Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-02-12 · Civilinė byla Nr. 2A-69-440/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-01-31Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-02-12Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-12
Bylos Nr.
2A-69-440/2015
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00031-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas
K. P.
Trečiasis asmuo
„BTA Insurance Company“ SE
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-69-440/2015Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00031-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 24.4; 44.2.4.1; 44.2.4.2; 44.5.2; 44.5.2.5; 114.4; 114.11; 114.4;114.8.2; 99.3; 99.9; 121.14; 121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 12 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2109-776/2014, pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovams antstolei V. Š., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, V. Ž., trečiajam asmeniui „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydamas atnaujinti terminą ieškiniui pateikti, pripažįstant, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių, priteisti iš atsakovo V. Ž. 2700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, iš atsakovės antstolės V. Š. 200000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 100000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Nurodė, kad 2003-06-16 neteisėtai iš varžytynių pardavus jam priklausantį 14,7 ha žemės miško paskirties sklypą, buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Šiaulių apygardos teismui 2010-05-11 sprendime konstatavus, kad atsakovas V. Ž. ieškovui priklausantį mišką iš varžytynių įsigijo nesąžiningai, atsakovas iš ieškovo miško nepagrįstai praturtėjo, todėl atsakovas privalo atlyginti už iš miško paimtą savo reikmėms medieną. Iš viso atsakovas pasiruošė ir išsivežė ir ieškovui priklausančio miško 90 kubinių metrų medienos, tokių būdu padarydamas 2700,00 Lt nuostolį (medienos kubo kaina sudarė apie 30,00 Lt). Minėtu Šiaulių apygardos teismo sprendimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartimi taip pat buvo konstatuota, kad antstolė V. Š. varžytynėse parduodamą turtą įvertino nepagrįstai žema kaina, o teismas, atlikdamas antstolio procesinės veiklos kontrolę, privalėjo patikrinti ar nebuvo pažeista varžytynių vykdymo tvarka, tačiau pareigūnai to nepadarė, savo pareigas atliko aplaidžiai ir nerūpestingai. Dėl tokių antstolės ir teismo veiksmų ieškovas patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus ir nepatogumus. Pažymėjo, kad antstolė savo neteisėtais veiksmais sukėlė nevienkartinius, ilgalaikius ir tebesitęsiančius išgyvenimus ir neigiamas emocijas. Pardavus iš varžytynių miško sklypą, ieškovas neteko galimybės jį kirsti, realizuoti ir užsidirbti, o nepritekliai tiesiogiai paveikė šeimyninius santykius, ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti tėviškos pareigos išlaikyti vaikus. Taip pat nurodė, kad teisėja A. M. patvirtinusi turto pardavimo iš varžytynių aktą, nebuvo rūpestinga ir atidi, būdama įgaliota vykdyti teisingumą, neužkirto kelio antstolės neteisėtiems veiksmams, tokiu būdu sukeldama žalą ieškovui. Prašymą atnaujinti terminą ieškiniui pateikti ieškovas grindė aplinkybėmis, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinį sprendimą priėmė 2012-03-15, o iki tol ieškinį reikšti nebuvo būtinybės, kadangi tikėjosi, kad ginčas iš esmės bus išspręstas minėta nutartimi. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas paskirti valstybės advokatą, tačiau teisinė pagalba nebuvo suteikta. Tik po to, kai Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013-01-28 sprendimu tenkino skundą, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t. 1-4, 72 b.l.).

Atsakovas V. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas nurodė neteisingą medienos kurui kainą. Iš varžytynių nusipirktą mišką atsakovas įsigijo iškirstą, netvarkingą, jame buvo pilna kirtimo atliekų. Per tris metus iš miško buvo išvežtos ne malkos kūrenimui, iš kurių gavo finansinę naudą, bet kirtimo atliekos, šakos, puvenos ir išvirtę medžiai, kurių kaina už vieną kubinį metrą tuo metu galėjo siekti vos kelis litus, kas vertinant investicijas į miško valymo darbų kaštus komercine prasme buvo netgi nuostolinga. Nurodė, kad neturi kompensuoti ieškovui už tariamai iš miško gautą naudą iki sužinojo, jog neturi teisių į minimą turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu). Ieškovo pareikštas reikalavimo neteisėtas, kadangi ginčą dėl varžytinių akto teisėtumo nagrinėję teismai jau išsprendė visus su turto grąžinimu susijusius klausimus taikydami restituciją. Be to, ieškovas turtinės žalos galimai patyrė ne dėl atsakovo veiksmų, bet dėl to, kad turtas atsakovui buvo parduotas neteisėtai. Atsakovas nesutiko su ieškovo pozicija, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo priėmimas 2012-03-15 ar advokato neturėjimas realiai trukdė jam ginti savo pažeistas teises, nes minimos aplinkybės nėra susijusios, kad būtų laikomos objektyvia kliūtimi kreiptis į teismą (1 t. 25-26, 86-88 b.l.).

