Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-309-652/2016 pagal ieškovo G. R. patikslintą ieškinį atsakovei I. R. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo bei kt., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kuomet ketvirtąjį kartą ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

Ieškovas kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt.

1. Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pirmąjį kartą nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovas pateikė 2015 m. rugsėjo 14 d. patikslintą ieškinį, kurį teismas priėmė.

2. Po patikslinto ieškinio priėmimo, teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi antrąjį kartą nustatė terminą naujiems ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovas įvykdė teismo reikalavimus, taip pat pateikė prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, kurį teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi tenkino iš dalies, dalį žyminio mokesčio įpareigodamas sumokėti. Ieškovui įvykdžius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas ieškinį pakartotinai priėmė.

3. 2015 m. gruodžio 22 d. parengiamajame teismo posėdyje buvo nustatyta, kad ieškovo pateiktas 2015 m. rugsėjo 14 d. patikslintas ieškinys yra su trūkumais, todėl teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi trečiąjį kartą nustatė terminą naujiems patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti.

4. Ieškovas pateikė 2016 m. sausio 26 d. patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas skundžiama 2016 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovui ketvirtąjį kartą nustatė terminą 2016 m. sausio 26 d. patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti.

Teismas dėl patikslinto ieškinio 8 punkto nurodė, kad ieškovas ieškinyje turi nurodyti visą turtą, priklausantį tiek asmeninės nuosavybės teise, tiek bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas nedalintinas. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytas turtas santuokos nutraukimo byloje turi būti padalintas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.59 straipsnis), todėl negalimas reikalavimas „turto po santuokos nutraukimo nedalinti“, kaip to prašo ieškovas. Asmeninės nuosavybės teise įgytas turtas – šiuo atveju žemės sklypo dalys, nuosavybės teise įregistruotos Paveldėjimo teisės liudijimų, Apskrities viršininko įsakymo Nr. 33-830 Ž ir Susitarimo Nr. 3219 pagrindu, tarp sutuoktinių nedalintinas ir tokio reikalavimo reikšti nereikia, tačiau žemės sklypo dalis, įgyta 2002 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8853 pagrindu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tokiu būdu ieškovas turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti šią turto dalį, jos vertę ir reikšti reikalavimą šį turtą padalinti, priteisiant jį ieškovui asmeninės nuosavybės teise, o ne prašyti šio turto nedalinti ir palikti ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

Teismas dėl patikslinto ieškinio 12 punkto nurodė, kad šiame punkte nurodytas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra registruotas ieškovo vardu (ieškinyje nurodyta atsakovės vardu). Kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų, minėtas gyvenamasis namas įgytas dovanojimo sutarties pagrindu ir ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, taigi, šis turtas nedalintinas ir jo pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe nereikia. Ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą pripažinti, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atlikta iš jo asmeninių lėšų (2 278,79 Eur), o taip pat pripažinti asmenine nuosavybe garažą, tačiau ieškovas negali reikšti reikalavimo po santuokos nutraukimo šio turto nedalinti ir palikti ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

Teismas dėl patikslinto ieškinio 12 punkto nurodė, kad ieškovas už patikslinto ieškinio reikalavimus turėjo sumokėti papildomą 149 Eur žyminį mokestį ir nepagrįstai sprendė, kad klausimas šiuo aspektu išspręstas. Teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi išsprendė žyminio mokesčio, mokėtino už ieškovo 2015 m. rugsėjo 14 d. patikslintą ieškinį, mokėjimo atidėjimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo 2016 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patikslintą ieškinį priimti ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą šiais argumentais:

1. Ieškovo nuomone, teismo nustatyti trūkumai nėra esminiai. Teismas patikslintą ieškinį priėmė ir tik parengiamajame teismo posėdyje, atsakovei pateikus dėl patikslinto ieškinio pastabas, nustatė pakartotinį terminą trūkumams pašalinti. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas reiškia, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus. Skundžiamoje nutartyje kaip ir ankstesnėse pakankamai painiai nurodoma, kokie, teismo nuomone, trūkumai turi būti pašalinti.

