galėjo žinoti apie bendrovės įsiskolinimą. Konstatuojama, kad teismas negalėjo nurodyti, ar yra D. A. kaltė darant administracinį nusižengimą, kokia jos forma, o tuo pačiu padaryto nusižengimo pavojingumo laipsnis.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas J. Čebelis prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad bendrovių administracijų vadovų, kurie dirba bendrovėje pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifiška. Viena vertus, administracijos vadovus įstatymai pripažįsta bendrovių darbuotojais ir jiems yra taikomos kai kurios darbo įstatymų nuostatos. Kita vertus, akcinės bendrovės administracijos vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti. Akcinės bendrovės administracijos vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt. (bylos Nr. 3K-7-760/2001). Įmonės vadovo teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau ir – ABĮ) nuostatos.
15. Institucijos nuomone, šiuo atveju atleidimas iš Sodros nereiškia, kad įmonės vadovas yra atleidžiamas nuo įmonės vadovavimo pareigų. Atleidimas Sodroje tik leidžia Sodrai neapskaityti Sodros įmokų. Be to, vadovo atleidimas turėtų būti įformintas pagal Akcinių bendrovių įstatymą. Šio įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų (valdybos arba stebėtojų tarybos), o jeigu jie bendrovėje nesudaromi, – visuotinio akcininkų susirinkimo teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą direktorių. Taigi priimti sprendimą atšaukti iš pareigų direktorių, o tokio sprendimo pagrindu ir nutraukti tarp įmonės ir direktoriaus sudarytą darbo sutartį, gali tik įmonės akcininkai, visuotinio akcininkų susirinkimo metu (susirinkimas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip pusę visų balsų turintys akcininkai, o sprendimas dėl direktoriaus atšaukimo iš pareigų priimamas dalyvaujančių akcininkų balsų dauguma).
16. Teigiama, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad UAB „A.“ visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo būtų pranešęs VĮ Registrų centrui apie vadovo pavedimo sutarties pasibaigimą (įgaliojimų), taip pat naujo bendrovės vadovo išrinkimą. Tai patvirtina byloje esantis VĮ Registrų centro išrašas. Iš šio išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2017-09-17 t. y. nuo D. A. paskyrimo UAB „A.“ vadovu iki 2021-03-16 (bankroto bylos iškėlimo UAB „A.“ dienos) Juridinių asmenų registre nėra registruoti jokie pasikeitimai, susiję su vadovo D. A. atleidimu ir naujo vadovo paskyrimu.
17. Pažymima, kad CK 2.62 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog juridiniai asmenys privalo juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą visus įstatymų reikalaujamus duomenis (atskleidimo principas). Duomenys apie juridinio asmens valdymo organų narius yra privalomi nurodyti juridinių asmenų registre (CK 2.66 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o šių duomenų pakeitimai įsigalioja tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre, išskyrus įstatymų numatytas išimtis (CK 2.66 straipsnio 5 dalis). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įstatymas įpareigoja juridinius asmenis Juridinių asmenų registre nurodyti apie save ir savo veiklą visus įstatymų reikalaujamus duomenis (atskleidimo principas) (CK 2.62 str. 3 d.), o duomenys apie juridinio asmens valdymo organų narius ar administravimo organo narius, remiantis Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407, 18.7 punktu yra registruotini registre, Institucijos nuomone, šiuo atveju yra teisinis pagrindas D. A. vertinti kaip vienasmenį bendrovės valdymo organą. Pažymima, kad nenuginčijus esančių ir nepateikus naujų duomenų apie Bendrovės vadovą juridinių asmenų registro tvarkytojui, Juridinių asmenų registre nurodyti duomenys laikytini teisingais.
18. Nurodoma, kad ABĮ 37 str. 6 d. numato, jog tuo atveju, kai bendrovės vadovą išrinkęs bendrovės organas nepriima sprendimo atšaukti atsistatydinimo pranešimą pateikusį vadovą, apie darbo sutarties su juo pasibaigimą juridinių asmenų registro tvarkytojui praneša atsistatydinęs bendrovės vadovas. Šiuo atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nepateikė jokių įrodymų, jog jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas šiuos duomenis įregistruoti viešame registre. Siekiant užtikrinti juridinių asmenų duomenų tikrumą ir atnaujinimą keičiantis juridinių asmenų registro duomenims, CK 2.66 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas, jog juridinių asmenų registrui teikiami duomenys (tarp jų ir apie įmonės vadovo pasikeitimą) įsigalioja tik nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre. Todėl įvertinus Juridinių asmenų registro duomenis darytina išvada, kad bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo įsiteisėjimo dieną, t. y. 2021-03-16 D. A. buvo minėtos įmonės vadovu. Kadangi Institucija objektyviai negali nustatyti kitų asmenų, kurie faktiškai įgyvendina įmonės vadovo funkcijas, ji remiasi viešuose registruose pateikiama informacija. Institucijos nuomone, byloje pateikti duomenys apie galimą D. A. atleidimą iš UAB „A.“ vadovo pareigų nepaneigė Juridinių asmenų registro duomenų, kuriais vadovaujantis nustatyta, kad UAB „A.“ vadovu nuo 2017-09-17 iki 2021-03-16 buvo D. A., todėl jam taikytinos visos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įmonės vadovui nustatytos teisės ir pareigos, tarp jų ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei esant nemokiai.