Atsakovė antstolė V. Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-03-15 priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-2012, kuria paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimą taikyti restituciją - grąžinti ieškovui K. P. jam priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), taip pat teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Šiaulių apygardos teismas 2010-05-11 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 išsprendė klausimą dėl žalos atlyginimo, konstatuodamas, kad „Teismas sutinka su Teisingumo ministerijos atstovo ir atsakovės V. Š. prašymais taikyti senaties terminą dalyje dėl žalos atlyginimo. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas pirmą kartą pareiškė tik 2008-02-26, tikslindamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-283-44/2008. Apie patvarkymą dėl piniginių lėšų paskirstymą už parduotą žemės sklypą jam buvo pranešta 2003-09-02. Pripažinus, kad apie būsimas varžytines jam buvo žinoma dar anksčiau, teismas daro išvadą, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas yra 3 metai (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi, šis terminas yra aiškiai praleistas, o pats ieškovas jo atnaujinti neprašė“. Kadangi teismai yra konstatavę, jog apie savo teisės pažeidimą ieškovas žinojo dar 2003 metais, kai jam buvo išsiųstas patvarkymas dėl piniginių lėšų paskirstymo už parduotą žemės sklypą, nuo šio momento jau yra praėję daugiau nei 10 metų, todėl ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo. Klausimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) jau yra išspręstas, antrą kartą šis klausimas negali būti sprendžiamas, ieškovas K. P. nekėlė klausimo dėl žalos priteisimo nei Lietuvos apeliaciniame, nei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Tik praėjus beveik 2 metams nuo kasacinio teismo nutarties priėmimo ieškovas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, nors reikalavimas jau buvo atmestas (1 t. 28-30, 81-85 b.l.).

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovo nurodytos priežastys negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senatį, nes Šiaulių apygardos teismas 2010-05-11 sprendime konstatavo, kad reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas pirmą kartą pareiškė tik 2008-02-26, tikslindamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-283-44/2008. Apie patvarkymą dėl piniginių lėšų paskirstymo už parduotą žemės sklypą jam buvo pranešta 2003-09-02. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu nustatyta, kad ieškovas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2004-02-24 iki 2004-12-22, todėl ieškovo teiginys, kad jis apie varžytynes sužinojo 2006-06-21 yra nepagrįstas ir klaidinantis teismą Atsakovės nuomone, nagrinėjamoje byloje atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra jokio pagrindo ir loginio paaiškinimo, nes jis praleistas daugiau kaip septynis metus. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2003-09-03, o ne nuo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos (1 t. 32-33, 90-91 b.l.).

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Pažymėjo, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir nepateikdamas jokių įrodymų, praleidęs senaties terminą bando be teisinio pagrindo prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą, neįrodžius visų būtinų sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei kilti. Ieškovo nurodyta žala nepagrįsta įrodymais, išvestinė, o žalos atsiradimo priežastys ir pati žala pernelyg nutolusios nuo antstolės ir kitų asmenų veiksmų, kurie neapibrėžti laike, neaišku kas, kada ir kokius atliko neteisėtus veiksmu, koks jų priežastinis ryšys su tariama žala. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas neturtinės žalos atlyginimo nenumato. Pagal tuo metu galiojančias Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, neturtinė žala yra nedraudžiamasis įvykis ir draudikas už ja taip pat neatsako ir nukentėjusiam asmeniui prašomos neturtinės žalos nuo neteisėtų antstolio veiksmų neatlygina. Draudikui šioje byloje negali kilti jokių prievolių , išplaukančių iš draudimo sutarties. Be to byloje turi būti taikomas trijų metų senaties terminas, nes ieškovas šį terminą praleido be jokių pateisinamų priežasčių ir jo atnaujinti nėra jokio teisinio pagrindo. Pats ieškovas nurodė, kad valstybės advokatą galėjo gauti jau 2013 metų vasario mėnesį, tačiau vienus metus laiko ieškinio ir pretenzijų antstolei V. Š. ir jos draudikui nereiškė, nepagrįstą ieškinį pateikė tik 2014-01-21 (1 t. 40-44, 77-79 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014-07-24 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo K. P. atsakovui V. Ž. 1650,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įvertinęs bylos medžiagą teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-130-372/2010, 2010-05-11 sprendime konstatavo, kad: „teismas sutinka su Teisingumo ministerijos atstovo ir atsakovės V. Š. prašymais taikyti senaties terminą dalyje dėl žalos atlyginimo. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas pirmą kartą pareiškė tik 2008 m. vasario 26 d., tikslindamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-283-44/2008. Apie patvarkymą dėl piniginių lėšų paskirstymą už parduotą žemės sklypą jam buvo pranešta 2003 m. rugsėjo 2 d. Pripažinus, kad apie būsimas varžytines jam buvo žinoma dar anksčiau, teismas padarė išvadą, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Šis sutrumpintas terminas yra 3 metai (LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Taigi, šis terminas yra aiškiai praleistas, o pats ieškovas jo atnaujinti neprašė.“ Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimu buvo nustatyta, kad ieškovas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2004-02-24 iki 2004-12-22, todėl ieškovo teiginį, kad jis apie varžytines sužinojo 2006-06-21, teismas pripažino nepagrįstu bei konstatavo, kad ieškovo teisė į ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado nuo 2003-09-02, t.y. nuo datos, kada jam tapo žinoma, apie jo pažeistas teises. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta arba nutraukta (LR CK 1.129?1.130 straipsniai). Kadangi ieškovas teismui ieškinį pateikė 2014-01-22, teismas padarė išvadą, jog ieškinio senaties terminą ieškovas praleido. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad ieškovas apie tariamą savo teisių pažeidimą, tuo pačiu ir apie reikalavimo teisę į atsakovą V. Ž. dėl galimai turėtos turtinės žalos atlyginimo, sužinojo Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-130-372/2010, dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo, 2010-04-23 teismo posėdžio metu. Įstatyme nustatyta bendroji taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis), todėl šiuo atveju teismas laikė, kad teisė pareikšti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovui atsirado nuo 2010-05-11, t.y. nuo teismo sprendimo Šiaulių apygardos teisme priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis), teismas sprendė, kad ieškovas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo V. Ž. turėjo pareikšti iki 2013-05-11. Byloje nesant duomenų apie tai, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta arba nutraukta, ieškovui teismui ieškinį pateikus tik 2014-01-22, teismas padarė išvadą, kad ir šį ieškinio senaties terminą ieškovas praleido. Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2004-02-24 iki 2004-12-22, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip svarbi, kadangi ieškovas turėjo pakankami laiko kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, be to bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje visiškai nebuvo susijęs su ieškovo teise pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad apie savo pažeistą teisę jis sužinojo tik 2006-06-21, teismas vertino kaip nepagrįstą, paneigtą sprendime nurodytais motyvais. Teismas kritiškai vertino ir ieškovo nurodytą aplinkybę, kad kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo jam sutrukdė teisminiai ginčai bei sprendė, jog apeliacinis ir kasacinis procesai nebuvo kliūtimi reikšti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovo V. Ž. atžvilgiu. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad advokato neturėjimas sukliudė jam kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jo pažeistos teisės, turtinės žalos (2700,00 Lt) atlyginimo kontekste, teismas nelaikė svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi teisminiai ginčai dėl gynėjo ieškovui paskyrimo vyko iki 2013-01-28 sprendimo priėmimo Šiaulių apygardos administraciniame teisme, po šio sprendimo įsiteisėjimo, liko galioti Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos 2012-05-21 sprendimas Nr. SP-2009 (7.1692), kuriuo antrinė teisinė pagalba ieškovui buvo suteikta ir 2012-06-19 sprendimas Nr. SP-2369 (7.1692), kuriuo buvo pakeistas advokatas teikiantis antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ieškovas advokato paslaugomis vėl galėjo naudotis nuo 2013-01-28, ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo V. Ž. turėjo teisę pateikti iki 2013-05-11, todėl konkrečiu atveju, ieškiniui dėl turtinės žalos atlyginimo parengti ir pateikti teismui, ieškovas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo turėjo pakankamai laiko, t.y. daugiau nei tris mėnesius. Vertindamas ieškovo nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminą, nustatytą LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ieškovas praleido dėl savo pasyvumo ir aplaidumo, todėl, nenustačius svarbių priežasčių, sutrukdžiusių ieškinio pateikimui, ieškinio senaties terminą atnaujinti atsisakė. Dėl kitų ieškovo reikalavimų teismas pažymėjo, jog ir netaikius ieškinio senaties, ieškovo reikalavimų tenkinti nebūtų teisinio pagrindo, kadangi jie yra neįrodyti. Teismas papildomai nurodė, kad ieškovas reikalavo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau savo reikalavimus rėmė tik subjektyvaus, deklaratyvaus pobūdžio žodiniais teiginiais, nepateikdamas jokių patvirtinančių duomenų, tiek turtinės žalos (duomenys apie faktiškai iškirstą medieną, jos vertę ir pan.), tiek neturtinės žalos (ilgalaikiai, nevienkartiniai emociniai trikdžiai, atsiliepę bendrai sveikatos būklei ir kt.) atveju. Teismas konkrečiu atveju vertino, jog pagal ieškovo K. P. byloje pateiktą paaiškinimą, miško paskirties žemės sklypo grąžinimas ieškovui restitucija yra pakankama satisfakcija neturtinės žalos atlyginimo klausimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-07-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties termino taikymo neturtinei žalai iš antstolės V. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, priteisimo, yra be motyvų. Teismas nurodė, kad teisė į ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado nuo 2003-09-02, t. y. nuo datos, kai apeliantui tapo žinoma apie pažeistas teises. Kadangi ieškinys pateiktas 2014-01-22, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas, tačiau spręsdamas šį klausimą teismas nepasisakė dėl apelianto nurodytų priežasčių ir motyvų ieškinio senaties termino taikymo, ir tai nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo, kai Šiaulių apygardos teismas priėmė 2010-05-11 sprendimą. Civilinis procesas byloje dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo baigėsi 2012-03-15 Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus dėl ginčo galutinę ir neskundžiamą nutartį. Taigi, nuo šio momento ir prasidėjo ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kuris baigiasi 2015-03-15.

3. Teismas nepagrįstai buvimo įkalinimo įstaigoje aplinkybės nevertino kaip ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbios priežasties. Bylinėjimosi su Šiaulių VGTPT dėl valstybės advokato paskyrimo teismas taip pat be pagrindo nepripažino svarbia. Teismo išvada, kad apeliacinis ir kasacinis procesai nebuvo kliūtimi reikšti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovo V. Ž. atžvilgiu, yra ne tik nepagrįsta, bet ir nelogiška, kadangi kol byloje nebuvo priimtas galutinis sprendimas ir V. Ž. tebebuvo nusipirkto miško savininkas, apeliantas neturėjo pagrindo reikalauti iš jo žalos.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog netaikius ieškinio senaties, kitų ieškovo reikalavimų tenkinti nebūtų teisinio pagrindo, kadangi jie yra neįrodyti. Ieškinyje buvo nurodyta, kad antstolė V. Š. savo neteisėtais veiksmais sukėlė nevienkartinius, ilgalaikius ir tebesitęsiančius išgyvenimus ir neigiamas emocijas; žinodama, kad apeliantas nuteistas ir pasinaudodama tuo, kad, jam laikinai apribota laisvė, elgėsi kenkėjiškai ir piktybiškai. Įrodinėjimas teismuose, kad antstolė pažeidė įstatymą, užtruko net ketverius metus. Bylinėjimasis teismuose ilgą laiką sukėlė neigiamas emocijas, tai turėjo neigiamos įtakos bendrai sveikatos būklei, nuotaikai, atėmė galimybę ramiai ir be streso gyventi. Be viso to, pardavus iš varžytynių miško sklypą, visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį apeliantas neteko galimybės jį kirsti, realizuoti medieną ir užsidirbti, o nepritekliai tiesiogiai paveikė šeiminius santykius, jis negalėjo tinkamai vykdyti tėviškos pareigos išlaikyti vaikus. Remdamasi nurodytomis aplinkybes bei įvertęs atsakovės turtines galimybes atlyginti padarytą žalą, apeliantas prašė iš antstolės V. Š. priteisti 200000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Reikalavimas iš Lietuvos Respublikos valstybės priteisti 100000,00 Lt neturtinės žalos buvo motyvuotas aplinkybės, jog teismo teisėja, tvirtindama turto pardavimo iš varžytynių aktą nebuvo rūpestinga ir atidi, būdama įgaliota vykdyti teisingumą, neužkirto kelio antstolės neteisėtiems veiksmams. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą yra nurodęs, kad antstolės atsakomybė dėl neteisėto turto pardavimo vertintina 70 procentų o teismo – 30 procentų. Su tokiu procentiniu atsakomybės paskirstymu tarp antstolės ir teismo (teisėjo) apeliantas sutinka, nes jei antstolė ir teisėjas savo pareigas būtų atlikę atidžiai ir rūpestingai, šio proceso iš viso nebūtų buvę.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė antstolė V. Š. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas savo sprendime aiškiai ir teisingai pasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo. Taip pat nurodė, jog nesutinka su ieškovo teiginiais, kad jis negalėjo apginti savo pažeistų teisių, nes tam tikrą laiko tarpą buvo įkalinimo įstaigoje, kadangi buvimas įkalinimo įstaigoje neapriboja asmens teisės įstatymų nustatyta tvarka ir terminais apginti savo pažeistas teises. Taip pat atsakovė nesutinka su tuo, kad ieškovas negalėjo reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo, nes teisme jau buvo nagrinėjama civilinė byla dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų panaikinimo, bei pripažįsta, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliacinis ir kasacinis procesas nebuvo kliūtis reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo teisė į ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado nuo 2003-09-02, t.y. nuo datos, kada jam tapo žinoma, apie jo pažeistas teises. Byloje nėra duomenų, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta arba nutraukta, ieškovas teismui ieškinį pateikė 2014-01-22, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminą apeliantas praleido, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Apelianto patikslintame ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad jis į teismą nesikreipė dėl svarbių priežasčių yra nepagrįsta, nes ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2003-09-03, o ne nuo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. Ž. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Papildomai pažymėjo, kad apelianto motyvai dėl ieškinio senaties terminų taikymo prieštaringi, nesuderinami tarpusavyje, kadangi pirmu motyvu apeliantas tvirtina senaties termino iš vis nepraleidęs, t.y. neva pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė terminų skaičiavimo pradžios momentą, o antruoju jau teigia, neva praleistą ieškinio senaties teminą teismui buvo būtina atnaujinti dėl svarbių jo praleidimo priežasčių. Pabrėžė, jog nesutinka su apelianto pozicija, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinio sprendimo priėmimas 2012-03-15 ar advokato neturėjimas realiai trukdė jam ginti savo pažeistas teises, nes minimos aplinkybės nėra tiek susijusios, kad būtų laikomos objektyvia kliūtimi kreiptis į teismą. Kaip matyti iš civilinės bylos Nr. 2-130-372/2010, ieškinio dalyku buvo turto pardavimo iš varžytinių akto teisėtumo ir restitucijos taikymo natūra bei negautų pajamų atlyginimo klausimai, kurie buvo analizuojami visų instancijų teismuose. Būtent šiais aspektais bylą nagrinėję teismai pateikė savo teisinį vertinimą bei išvadas. Nagrinėjamu atveju ieškinio faktiniai pagrindai, t.y. žalos pobūdis, jos atsiradimo aplinkybės bei dydis, yra sietini išimtinai su faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos nagrinėjant minėtą bylą pirmosios instancijos teisme, Šiaulių apygardos teisme. Apeliantas neįrodė savo reikalavimo faktinio pagrįstumo, nes nepateikė teismui medienos kainas įvairiais laikotarpiais patvirtinančių įrodymų, įrodymų apie medienos rūšį, apie jos kiekius, surinkimo sąnaudas, pardavimo ar sunaudojimo faktus ir t.t. Atsakovas sutinka su teismo pozicija dėl satisfakcijos pakankamumo šiuo konkrečiu atveju, nes ginčas išspręstas teisingai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, neteisėtai iš varžytynių pardavus ieškovui priklaususį turtą – miško paskirties žemės sklypą, priteisimo bei ieškinio senaties termino taikymo.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė ir aiškino įstatymo nuostatas dėl ieškinio senaties termino taikymo, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senatimi, teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas numatė, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadovaujantis LR CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek LR CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio pareiškimo terminus. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (LR CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas, formuluodamas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles, ne kartą pažymėjo, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato LR CK bei kiti įstatymai (LR CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

LR CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Kasacinis teismas aiškindamas šią įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, kad LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas bendrasis sutrumpintas terminas pareikšti reikalavimus atlyginti padarytą žalą nepriklauso nuo to, kokiam objektui padaryta žala – asmeniui ar turtui, iš kokių teisinių santykių atsirado tokia žala ar nuo jos pobūdžio (turtinė ar neturtinė žala), išskyrus atvejus, kai CK ir kiti įstatymai nustato kitokius sutrumpintus terminus reikalavimams atlyginti žalą pareikšti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Pažymėtina, jog iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2006-09-04 ieškovas K. P. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams antstolei V. Š. ir V. Ž., tretiesiems asmenims R. P. ir E. P., prašydamas pripažinti negaliojančiu 2003-06-16 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 71-6145, priteisti iš antstolės V. Š. pirkėjui V. Ž. 900,00 Lt sumą, gautą už parduotą žemės sklypą, grąžinti ieškovui turtą, t.y. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruojant žemės sklypą ieškovo vardu. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007-03-27 sprendimu ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog apie varžytynes skolininkui buvo pranešta tinkamai, kad atsakovas V. Ž. ginčo žemės sklypą nupirko teisėtai ir sąžiningai bei, kad ieškovas neįrodė, jog reali parduoto iš varžytynių turto kaina tuo metu buvo didesnė nei sumokėjo pirkėjas varžytynėse (Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-0013-410/2007). Šiaulių apygardos teismas 2007-11-19 nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-03-27 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-235-267/2007). Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2008-01-21 Šiaulių miesto apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2-274-797/2008 pagal ieškovo K. P. patikslintą ieškinį atsakovams LR Teisingumo ministerijai, antstolei V. Š., V. Ž., tretiesiems asmenims R. P., E. P. dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo perdavė Šiaulių apygardos teismui pagal teismingumą (Šiaulių apylinkės teismo 2008-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-274-797/2008). Šiaulių apygardos teismas ieškovui neatvykus į teismo posėdį, 2008-10-15 nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtu (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-285-44/2008). Iš prie nagrinėjamos bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-130-372/2010 duomenų matyti, kad 2008-12-22 ieškovas vėl kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2003-06-16 Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 71-6145, taikyti restituciją ir grąžinti jam turtą – žemės sklypą - mišką, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų antstolės V. Š. ir Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai 395244,62 Lt patirtos žalos ir nuostolių. Šiaulių apygardos teismas 2010-05-11 sprendimu ieškovo K. P. patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu 2003-07-16 Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 71-6145, kuriuo iš varžytinių buvo parduotas ieškovui K. P. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir grąžino ieškovui K. P. jam priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui V. Ž. iš ieškovo K. P. priteisti 900,00 Lt, sumokėtų už varžytinėse parduotą žemės sklypą; ieškovo K. P. reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmetė. Minėtame sprendime teismas spręsdamas pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas V. Ž. iškirto ar kitu būdu iš esmės pablogino iš varžytinių įgytą turtą – miško sklypą. Tai reiškia, kad ieškovui priklausęs miškas liko pradinės būklės, išskyrus tą jo dalį, kurią neteisėtai iškirto pats ieškovas. Teismas pažymėjo, kad net jeigu ieškovas būtų įgijęs teisę reikalauti taikyti restituciją bei negautų pajamų, jo turėta žala galėtų būti skaičiuojama nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Šiuo atveju neteisėti veiksmai buvo padaryti 2003-06-16, parduodant ginčijamą sklypą iš varžytinių. Teismas sutiko su Teisingumo ministerijos atstovo ir atsakovės V. Š. prašymais taikyti senaties terminą dalyje dėl žalos atlyginimo. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovas pirmą kartą pareiškė tik 2008-02-26, tikslindamas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-283-44/2008. Apie patvarkymą dėl piniginių lėšų paskirstymą už parduotą žemės sklypą jam buvo pranešta 2003-09-02. Pripažinęs, kad apie būsimas varžytines jam buvo žinoma dar anksčiau, teismas padarė išvadą, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat teismas pripažino, kad ieškovui buvo tinkamai pranešta apie turto pardavimo iš varžytinių laiką ir vietą, kadangi šią aplinkybę patvirtino vykdomojoje byloje esantis registruotas įteikimo pranešimas bei Lietuvos Teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus Specialisto išvada, kuri patvirtino, kad 2003-05-23 registruoto įteikimo pranešimo Nr. 1681/3 skiltyje „pagal įgaliojimą (kam, parašas)“ pasirašė L. K. (ieškovo sugyventinė). Teismas laikė, kad sugyventinė yra šeimos narys, todėl sprendė, jog procesinis dokumentas ieškovui buvo įteiktas tinkamai (2 t. 132-137 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010). Nesutikdamas su minėtu sprendimu atsakovas V. Ž. pateikė apeliacinį skundą (2 t. 142-145 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010) Lietuvos apeliacinis teismas 2011-06-10 sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją, grąžinant ieškovui K. P. žemės sklypą, o atsakovui V. Ž. – už jį varžytynėse sumokėtą kainą, panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą - priteisė ieškovui K. P. iš atsakovės antstolės V. Š. 2170,00 Lt, o iš atsakovės valstybės – 930,00 Lt nuostoliams atlyginti. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (2 t. 206-211 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 sprendimo dalis, kuria priimtas naujas sprendimas dėl restitucijos taikymo, panaikinta ir paliktas galioti Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 sprendimas taikyti restituciją. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 sprendimo dalis, kuria ieškovui K. P. priteistas iš atsakovės antstolės V. Š. 2170,00 Lt ir iš atsakovės valstybės – 930,00 Lt nuostolių atlyginimas bei V. Ž. iš ieškovo K. P. priteista 366,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikinta. Kita Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 sprendimo dalis palikta nepakeista (3 t. 41-48 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, remdamasi išdėstytomis įstatymo nuostatomis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atsakovų argumentais, kad apelianto teisė reikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado nuo 2003-09-02, t.y. nuo tos datos, kada jam tapo žinoma apie jo pažeistas teises. Pažymėtina, kad pagal LR CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškinant proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinio teismo laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014). Konkrečiu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, rašytiniai bylos duomenys ir 2010-05-11 Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 nustatytos faktinės aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog apie savo teisės pažeidimą ieškovas faktiškai žinojo nuo 2003-09-02, kai jam buvo pranešta apie antstolės priimtą patvarkymą dėl pinginių lėšų paskirstymo už parduotą žemės sklypą ir būtent nuo šios datos atsirado ieškovo teisė reikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino šias aplinkybes bei pagrįstai sprendė, jog ieškovas praleido LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta trejų metų ieškinio senaties terminą, dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą, apeliantas nepateikė.

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir reikalavimams dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo pareikšti. Nagrinėjamu atveju ieškovas teismui pareikštame ieškinyje nurodė, kad atsakovas V. Ž., nagrinėjant civilinę bylą Nr. Nr. 2-130-372/2010, apklausiamas teismo posėdyje pripažino, kad iki miško arešto jis pasiruošė ir išsivežė kasmet po 30 kubinių metrų medienos kurui, iš viso 90 kubinių metrų (1 t. 2 b.l.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas apie tariamą savo teisių pažeidimą, tuo pačiu ir apie reikalavimo teisę į atsakovą V. Ž. dėl galimai turėtos turtinės žalos atlyginimo, sužinojo Šiaulių apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-130-372/2010, dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo, 2010-04-23 teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, jog teisė pareikšti ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovui atsirado nuo 2010-05-11, t.y. nuo Šiaulių apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 priėmimo dienos. Kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas praleido LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo pareikšti, tačiau konkrečiu atveju pažymi, kad bylos duomenys suteikia pagrindo išvadai, jog ieškovas apie galimai atsakovo V. Ž. padarytą žalą žinojo žymiai anksčiau nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Iš civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 ieškovo teismui 2008-12-22 pateikto ieškinio matyti, kad minėtame ieškinyje ieškovas kaip vieną iš ieškinio pagrindžiančių aplinkybių, nurodė aplinkybę, jog atsakovas V. Ž. disponuodamas žemės sklypu – mišku, priklausančiu ieškovui, vykdė malkų gamybą po 30 kubinių metrų malkų kasmet neliečiant stačių medžių, tai V. Ž. paliudijo Šiaulių apygardos teismo posėdyje (1 t. 4, 11, 42 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010). Taigi ieškovui, jau vėliausiai 2008-12-22, reiškiant ieškininį reikalavimą atsakovams antstolei V. Š. ir Lietuvos Respublikai dėl 356703,62 Lt negautų pajamų priteisimo, buvo žinomos aplinkybės dėl atsakovo V. Ž. atliktų veiksmų ruošiant ir išvežant medieną iš ginčo sklypo. Priešingai, nei teigia ieškovas, bylos duomenys patvirtina, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą dėl 2700,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, ieškovui buvo žinomos iki 2008-12-22 ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-130-372/2010 pateikimo. Apelianto argumentus, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012-03-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos nutarties, kuria buvo baigtas civilinis procesas byloje dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir turtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, ieškovas faktiškai apie savo pažeistą teisę sužinojo ne nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienos, tačiau nuo tos dienos, kai suvokė, jog jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra galimai pažeisti. Konkrečiu atveju ieškovas apie jo atžvilgiu galimai padarytą žalą bei atsakovo V. Ž. galimai neteisėtus veiksmus žinojo vėliausiai nuo 2008-12-22, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju ieškinio senatis dėl turtinės žalos atlyginimo, prasidėjo ne nuo 2010-05-11, bet nuo 2008-12-22. Pažymėtina, kad tikslesnės datos pagal byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija neturi galimybės nustatyti, tačiau konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino praleidimą, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės vertinant priimto procesinio sprendimo pagrįstumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teikdamas patikslintą ieškinį pats nurodė ir pripažino, jog praleido terminą ieškiniui pateikti ir per tris metus į teismą nesikreipė dėl svarbių priežasčių (1 t. 72 b.l.