2. Teismų praktika, kai, ieškovui pirmą kartą pašalinus teismo nustatytus trūkumus, teismas priima nutartį, kuria nurodo naujus to paties ieškinio trūkumus, vertintina neigiamai, nes naujų (papildomų) to paties ieškinio trūkumų nurodymas vėlesnėse nutartyse neatitinka trūkumų šalinimo instituto tikslo.

3. Kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nustatytas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 4 dalyje. Ši norma, kurioje nustatyta, kad trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, suformuoja ieškinio trūkumų esmingumo kriterijų. Nurodyti ieškinio trūkumai įstatyme įvardijami ieškinio netikslumais. Taigi formuluotės – priteisti ieškovo asmeninėn nuosavybėn ar palikti asmeninės nuosavybės teise – iš esmės tapačios ir trūkumais nelaikytinos.

4. Ieškovas, teikdamas pradinį ieškinį, prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio motyvavo bloga turtine padėtimi. 2015 m. spalio 14 d. nutartyje teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą ir 169 Eur žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo, todėl nesuprantamas teismo motyvas reikalauti papildomai primokėti žyminį mokesti.

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą šiais argumentais:

1. 2015 m. gruodžio 22 d. parengiamojo teismo posėdžio metu buvo rengiamasi bylos nagrinėjimui iš esmės ir aiškinamasi dėl ieškovo pateiktų reikalavimų. Ne visi reikalavimai, kuriuos ieškovas pareiškė ieškinyje, yra suprantami. 8 ir 12 reikalavimuose nenurodyta turto vertė, todėl negalima įvertinti turtinės ieškinio dalies sumos, o tuo pačiu apskaičiuoti žyminio mokesčio.

2. Paaiškėjo, kad ieškovas neįtraukė į turto balansą įregistruoto turto – žemės ūkio technikos, neprašė šių daiktų padalinti, į ką atsiliepime ir žodžiu buvo atkreiptas teismo dėmesys. Teismas įpareigojo šalis pateikti papildomus įrodymus ir nustatė terminą jiems pateikti. Atsakovė teismo nurodymą įvykdė, tačiau ieškovas iki šios dienos teismo įpareigojimų nevykdo, vilkina bylos nagrinėjimą.

3. Teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti 149 Eur žyminį mokestį, nes patikslinęs ieškinį ieškovas kelia didesnius turtinius reikalavimus, nei pirminiame ieškinyje, t. y. padidėjus ieškinio turtiniam reikalavimui, privalu už padidėjusį turtinį reikalavimą sumokėti žyminį mokestį, kaip tai nustato CPK 80 straipsnis. Bet kuriuo atveju (tiek antrajam sutuoktiniui pareiškus savarankiškus reikalavimus priešieškinio procesine forma, tiek išdėstant savo pageidavimus dėl turto padalijimo atsiliepime į ieškinį) žyminis mokestis yra priteisiamas iš kiekvieno sutuoktinio teismo sprendimu tokį ginčą galutiniai išsprendus, apskaičiuojant jį nuo kiekvienam sutuoktiniui priteisiamo nuosavybėn turto vertės pagal CPK 85 straipsnio l dalies ir 93 straipsnio nustatytas taisykles. Taigi antrajam sutuoktiniui nereiškiant savarankiškų reikalavimų, tačiau nesusitarus su santuokos nutraukimo bylą iniciavusiu sutuoktiniu dėl turto padalijimo būdo ir formos gera valia, jam bet kuriuo atveju ateityje teks pareiga sumokėti žyminį mokestį valstybei. Nesutikimą su teismo nutartimi ieškovas grindžia sunkia turtine padėtimi. Susipažinus su byloje esančiais VĮ Registrų centro išrašais matyti, kad ieškovo turtinė padėtis leidžia sumokėti teismo nurodytą žyminį mokestį. Ieškovas neturi išlaikytinių, turi darbą ir gauna pastovias pajamas, turi didelės vertės nekilnojamojo turto (VĮ Registrų centro išrašai Nr. 44/416444; Nr. 44/422063; Nr. 44/422054; Nr. 44/9657; Nr. 44/422042; Nr. 44/595172; Nr.44/1277401, žemės ūkio techniką).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kurioje apeliantui nurodoma ketvirtąjį kartą pašalinti naujus to paties ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

1. Nustatyta, kad apeliantas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir kt. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (I t., b. l. 50–51) nustatė apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Iš apelianto ieškinio 5–12 reikalavimų akivaizdu, kad jis nurodė santuokos pabaigoje esamą turtą, kuris, jo nuomone, yra jo asmeninė nuosavybė, todėl nedalintinas. Tačiau pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje kaip trūkumai buvo nurodyta, kad 8 reikalavime nurodytas žemės sklypas įgytas santuokoje, o 9 reikalavime nurodytas turtas yra rekonstruotas, todėl apeliantas turėtų įrodyti ar turto būklė buvo pagerinta iš esmės. Taip pat teismas nurodė, kas apeliantas reikštų reikalavimą dėl naujai statomo garažo. Šiuo aspektu nurodytina, kad ieškinio dalyko formulavimas yra išimtinė ieškovo teisė ir pareiga (CPK 12, 13 straipsniai); teismas negali už ieškovą nuspręsti, kokį materialinį teisinį reikalavimą ieškovas turėtų pareikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2009). Teismas bylą turi nagrinėti pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus, ieškinio priėmimo stadijoje neturi būti reikalaujama įrodyti reikalavimų pagrįstumą, nes tokie veiksmai tolesnį procesą daro beprasmį. Ieškinio priėmimo stadijoje neturėtų būti sprendžiama, ar ieškovas įrodė turįs teisę į reikalavimo patenkinimą, nes iki teismo sprendimo priėmimo ieškovas laikytinas tikėtinu materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, subjektu, iš ieškinio turinio teismui galint daryti prielaidą, jog ieškovas yra ginčijamų materialiųjų teisinių santykių subjektas, jo ieškinys turėtų būti priimamas ir nagrinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003). Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Po bylos iškėlimo ieškinyje nurodytas faktinis pagrindas įvertinamas jo pagrįstumo aspektu. Tuo labiau, kad šiose bylose teismas turi būti aktyvus ir pats rinkti įrodymus, taigi ir gauti reikiamus duomenis iš viešųjų registrų bei vertintini juos kartu su visais byloje esančiais įrodymais bylą nagrinėjant iš esmės (CPK 250–251 straipsnis) (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-675-198/2012). Aptariama pirmosios instancijos teismo trūkumų šalinimo nutartis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo.

2. Apeliantas 2015 m. rugsėjo 22 d. pateikė teismui 2015 m. rugsėjo 14 d. patikslintą ieškinį, kurį teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. rezoliucija priėmė (I t., b. l. 58–62). Po šio patikslinto ieškinio priėmimo, pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (I t., b. l. 71–72) antrąjį kartą nustatė terminą naujiems ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas konstatavo, kad apeliantas, patikslinęs pradinio ieškinio 8 ir 9 reikalavimus ir suformulavęs reikalavimą žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir garažą, esančius (duomenys neskelbtini) pripažinti jo asmenine nuosavybe, nenurodė šio turto kainos bei nesumokėjo už šį reikalavimą žyminio mokesčio. Kaip matyti iš aptariamos nutarties, joje nenurodyta, kiek konkrečiai apeliantas turi sumokėti žyminio mokesčio, nors pagal CPK 85 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, jeigu ieškovo nurodyta ieškinio suma aiškiai neatitinka tikrosios išreikalaujamo turto vertės, ieškinio sumą nustato teismas. Ieškinio sumą pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę nustatyti pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis, kuriuose nurodyta turto rinkos vertė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

3. Apeliantas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį (I t., b. l. 71–72), nurodė, kad turėtų sumokėti 269,70 Eur žyminį mokestį, ir, sumokėjęs 100 Eur žyminį mokestį, pateikė prašymą atleisti nuo dalies 169,70 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo dėl prastos materialinės padėties (I t., b. l. 74). Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartyje konstatavo, kad patikslintas ieškinys turi būti apmokėtas iš viso 332 Eur žyminiu mokesčiu, apeliantas apmokėjo 163 Eur, todėl likusią 169 Eur žyminio mokesčio dalį atidėjo. Kaip galima spręsti iš ant 2015 m. rugsėjo 14 d. patikslinto ieškinio esančios datos, pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 14 d. antrąjį kartą šį ieškinį priėmė.

4. Teisme 2015 m. lapkričio 9 d. gautas atsakovės atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuris teisėjos 2015 m. lapkričio 19 d. rezoliucija priimtas (I t., b. l. 71–72) ir teisėjos rezoliucija ant šio ieškinio paskirtas parengiamasis teismo posėdis 2015 m. gruodžio 22 d. 14 val. Šiuo aspektu pažymėtina, kad parengiamasis teismo posėdis turėtų būti skiriamas motyvuota teismo nutartimi (CPK 228 straipsnio 1 dalis). 2015 m. gruodžio 22 d. parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėjo

2015 m. rugsėjo 14 d. patikslinto ieškinio nauji trūkumai, todėl teismas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi (I t., b. l. 142) trečiąjį kartą įpareigojo apeliantą pašalinti ieškinio (šiuo atveju patikslinto ieškinio, priimto teisėjos 2015 m. rugsėjo 23 d. ir 2015 m. spalio 14 d. rezoliucijomis) trūkumus. Teismas nurodė, kad apeliantas turi naujai suformuluoti 8 reikalavimą ir 12 reikalavimo 2 dalį; atskirti turto dalį įgytą santuokoje ir atskirai nurodyti santuokoje įgyto turto rinkos vertę. Taip pat teismas nurodė, kad 12 reikalavimo 1 ir 3 dalys neapmokėtos žyminiu mokesčio bei nenurodyta automobilių vertė atskirai, dėl ko teismas negali patikrinti ar teisingai sumokėtas žyminis mokestis už šiuos reikalavimus.

