- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- e2A-1363-889/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Kristina Domarkienė, Milda Skersienė
- Atsakovas
- MB „Kava Jums“
- Ieškovas
- S. Z.
- Trečiasis asmuo
- G. B.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Albinos Pupeikienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės MB „Kava Jums“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Z. ieškinį atsakovei MB „Kava Jums“, trečiajam asmeniui G. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės MB „Kava Jums“ 1 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Nurodė, kad ji 2018 m. liepos 31 d., atsakovės atstovu prisistačiusiam G. B. prašant, pervedė atsakovei 1 000 Eur. Atsakovės atstovas G. B. prašė paskolinti 1 200 Eur rūbų užsakymui, tačiau ji sutiko paskolinti tik 1 000 Eur. Aptarė, kad, jei ieškovė norės, už skolą galės pasirinkti jai asmeniškai tinkančių suknelių. 2018 m. rugpjūčio 16 d. G. B. atvežė ieškovei į namus tris dėžes rūbų, kurias ji atsisakė priimti, nes jų nebuvo užsisakiusi. Tačiau G. B. paliko dėžes, pasakęs, kad ieškovė jas peržiūrėtų – gal kas tiks ir patiks. Peržiūrėjusi rūbus pamatė, kad rūbai jai netinka, nes yra neaiškios kokybės ir kilmės, tarp jų nebuvo žadėtų suknelių. Ji ne kartą skambino G. B. prašydama pasiimti rūbus, tačiau jis nurodė, kad rūbus ji galinti parduoti turguje. 2018 m. rugpjūčio 28 d. G. B. atnešė nepasirašytą MB „Kava Jums“ sąskaitą faktūrą, išrašytą 1 200 Eur sumai, tačiau ieškovė atsisakė ją pasirašyti. Supratusi, kad vietoj paskolintų pinigų jai norima įkišti nereikalingus, neaiškios kilmės ir kokybės rūbus, ieškovė 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą. 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, nes tokio pobūdžio ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. 2018 m. rugsėjo 28 d. ieškovės atstovas advokatas kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti 1 000 Eur. Atsakovė elektroniniame laiške atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad prekės pristatytos, o dėl jų grąžinimo nesikreipta. 2018 m. spalio 28 d. ieškovė grąžino atsakovei dėžes su rūbais, tačiau G. B. atsisakė pasirašyti grąžinimo–perdavimo aktą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 1 000 Eur sumokėto avanso, 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 1 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir atsakovės poziciją, kad ieškovė užsakė 150 vnt. prekių „miksą“ po 8 Eur už vienetą, nežinodama prekių asortimento, konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovė ketino užsiimti ūkine komercine veikla, tačiau, pamačiusi prekes (kiekį, asortimentą ir kokybę) ir įvertinusi jų įsigijimo kainą bei realią galimybę parduoti už įsigijimo kainą ar brangiau, persigalvojo ir nusprendė prekes grąžinti. Akivaizdu, kad nurodytas prekių kiekis skirtas ne tik asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl tarp šalių susiklostę santykiai neturi visų būtinųjų vartojimo santykių požymių ir vartojimo sutarties normos netaikytinos. Teismas nusprendė, kad tarp šalių susiklostė ne vartojimo, bet bendrieji pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
2.2. Teismas, įvertinęs, jog ieškovė yra garbaus amžiaus, turi specialųjį vidurinį išsilavinimą, ūkinės komercinės veiklos nevykdo, galbūt tik ketino ją vykdyti, o atsakovė yra komercinę veiklą vykdantis ūkio subjektas, pripažino, kad ieškovė (pirkėja) yra silpnesnioji sutarties pusė.
