- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-11
- Bylos Nr.
- e2A-1192-730/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02052-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Kava Jums“
- Ieškovas
- S. Z.
- Trečiasis asmuo
- G. B.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „Kava Jums“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Z. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Kava Jums“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo G. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 1000 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ji 2018 m. liepos 31 d. mokėjimo pavedimu atsakovei pervedė 1000 EUR. Šią sumą ji pervedė atsakovės atstovo G. B. prašymu, nes jis prašė jos paskolinti 1200 EUR rūbų užsakymui, tačiau ji sutiko paskolinti tik 1000 EUR. Nurodė, kad sutarė, kad skolos grąžinimui, jei ji norės, galės išsirinkti jai asmeniškai tinkančias sukneles. 2018 m. rugpjūčio 16 d. G. B. jai į namus atvežė tris dėžes rūbų, kurias ji atsisakė priimti, nes jų nebuvo užsisakius, bet G. B. paliko dėžes sakydamas, kad peržiūrėk, o gal kas tiks ir patiks. Peržiūrėjusi rūbus ji pamatė, kad jai rūbai netinka, nes yra neaiškios kokybės ir kilmės ir tarp jų nebuvo žadėtų suknelių, todėl ji ne kartą skambino G. B. prašydama pasiimti rūbus, tačiau pastarasis nurodė, kad rūbus ji galinti parduoti turguje. 2018 m. rugpjūčio 28 d. atvykęs G. B. jai atnešė sąskaitą faktūrą, kurią ji atsisakė pasirašyti. Supratusi, kad vietoje paskolintų pinigų jai norima įkišti nekokybiškus rūbus, ji 2018 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Išsiuntė pretenziją atsakovei dėl 1000 EUR grąžinimo, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti pinigus motyvuodama, kad rūbus pristatė, o dėl jų grąžinimo nesikreipta, todėl 2018 m. spalio 28 d. ji grąžino atsakovei jai atvežtas dėžes su rūbais, tačiau G. B. atsisakė pasirašyti grąžinimo–perdavimo aktą.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes paskolos iš ieškovės niekada neprašė. Nurodė, kad ieškovė pati norėjo verstis rūbų prekyba, todėl su ieškove buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ji turėjo užsakyti iš Vokietijos 3 dėžes rūbų ieškovei. Pagal šią žodinę sutartį ieškovė pervedė 1000 EUR ir pavedime nurodė mokėjimo paskirtį – avansas. 2018 m. rugpjūčio 16 d. ieškovei buvo perduotos 3 dėžės rūbų už 1200 EUR sumą ir ieškovė dėl perduotų prekių ar jų kokybės pretenzijų nereiškė. Tai, kad ieškovei prekės buvo perduotos ir ji jas priėmė, patvirtina 2018 m. spalio 25 d. ieškovės surašytas rūbų grąžinimo–perdavimo aktas. Ieškovė, prekes išlaikiusi du mėnesius, dėl neaiškių priežasčių jas grąžino. Mano, kad ji tinkamai įvykdė sutarties sąlygas, todėl prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Trečiasis asmuo G. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis visiškai nėra susijęs su atsakove jokiais darbiniais santykiais, todėl jam nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo prašyti iš ieškovės paskolinti 1200 EUR, nes jis net nebuvo įgaliotas atlikti tokių veiksmų. Pati ieškovė norėjo pradėti prekybą rūbais ir pati ieškovė pervesdama pinigus atsakovei nurodė, kad tai avansas, tai tik patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo ne paskoliniai santykiai, o pirkimo–pardavimo santykiai. Pati ieškovė pripažino, kad jis jai atvežė tris dėžes rūbų, tai tik patvirtina, kad buvo ne paskoliniai santykiai. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ji jam skambino norėdama grąžinti rūbus, nes ieškovė jam skambino prašydama, gal jis gali rekomenduoti statybininkų, kad ji galėtų įrengti jai patalpas prekybai pas save, o ne prašė grąžinti rūbus.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „Kava Jums“ 1000 EUR skolą, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1000 EUR sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 323 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovei S. Z.. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
4.1. Dėl faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, ar pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nes ieškovė tvirtina, kad ji atsakovei paskolino 1000 EUR, o atsakovė ir trečiasis asmuo tvirtina, kad tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudarytas žodinis pirkimo–pardavimo sandoris dėl rūbų pirkimo–pardavimo. Iš ieškovės sąskaitos išrašo nustatyta, kad ieškovė 2018 m. liepos 31 d. į atsakovės sąskaitą pervedė 1000 EUR mokėjimo paskirtis „Avansas“. Iš atsakovės 2018 m. rugpjūčio 17 d. išrašytos sąskaitos faktūros, serija Nr. KJ 342, nustatyta, kad atsakovė ieškovei išrašė sąskaitą faktūrą dėl 1200 EUR už rūbus, ją ieškovė turėjo apmokėti iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Šalys pripažino ir neginčijo, kad ieškovei 2018 m. rugpjūčio 16 d. į namus buvo atvežtos trys dėžės, kuriose buvo 150 vnt. rūbų. Ieškovė tvirtina, kad ji šių rūbų nepriėmė, nes jų nebuvo užsakiusi, ir iš karto tai nurodė G. B., tačiau prekes jis paliko. Tiek atsakovės atstovė, tiek ir trečiasis asmuo G. B. pripažino, kad atvežus prekes pas ieškovę, nebuvo pasirašytas nei prekių priėmimo–perdavimo aktas, nei PVM sąskaita faktūra, bei tai, kad prekes peržiūrėjo ir jų kiekius skaičiavo ne pati atsakovės atstovė, o trečiasis asmuo G. B., kuris nedirba atsakovės įmonėje.
