Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-11-581/2023

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-01-06
Bylos Nr.: 1A-11-581/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-05481-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė, Valdas Ciesiūnas
Kaltinamasis: J. N.

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-581/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-05481-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.2; 2.4.6.3.2. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,dalyvaujant:prokurorei Kristinai Ulienei,išteisintajam J. N. ir jo gynėjui Jonui Pliekaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Biržai) prokuroro T. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. N. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2022 m. vasario 16 d., apie 11 val. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo patalpose, kambaryje, tyčia suduodamas kartu gyvenančiam mažamečiui D. J., gim. (duomenys neskelbtini), vieną kartą rankos delnu į galvą, tuo nukentėjusiajam - mažamečiui D. J. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo motyvai

2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. spalio 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti J. N. padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir nubausti jį 6 mėnesių laisvės atėmimu. Remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, paskiriant J. N. baudžiamojo poveikio priemones: per bausmės atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, atsiprašyti nukentėjusiojo ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Prokuroras skunde nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, subjektyviai įvertinus byloje surinktus duomenis ir neįvertinus jų visumos.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kaltinamojo J. N. ir vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojų parodymais, o nukentėjusiojo parodymus, kurie ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją nesikeitė, laikė nepatikimais tik dėl galimos mamos įtakos vaikui.

2.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių svarbių aplinkybių:

Atsiliepimas

- nukentėjusysis, nuo pat pranešimo mamai apie senelio smurtą, nuosekliai laikėsi savo parodymų, tiek bendraudamas su policijos pareigūnais, tiek su medikais, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo;

- pirmoji apie vaiko patirtą fizinį smurtą sužinojusi jo mama A. R. parodė, kad jai paskambino sūnus D. J., ji matė, kad vaikas verkia. Mamai paklausus kas nutiko, jis atrašė žinute, kad senelis trenkė jam per galvą dėl ne vietoje padėto televizoriaus pultelio. A. R. dėl to paskambino į policiją. Tai visiškai natūralu ir logiška, kad mama, sužinojusi apie smurtą jos vaiko atžvilgiu, atsižvelgdama į tai, kad vaikas verkia, yra išsigandęs, pranešė apie įvykį teisėsaugos institucijoms. Iš situacijos mama suprato, kad vaikas yra nuskriaustas. Todėl teismo daroma prielaida, kad mama padarė įtaką vaikui pokalbio metu, nes parodymai apie skausmą atsirado vėliau, atvykus policijos pareigūnams, visiškai nepagrįsta;

- ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nė viena iš šalių neginčijo įvykio fakto. Tačiau smurtą, anūko atžvilgiu, J. N. paneigė. Iš surinktų duomenų akivaizdu, kad kaltinamasis J. N., sakydamas, jog paėmęs vaiką už peties, pasuko, o ne sudavė smūgį, siekia tik sušvelninti savo neteisėtą elgesį ir išvengti atsakomybės. Iš vaizdo įrašo, kuriame policijos pareigūnams J. N. bandė parodyti, kaip jis suėmė anūkui už peties, matyti, jog kaltinamojo veiksmai, jei jie būtų atlikti mažo vaiko atžvilgiu, keltų abejonių, ar negalėjo būti smurtiniai, juolab, kad jis pats pripažino, kad per smarkiai vaiką pasuko;

- teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, kad viso proceso metu nebuvo gauta duomenų, kad D. J., kuris iš šeimos buvo paimtas mažiausiai 8 kartus, būtų buvęs paimtas dėl jo atžvilgiu naudoto smurto. Vaikas niekada nėra nieko apkaltinęs ir nėra melavęs, kad jis skriaudžiamas fiziškai. Todėl vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojų parodymai, kad vaiku yra manipuliuojama dėl grąžinimo mamai, neleidžia daryti prielaidos, kad vaiko atžvilgiu nebuvo panaudotas smurtas ir sukeltas fizinis skausmas vaikui;

- teismas, remdamasis vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojų, kurie turėtų nuolat bendrauti su vaiku ir jį pažinti, parodymais, padarė prieštaringą išvadą - teismas pripažino, kad atsižvelgiant į daugkartinius ir eilę metų pasikartojančius vaiko paėmimus iš šeimos, nė vienas vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojų nesirūpino vaiku nuolat, o tik atskirais gyvenimo epizodais. Ir nors iš to seka, kad apie vaiko charakterio bruožus, polinkius ir kita, tarnybos turėjo tik paviršutiniškus duomenis, tačiau teismas patikėjo darbuotojų liudijimu apie galimybę manipuliuoti vaiku, nors iš parodymų neaišku kokiu tikslu, kokiais būdais manipuliacijos pasireiškė. Vien tik deklaratyvūs teiginiai, nesant tam realaus pagrindo ir neturint įrodymų, laikytini tik nuomone, kuri nepagrįsta objektyviais duomenimis. Be to, visiškai neaišku, kodėl deklaratyvūs pareiškimai apie galimą manipuliavimą teismui sukėlė abejonių, nes viena iš darbuotojų E. B. paliudijo priešingai, nurodydama, kad bendravimo su vaiku ir jo mama metu, jai nepasitaikė atvejų, kad vaiku būtų manipuliuojama.

2.4. Prokuroro teigimu, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, nukentėjusiojo D. J. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys, kurių visuma neabejotinai patvirtina, jog J. N. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. jo veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., sudėties požymiai.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis J. N. nesutinka su prokuroro argumentais ir prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. spalio 4 d. nuosprendį palikti nepakeistu. Tvirtina, kad teismas nuodugniai ir išsamiai išanalizavo susidariusią situaciją, teisingai ir motyvuotai įvertino visų bylos metu apklaustų liudytojų parodymus bei priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

3.1. Atsiliepime J. N. nurodo, kad D. J. jų šeimoje niekada nebuvo skriaudžiamas, netgi priešingai, visada buvo stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad jis jaustųsi esąs normalioje šeimoje, kur jam negresia jokie nemalonumai. Stengdavosi auklėti ne tik gyvenimiškais pamokymais, bet ir pratindamas prie darbinių įgūdžių bei tenkindamas jo poreikius - nuveždavo į mokyklą, treniruotes, planavo išvykas į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) lankytinas vietas. Pažymi, kad jis (J. N.) turi klausos sutrikimų, dėl ko dažnai pats nesąmoningai pakelia balsą, tačiau tikrai niekada nesistengia aprėkti vaiko.

Šalies argumentai

3.2. J. N. teigimu, D. J. turėjo rimtų elgesio sutrikimų, jis kas kart atsidurdavo vis kitų darbuotojų priežiūroje, o dauguma apklaustų, su vaiku sąsajų turėjusių darbuotojų patvirtino, kad vaikas visada stengdavosi grįžti pas mamą, nors ji ir neužtikrindavo jam normalių gyvenimo sąlygų, o ir pati siekdavo susigrąžinti vaikus (gal greičiau už juos gaunamas išmokas). Todėl J. N. mano, kad ir šiuo konkrečiu atveju, nepagrįstai apkaltindamas sudavus vieną smūgį per galvą, ko tikrai nebuvo, vaikas siekė pasinaudoti proga būti paimtu iš senelės globos.

Atsiliepimas

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies - prašė J. N. pripažinus įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis dėl veikos mažareikšmiškumo; išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teismo padarytomis išvadomis ir sprendimu išteisinti J. N., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nužengimo požymių. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog J. N. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, taip pat pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. N. išteisino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

7. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. N. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad byloje esančių abejonių ir prieštaravimų pašalinti nepavyko, todėl visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog J. N. padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas priimdamas J. N. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį savo išvadas grindė tuo, jog: 1) byloje nėra patikimų, tiesioginių įrodymų, kad J. N. smurtavo prieš mažametį ir jam sukėlė fizinį skausmą; 2) dėl galimos mamos manipuliacijos vaiku, kyla pagrįstų abejonių dėl mažamečio D. J. nurodomų aplinkybių realumo, kurių negalima patikrinti, todėl D. J. parodymai laikytini patikimais. Visgi, teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų J. N. kaltei padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą konstatuoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui. Apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai esminę reikšmę suteikė mažamečio D. J. mamos galimai įtakai manipuliuoti vaiku (D. J.), neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Priešingai nei nustatė apylinkės teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl J. N. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Šią išvadą leidžia daryti nukentėjusiojo D. J. parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 24-27), liudytojų D. J., V. J., E. B., iš dalies A. J., A. R. parodymai, tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, objektų apžiūros protokolai, vaizdo įrašai bei kitų bylos duomenų visuma.

10. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp J. N. ir mažamečio D. J. įvyko konfliktas. Be šių dviejų asmenų, niekas konflikte nedalyvavo ir jo tiesiogiai nematė. Tokiu atveju labai svarbu sulyginti jų parodymus su kitais byloje surinktais, ištirtais įrodymais bei nustatyti, ar jų parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, yra nuoseklūs, logiškai paaiškinami ir įtikinami. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. N. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neneigė, kad tarp jo ir mažamečio buvo konfliktas dėl ne vietoje padėto televizoriaus pultelio, tačiau tvirtina, kad jo nemušė, tik paėmė už peties, pasuko ir pasakė: „Va pultelis“, gal per smarkiai pasuko; ant D. J. nerėkė, jam į galvą netvojo. Tačiau nukentėjusysis D. J. ikiteisminio tyrimo apklausos pas teisėją metu nurodė, kad jam 9 m.; datos neatsimena, kada tas viskas įvyko, tačiau patikslina, kad šiais metais, įvykio metu buvo savo kambaryje; namai – „babos“ ir senelio; senelis pakvietė ten, kur buvo pultelis, jis (D. J.) atėjo, senelis trenkė per galvą, paklausė, ar žino už ką; jis (D. J.) padavė pultelį, seneliui nieko nesakė; nuėjo į kambarį, parašė mamai; mama pasakė, kad atvažiuoja policija; senelis trenkė per pakaušį ranka vieną kartą; senelis nepaaiškino, už ką jis (D. J.) gavo; jis nesuprato, už ką gavo; padavė seneliui pultelį; pultelį pamiršo padėti ant stalo, padėjo ant lovos, dėl to jam (D. J.) ir trenkė (1 t., b. l. 24-27).

11. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuos nukentėjusiojo mažamečio D. J. parodymus patvirtina bei papildo ir kiti byloje esantys įrodymai.

12. Kaip antai, vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą užfiksuota, jog pranešėja (A. R.) pranešė, kad jos vaikai šiuo metu laikinai paimti iš jos ir vienas iš jų atiduotas globoti močiutei A. J.; ką tik pranešėjai paskambino devynmetis sūnus (D. J.) ir verkdamas pasakė, kad senelis jam sudavė į galvos sritį, nes ne vietoje padėjo televizoriaus pultelį ir prašo jį iš ten pasiimti; kad vaikas nenori ir bijo būti pas senelius, pranešėja jau vakar informavo vaiko teisių apsaugos specialistus, tačiau jie nesiima jokių veiksmų (1 t., b. l. 1-3).

13. Teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. J. parodė, kad datos nepamena, su kolega gavo iškvietimą dėl smurto, jog senelis vaikui trenkė į galvos sritį; kai nuvyko, vaikas buvo antrame aukšte; kaltinamasis (J. N.) nurodė ranka suėmęs vaikui už peties, nes vaikas televizoriaus pultelį padėjo ant lovos, o ne ant stalo; vaikas sakė, kad jam su ranka trenkė, nes televizoriaus pultelį padėjo ant lovos, o ne ant stalo, kur jis turėjo būti padėtas; sakė, jog skauda, verkė (2 t., b. l. 6).

14. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta V. J. parodė, kad ji yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaikų teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė; vasario 16 d.12.25 val. gavo užduotį dėl galimo vaiko teisių pažeidimo; nuvykus adresu (duomenys neskelbtini) seniūnija (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, namuose rado nepilnametį, berniuko laikinąją globėją A. J. bei jos sugyventinį J..; ji bendravo su vaiku, kita specialistė – E. V. bendravo su vaiko laikinąją globėja; berniukas pasakė, kad jis su močiute sėdėjo virtuvėje, ruošė pusryčius, o senelis, tai yra laikinosios globėjos sugyventinis – ne jo senelis, buvo lauke; tada vaikas pasakojo, kad senelis parėjo ir ėmė ieškoti pultelio, Denis pultelį buvo palikęs ant sofos, o ne ant stalo, kur jo vieta visada būna; senelis, kai pamatė, kad pultelis ant lovos, pakvietė berniuką ateiti; tada Denis nuėjo ir, pasak vaiko, senelis jam trenkė per galvą ir dar paklausė „ar žinai už ką?“; vaikas tada seneliui padavė pultelį, pasiskambino mamai, mama iškvietė policiją; berniukas jos akimis, neatrodė nei nuliūdęs, nei linksmas, gal įskaudintas jautėsi; vaikas nurodė, kad senelis smurtavo pirmą kartą (1 t. b. l. 79-80). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. J. juos patvirtino (1 t., b. l. 190-191).

15. Tai, kad J. N. smurtavo prieš mažametį ir jam sukėlė fizinį skausmą patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: liudytojos A. J. parodymai, jog ji girdėjo kaip J. N. pašaukė D. J. ir klausimą: „Kodėl pultelį padėjai ne vietoje?“, daugiau nieko nematė, po šių žodžių D. J. nuėjo į antrą aukštą; telefono ekrano vaizdo nuotraukos, kuriose užfiksuotas pokalbis tarp nukentėjusiojo (vaiko) ir jo motinos – Vaikas: „Nes as pulteli buvo padejis ne ant senele lovas ir senelis man uz tai trenke per galvu“. Motina: „Tikrai?“. Vaikas: „Jo“. Motina: „O dabar aš jam policije iškviesiu“ (1 t., b. l. 62); vaizdo bei garso įrašas, iš kurio matyti, kaip atvykusiems policijos pareigūnams, tiek ir medikams, D. J. pasakoja jog, jis buvo padėjęs pultelį ant lovos; senelis trenkė jam per galvą, klausė, ar jis žino už ką; jis nežinojo už ką, užlipo į viršų ir paskambino mamai, mama iškvietė policiją; vaikas nurodė, kad jam skaudėjo ir dabar skauda (ranka nurodė, kur jam buvo suduota); vaizdo bei garso įrašas, kuriame matyti, kaip J. N., stovėdamas prieš pareigūną R. K., parodo kaip suėmė už peties - dešine ranka suploja R. K. per kairį petį. Sako po to aiškinęs, kaip turi būti padėtas pultelis (1 t., b. l. 91, 92-94); 2022-03-21 Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog D. J. sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas, tačiau tikėtina, kad užduotyje nurodyto įvykio metu D. J. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 86); 2022-02-16 policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad D. J. nurodė, jog smurtas pasireiškė, kai senelis J. N. trenkė ranka jam į galvos sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą, todėl, kad padėjo televizoriaus valdymo pultelį ant lovos, o ne ant kambaryje esančio stalo. J. N. alkotesteriu „Alcotest 7510“, Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas 0,53 promilių girtumas (1 t., b. l. 16-19); liudytojos A. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2022-02-16 apie 12.00 val. jai būnant namuose adresu (duomenys neskelbtini), į mobilųjį telefoną paskambino jos sūnus D. J., gim. (duomenys neskelbtini), su sūnumi kalbėjo per „Mesenger“ programėlę, todėl matė, kad jis verkia; jai paklausus, kas nutiko, jis atsakė palauk, ir parašė žinutę, kad jo senelis, trenkė jam per galvą, trenkė dėl to, kad ne vietoje padėjo televizoriaus pultelį; tai išgirdus sūnui pasakė, kad iškvies policiją; po pokalbio su sūnumi paskambino į policiją; po pokalbio su policija vėl paskambino sūnui, jam paskambinus, jis jos prašė, kad su juo kalbėtų, kol atvyks policija, kadangi jis bijo, nes gali jį vėl mušti ar ant jo rėkti; su sūnumi bendravo tol, kol pas jį nuvyko policijos pareigūnai; apie 14.30 val. jai vėl paskambino sūnus ir pasakė, kad jį išsiveža vaikų teisių tarnybos darbuotojos; kadangi jos sūnaus laikina priežiūra nuo (duomenys neskelbtini) paskirta močiutei A. J., todėl jis pas ją ir gyvena; jos sūnaus močiutė gyvena su sugyventiniu J., kuri pavardės nežino, jos sūnus J. vadina seneliu (1 t., b. l. 52-56);

16. Įvertinus visus šiuos įrodymus, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog netikėti nukentėjusiojo mažamečio D. J. parodymais nėra pagrindo. Kaip matyti, nukentėjusysis iškarto po to, kai jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, užlipo į antrą namo aukštą, susisiekė su mama (A. R.) ir nurodė įvykio aplinkybes. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, medikams bei ikiteisminio tyrimo apklausos pas teisėją metu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi todėl, kad mažametis paskambinęs mamai nesakė, kad jam skauda, o jo tokie parodymai atsirado vėliau, t. y. po pokalbio ir galimos mamos įtakos. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog nukentėjusysis pokalbio su mama metu nurodė, kas jam nutiko ir nenurodė, kad jam skauda, nesumenkina šių parodymų reikšmės, juo labiau, kad kaip minėta anksčiau, jo parodymai dėl esminių fizinio smurto panaudojimo aplinkybių, lokalizacijos nesikeitė ir buvo nuoseklūs. Taip pat mažamečio parodymų nedaro nepatikimais ir apylinkės teismo prielaida, kad mama galimai įtakojo mažamečio D. J. parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad D. J. būtų melavęs ar, kad mama būtų manipuliavusi vaiku, siekiu nepagrįstai apkaltinti J. N.. Šiuo atveju, apylinkės teismas savo išvadas dėl manipuliavimo vaiku atsietai nuo kitų įrodymų grindė liudytojų E. T. ir R. M., kurios su vaiku ir šeima bendravo vos du kartus, parodymais ir visiškai nevertino liudytojos E. B. (Socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkės), kuri su vaiku bendravo sistemingai (nurodomas laikotarpis nuo 2018 metų (2 t., b. l. 7)) parodymų, iš kurių matyti, jog jokių motinos manipuliavimo vaiku atvejų nepasitaikė. Čia svarbu pažymėti ir tai, kad būtent dėl nuolatinio tėvų alkoholio vartojimo ir vaikų nepriežiūros, nepilnametis D. J. 2022-01-25 buvo paimtas iš motinos A. R. ir laikinai apgyvendintas pas močiutę A. J., gyvenančią (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022-02-14 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) D. J. nustatyta laikinoji globa (rūpyba), jo globėja paskiriant močiutę A. J. (1 t., b. l. 99, 100-102, 103). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad po aptariamo smurto atvejo, D. J. būtų grąžintas į šeimą (mamai A. R.) ir dėl to, mama siekė įtakoti D. J. parodymus. Tai patvirtina ir byloje esantis duomenys, jog 2022-02-16 gavus pranešimą apie galimą smurtą prieš vaiką (D. J.), šis buvo paimtas iš globėjos (rūpintojos) A. J. ir iki vaiko situacijos įvertinimo laikinai apgyvendintas pas emociniais ryšiais su vaiku susijusį asmenį, o (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2022-03-02 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) D. J. nustatyta laikinoji globa, jo globėju paskiriant VšĮ (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 99, 100-102, 103, 106). Be to, kaip matyti, D. J. iš šeimos buvo paimtas mažiausiai 8 kartus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų buvęs paimtas dėl jo atžvilgiu naudoto smurto, taip pat nėra duomenų apie jo polinkį meluoti, todėl manyti, kad būtent šiuo atveju mažamečio D. J. parodymai apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą yra išgalvoti ar įtakoti mamos, nėra visiškai jokio pagrindo.

17. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Pažymėtina, jog tuomet, kai prieš mažamečius asmenis pavartojama fizinė jėga, tačiau ji nėra pakankamai stipri ar vartojama taip, kad sukeliant fizinį skausmą nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbią reikšmę įgauna mažamečių nukentėjusiųjų parodymai bei jų elgesys po įvykio.

18. Byloje nustatyta, kad iškart po konflikto, D. J. paskambino mamai (A. R.) ir papasakojo kas įvyko. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. patvirtino, kad paskambinęs vaikas (D. J.) verkė (1 t., b. l. 53-56). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. J. patvirtino, kad vaikas verkė, sakė, kad jam skauda. Teismo posėdyje liudytoja apklausta V. J. parodė, kad berniukas jos akimis, neatrodė nei nuliūdęs, nei linksmas, gal įskaudintas jautėsi. Iš vaizdo ir garso įrašo matyti, kad pareigūnui paklausus D. J. „Smarkiai?“, Vaikas: „Aha“ (linksi su galva pritariamai)“, pareigūnui paklausus „Skauda dabar?“, Vaikas linksi galva pritariamai, rodo su ranka sau į momenkaulio, pakauškaulio sritį, sakydamas: „Čionai“. Atvykus medikams ir paklausus vaiko, ar jam skauda galvą, vaikas patvirtina, kad skauda, kad jam skaudėjo (1 t., b. l. 91, 92-94). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinus vaiko amžių bei naudoto smurto pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatyta, jog mažamečiui D. J.buvo sukeltas fizinis skausmas.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog J. N. 2022-02-16 panaudojo fizinį smurtą D. J. atžvilgiu: vieną kartą rankos delnu sudavė D. J. į galvą. Iš byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, J. N. atlikti veiksmai buvo sąlygoti noru paauklėti vaiką, nes D. J. apklaustas teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad senelis trenkė per galvą ir paklausė, ar žinai už ką; jis nesuprato už ką gavo; padavė seneliui pultelį (1 t., b. l. 24-25). Iš esmės šių aplinkybių neginčija ir pats J. N., nurodydamas, kad norėjo, jog vaikas įsidėmėtų ir įprastų televizoriaus pultelį padėti ant stalo. Akivaizdu, jog savo valiniais veiksmais J. N. norėjo, kad vaikas laikytųsi taisyklių ir suprato, kad suduodamas D. J. ranka per galvą sukels skausmą D. J. nors to ir nesiekė. Todėl įvertinus J. N. ir mažamečio parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei J. N. atliktus veiksmus, teismui nekyla abejonių, jog atlikdamas minėtus fizinius veiksmus, kurių metu, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti J. N. veikiant netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių J. N. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils.

20. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų įrodymų visumą, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, jog J. N. veiksmuose yra visi būtinieji BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, t. y. jis 2022 m. vasario 16 d. apie 11 val. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojo namo patalpose, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia suduodamas kartu gyvenančiam mažamečiui D. J., gim. (duomenys neskelbtini) metais, vieną kartą rankos delnu į galvą, tuo nukentėjusiajam - mažamečiui D. J. sukėlė fizinį skausmą.