2.3. Teismas nurodė, jog sutarties sąlygos nėra visiškai aiškios, pristatytas prekių kiekis didelis. Atsižvelgdamas į šalių nurodytą ir nuotraukose užfiksuotą prekių asortimentą, įvertinęs šalių paaiškinimus, kokiomis prekėmis ir kainomis buvo prekiaujama atsakovės prekybos vietoje, teismas neatmetė galimybės, kad ieškovei buvo pristatytos selektyviai atrinktos, mažiau paklausios bei įsigijimo kainą atitinkančios prekės. Tikėtina, jog ieškovė atsakovės parduotuvėje apžiūrėjo ir matavosi kitokio asortimento, geresnės kokybės ir brangesnes prekes, t. y. ieškovė atsakovės vardu veikusio trečiojo asmens buvo įkalbėta dėl dvigubai didesnio prekių kiekio ir galbūt suklaidinta dėl prekių kokybės ir asortimento „mikse“. Šiuo atveju egzistuoja ginčas dėl sutarties dalyko ir abejonių, remiantis byloje esančiais duomenimis, visiškai pašalinti neįmanoma. Kai aiškinant sutartį neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta (Civilinio kodekso 6.329 straipsnis). Laikant, kad sutartis nesudaryta, išnyksta avanso perdavimo pagrindas, ir jis turi būti grąžintas pirkėjai (ieškovei) kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalis).
2.4. Darant prielaidą, kad ieškovė visgi užsakė 150 vnt. bet kokių prekių „miksą“, nežinodama tikslaus asortimento, konstatuotina, jog pirkėjas turi teisę nurodytais įstatyme nustatytais atvejais atsisakyti sutarties. Šiuo atveju ieškovė tą pačią prekių pristatymo dieną ir vėliau ne mažiau nei 4 kartus kreipėsi telefonu į pardavėją, prašydama atsiimti prekes. Ieškovės pozicija dėl atsisakymo priimti pristatytas prekes yra nuosekli. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai per protingą terminą informavo atsakovę apie tai, kad prekės ieškovei netinka dėl kiekio, asortimento ir kokybės ir ji atsisako sutarties. Prekės yra grąžintos atsakovei ir trečiajam asmeniui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai per protingą terminą informavo atsakovę apie tai, jog prekės jai netinka dėl kiekio, asortimento ir kokybės ir ji atsisako sutarties, nepagrįsta. Nei atsakovės atstovė, nei atsakovė nepatvirtino, jog ieškovė iš karto po prekių pristatymo pareiškė atsakovei pretenziją dėl prekių kokybės ir asortimento. Ieškovės atstovas advokatas pateikė pretenziją dėl paskolos grąžinimo, taip pat ir ikiteisminis tyrimas inicijuotas dėl to, jog atsakovė negrąžina 1 000 Eur paskolos. Taigi nurodyta teismo išvada nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovės ieškinyje nurodytos kitos faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą, o tai suponuoja išvadą, jog teismas, priimdamas sprendimą, peržengė ieškinio ribas – išnagrinėjo bylą remdamasis faktais, kurių ieškovė nenurodė, ir rėmėsi įrodymais, kurių byloje nėra.
3.2. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog tarp šalių susiklostė santykiai, susiję su individualiais požymiais apibūdintomis prekėmis. Šalys susitarė dėl prekių, bet ne dėl prekių specifikacijos.
3.3. Tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta, patvirtina ieškovės atliktas 1 000 Eur sumos mokėjimo pavedimas. Taip pat buvo sutarta ir dėl prekių kiekio – 150 vienetų, daiktų pavadinimas – „miksuotos“ prekės, o tai reiškia – įvairaus asortimento rūbai. Duomenų, jog ieškovė, kaip pirkėja, per protingą terminą pranešė atsakovei, kad atsisako priimti daiktus, nėra. Poziciją apie neva netinkamą asortimentą ir kiekį ieškovė pareiškė tik bylos nagrinėjimo metu. Nesant duomenų, jog ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė sutarties, nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
3.4. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė laikytina silpnesniąja sutarties šalimi. Ieškovė turi patirties vykdant ūkinę komercinę veiklą, turi technologo išsilavinimą, nėra duomenų, jog dėl amžiaus negalėtų priimti savarankiškų sprendimų.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
4.1. Ieškovė nurodo, jog jokių prekių neužsakinėjo, sąskaitų nepasirašinėjo.
4.2. Ieškovė neigia, jog turi patirtį vykdant ūkinę komercinę veiklą: žuvimi prekiavo tik kaimynui paprašius jo ligos ar atostogų metu.