4.2. Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, liudytojos A. Š. teismo posėdžio metu duotus parodymus, ši parodė, kad pas ją atėjo jos kaimynė, tai yra ieškovė, ir papasakojo jai, kad užsakė prekes, tačiau atvežė ne tokias prekes, kokių ji norėjo, ir pardavėjas atsisako jas priimti atgal, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Tarp šalių nebuvo pasirašytas paskolos ar skolos raštelis, o vien tai, kad ieškovė į atsakovės sąskaitą pervedė 1000 EUR, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskoliniai santykiai, nes pavedimo paskirtis yra ne paskola, o avansas. Nors ieškovė ir tvirtina, kad taip jai nurodė nurodyti G. B., tačiau asmuo, skolindamas nemenką sumą, vargu ar nurodytų, kad tai yra avansas.
4.3. Dėl ieškovės sumokėtų sumų grąžinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nes ieškovė pati teismo posėdžio metu pripažino, kad ji norėjo įsigyti keletą suknelių iš G. B., tačiau ne 150 vnt. Atsakovė yra juridinis asmuo, kuris jau metus laiko verčiasi rūbų prekyba, o ieškovė yra fizinis asmuo. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė iš atsakovės užsisakė būtent 150 vnt. rūbų iš Vokietijos, nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovė ketino verstis rūbų prekyba, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai, nes atsakovė yra juridinis asmuo, siekiantis pelno, o ieškovė yra fizinis asmuo. Byloje jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė prekes perdavė, o ieškovė prekes priėmė, nėra, nes nėra nei prekių priėmimo– perdavimo akto ar bent abiejų šalių pasirašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra pervedusi 1000 EUR, į tai, kad nėra įrodymų, kad ieškovė prekes iš atsakovės priėmė, nes atsakovė neįformino tinkamai prekių perdavimo, į tai, kad šiuo metu prekės yra pas atsakovę, todėl yra pagrindas vadovaujantis CK 6.237 straipsniu 2 dalies pagrindu ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės 1000 EUR.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovė mažoji bendrija „Kava Jums“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Dėl šalių teisinių santykių apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo susiklosčiusius šalių teisinius santykius, kaip vartojimo pirkimo–pardavimo santykius. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė pinigus pervedė apeliantei, o ieškovės paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė siekė gautas sukneles parduoti. Pažymi, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, būtina įvertinti ir tai, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovė užsakinėjo tik kelis vienetus suknelių.
5.2. Dėl materialinės teisės taikymo apeliantė nurodo, kad vartojimo santykiai susiklosto tada, kai verslininkas parduoda fiziniam asmeniui prekes, kuris savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais, tai yra vartojimo tikslais siekia sudaryti sutartį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nustatyta, kad nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartis priklauso vartojimo sutarčių grupei, kadangi ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog siekė sukneles perparduoti.
5.3. Dėl faktinių bylos aplinkybių apeliantė nurodo, kad ieškovė prašydama grąžinti sumokėtas lėšas 2018 m. rugsėjo 18 d. pretenzijoje nenurodė, kad prašo grąžinti avansą dėl netinkamo sutarties vykdymo, netinkamos daiktų kokybės, kiekio ar asortimento, o buvo reikalaujama grąžinti lėšas, kaip suteiktą paskolą. Pažymi, kad ieškovė taip pat nesikreipė į apeliantę, tai yra prekių pardavėją dėl daiktų grąžinimo, be to, ieškovė kreipdamasi į policijos komisariatą, tiek kreipdamasi į teismą nurodė, kad davė pinigus prekių įsigijimui, o tik teismo posėdžio metu nurodė, kad prekės nebuvo tinkamos, kadangi ieškovė ketino įsigyti tik keletą suknelių. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos.