5. Apeliantas, šalindamas 2015 m. gruodžio 23 d. nutartyje (I t., b. l. 142) trečiąjį kartą konstatuotus trūkumus, 2016 m. vasario 1 d. pateikė teismui 2016 m. sausio 26 d. patikslintą ieškinį (II t., b. l. 50–54). Tačiau skundžiama 2016 m. vasario 10 d. nutartimi ketvirtąjį kartą nustatytas terminas ieškinio trūkumas pašalinti. Šioje nutartyje nurodytas 8 reikalavimo trūkumas, konstatuojant, kad apeliantas turi aiškiai ir konkrečiai nurodyti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teisme priklausančio žemės sklypo, įgyto 2002 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8853 pagrindu, dalį, jo vertę ir reikšti reikalavimą šį turtą padalinti, priteisiant jį apeliantui asmeninės nuosavybės teise. Apeliantas šį reikalavimą suformulavo taip: „2002 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8853 pagrindu įgytas nekilnojamasis turtas – dalis žemės sklypo – po santuokos nutraukimo nedalinti ir asmeninės nuosavybės teise palikti apeliantui; šio turto vertė yra 820 Eur“. Tai reiškia, kad apeliantas šį turtą laiko asmeninės nuosavybės teise, todėl teismas neturėjo pagrindo skundžiamoje nutartyje reikalauti suformuluoti reikalavimą kitaip, t. y. pakeisti šio turto teisinį rėžimą, skundžiamoje nutartyje nurodytu būdu. Be to, skundžiama nutartimi apeliantas įpareigotas patikslinti 12 reikalavimą, nustatant, kad apeliantas turi teisę reikšti reikalavimą pripažinti, jog gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atlikta iš jo asmeninių lėšų (2 278,79 Eur), o taip pat pripažinti asmenine nuosavybe garažą, nors ieškovas laiko, kad šis turtas jam taip pat priklauso asmeninės nuosavybės teise. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad už aptariamo patikslinto ieškinio reikalavimus apeliantas turi sumokėti 149 Eur žyminį mokestį, tačiau skundžiamoje nutartyje nenurodė, už kokį konkrečiai reikalavimą ir kaip jį apskaičiavo. Atkreiptinas dėmesys, kad rezoliucinėje nutarties dalyje neįpareigojus sumokėti konkretaus dydžio žyminio mokesčio ir ieškovui žyminį mokestį sumokėjus savo nuožiūra, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškinio trūkumai nepašalinti, nes nesumokėtas tikrojo dydžio žyminis mokestis (Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1479-254/2010). Nagrinėjamu atveju teismas nevykdė aptariamos pareigos, rezoliucinėje dalyje tik nurodydamas pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo nustatyti trūkumai turi būti suprantami. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad teismo skundžiama nutartimi nustatyti trūkumai yra ne tik, kad nesuprantami, tačiau taip pat nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti apelianto pareikštus reikalavimus ir bylą išnagrinėti sudaręs santuokoje įgyto turto balansą. Dalijant bendrą sutuoktinių turtą, teismas, nustatydamas kiekvienam iš jų tenkančią turto dalį, vadovaujasi CK nuostatomis ir atsižvelgia į šalių nurodytas aplinkybes ir prašomus turto padalijimo būdus. Tačiau teismas neprivalo padalyti turtą taip, kaip nurodyta ieškinyje, nes teismui privalomos turto padalijimo taisyklės įtvirtintos CK 3.118-3.212 straipsniuose ir teismas turi parinkti tokį santuokinio turto padalijimo būdą (nustatant dalis ir padalijant turtą natūra), kuris geriausiai atitiktų CK nuostatas ir civilinių teisinių santykių reglamentavimo tikslus, o CPK 376 straipsnio 3 dalis teismui suteikia ir teisę šiose bylose išeiti už ieškinio reikalavimų ribų. Jeigu atsakovė nesutinka su apelianto reikalavimais dėl turto, kurį jis laiko jo asmenine nuosavybe, nes įgytas paveldėjimo ir dovanojimo pagrindais (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai ji savo reikalavimus dėl turto teisinio rėžimo turėtų reikšti ne atsikirtimais, o priešieškinyje, jį atitinkamai apmokėdama žyminiu mokesčiu (CK 3.90 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto 2016 m. sausio 26 d. patikslintas ieškinys (II t., b. l. 50–54), kuriam skundžiama nutartimi nustatyti trūkumai, neturi trūkumų. Tačiau kadangi ieškinio priėmimo klausimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę negalimos tokios situacijos, kai teismas iškarto nenustato visų ieškinio trūkumų, kurių buvimas esmingai kliudo priimti nagrinėti ieškinį. Pažymėtina, kad tokia teismų praktika, kai, ieškovui pirmą kartą pašalinus teismo nustatytus trūkumus, teismas priima nutartį, kuria nurodo naujus to paties ieškinio trūkumus, vertintina neigiamai, nes naujų (papildomų) to paties ieškinio trūkumų nurodymas vėlesnėse nutartyse neatitinka trūkumų šalinimo instituto tikslo (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-641-464/2010, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC-36-1, kuri publikuota Teismų praktikoje. 2012, 36, p. 347-393).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, keturiomis nutartimis nustatydamas vis naujus ieškinio trūkumus, pažeidė trūkumų šalinimo instituto tikslą ir užvilkino procesą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir 2016 m. sausio 26 d. patikslinto ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.