Atsiliepimas
5. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovas advokatas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
5.1. Nors ieškovė, tiek nagrinėjant bylos pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą, tiek antrąjį kartą, nurodė, kad pinigus paskolino, tačiau apeliacinės instancijos teismui įsiteisėjusia nutartimi pripažinus, jog šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, byla buvo nagrinėjama ir šalių atstovai visus paaiškinimus davė būtent dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovės atstovas sutiko, jog šalių santykiams taikytinos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Taigi pirmosios instancijos teismas ir šalys (ieškovės atstovas) nenukrypo nuo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartyje suformuluoto ginčo dalyko.
Šalies argumentai
5.2. Ieškovės atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalis siejo ne vartojimo, o bendrieji pirkimo–pardavimo santykiai. Ieškovė neketino verstis ūkine komercine veikla. Ieškovė nėra verslininkė, todėl negalėjo rūbų pirkti verslo reikmėms.
5.3. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovė užsakė būtent tokio asortimento prekes, todėl laikytina, kad ieškovė pagrįstai nepriėmė rūbų. Ieškovė norėjo įsigyti tik kelias sukneles, o tarp atvežtų rūbų suknelių išvis nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai tenkino dar ir dėl to, kad ieškovė prekių faktiškai nepriėmė. Ieškovė nepasirašė jokio rūbų priėmimo–perdavimo akto, o PVM sąskaita faktūra buvo pateikta tik 2018 m. rugpjūčio 27 d., tačiau ieškovė jos taip pat nepasirašė. Be to, ieškovė pristatė jai paliktus rūbus atsakovės buveinės bei atsakovės atstovės ir trečiojo asmens gyvenamosios vietos adresu.
5.5. Tiek vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, tiek bendrosios pirkimo–pardavimo sutarties teisės normos suteikia teisę atsisakyti prekių. Įstatymas atsisakymui nenustato privalomos rašytinės formos, todėl, įrodžius atsisakymą kitais leistinais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino.
5.6. Pirkimo–pardavimo sutarties esminės sąlygos yra prekių kaina, kiekis, asortimentas ir kokybė. Atsakovė turėjo įrodyti tai, kad ieškovė užsakė būtent tokio kiekio, asortimento ir kokybės prekes, ir kainą. Atsakovei neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų, laikytina, jog ieškovė pagrįstai grąžino atsakovei rūbus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismui, byloje nustatytos tokios aplinkybės. Ieškovė S. Z. ir G. B. bei J. V. pažįstami nuo 2014 m., kai ieškovė įsigijo kavos aparatą iš tuo metu ūkinę komercinę veiklą vykdžiusio G. B.. Nuo to momento iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio G. B. ieškovei tiekė kavą ir teikė kavos aparato aptarnavimo paslaugas. Trečiasis asmuo G. B. ir J. V. veda bendrą ūkį ir kartu gyvena. Mažosios bendrijos (MB) „Kava Jums“ steigėja, dalyvė ir vadovė yra J. V.. Pagrindinė veikla – kavos kapsulių, kavos aparatų pardavimas, aptarnavimas. 2018 m. bendrija prekiavo ir drabužiais.
8. 2018 m. liepos mėnesį G. B., pristatęs ieškovei kavą, informavo, kad prekiauja ir drabužiais, ir pasiūlė ieškovei jų įsigyti. Ieškovė, prieš tai apsilankiusi G. B. nurodytoje prekybos vietoje Klaipėdoje, kurioje rūbais prekiavo J. V., 2018 m. liepos 31 d. pervedė į atsakovės MB „Kava Jums“ sąskaitą 1 000 Eur, mokėjimo paskirtis – avansas.