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde teigdamas, jog ieškinio senaties termino nepraleido, ieškovas nurodo teismui prieštaringas ir faktinės situacijos neatitinkančias aplinkybes, tokiu būdu siekdamas faktinių aplinkybių pervertinimo sau palankia linkme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad apeliantas savo procesines teises siekia įgyvendinti nesilaikydamas procesinių įstatymų nustatytos tvarkos bei netinkamai vykdydama LR CPK 7 straipsnyje nustatytą pareigą sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepripažino svarbiomis jo nurodytas senaties termino praleidimo priežastis. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog konstatavus, kad ieškinio senaties terminas praleistas, teismas ex officio turi įvertinti, ar nėra ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų. Ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymo leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neįtvirtintas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis. Įstatyme nenurodžius aplinkybių, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis arba nesvarbiomis, šiuos klausimus sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas ginčą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismas, spręsdamas svarbių termino praleidimo priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į subjektyviųjų (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyviųjų (kokias vertybes siekiama apginti, galimą vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimas svarbiomis yra siejamas su ieškovo (terminą atnaujinti prašančiojo) asmeniu, kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs bylos šalių elgesio standartai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos (LR CPK 12, 178 straipsnis). Konkrečiu atveju, ieškovo nurodytas aplinkybes, jog anksčiau kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo apeliantui sukliudė jo buvimas įkalinimo įstaigoje, bei, tai, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas galutinį sprendimą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu priėmė tik 2012-03-15, ir iki 2013-01-28 vyko ginčai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovui, teisėjų kolegija nevertina kaip svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovo nurodytos aplinkybės nepateisina ieškovo delsimo kreiptis į teismą trukusį daugiau nei vienuolika metų dėl neturtinės bei daugiau nei šešis metus dėl turtinės žalos iš atsakovo V. Ž. atlyginimo civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nuo 2006-09-04 intensyviai gynė savo pažeistas teises tiek Šiaulių apylinkės teisme, tiek Šiaulių apygardos teisme, kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2011-06-10 priimtą sprendimą skundė dalyje tik dėl restitucijos taikymo (3 t. 1-5 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010), įkalinimo įstaigoje buvo laikotarpiu nuo 2004-02-24 iki 2004-12-22 (2 t. 135 b.l. c.b. Nr. 2-130-372/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog trejų metų ieškinio senaties terminą tiek dėl neturtinės, tiek dėl turtinės žalos atlyginimo, nustatytą LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ieškovas praleido dėl savo pasyvumo ir aplaidumo ir konkrečiu atveju nenustatyta svarbių priežasčių, suteikiančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas neįrodė pateiktų reikalavimų pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, taip pat konstatavo, kad netaikius ieškinio senaties, kitų ieškovo reikalavimų tenkinti nebūtų teisinio pagrindo, kadangi jie yra neįrodyti. Teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad ieškovas reikalauja priteisti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau savo reikalavimus remia tik subjektyvaus, deklaratyvaus pobūdžio žodiniais teiginiais, nepateikdamas jokių tą patvirtinančių duomenų. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į ieškovo pateiktus argumentus ir įrodymus, bylos medžiagą, skundžiamo sprendimo turinį, vertina, kad apeliantas nepateikė teismui objektyvių duomenų pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl patirtos neturtinės ir turtinės žalos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė jokių duomenų apie faktiškai iškirstą medieną, jos vertę, įrodymus, kad ilgalaikiai, nevienkartiniai emociniai trikdžiai atsiliepė apelianto bendrai sveikatos būklei, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas, nepaisant praleisto termino ieškiniui pareikšti, neįrodė pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi ieškinio senaties nustatymo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo pareikštų reikalavimų. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo K. P. apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas V. Ž. pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 217,22 Eur (750,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2 t. 31-30 b.l.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytus dydžius ir yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, atsakovui V. Ž. iš ieškovo K. P. priteistina 217,22 Eur (750,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 217,22 Eur (du šimtus septyniolika eurų 22 euro ct) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius