Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Z. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-21 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-1298-862/2014 pagal ieškovės A. O. ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio ir formos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, pareikštą atsakovui Z. O., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Spręsdamas dėl vaikams teiktino išlaikymo formos, teismas nustatė perpus mažesnį atsakovo gaunamą darbo užmokestį, nei jis iš tikrųjų yra. Atsakovo pateiktoje į bylą darbo sutartyje nurodyta, kad jo atlyginimas yra 800 EUR. Darbo sutarties priede, kuriuo vadovavosi teismas, yra paskaičiuota tik 1/2 dalis (319,30 EUR) atsakovo gaunamo darbo užmokesčio, atskaičiavus mokesčius. Visas atsakovo atlyginimas, atskaičius mokesčius, yra 638,60 EUR (2 204,96 Lt). Teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovo gaunamo darbo užmokesčio neužtektų teikti teismo nustatytą išlaikymo dydį. Atsakovo pajamos yra pakankamos teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą visiems šalių vaikams periodinėmis išmokomis, todėl, nesant kito pagrindo nei atsakovo gaunamo darbo užmokesčio dydis, nepilnamečiams vaikams teiktiną išlaikymą priteisti nekilnojamuoju turtu teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismas, netinkamai neįvertinęs teismų praktikoje pripažįstamos labiausiai atitinkančia vaikų interesus išlaikymo teikimo formos periodinėmis išmokomis, labai stipriai pažeidė tiek nepilnamečių vaikų interesus, atimdamas iš jų galimybė gauti jų poreikius atitinkančias išmokas, tiek ir paties atsakovo teisę į nuosavybę. Ieškovė teigė, kad vaikams tenkančią turto dalį ji galėtų išnuomoti ir iš jos gauti pajamų, tačiau teismas nevertino, ar toks pajamų gavimo būdas yra realus ir atitinkantis vaikų interesus.

3. Teismas atliko neteisingus skaičiavimus, nes neatsižvelgė į tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas teikė kas mėnesį 250 Lt išlaikymą sūnui A., ir pagal 2013-10-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 400 Lt išlaikymą sūnui M.. Nuo ieškinio pateikimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo sūnaus A. išlaikymui atsakovas yra sumokėjęs 2 000 Lt, ir 2 000 Lt sūnaus M. išlaikymui nuo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Minėtos sumos turėtų būti atimtos skaičiuojant vaikams teiktiną išlaikymą (b. l. 188-192).

Ieškovė A. O. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai priteisė po 500 Lt išlaikymą sūnums. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas yra darbingas, sveikas, tačiau ne visuomet išsaugodavo darbą. Darbo praradimo priežastis buvo girtavimas, t. y. atsakovas buvo nerūpestingas. Prie civilinės bylos prijungta santuokos nutraukimo byla ir ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad atsakovui pagrindinis gyvenimo tikslas, jo laisvalaikis buvo išgėrimai, jis konfliktuodavo šeimoje ir nesirūpino vaikais. Ieškovė pateikė išsamius paaiškinimus dėl vaikų susirgimų, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad vaikai yra sveiki. Byloje nustatyti reikšmingi faktai dėl vaikų sveikatos, jų papildomo ugdymo, ką pastebėjo ir išvadą teikianti institucija. Didesnės ieškovės pajamos nereiškia didesnės vaikų išlaikymo naštos ieškovei perkėlimo pagrindo. Atsakovo girtavimai, smurtas šeimoje galėjo būti svarbiais faktoriais, kodėl teismas priteisė išlaikymo dalį turtu. Atsakovas neginčijo 1 000 Lt išlaikymo sumos ir pradėjo ją ginčyti tik apeliaciniu skundu. Teismas teisingai paskaičiavo vaikams priklausantį išlaikymą (b. l. 195-196).