9. Atsakovė MB „Kava Jums“ 2018 m. rugpjūčio 1 d. atliko du pirkimus Nr. 9282 ir Nr. 9283, abu kartus pirkta iš Zitel Grosshandel Import-Export e. k. po 150 vnt. rūbų (1 vieneto kaina 4,18 Eur) iš vokiškų katalogų KLING, WENZ MONA, mokėta po 627,01 Eur. 2018 m. rugpjūčio 2 d. atsakovė atliko 2 po 627,01 Eur mokėjimus pagal išankstinio mokėjimo sąskaitas. Kaip paaiškino atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo, vienas užsakymas – jiems, kitas – ieškovei. G. B. ir J. V. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ryte pristatė ieškovei S. Z. 150 vnt. įvairių drabužių, supakuotų 3 dėžėse. Ieškovė S. Z. su G. B. apžiūrėjo ir suskaičiavo prekes. Prekių perdavimo–priėmimo aktas nesudarytas, sąskaita faktūra nepateikta. Ieškovė po drabužių pristatymo 2018 m. rugpjūčio 16 d., 2018 m. rugpjūčio 22 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. tris kartus skambino G. B. telefonu. G. B. 2018 m. rugpjūčio 27 ar 28 d. pristatė ieškovei 2018 m. rugpjūčio 17 d. data MB „Kava Jums“ ieškovei išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. KJ 342 už rūbus iš vokiškų katalogų KLING, WENZ MONA („miksas“, suma – 1 200 Eur). Sąskaitoje nurodyta, jog 2018 m. liepos 31 d. gautas 1 000 Eur avansas. Ieškovė sąskaitos nepasirašė.
10. Ieškovė 2018 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, jog jai nebuvo grąžinta paskolinta 1 000 Eur suma. Ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Ieškovės atstovas advokatas 2018 m. rugsėjo 18 d. pateikė atsakovei MB „Kava Jums“ pretenziją dėl 1000 Eur avanso grąžinimo. Atsakovė atsakė į pretenziją, nurodydama, kad 1 000 Eur suma buvo sumokėta kaip avansas už prekes, prekės buvo pristatytos, S. Z. dėl prekių grąžinimo į MB „Kava Jums“ nesikreipė ir yra skolinga 200 Eur.
11. Ieškovė S. Z. 2018 m. spalio 25 d. J. V. ir G. B. gyvenamosios vietos bei MB „Kava Jums“ registracijos adresu grąžino prekes ir pateikė 2018 m. spalio 25 d. rūbų grąžinimo–perdavimo aktą. G. B., nurodydamas, kad nėra MB „Kava Jums“ darbuotojas, atsisakė pasirašyti grąžinimo aktą. Atsakovė ieškovei avanso negrąžino. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl atsakovei sumokėtų 1 000 Eur priteisimo.
12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šalis siejo bendrieji pirkimo–pardavimo santykiai ir jog šiuo atveju egzistuoja ginčas dėl sutarties dalyko, o abejonių pagal byloje esančius duomenis visiškai pašalinti neįmanoma, nutarė, kad sutartis nesudaryta, taigi išnyksta avanso perdavimo pagrindas. Be to, teismas pažymėjo, jog, darant prielaidą, kad ieškovė visgi užsakė 150 vnt. bet kokių prekių „miksą“, nežinodama tikslaus asortimento, pirkėjas turi teisę nurodytais įstatyme nustatytais atvejais sutarties atsisakyti. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai per protingą terminą (trumpesnį nei 14 d.) informavo atsakovę apie tai, kad prekės jai netinka dėl kiekio, asortimento ir kokybės ir ji atsisako sutarties.
13. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tokiais motyvais: pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai per protingą terminą informavo atsakovę apie tai, jog prekės jai netinka dėl kiekio, asortimento ir kokybės ir ji atsisako sutarties, nepagrįsta; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovės ieškinyje nurodytos kitos faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio pagrindą, o tai suponuoja išvadą, jog teismas, priimdamas sprendimą, peržengė ieškinio ribas; tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog tarp šalių susiklostė santykiai, susiję su individualiais požymiais apibūdintomis prekėmis, šalys susitarė dėl prekių, bet ne dėl prekių specifikacijos; sutartis buvo sudaryta, o nesant duomenų, jog ieškovė jos atsisakė, nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalies nuostatas.
14. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismo motyvai ir išvados prieštaringi: teismas nutarė sutartį laikyti nesudaryta pagal Civilinio kodekso 6.329 straipsnį (kai neįmanoma nustatyti pagal sutartį perduotinų daiktų kiekio), taip pat padarė prielaidą, jog, jei sutartis visgi buvo sudaryta, ieškovė turėjo teisę jos atsisakyti; teismo nuomone, ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė sutarties. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, jog sutartis nebuvo sudaryta, nepagrįsta.
15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 3 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta teismo (CK 6.195 straipsnis). Ši teisės norma aiškintina kartu su Civilinio kodekso 6.329 straipsnyje nustatytomis daiktų kiekiui taikytinomis taisyklėmis: daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo–pardavimo sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais; jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas faktiškai priėmė; jeigu iš pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir ją aiškinant neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta. Vien ta aplinkybė, jog pirkimo–pardavimo sutarties dalyku esantys daiktai nėra pažodžiui įvardyti sutarties tekste, savaime nereiškia, kad sutartis dėl tų daiktų nesudaryta; sutarties dalykas gali būti nustatytas sutartį aiškinant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2012).
16. Ginčo atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties. G. B. teigė, jog su ieškove buvo sutarta dėl 150 vnt. prekių „mikso“ įsigijimo. Ieškovė aiškino, kad norėjo įsigyti ir užsakė keletą 44–46 dydžių suknelių po 7–8 Eur sau ir keletą ketino parduoti draugėms. Ši ieškovės pozicija, atsižvelgiant į jos sumokėto avanso dydį, tai, kad pati nurodo, jog prekių kaina turėjo būti apie 7–8 Eur už vienetą, ginčytina. Iš rašytinių dokumentų matyti, jog buvo perkamas suformuotas prekių „miksas“, G. B. pirko du prekių „miksus“ po 150 vnt. (kaip teigia, vieną – sau, kitą – ieškovei), ieškovė sumokėjo 1 000 Eur avansą, taigi turėjo tikėtis gauti mažiausiai 125–142 vnt. prekių, ieškovei buvo pristatyta 150 vnt. prekių, prekės ieškovei buvo pristatytos ir suskaičiuotos, darytina išvada, jog ginčo situacijoje yra pakankamai duomenų prekių kiekiui nustatyti, todėl nėra pagrindo taikyti Civilinio proceso kodekso 6.329 straipsnio ir laikyti sutarties nesudaryta.
17. Pripažinęs sutartį buvus sudaryta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog ieškovė, kaip pirkėja, turėjo teisę atsisakyti sutarties ir tą aiškiai bei nedviprasmiškai padarė.
18. Pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą. Asortimentas – tai daiktų apibūdinimas pagal rūšį, modelį, dydį, spalvą ar pagal kitokius požymius. Jeigu sutartyje neaptarta nei daiktų asortimento, nei jo nustatymo tvarkos, tačiau iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokio asortimento daiktus, kurie atitiktų pardavėjui žinomus sutarties sudarymo metu pirkėjo poreikius, arba turi teisę sutarties atsisakyti (Civilinio kodekso 6.331 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai pažeista pareiga perduoti tinkamo asortimento daiktus, gali būti taikomi specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai, skirti pirkėjo teisėms dėl asortimento sąlygos nesilaikymo ginti (CK 6.332 straipsnis), taip pat bendrieji kreditoriaus teisių gynimo būdai, nustatyti bendrosiose prievolių teisės nuostatose, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas, sutarties nutraukimas, prievolės vykdymo sustabdymas ir kt. Kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus, neatitinkančius pirkimo–pardavimo sutartyje numatyto asortimento, pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, – pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Civilinio kodekso 6.331 str., 6.332 str.).
19. Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti Civilinio kodekso 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje nustatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Nuostatos dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės detalizuotos Civilinio kodekso 6.333 straipsnyje; pagal šio straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, ir atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs. Taigi pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo. Civilinio kodekso 6.333 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daiktų kokybę, aiškintinos atsižvelgiant į jų prasmę ir paskirtį. Daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pvz., iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, katalogų ir pan. Taigi aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Jei kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje ir jų negalima nustatyti iš kitų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, daiktų kokybė nustatoma vadovaujantis Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodytais objektyviaisiais kriterijais – tikslais, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami. Civiliniame kodekse 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami; tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2011).
20. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog ieškovė ketino įsigytus daiktus parduoti, taigi atsakovei buvo žinomas prekių įsigijimo tikslas. Ieškovė nurodė, jog ketino įsigyti keletą suknelių sau už 7–8 Eur, taip pat keletą parduoti draugėms. Tačiau, atsižvelgiant į ieškovės sumokėto avanso dydį, darytina labiau tikėtina išvada, jog visgi ji ketino įsigyti ne keletą suknelių, kaip teigia, taip pat, atsižvelgiant į įsigytinų daiktų kiekį, manytina, jog ieškovė ketino šiuo daiktus parduoti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė tuo metu jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, verslo liudijimo neturėjo ir patalpų, pritaikytų prekybai, įsirengusi nebuvo. Atsakovė, kuri vykdė prekybą drabužiais ir turėjo tam tikslui įrengtą prekybos vietą, sau užsakė tokį patį prekių kiekį, už kurį mokėjo dvigubai mažiau, nei paprašė iš ieškovės. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog veiklos nevykdančio ir tam nepasirengusio asmens galimybės parduoti daiktus didesne ar net tokia pat kaip įsigijimo kaina (8 Eur/vnt.) yra nedidelės. Įvertinus nuotraukose užfiksuotą prekių asortimentą, prekių kokybę, šalių paaiškinimus, kokiomis prekėmis ir kainomis buvo prekiaujama atsakovės prekybos vietoje, tą faktą, jog ieškovė buvo nuvykusi į atsakovės parduotuvę, kur matavosi sukneles po 20–25 Eur (taigi, tikėtina, geresnės kokybės), tai, jog ieškovė tikėjosi gauti suknelių, tačiau jų tarp prekių nebuvo, darytina išvada, kad ieškovei pristatytos prekės neatitiko tos kokybės ir asortimento, kokio ieškovė tikėjosi, taip pat nepateisino ieškovės lūkesčių ir neatitiko ieškovės poreikių, apie kuriuos atsakovei buvo žinoma. Ieškovė nurodė, jog daiktai atrodė neverti 8 Eur už vienetą, net jei kaina būtų buvusi mažesnė, tokių prekių nebūtų norėjusi. Taigi, jei būtų žinojusi apie prekių kokybę, ieškovė apskritai nebūtų tų daiktų pirkusi. Nustačius asortimento ir kokybės trūkumus, pripažintina, jog ieškovė turėjo teisę atsisakyti sutarties.
21. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai per protingą terminą informavo atsakovę apie tai, kad prekės jai netinka dėl asortimento ir kokybės ir ji atsisako sutarties. Nors atsakovė ginčija šią teismo išvadą, tačiau atsakovės argumentai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Su sutarties atsisakymu susiję ieškovės veiksmai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymu vertinimu sutarties atsisakymo klausimu. Papildomai pažymi, jog tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo patys pripažino, jog ieškovė išreiškė poziciją, kad jos netenkina prekių kokybė. G. B. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog po kiek laiko ieškovė paskambino jam dėl darbužių kokybės, nerimavo dėl prekių realizavimo, kad jų neparduos, nes jie nėra garsių prekės ženklų. Jis paaiškino ieškovei, kad tai yra „miksas“, asortimentas nėra aiškus, o firminių drabužių už 8 Eur įsigyti neįmanoma. Pažadėjo padėti prekiauti. Ieškovė, pasitarusi su kaimynais, prašė atsiimti prekes. Atsakovės atstovė posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog po kelių dienų ieškovė paskambino Giedriui ir nurodė, kad jai netinka drabužiai. 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą taip pat pažymėta, jog G. B. parodė, kad ieškovei gauti rūbai nepatiko, dėl to kilo ginčas. Ieškovė jai pateiktos sąskaitos faktūros nepasirašė. Po to rūbus apskritai grąžino. Rūbai šiuo metu yra pas atsakovę ir trečiąjį asmenį. Taigi ieškovės pozicija dėl to, jog jai netiko rūbų kokybė ir asortimentas, nuosekli, savo pretenzijas dėl prekių kokybės ir asortimento ji žodžiu pareiškė per protingą terminą, atsakovei apie tai, jog ieškovės netenkina rūbų kokybė ir asortimentas, buvo žinoma. Tai, jog ieškovė norėjo atsisakyti sutarties, patvirtina ir po pretenzijų pareiškimo žodžiu ėję veiksmai: ieškovė inicijavo ikiteisminį tyrimą, kreipėsi į advokatą, kuris surašė pretenziją, taip pat ieškovė grąžino rūbus ir pateikė rūbų grąžinimo–perdavimo aktą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, jog nėra duomenų, kad ieškovė atsisakė sutarties. Tai, kad ieškovė pretenzijoje prašė grąžinti pinigus kaip paskolintus, nepaneigia jos siekio sutarties atsisakyti, priešingai – jį patvirtina.
22. Kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog teismas peržengė ieškinio ribas.
23. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).
24. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).
25. Nors ieškovė, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą, tiek antrąjį kartą, nurodė, kad prašomą priteisti sumą paskolino, tačiau Klaipėdos apygardos teismui 2019 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1192-730/2019, pripažinus, kad šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, byla buvo nagrinėjama ir šalių atstovai visus paaiškinimus davė būtent dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovės atstovas sutiko, jog šalių santykiams taikytinos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Ieškovės materialinių reikalavimų pagrįstumas buvo įvertintas taikant būtent pirkimo–pardavimo sandorį reglamentuojančias teisės normas ir šalių nurodytas aplinkybes vertinant per pirkimo–pardavimo teisinių santykių prizmę. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime ieškinio ribų neperžengė.
26. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo atveju tarp šalių susiklostė bendrieji, o ne vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Kolegija sutinka su tais pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu teismas tokią išvadą padarė. Papildomai pažymėtina, jog ieškovė užsakė didelį kiekį prekių, pati pripažino, jog dalį jų ketino parduoti, nurodytas prekių kiekis akivaizdžiai skirtas ne tik asmeniniams poreikiams tenkinti, taigi tarp šalių susiklostę santykiai neturi visų būtinųjų vartojimo santykių požymių. Tai, kad, kaip nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė nesivertė ir nesiverčia rūbų prekybos veikla, neturi individualios veiklos pažymėjimo, neturi patalpų, kur galėtų pardavinėti rūbus, yra pensininkė, visada dirbo samdomą darbą, niekada nekūrė verslo, nepaneigia ieškovės ketinimų ir to tikslo, kuriam, kaip nustatyta, ieškovė įsigijo prekes.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti apeliantės skundo argumentai teisinės reikšmės neturi ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
28. Nustačius, jog ieškovė, gindama savo, kaip pirkėjos, teises atsisakė sutarties ir pareikalavo grąžinti jau sumokėtus pinigus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ankstesnėse nutarties dalyse, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai pritaikė materialinės teisės normas, apeliacinio skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
31. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese. Prašymą grindžia sąskaita už teisines paslaugas ir banko išrašo kopija.
32. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija nustatyto maksimalaus priteistinų išlaidų dydžio, todėl, atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 100 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovei S. Z. iš atsakovės MB „Kava Jums“ priteisti 100 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.