21. Kaip matyti, prokuroras apeliaciniame skunde prašė J. N. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirti 6 mėnesių laisvės atėmimo ir vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis bausmės vykdymą atidėti 1 metams, paskiriant J. N. baudžiamojo poveikio priemones: per bausmės atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, atsiprašyti nukentėjusiojo ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroro apeliacinį skundą palaikė iš dalies ir prašė J. N. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis dėl veikos mažareikšmiškumo.

22. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nurodyta, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis Nr. 2K-227-788/2017).

23. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

24. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, jog BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas.

25. Kaip nurodyta anksčiau, teismas, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, visų pirma, įvertina padarytos žalos dydį. Nagrinėjamojoje byloje neteisėti J. N. veiksmai mažamečiam sukėlė fizinį skausmą, kuris pagal bylos aplinkybes buvo momentinis, kas rodo, jog J. N. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas. Be to, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017).

26. Analizuojant J. N. kaltės turinį nustatyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai, aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog senelis pavartojo fizinį smurtą prieš vaiką ne specialiai tam, jog jam būtų sukeliamas fizinis skausmas, o tik dėl to, kad pasirinko netinkamą būdą paauklėti vaiką. Tai buvo vienetinis atvejis. Liudytoja E. T. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo metu, kai D. J. gyveno pas J. N., jis (D. J.) buvo patenkintas pas senelius, jis nebuvo išskirtas vaikas, seneliai labai jį mylėjo. Liudytoja R. M. posėdžio metu taip pat parodė, kad tuomet kai lankėsi pas berniuką (D. J.) J. N. namuose, vaikas nurodė, kad gerai sutaria, su seneliu tvarko garažą. Liudytoja A. J. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad tuomet, kai ji kartu su J. N. prisiėmė laikytinai globoti D. J., jie juo rūpinosi, J. N. vežiojo berniuką į pamokas, į bokso treniruotes, buvo nuvykę į (duomenys neskelbtini), nupirko jam rūbų mokyklai, po to kai pastebėjo, kad D. J. turi emocijų sutrikimų, kreipėsi į psichologus, sudarė šeimos taisykles. Pats J. N. teismo posėdžio metu parodė, kad su sugyventine stengėsi išmokyti D. J. rašyti, pirko knygas, mokė žaisti šachmatais, tenisą, kaip vedžioti šuniuką, buvo susiruošę su sugyventinę nuvežti berniuką į delfinariumą, parodyti (duomenys neskelbtini), niekada nieko neskriaudė, ant D. J. nerėkė, o garsiai šneka dėl savo negalios. Taigi, iš viso to, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad J. N. ir D. J. siejo glaudūs ryšiai, J. N. rūpinosi sugyventinės (A. J.) globotiniu – D. J.. Be to, prie J. N. neteisėtų veiksmų prisidėjo ir objektyvios aplinkybės – D. J. emocijų sutrikimai, nenoras laikytis taisyklių. Visos paminėtos aplinkybės leidžia teigti, kad nors J. N. veika atlikta D. J. atžvilgiu formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau atsižvelgiant į aukščiau aptartų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą J. N. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Tokia pozicija formuojama ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog J. N. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą pilnamečiam asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalis). Įvertinusi šių priemonių pobūdį, paskirtį, taip pat J. N. asmenį charakterizuojančius duomenis byloje (neteistas, neįgalus), veikos padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog BK 67 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės J. N. neskirtinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusp rendžia:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria J. N. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, J. N. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktinius įrodymus – kompaktinio disko (DVD-R) laikmeną (nepilnamečio D. J. apklausos garso ir vaizdo įrašą), kompaktinio disko (DVD-R) laikmeną (liudytojos V. J. apklausos garso ir vaizdo įrašą) ir kompaktinio disko (DVD-R) laikmeną (Body kamerų vaizdo įrašus) palikti saugoti prie bylos per visą jos saugojimo laikotarpį.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Valdas CiesiūnasJolanta RaščiuvienėDaina Vaidachavičienė