Išvadą teikianti institucija atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių ir, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, patikrinęs visą bylos medžiagą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė padidinti (o kam nebuvo priteista, tai priteisti) trims ginčo šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo mokėtino išlaikymo dydį iki 500 Lt, bei ar pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju būtina pasirinkti mišrų išlaikymo būdą, t. y. priteisti išlaikymą ir periodinėmis išmokomis, ir atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-28 nutartyje, priimtoje civilinė byloje Nr. 3K-7-24/2013, yra išaiškinta, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201 straipsnio nuostatoms dėl priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo taikyti teisiškai reikšmingas yra faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išlaikymo dydžiui nustatyti, esminis pokytis per laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Be to, pažymėta, kad, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pasikeitimą, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo, nes tiek tėvų turtinės padėties, tiek vaikų poreikių pasikeitimą teismas turi įvertinti tėvų prievolių išlaikyti nepilnamečius vaikus reglamentavimo kontekste, atsižvelgdamas į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus. Teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko tuo metu buvusią to iš tėvų, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko (vaikų), kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus ar bent minimalius vaiko raidos poreikius, todėl toks teismo sprendimas, nepažeidžiant CK 3.3 straipsnyje įtvirtinto vaiko teisių ir interesų prioritetinio gynimo principo, gali būti pakeistas pakeičiant (sumažinant ar padidinant) teismo priteistą išlaikymo sumą, tik tuo atveju, jei nustatomas reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, įvykęs būtent po teismo sprendimo, ir jei dėl to iš esmės pasikeičia (sumažėja ar padidėja) vaiko poreikiai arba iš esmės pablogėja ar pagerėja įpareigoto mokėti išlaikymą vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė po 500 Lt išlaikymą kiekvienam sūnui, nes ieškovė neįrodė, jog kiekvieno vaiko išlaikymui būtina skirti 1 000 Lt per mėnesį, o apelianto nuomone, kiekvienam iš vaikų užtenka skirti po 800 Lt, ieškovė uždirba daugiau nei apeliantas, todėl ji turi didesne dalimi prisidėti prie vaikų būtinų poreikių tenkinimo, be to, nutraukiant šalių santuoką dalijant santuokoje įgytą turtą buvo nukrypta nuo lygių dalių principo ir dėl to, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir jai tenka didesnė rūpinimosi jais našta, ieškovei atiteko 2/3 dalys šalims priklausančio buto, o atsakovui – 1/3. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus minėtus apeliacinio skundo argumentus dėl žemiau išdėstytų motyvų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad abiejų ginčo šalių turtinė padėtis nuo santuokos nutraukimo ir išlaikymo vaikams dydžio nustatymo (2006-08-16) pasikeitė, t. y. pagerėjo. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad sutinka vaikams mokėti 400 Lt išlaikymą, nes kiekvieno iš vaikų būtiniems poreikiams patenkinti užtenka 800 Lt sumos per mėnesį ir apeliantas turi finansines galimybes kiekvienam iš trijų vaikų kas mėnesį skirti po 400 Lt. Tokiu būdu darytina išvada, kad pats apeliantas pripažįsta, jog dviems vaikams būtina padidinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-08-16 sprendimu nustatytą 250 Lt išlaikymo dydį, o trečiam vaikui priteisti ne mažesnį nei 400 Lt išlaikymą per mėnesį. Vertinant, ar padidėjo vaikų, kuriems kiekvienam 2006-08-16 sprendimu iš tėvo priteistas 250 Lt išlaikymas per 1 mėnesį, būtini poreikiai, pažymėtina, kad 2006-08-16 L. buvo 8 metai, A. – 2 metai, o į teismą su ieškiniu dėl nepilnamečiams sūnums priteisto išlaikymo padidinimo ieškovė kreipėsi 2013-06-21, kai L. buvo 15 metų, A. 9 metai. Akivaizdu, kad 8 bei 2 metų vaikų ir 15 bei 9 metų vaikų poreikiai pilnavertei mitybai, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui yra skirtingi, t. y. šie poreikiai su amžiumi objektyviai padidėja. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kurią teismas padarė iš esmės vadovaudamasis ieškovės parodymais ir ta aplinkybe, kad atsakovas neginčijo vaikų poreikių padidėjimo fakto, kad nuo 2006-08-16 ginčo šalių dviejų nepilnamečių vaikų poreikiai žymiai išaugo ir 250 Lt išlaikymas kiekvienam iš sūnų realiai nėra pakankamas, atsižvelgiant į penkiolikamečio vaiko bei devynmečio vaiko bendruosius ir specialiuosius poreikius bei interesus. Ieškovė tuo pačiu ieškiniu prašė priteisti išlaikymą ginčo šalims 2008 metais gimusiam sūnui M., kuriam ieškinio pareiškimo dieną buvo jau beveik 5 metai. Kaip minėta, apeliantas sutinka ir trečiam vaikui mokėti 400 Lt išlaikymą per mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, kad koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, tačiau kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Šiuo atveju apeliantas nepateikė jokių rašytiniais įrodymais pagrįstų argumentų, kad jauniausiam ginčo šalių vaikui užtektų skirti per mėnesį mažesnę (t. y. 800 Lt) sumą nei minimali mėnesinė alga, kuri kaip minėta, pripažįstama orientacine suma būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti. Aplinkybė, kad ieškovės darbo užmokestis 800 Lt didesnis nei apelianto (apeliantas nurodė, kad uždirba 2 205 Lt į rankas, o byloje nustatyta, kad ieškovės darbo užmokestis yra apie 3 000 Lt (o ne 3 800 Lt, kaip nurodo apeliantas apeliaciniame skunde) į rankas), šiuo atveju nesudaro pagrindo nukrypti nuo abiejų tėvų pareigos po lygiai prisidėti prie savo vaikų būtiniausių poreikių tenkinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad 800 Lt nėra ta pinigų suma, kuri, lyginant abiejų santuoką nutraukusių vaikų tėvų pajamas, suteiktų pagrindą teigti, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė ir ji, nepaisant to, kad nuolatos rūpinasi trimis su ja gyvenančiais nepilnamečiais vaikais, kurių tėvas paskutiniu metu beveik visą laiką yra išvykęs dirbti į užsienį, turėtų didesne dalimi prisidėti prie vaikų išlaikymo. Akivaizdu, kad apelianto iki šiol, pavyzdžiui, vyriausiam sūnui (kuriam šiuo metu yra 16 metų) teiktas 250 Lt kasmėnesinis išlaikymas jau seniai nėra pakankamas, todėl ieškovė ne tik galėjo, bet ir turėjo (tebeturi) didesne dalimi finansiškai prisidėti prie ginčo šalių bendrų vaikų poreikių tenkinimo. Be to, byloje nenustatyta priežasčių, dėl kurių apeliantas (sveikas, darbingo amžiaus trijų vaikų tėvas) objektyviai negalėtų uždirbti daugiau nei 2 205 Lt per mėnesį. Tai, kad nutraukiant šalių santuoką ir dalijant santuokoje įgytą turtą buvo nukrypta nuo lygių dalių principo ir ieškovei atiteko 2/3 dalys šalims priklausančio buto, o atsakovui – 1/3, nereiškia, kad nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo įtakojo santuokos nutraukimo metu vaikams priteisiamo išlaikymo dydį, skirta nuolatos egzistuojančių būtiniausių vaikų poreikių tenkinimui. Ieškovei buvo priteista didesnė bendro turto (buto) dalis, nes su ja liko gyventi tuo metu du (dabar jau trys) nepilnamečiai ginčo šalių vaikai ir būtent ieškovei (o ne apeliantui) buvo priskirta pareiga nuolatos jais rūpintis, t. y. ieškovei atiteko žymiai didesnė rūpinimosi vaikais našta nei apeliantui. Apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padidino atsakovo savo nepilnamečiams vaikams mokamą išlaikymo sumą iki 500 Lt bei įpareigojo atsakovą mokėti 500 Lt išlaikymą po santuokos nutraukimo gimusiam ginčo šalių vaikui, kadangi ši suma yra reali, būtina ir neviršija vaikų poreikių (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas išlaikymą vaikams turėjo priteisti tik kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o ne bendrai turtu ir minėtomis išmokomis. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą“. Taigi įstatymas leidžia teismui, visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas bylos aplinkybės, nuspręsti, kokia išlaikymo forma yra geriausia vaikams, kurių interesai turi būti ginami prioriteto tvarka. Teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nuspręsdamas iš apelianto išlaikymą vyriausiam sūnui priteisti kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o kitiems dviems sūnums mišriu būdu, t. y. priteisiant turtą ir kas mėnesį mokamas periodines išmokas. Apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė perpus mažesnį apelianto gaunamą darbo užmokestį, nei jis iš tikrųjų yra, t. y. teismas sprendė, kad apelianto darbo užmokestis yra 319,30 EUR (neatskaičius mokesčių), nors bylos medžiaga (b. l. 88-97) patvirtina, kad 319,30 EUR suma tai tik 1/2 dalis apeliantui mokamo darbo užmokesčio jau atskaičiavus mokesčius, todėl visas apelianto darbo užmokestis yra 638,60 EUR (2 204,96 Lt). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pasirinkus išlaikymo būdą tik kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, apeliantui tektų daugiau nei 2/3 dalis minėtos sumos (t. y. 1 500 Lt iš 2 204,96 Lt) skirti vaikų išlaikymui ir apelianto būtiniausių poreikių tenkinimui liktų ne didesnė nei 707,96 Lt suma, t. y. mažiau nei viena minimali mėnesinė alga. Pripažįstant, kad minimali mėnesinė alga yra orientacinis kriterijus priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, nėra pagrindo abejoti, kad suaugusiam žmogui būtinos ne ką mažesnio dydžio pajamos, kad patenkinti savo būtinus poreikius. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad artimiausiu metu apelianto finansinė padėtis pagerės ir jis turės galimybę iš gaunamų pajamų kas mėnesį teikti kiekvienam iš vaikų 500 Lt dydžio išlaikymo sumą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog apelianto pajamos yra pakankamos teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą visiems šalių vaikams periodinėmis išmokomis, todėl, nesant kito pagrindo nei atsakovo gaunamo darbo užmokesčio dydis, nepilnamečiams vaikams teiktiną išlaikymą priteisti nekilnojamuoju turtu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Šiuo atveju aplinkybė, kad priteisiant dalį išlaikymo turtu, t. y. apeliantui priklausančia 1/3 dalimi buto, kuriame gyvena ieškovė ir ginčo šalių trys vaikai, bus išvengta pavienių apelianto ir ieškovės konfliktų (jų buvimo ginčo šalys neginčija), kurių liudytojais buvo nepilnamečiai vaikai, tik papildomai patvirtina tai, kad išlaikymo dalies priteisimas minėtu turtu nagrinėjamoje byloje yra protingas sprendimas. Apeliantas teigia, kad ginčijamu sprendimu yra pažeidžiama apelianto teisė į nuosavybę ir iš jo yra atimamas vienintelis Lietuvoje turimas nekilnojamasis turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju negali ir neturi būti labiau ginama apelianto (asmens, kuris nuolat dirba užsienio valstybėje) teisė į paskutinės jam nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios vietos Lietuvoje išlaikymą nei trijų nepilnamečių vaikų, kurių teisėti interesai ginami prioriteto tvarka, teisė į tinkamą išlaikymą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atliko neteisingus skaičiavimus, nes neatsižvelgė į tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu apeliantas teikė kas mėnesį 250 Lt išlaikymą sūnui A., ir pagal 2013-10-04 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 400 Lt išlaikymą sūnui M., todėl nuo ieškinio pateikimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo sūnaus A. išlaikymui apeliantas yra sumokėjęs 2 000 Lt, ir 2 000 Lt sūnaus M. išlaikymui nuo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Ieškovei atsiliepimu į apeliacinį skundą neginčijant minėtų apelianto argumentų, be to, byloje neturint duomenų, kad apeliantas nemoka savo vaikams Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-08-16 sprendimu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-04 nutartimi nustatyto išlaikymo, iš skundžiamu sprendimu sūnui A. ir sūnui M. teismo priteisto išlaikymo sumos atimtina po 2 000 Lt ir atitinkamai sumažintina apelianto kas mėnesį sūnums A. ir M. kas mėnesį mokėtinos išlaikymo išmokos suma A. nuo 185 Lt iki 165 Lt ((51 500 Lt – 32 500 Lt – 2 000 Lt) / 103 mėn. = 165 Lt), M. nuo 295 Lt iki 283 Lt ((79 500 Lt – 32 500 Lt – 2 000 Lt) / 159 mėn. = 283 Lt).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas, patikslinant apelianto Z. O. sūnui A. ir sūnui M. kas mėnesį mokėtinų periodinių išmokų dydį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-21 sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant, kad atsakovo Z. O. (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokėtino periodinio išlaikymo suma sūnui A. O. (duomenys neskelbtini) yra 165 Lt (vienas šimtas šešiasdešimt penki litai), o sūnui M. O. (duomenys neskelbtini) – 283 Lt (du šimtai aštuoniasdešimt tris litai).