Atsiliepimas
6. Ieškovė S. Z. pateikė atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Dėl šalių teisinių santykių ieškovė nurodo, kad ketino iš apeliantės įsigyti kelias sukneles, tačiau ieškovės įvykdytas pinigų pervedimas trečiajam asmeniui G. B. yra nesusijęs su suknelių pirkimu. Nurodo, kad G. B. prašė paskolinti 1200 EUR rūbų įsigijimui, tačiau, turėdama 1123,58 EUR sumą, paskolino G. B. 1000 EUR. Taip pat aptarė, kad skolos grąžinimui, jei ieškovė norės, galės pasirinkti jai tinkančias sukneles. Nurodo, kad suknelės ieškovei patiko, tačiau jų pirkti neįsipareigojo, o tik esant jų tinkamam dydžiui, būtų sprendusi dėl jų įsigijimo.
6.2. Dėl piniginių lėšų sumokėjimo aplinkybių ieškovė nurodo, kad supranta, jog mokėjimo paskirtyje nurodydama „avansas“ ir pervesdama 1000 EUR padarė klaidą, tačiau ši klaida buvo padaryta apeliantės vadovės nurodymu, ši prašė nurodyti, jog minėta suma yra avansas. Pažymi, kad liudytoja A. Š., nors ir paliudijo, jog ieškovė sakė, jog užsisakė prekes, tačiau, ieškovės teigimu, A. Š. reali situacija nebuvo žinoma, ji nežinojo, ką ieškovė užsakinėjo, todėl šios liudytojos parodymai yra jos situacijos vertinimo pateikimas, o ne faktinių aplinkybių žinojimas.
6.3. Dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo ieškovė nurodo, kad ūkine-komercine veikla nesiverčia, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė ketino verstis rūbų prekyba, yra pensininkė, todėl darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Teigia, kad trečiajam asmeniui G. B. palikus prekes ieškovė įvertino jų turinį ir pamačiusi, kad prekės netinka, grąžino juos mažajai bendrijai „Kava jums“. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad atsakovė prekes perdavė, o ieškovė prekes priėmė, nes nėra nei prekių priėmimo–perdavimo fakto ar bent šalių pasirašytos PVM sąskaitos faktūros. Teigia, kad prekes apeliantė užsakė be jokio ieškovės patvirtinimo, tokio patvirtinimo byloje nėra, todėl apeliantė neįrodė, kad ieškovė buvo užsakiusi tokio kiekio, asortimento ir kokybės rūbų, kuriuos atvežė G. B., todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
9. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai nustatęs faktines aplinkybes, nepagrįstai nusprendė, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai. Nurodo, kad ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad ketino keletą suknelių parduoti, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ketino gautas prekes parduoti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ieškovė ketino įsigyti tik keletą suknelių, tai nustatę nesant byloje jokių rašytinių įrodymų. Be to, ieškovė prašė grąžinti gautus pinigus, kaip paskolintas lėšas, o ne dėl netinkamo sutarties vykdymo, netinkamos daiktų kokybės, kiekio ar asortimento. Ieškovė su nurodytais argumentais nesutinka, nurodo, kad lėšų paskolinimas nesusijęs su rūbų įsigijimu iš apeliantės, byloje nėra jokių įrodymų apie užsakytas prekes, be to, apeliantė neketino verstis ūkine komercine veikla, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai.
10. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 9 punktas), darytina išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje rašytinius įrodymus, nustatė faktines aplinkybes bei taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl tarp apeliantės ir ieškovės susiklosčiusių šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir ar tinkamai taikė materialinės teisės normas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės sumokėtos 1000 EUR sumos grąžinimo.
Dėl šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir skolos grąžinimo
11. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo, jog tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo– pardavimo santykiai, nes ši išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nes ieškovė neketino verstis komercine veikla.
12. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013).
13. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).
14. Pirmiausia pažymėtina tai, kad šalys neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra susiklostę prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį nurodo, kad pinigų perdavimas ir suknelių galimas pirkimas nėra susiję.
15. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė ir apeliantė derindama 1000 EUR pervedimo klausimą susirašinėjimo medžiagoje nurodė, kad pervedamas mažajai bendrijai „Kava Jums“ avansas ir paskutinėje susirašinėjimo žinutėje nurodyta: „Gerai tai lauksim prekių“ (I e.tomas, e. b. l.33–35, 64–66). Tai, jog ieškovė mokėjo avansą, nurodyta ir 2018 m. liepos 31 d. išraše, kur nurodyta, kad ieškovė į apeliantės sąskaitą pervedė 1000 EUR nurodydama mokėjimo paskirtį – „Avansas“ (I e.tomas, e. b. l.5). Aplinkybę, jog ieškovė pirko apeliantės prekes, patvirtina ir liudytojos A. Š. parodymai, kurie patvirtino, jog ieškovė užėjusi pas liudytoją papasakojo jai, kad užsakė prekes, tačiau buvo atvežtos ne tokios prekės, kokių ji norėjo, ir ieškovė atsisakė jas priimti.