19. Nurodoma, kad ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pareiga įmonės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta, todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).
Žemesnės instancijos teismas
20. Pažymima, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 10 177,29 EUR, iš kurių 9 968,72 EUR pridėtinės vertės mokestis ir 208,57 EUR šio mokesčio delspinigiai. Institucijos duomenimis, Bendrovės vardu nėra ir nebuvo įregistruota nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1704-562/2021 atsakovė UAB „A.“ teismui nepateikė atsiliepimo bei reikalaujamų dokumentų. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentus viešam registrui yra pateikusi tik už 2016 metus. Juridinių asmenų registro duomenimis Bendrovė nėra teikusi finansinės atskaitomybės už 2017, 2018, 2019 metus. Tokiu būdu pažeidžia ABĮ 58 straipsnyje įtvirtintas pareigas – neteikia Juridinių asmenų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentų. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad viešaisiais duomenimis, Bendrovėje nėra apdraustųjų asmenų; nenustatė, jog bendrovei inicijuota restruktūrizavimo byla. Bendrovė su valstybės biudžetu neatsiskaito nuo 2018 metų, neturi nekilnojamojo turto, nėra duomenų apie gaunamas pajamas. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, kad bendrovė negali laiku vykdyti turtinių prievolių, kad yra nemoki ir Bendrovei buvo iškelta bankroto byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 7 dalies pagrindu. Įvertinus tai, kad UAB „A.“ jau nuo 2018 m. neatsiskaitė su valstybės biudžetu, yra nemoki, bendrovės vadovas D. A. nuo 2018 m. neatsiskaitęs su valstybės biudžetu turėjo pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė.
21. Institucija mano, kad teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, kurioje apeliantas patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 str. 1 d. ir konstatavęs, jog D. A. yra padaręs ANK 120 str. 1 d. numatytą kreditoriaus teisių pažeidimą, skirdamas jam nuobaudą, tinkamai įvertino ANK 34 str. 2 ir 6 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, taip pat D. A. asmenybę, visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, numatytas ANK 35 ir 36 straipsniuose.
22. Pažymima, kad CK 6.930¹ str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pažeidimo padarymo metu UAB „A.“ buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau apeliantas nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal sankciją už padarytą nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ANK 22 straipsnyje numatytų baudos tikslų. Teismas baudą už padarytą administracinį nusižengimą paskyrė įvertinęs visas reikšmingas šio klausimo sprendimui aplinkybes. Teismas įvertino pažeidėjo asmenybę, jo padarytų pažeidimų pobūdį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymima, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.
23. Atkreipiamas dėmesys, kad vien administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, nes skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011), todėl, Institucijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-09-21 nutarimą administracinio nusižengimo byloje.
24. Institucijos manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Administracinė nuobauda teismo nutarimu paskirta nepažeidus ANK 32 straipsnio, 34 straipsnio reikalavimų, ji proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 str. 1 d., požymius bei pagrįstai individualizavo D. A. skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. A. atstovo advokato Dariaus Karvelio apeliacinis skundas atmetamas.
25. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės ginčija aplinkybes, kad teismas įrodė D. A. kaltę dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Atsižvelgiant į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šia apimtimi.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. A. kaltu padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, padarė pagrįstas išvadas ir teisingai taikė įstatymą.
27. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, tame tarpe pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas teismui. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose.
28. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nurodoma, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. Tokia įmonės vadovo pareiga yra imperatyvi, ĮBĮ nuostatos nenurodo jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos, todėl teismų praktikoje, aiškinant aptariamas nuostatas, yra deklaruota, kad pareigos kreiptis laiku nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan.
29. Taigi, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su įmonės nemokumu. Įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
30. Pagal formuojamą teismų praktiką, juridinio asmens nemokumas siejamas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-17-511/2020, Nr. 2AT-2-303/2021).
31. Bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti tokios įmonės kreditorių ir paties juridinio asmens interesus. Dėl to ĮBĮ normos nustato įmonės vadovui pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai nemokiai įmonei iškėlimo. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
32. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos, arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-469/2015, Nr. 3K-3-170-219/2020 ir kt.).
33. Vertinant, ar D. A. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, būtina nustatyti tikslų jo vadovavimo UAB „A.“ laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog iš pranešimo apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią matyti, kad D. A. buvo priimtas dirbti UAB „A.“ pagal neterminuotą darbo sutartį. Iš išrašo apie asmens darbovietę nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 28 d. matyti, kad D. A. dirbo, be kita ko, UAB „A.“ (draudiminiai laikotarpiai nuo 2017 m. spalio iki 2018 m. sausio), t. y. D. A. UAB „A.“ buvo vadovu nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. kovo 16 d.
34. Nustačius, kad D. A. nuo 2017 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. kovo 16 d. buvo UAB „A.“ vadovu, kuriam kyla pareiga, esant pagrindui, pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręstina, jog jis atitinka ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto specialaus subjekto požymius ir gali būti traukiamas atsakomybėn pagal šią teisės normą.
35. Apeliantas ginčija D. A. kaltę dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nurodydamas, remdamasis teismų praktika, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo tik de jure vadovas, o faktinis įmonės vadovas buvo kitas asmuo (asmenys). Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
36. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai, esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka kitas asmuo – įmonės darbuotojas, akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys, kt., faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas), pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Tai reiškia, kad faktiniu bendrovės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai.
37. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad D. A. kaip įmonės vadovo funkcijas būtų atlikęs kitas asmuo, t. y. faktinis vadovas, kadangi, minėta, nuo aktualaus D. A. paskyrimo bendrovės vadovu, bendrovė nevykdė jokios veiklos, taigi joks šios bendrovės akcininkas negali būti laikomas de facto įmonės vadovu – joks akcininkas aktyviai neveikė kaip vadovas. Taip pat pastebėtina, kad teismų praktika, kuria remiasi apeliantas, nustato atvejus, susijusius su vadovo civilinės atsakomybės taikymu, o nagrinėjamu atveju D. A. taikytina sunkesnė – administracinė – atsakomybė, kuri yra susijusi ne su santykiais su trečiaisiais asmenimis, sudarant sandorius (už kurių sudarymą gali kilti atsakomybė, be kita ko, faktiniam įmonės vadovui), o įstatyme numatytų imperatyvių įpareigojimų nevykdymu. Kita vertus, net ir nustačius, kad įmonei vadovauja faktinis vadovas, tai neatleidžia de jure bendrovės vadovo nuo pareigos laikytis, be kita ko, imperatyvių įstatymo reikalavimų.
38. Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis; nesant asmens kaltės negalima jo administracinė atsakomybė.
39. Pagal teismų praktiką, kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015, 2AT-44-976/2016).
40. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nedetalizavo padaryto administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės bei papildomai neapklausė liudytojų, nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pritaikė bendrovės vadovui D. A. atsakomybę be kaltės, t. y. kad jis nėra kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Vertinant D. A. veiksmus (neveikimą) bei jo paaiškinimus dėl padaryto administracinio nusižengimo, laikytina, kad jis administracinį nusižengimą padarė tyčine kaltės forma, t. y., kaip pagrįstai ištyręs bylos medžiagą nustatė pirmosios instancijos teismas, jog D. A., būdamas įmonės vadovu ir suprasdamas finansinės padėties sunkumą (D. A. teismui nurodė, kad gerai žinojo apie bendrovės vykdomas veiklas, jos būklę, turėjo patirties su įmonėmis), privalėdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, minėtų veiksmų nesiėmė, taip pažeisdamas kreditorių teises.
41. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent bendrovės vadovas privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai. Pagal formuojamą LAT praktiką bendrovės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vien tai, kad D. A. nesiejo savęs su vadovui įmonėje keliamomis pareigomis, be kita ko, įstatymų laikymosi užtikrinimo bendrovės veikloje pareiga, šiuo atveju nenustačius kitų atsakingų asmenų, kadangi nustatyta, kad įmonė veiklos nevykdė, neatleidžia jo nuo atsakomybės dėl padaryto įstatymo pažeidimo, t. y. nagrinėjamu atveju D. A. yra vienintelis atsakingas asmuo už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą. D. A., būdamas, kaip nurodė, tik formalus bendrovės vadovas trumpam laikui, vėliau nenorėdamas būti saistomas su vadovo statusui įstatymų keliamomis pareigomis, galėjo atsistatydinti iš bendrovės vadovo pareigų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, taigi nagrinėjamu atveju yra pagrįstai laikomas tinkamu administracinės atsakomybės subjektu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl D. A. kaltės, todėl priėmė pagrįstą nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai D. A. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. A. atstovo advokato Dariaus Karvelio apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.