16. Atsižvelgiant į šiuos rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei į tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių neginčija, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ne paskolino apeliantei 1000 EUR, o pervedė avansą už perkamas prekes. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovės valia ir tikslas buvo nusipirkti keletą suknelių iš apeliantės, tačiau ne 150 vienetų. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė užsakė tokį prekių kiekį, nėra rašytinių įrodymų, kad ieškovė ketino verstis rūbų prekyba, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo– pardavimo santykiai.
17. Iš apeliantės 2018 m. rugpjūčio 17 d. išrašytos sąskaitos faktūros, serija Nr. KJ 342, nustatyta, kad atsakovė ieškovei išrašė sąskaitą faktūrą dėl 1200 EUR už rūbus iš vokiškų katalogų K., W. M. miksas, ją ieškovė turėjo apmokėti iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad 1000 EUR avansas gautas 2018 m. liepos 31 d. Prekių kiekis – 150 vienetų (I e. tomas, e. b. l.13). Aplinkybę, jog ieškovė gavo prekes, tai yra jai jos buvo pristatytos, patvirtina šalių paaiškinimai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-62195-18, kur nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į policiją su pareiškimu, tvirtindama, kad G. B. telefonu paprašius paskolinti 1200 EUR rūbų pirkimui, ji 2018 m. liepos 31 d. į G. B. priklausančios įmonės mažosios bendrijos „Kava Jums“ sąskaitą pervedė 1000 EUR, o vietoje pinigų grąžinimo jai buvo atvežtos trys dėžės rūbų (I e. tomas, e. b. l.14–15).
18. Pažymėtina tai, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad norėjo įsigyti keletą suknelių, tačiau ieškovei buvo atvežta trys dėžės kitokių rūbų, todėl juos kaip netinkamo kiekio, asortimento ir kokybės atsisakė priimti. Iš 2018 m. spalio 28 d. rūbų grąžinimo– perdavimo akto, kuris nepasirašytas nei atsakovės, nei trečiojo asmens, matyti, kad ieškovė pagal šį aktą grąžina apeliantei, vadovui G. B., sekretorei J. V., adresu (duomenys neskelbtini), jų 2018 m. rugpjūčio 16 d. atvežtus 150 vienetų rūbų (I e.tomas, e. b. l. 20).
19. CK 6.351 straipsnis numato, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie užsakytą prekių kiekį, jų kokybę ar asortimentą, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė sumokėjusi 1000 EUR neturėjo tikslo įsigyti 150 vienetų suknelių, kadangi nesiverčia ūkine komercine veikla.
20. Nagrinėjamu atveju byloje nesant rašytinių įrodymų apie užsakytą prekių kiekį, šalims nesutariant dėl jų teisinių santykių kvalifikavimo pirmiausia pažymėtina, kad įstatymas numato, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant subjektyvaus ar objektyvaus sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir įvertinti, kokį prekių kiekį ieškovė užsakė sumokėdama apeliantei 1000 EUR, pasiūlyti šalims teikti papildomus įrodymus (nutarties 20 punktas), kadangi šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą, ar nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir apeliantės susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad tarp šalių nesusiklostė prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tačiau teismas iš esmės remdamasis prielaidomis konstatavo, kad ieškovė išreiškė valią tik dėl keleto suknelių įsigijimo, tačiau faktiškai liko neišsiaiškinta, už kokias prekes, tai yra kokį jų kiekį ir asortimentą ieškovė sumokėjo apeliantei 1000 EUR. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje matyti, jog ieškovės pozicija nėra nuosekli, ieškovė nors ir nurodo, kad jokių pirkimo –pardavimo santykių nagrinėjamu atveju perduodant 1000 EUR sumą nebuvo, tačiau taip pat teigia, kad turėjo tikslą įsigyti keletą suknelių, tačiau jai pristatytos suknelės nebuvo tinkamos dėl kiekio ir kokybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik nustačius aplinkybes dėl prekių kiekio įsigijimo, padarius išvadą, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo –pardavimo teisiniai santykiai, ieškovei būtų galima taikyti specialiuosius pirkėjo teisių gynimo būdus, skirtus pirkėjo teisėms dėl asortimento sąlygos nesilaikymo ginti.
22. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (17–21 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ir nuspręsdamas grąžinti ieškovei visą jos perduotą sumą apeliantei, neįvertino ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių dėl prekių užsakymo kiekių ir jų asortimento sprendžiant dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti apeliantės skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
24. Esant aplinkybėms, nustatytoms nutarties 11–22 punktuose, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą neatskleidus bylos esmės panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės.
25. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u taria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.